Rusnė Kulevičiūtė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Esu Rusnė Kulevičiūtė. Aš gana veikli, man patinka keliauti, pažinti pasaulį, o tai, manau, naudinga kūrybai. Maždaug 3 metus rašau ir eiles, bet jos dažnai yra spontaniškos ir tas kylančias mintis ne visada kontroliuoju. Tarsi būčiau tik vartai, kurie paguldo žodžius ant popieriaus, o visa kita įvyksta savaime. Su man artimesne proza yra truputį kitaip, nes čia įsijungia ir sveikas protas, stengiuosi nepamesti logikos, galiu mintis šlifuoti, pati įvykius pakreipti viena ar kita linkme. Į savo istorijas stengiuosi įpinti neįprastų, unikalių elementų, veikėjo kelionę paverčiančių įdomesne, bet kartu ir sudėtingesne, nes susiduriama su, galima sakyti, keistomis aplinkybėmis. Džiaugiuosi, kai kartais skaitytoją pavyksta apgauti. Manau, pačios įdomiausios knygos yra tos, kuriose paslėpta, ko net nesitiki rasti, kurios sugeba nustebinti. Tokius ir stengiuosi sukurti pasaulius, kurių savo viduje turiu daug.
MENO BANGOS primena, kad Elektrėnų „Versmės“ gimnazijos 10 klasės mokinė Rusnė Kulevičiūtė Jaunųjų filologų konkurse (Kaunas, 2023), prozos sekcijoje, pelnė prizinę vietą. Sveikiname ir publikuojame Rusnės apysakos fragmentą, linkime malonaus skaitymo.
I
Koks mėlynas dangus. Žiūriu į viršų ir akimis seku skraidžiojančius paukščius. Jie taip aukštai ir taip toli, o aš sėdžiu čia, ant žemės. Man patinka ant jos sėdėti ir buvo pasakyta, kad tai labai gerai, sveika. Tai aš ir sėdžiu, stebiu paukščius, man gera, tik vaikščioti nenorėčiau. Turiu pasirūpinti, kad batukai liktų ant kojų. Tėtei patiktų, kad juos nusiimčiau, bet man skauda ir mamytė dėl to verkia. O aš nenoriu, kad mama verktų, todėl sėdžiu su batukais. Jie nauji ir mėlyni, kaip dangus.
Papučia vėjas ir aš susigūžiu. Man pasidaro šalta ir baisu, kad ateina tėtė. Jis nešneka apie paukščius ir bijau, kad mane pasiims namo. Bet jis beveik niekur neina iš namų ir jo žingsniai dideli, sunkūs. Ten tik mama.
-Ką, matai?
Ji manęs klausia, jos balsas švelnus. Aš nelabai žinau, ar balsas gali būti švelnus, bet, kai kažkada paliečiau kilimą svetainėje, mama sakė ,,koks švelnus, ar ne?“, o dabar jos balsas kaip tas kilimas, tad ir manau, kad jis švelnus.
-Žiūlėki, mama, baltas paukstukas!
-Tai kiras,- šypsosi ji,- gražus?
-Myliu Kilą! Myliu!
Mama juokiasi. Švelniai. Nesuprantu, kas čia juokinga, bet užsiropšiu jai ant kelių, prisiglaudžiu ir man gera. Ne, ant žemės nežinau, ar buvo gera, ji šalta, grublėta, ir neleidžia man vaikščioti be batukų. Bet pas mamą gera. Stebiu mėlyną dangų tokios spalvos, kaip mano batukai. Tas baltas paukštukas jau kažkur nuskrido. Gaila, bet man vis tiek gerai. Gerai, nes mama švelniai leidžia garsus be žodžių. Gerai, nes aš su batukais. Be batukų skauda. Ir štai, dabar tikrai žinau, ateina tėtė.
MENO BANGŲ nuotrauka
Mano mama pasakojo, kad kol laukėsi manęs, plati pieva, paslėpta tarp medžių, toliau nuo miesto ir žmonių, buvo jai kaip antri namai. Kai kurie pažįstami ją net vaidilute praminė dėl jos prisirišimo prie gamtos. Sakė, niekada nesėdėdavo ant suoliuko: jei tik būdavo tam galimybė, iškart atsisėsdavo tiesiog ant žemės, kad būtų arčiau jos. Tiesiog sėdėdavo ir pindavo vainikus, klausėsi paukščių, tyliai kvėpuodama buvo dabartyje. Tik čia ir dabar. Dar sakė, kai gimiau, mano plaukų kvapas jai primindavo bites, žiedadulkes ir medų. Nežinau, ar tai gerai, bet mažų vaikų plaukų uostymas mamoms turbūt normalu. Na, tikiuosi, kad tik mažų vaikų, nes dabar visiškai nenorėčiau, kad kas nors uostytų mano plaukus. Be to, dabar jie kvepėtų tik šampūnu. Gana apie plaukus. Jai aš iš pat pradžių atrodžiau ypatingas. Deja, šiek tiek labiau ypatingas nei kiti. Gal labiau keistas nei ypatingas. Yra tiek daug filmų apie superherojus, gimusius po laiminga žvaigžde, tačiau aš nesu vienas iš jų. Aš tik keistuolis. Vaikis, apie kurį žinojo visas mano miestelis ir miestelio apylinkės. Paauglys, apie kurį ne kartą rašė vietiniai laikraščiai. Aprašytas visai ne kaip didvyris, o kaip miestelio išsigimėlis. Tas žinomumas nepavertė manęs žvaigžde, tai sekino labiau už viską. Kitų domėjimasis manimi daugiau, nei aš norėčiau, tapo mano priešu. Mane nuolatos supo žmonės, bet visą laiką jaučiausi išskirtinai vienišas. Lyg juoda avis baltakailių būryje. Tiksliau, mėlyna arba rožinė avis. Gimiau kaip įprastas vaikas, jokių nesklandumų, jokių keistų reiškinių. Gimiau tik diena vėliau nei buvo numatytas terminas. Tačiau, kai išmokau vaikščioti, niekur negalėdavau išeiti basomis. Su batukais viskas buvo tvarkoj, laksčiau, judėjau ir buvo geras gyvenimas, bet vos tik mane pastatydavo basomis, pradėdavau verkti. Ir nenustodavau, kol vėl pėdomis nebeliesdavau žemės. Vėlai išmokau kalbėti normaliais sakiniais ir raiškiais žodžiais. Buvau mažas ir nei pats supratau, kas darosi, nei galėjau kam nors apie tai pasakyti. Mano tėvui labai parūpo išsiaiškinti to priežastį. Kiek mama pasakojo, jis visąlaik buvo toks – norintis viską išsiaiškinti, kad ir kiek tai kainuotų. Filosofas su mokslininko cinkeliu, tik nelabai jaučiantis ribų. Net jo kabinete, motyvacijos lentoje, parašyta: ,,Vaizduotė, klausimai, tyrimai – tai ir reiškia begalybę.“ Kur jis tokį užrašą surado, aš neturiu nei žalio, nei raudono supratimo.
