Venecijos karnavalas. Magiškas kaukių ir kostiumų pasaulis
Kristina Janušaitė-Valleri
Venecijos karnavalas – vienas žymiausių performansų Italijoje; teatras po atviru dangumi, kur dabartis susipina su praeitimi, tradicija su inovacija, modernumu. Vienas iš svarbiausių karnavalo akcentų – venecijietiškos kaukės, istoriniai kostiumai, akį traukiantys spalvomis, audinių tekstūromis, motyvais ir simbolinėmis prasmėmis. Lagūnos miestas transfomuojasi: ore tvyro šventinė atmosfera, gatveles bei skersgatvius užplūsta margaspalvė persirengėlių minia, iš kepyklėlių (pa)sklinda tradicinių karnavalo saldumynų kvapai. Susilieja į vieną visumą spalvos, kvapai, garsai ir lyg šleifas nusivynioja nuo šv. Liucijos geležinkelio stoties iki šv. Morkaus aikštės, į kurią visi ir susirenka: vieni savęs parodyti, prisidengę tradicinėmis ar įmantriomis kaukėmis, kiti – pasigėrėti šiuo neįprastu ir nekasdieniu reginiu.
Kovo pradžioje pasibaigęs įspūdingasis Venecijos karnavalas, gyvuojantis šimtus metų ir turintis gilias tradicijas, siekiančias XIII a., Venecijos, Šviesiausiosios Respublikos, laikus ir trunkantis keletą savaičių, į kanalais apipintą miestą kaip ir kasmet sutraukė daugybę žmonių iš viso pasaulio, trokštančių išvysti ir patirti šį spalvingą teatrališką vyksmą, apžavintį tiek jauną, tiek seną.
Kiekvienais metais parenkama karnavalo tema. Šiųmetė – Mėnulis, kaip poetų ir kitų menininkų įkvėpimo simbolis. Šį dangaus kūną žaismingai ir išmoningai interpretavo ne tik scenos šv. Morkaus aikštėje gamintojai, bet ir kaukių bei kostiumų kūrėjai.
Kaukės: paslaptis, mįslė, žaismė
Karnavalas suteikia galimybę bent trumpam ištrūkti iš kasdienybės rutinos, įspraudžiančios į konkrečius vaidmenis, persikūnyti į susikurtą ar įsivaizduojamą personažą po kauke paslepiant tikrąją asmenybę, išlaisvinant savo kūrybines galias ir pasineriant į spalvingą žaidimo bei linksmybių sūkurį.
Kaukės – neatskiriama Venecijos dalis. Ne tik per karnavalą, bet ir nutolus jo šurmuliui: įvairios kaukės, spalvingos ar bespalvės (palikta pasireikšti kiekvieno fantazijai), autentiškos ar „made in China“, dailiai išrikiuotos žvelgia iš nublizgintų vitrinų į turistus, neretai neatsispiriančius jų magiškai traukai ir užsukančius vienokios ar kitokios įsigyti, čia pat pasipuošti ir nerti į gatvės triukšmą, nesvarbu, kad karnavalas jau seniai pasibaigęs.
Venecijietiškos kaukės – tradicija, gimusi XIII a. kartu su pačiu karnavalu. Maschereri, oficialiai pripažinti kaukių meistrai, gamindavo jas iš papjė mašė, dekoruodami įvairiomis spalvomis, kaspinais, audiniais ir brangakmeniais. Dar ir dabar tarp gausybės kičinių kaukių galima atrasti ir autentiškų, padarytų tradiciniu būdu. O kas norėtų pats pasigaminti tikrą venecijietišką kaukę, suteikiama ir tokia galimybė: kai kuriose krautuvėlėse organizuojamos kaukių dirbtuvės.
