Simona Katiliūtė. Eilėraščiai

6,8K

Simona Katiliūtė mokosi Garliavos Jonučių gimnazijos trečioje klasėje. Ji – Borutaičių draugijos narė, besidominti knygomis, kinu, fotografija. Simona – ir įdomios poezijos kūrėja, dalyvaujanti Jaujųjų filologų konkursuose. Džiaugiamės, kad Simona Katiliūtė jau ne pirmą kartą savo kūryba dalinasi su Meno Bangų skaitytojais.      

 

Metų laikai

 

1. pavasaris

 

aidi sprogimai

tarp daugiabučių

didelis aidas

trupa sienos

į jas kabinasi vijokliai

rėkia

nori būti išgelbėti

teroristas

užpuolęs miestą

verčia žemę į kitą pusę

užpildo erdves

išsprogdina

užkalkėjusias širdžių kraujagysles

 

2. vasara

 

šlapiais plaukais

kaip dar neišmindžiotais takais

keliauja pirštai

kaip žalčiai

aplink pirštus vyniojasi plaukai

plaukai tai laukai

čiobreliais kvepiantys

laukai mėlynų lubinų

ir aplink juos šokančių

raganaičių

 

juokiesi

o aš sakau

 

man primeni namus

 

3. ruduo

 

kandys pragraužė kepurių viršūnes

dabar mėnulis

savo rudenėjančiu spindesiu

šaldančiom lūpom

bučiuoja man

vienišą plikę

jos paviršium

slidinėjanti poezija

stingsta

iš išgąsčio

 

šalčiui

 

4. žiema

 

laikas sušalęs aptingsta

minutės nebeturi šešiasdešimt

suskyla į ilgus dešimt

ir tie dešimt

krenta snaigėmis

į sušalusias gerkles

elniams

nutrenktiems šalia miško

namų

gulintiems

ir skaičiuojantiems paskutines

dešimtis

sekundžių

nutūpusių snaigėmis

ant ragų

 

*

kažkur tarp eilučių

tarp įkvėpimo ir iškvėpimo

tarp žemės ir mėnulio

aš laiminga

ten nėra benamių kačių

sudaužytų taurių

nėra dulkių

nevaikšto ten katės ant šukių

o aš ant kačių

 

aš ten laimingesnė

ten tuštuma

 

*

statau koją ant žemės

atsargiai

čia daug duobučių

išsisuksi koją

tavo akys blizga

atspindi dangų

šypsaisi

tavo skruostuose duobutės

geria saulės šviesą

trumpas mirktelėjimas

 

įkritau į duobutę

 

*

aš kaip trintukas

trinu tavo klaidas

sau nuo nugaros

negyvas odos ląsteles

susisukusias į mažas kirmėlytes

skirtingų ilgių kaspinuočius

trim pirštais

ir nekenčiu tavęs

visais turimais

 

tik kas aš

be tavęs

 

*

dryžuotom pėdkelnėm

aptempusi kojas

valau virtuvės grindis

prilaistytas juodos kavos

banguojančios rytiniame puodelyje

dryžiais geriu

pasaulių skausmą

dėl mažų algų

dėl išmestų vaikų

dėl nykstančių žuvų

ir jau labai šlapia

ir skauda

bet balos nedingsta

 

tik skausmo aštuoniasdešimt dryžių daugiau

 

*

pasižiūrėjau į save

nuogą veidrody

ir pamačiau mauglį

ir džiungles

 

bet džeinės jame nebuvo

 

 

*

mums nerūpi statulos

ant ledo paliktos

viduržiemį

jų nosys varvančios

mums nerūpi

nerūpi skruostai

iš vienatvės tingintys

keisti spalvą

joms šalta

mums nerūpi

bet ateis pavasaris

atitirps ledai

tada mes

sušalusios statulos

ieškosim atlantidoj

 

vienas kito

 

*

už penkių mylių

yra šaltinis

ledinio vandens

atsigerk

labai ištroškai

už penkis myliu

gyvenu

dalinu juos vietoj gyvybių

už penkių snaigių

kalėdos

paliktos po vaikystės egle

dovanos pavidalu

 

čia penki neegzistuoja

čia kur gyvenu

keturi

ir nupjauta eglė

 

*

ieškojo saulės

visą naktį

klaidžiojo žvaigždynais

laukais

kol galiausiai

surado paryčiais

viena kitoj

tuomet

susikabinusios nuvargusiais kaklais

saulelės

įsižiebė

 

reikia pabusti

kol dar nespėjome užmigti

 

*

mušu tylą

kad prabiltų

bet tyla muša man į galvą

laikrodžio rodyklėmis

dvyliktą valandą

kai tarp dviejų skaičių

nėra tarpo

nėra nakties

nei ryto

tik tak

užmigdo

ir vėl įsiviešpatauja

tiksinti tyla

 

*

sukūrei mano akis

purius plaukus

sausą odą

sukūriau tau

savo akyse ugneles

ištampiau formas

balso ir minčių

sukūriau save

savimi

išsitrėmiau

todėl visa

esu tavo

ir nors ugneles moku gesinti

savęs nėra

 

*

geriam dviese

aš ir mano megztinis

valgyklų

dūmų

tavo

kvapus

abu sintetiniai

ir godūs

iš tuščio

į tuštesnį

 

kad tik pilniau

tuštumos

 

*

aš turistė

savo kūne

vaikštau kapiliarais

išsiraizgiusiais akių obuoliuose

juose labai klaidu

daug akligatvių

aš turistė

ragaujanti

savo kūno gėrybes

savo kraują

pieną

seiles

aš turistė

savo kūne

kuriame aidi

dainuojantis skrandis

ir širdies būgnas

aš turistė

savo kūne

 

aš svetimkūnis

 

*

išeisiu aš išeisiu

nes lyja adatomis

krūtinėje

ir stogas virš galvos

nebesuteikia saugumo jausmo

išeisiu išeisiu

ieškoti geresnių laikų

bloguose

ir ką rasiu

parnešiu

išeisiu

į kalnus

kur saulė pakyla vėlai

nusileidžia anksti

bet kur ryškios žvaigždės naktim

ir kur saugu

išeisiu

ten teka upės

išplauksiu tomis upėmis

į geresnius laikus

išeisiu ten

o kai nuspręsiu grįžti

sugrįšiu tau pavasariu

 

*

nežinau

kiek yra pakankamai

turėti sąskaitoje

rugpjūčių

auksinių valandų

rytinės rasos

kad užsiauginti

šilauogių plantaciją galėčiau

nežinau

kiek varnų reikia turėti

kad visų baidyklių akys

būtų išlestos

nebegąsdintų

nežinau

kiek turėčiau

suskaičiuoti bangų

kad pagaliau nuraminčiau

vidaus pabaisas

 

tu man vis atsakai

 

tiek

kiek trunka naktis

 

*

aš liūdėjau

varpais

laiškais

liūdėjau varvančia nosim

raudona berete liūdėjau

tąnakt važiuodama metrò

liūdėjau

į savo atvaizdą žiūrėdama

niekaip suprasti negalėjau

 

jis šypsojosi

 

*

mes musės

prilimpančios

mes skruzdės

traiškomos

mes drambliai

traiškantys

 

galėtume nebūti visa tai

tada būtume tik mes