Kai Veneciją užplūsta karnavalo persirengėliai, neretam tikriausiai kyla klausimas, iš kokio pasaulio ar kurios epochos jie atkeliavo. Panašus įspūdis susidarė ir žvelgiant į šv. Morkaus aikštėje įrengtą sceną, primenančią didžiulį kosminį laivą, skriejantį aplink Mėnulį, ant kurios, kaip ant podiumo, buvo demonstruojami ne madingiausi sezono drabužiai, bet įspūdingos kaukės ir karnavaliniai kostiumai.
Į šį kaukių šou ant red carpet susirenka dalyviai iš įvairių pasaulio šalių; poros ar pavieniai asmenys, šeimos ar grupės draugų. Kai kurie šiame renginyje dalyvauja dešimt ar daugiau metų iš eilės. Kostiumų, kaukių gamyba trunka nuo kelių mėnesių iki metų. Vieni kuria juos patys, kiti – patiki dizaineriams.
Atslūgus minios antplūdžiui, fantastiškos, ekstravagantiškos, mįslingos figūros oriai vaikštinėja šv. Morkaus aikštėje, teatrališkai įsitaiso tarp portikų kolonų, prie bazilikos, Dožų rūmų pašonėje ar prie „Gran Caffè Quadri“ staliukų.
Teatrališkos jų manifestacijos į šią žaismę įtraukia ir atsitiktinį praeivį, kuriam kaukė – persona incognita, atklydusi iš kito laiko ir kitos erdvės.
Keturkojai augintiniai – taip pat visateisiai šventės dalyviai, padabinti karnavaliniais aprėdais, paklūsta visuotinio maskarado dėsniams.
Kai kurios kaukės verčiau renkasi atokesnes miesto labirinto vietas ir lydimos smalsių žvilgsnių traukia savais keliais ar mėgaujasi viena kitos draugija.
Svarbiausi Venecijos karnavalo momentai
Venecijos karnavalą charakterizuoja ne tik ryškiaspalvės kaukės, užplūstančios gatveles, aikštes, vaporetus (venecijietiški vandens autobusai), bet ir įvairūs renginiai, išsibarstę po visą miestą ir terraferma („žemyno dalis“; dažniausiai taip įvardijamas Mestre miestas, priklausantis Venecijos savivaldybei).
„Volo dell‘Angelo“ – nors chronologiškai nėra pirmasis, bet vienas iš pagrindinių programos momentų, kuriuo prasideda oficialus Karnavalo atidarymas Venecijos širdyje – šv. Morkaus aikštėje. Tradicija, siekianti XVI a. ir atnaujinta 2001 m. Angelo skrydžiui nuo šv. Morkaus varpinės bokšto parenkama praėjusių metų gražiausios Marijos konkurso laimėtoja. Corteo delle Marie („Marijų procesija“) – kitas šventės akcentas, perimtas iš Venecijos, Šviesiausiosios Respublikos, laikų. Marijomis vadintos neturtingos merginos, kurių po keletą karnavalo periodu atrinkdavo iš kiekvieno lagūnos miesto kvartalo ir kurioms didikai bei dožas skirdavo kraitį būsimoms vestuvėms. Šiuolaikinės karnavalo Marijos – dvylika jaunų merginų, kasmet pretenduojančių į gražiausiosios titulą. Viduramžiškus ir Renesanso laikų kostiumus joms kuria ir siuva Venecijos istorinių kostiumų ateljė dizaineiriai ir meistrai. Laimėtoja paskelbiama per paskutinįjį karnavalo renginį. Jai patikima kitų metų šventės inauguracija.
Karnavalo programa baigiama Svolo del Leon – didžiulės Venecijos, Šviesiausios Respublikos, vėliavos iškėlimu ant varpinės bokšto giedant šv. Morkaus himną.
Nors karnavalo šurmulys nutolo, pripildęs miestą džiugios, teatrališkos atmosferos, Venecija, paženklinta spalvų, kvapų ir garsų mozaikos, įtraukiančios ir apžavinčios, (iš)lieka carnevale perpetuo („besitęsiančiu karnavalu“).
Nuotraukos Kristinos Janušaitės-Valleri