Vieną kartą jis paleido mane basą palakstyti po kiemą. Žinoma, pradėjau raudoti, tačiau jis nepaėmė manęs ant rankų, kaip visada visi darydavo. Jis nepakėlė manęs nuo žemės, neapavė batukų, nebandė raminti. Tik žiūrėjo, stebėjo situaciją, mano veiksmus ir kažką užrašinėjo. Nors buvau visai vaikutis ir daug ko iš to amžiaus tarpsnio neprisimenu, šis epizodas mano galvoje įstrigęs, lyg būtų nutikęs visai neseniai. Didžiulis ūžimas persmelkė mano ausis. Lyg po kiemą važinėtų daug buldozerių. Ne tik girdėjau, bet ir mačiau juos – sunkias, dideles mašinas, kažką kasančias, pilančias. Iš pradžių jaučiau vandenį, tuomet mane pradėjo dusinti smėlis, o galiausiai buvau tarsi palaidotas po kažkuo labai sunkiu lyg akmeniu ar betonu. Svoris užgulė mane, neleido nei kvėpuoti, nei judėti. Buvau gyvas, tačiau jokia gyvastis negalėjo iš manęs prasikalti. Tarsi būčiau palaidotas gyvas. O ant manęs, mano karsto, toliau vyko gyvenimas: kartais kažkas burgzdavo, kartais jaučiau batų kaukšėjimą sau į stuburą. Akimirkai pamačiau ir dabar stovintį tėtį. Man skaudėjo, bet jo akyse nemačiau gailesčio. Jam nerūpėjo mano skausmas. Juk vaikai neverkia šiaip sau, ypač būtent tada, kai yra basi. Nėra žemėje tiek daug sutapimų. Jis tai irgi puikiai suprato, bet būtent todėl ir nesiėmė veiksmų. Jis tik įsivaizdavo, jog ištyręs mano elgesį basomis supras, kas man negerai. Bet tai buvo tik iliuzija. Jo suraitytos raidės užrašų knygutės lapelyje man niekuo nepadėjo. Priešingai, kuo labiau jis delsė mane pakelti, tuo aš smarkiau verkiau. Pradėjau leisti keistus garsus bandydamas šnekėti, rėkti, bet jis tik toliau stebėjo. Jei taip nutiktų dabar, turbūt apsisukčiau ir nueičiau per skausmus tolyn, pykčiau ir nekęsčiau jo. Tačiau tada aš, kaip vaikas, tiesiog pasijaučiau labai vienišas ir nemylimas. Mama buvo išvažiavusi, tad man negalėjo niekas padėti. Galiausiai verksmas užgniaužė gerklę. Man visko buvo per daug. Kas įvyko toliau, mano mažos smegenėlės vargiai sugebėjo apdoroti, prisiminti ar suprasti. Vienu momentu mačiau per daug, kitu – nebemačiau nieko. Aš nutilau. Nebegalėjau daugiau rėkti. Ir galiausiai visu kūneliu paliečiau žemę. Praradau sąmonę nuo per didelio streso ir emocijų pertekliaus. Be to, krisdamas susitrenkiau galvytę, žymė likusi ir dabar, nors ir beveik nematoma. Tai buvo mano tėčio tyrimo pasekmė. Ir su tuo negalėjau kovoti. Iš kitos pusės, jis pasiekė savo tikslą – buvo išsiaiškinta, kas man negerai, tačiau tai jau daktarų, o ne jo dėka. Jis tik privedė mane prie tokios būsenos, jog tų daktarų prireiktų ir pas juos nuvežė susiprotėjęs, ką padarė. Mama buvo iškviesta tiesiai į ligoninę. Gulėjau baltame patale, o mama ant jo rėkė, stovėdama prie mano lovelės. Daugiausiai tarp jos žodžių įsiterpdavo frazė ,,daugiau to neleisiu ir neatleisiu“. Ji kartojo ištisai ir automatiškai, kartais tyliai, o kartais labai garsiai. Tėtis tik kartą bandė gintis, o likusį laiką tylėjo nuleidęs akis. Bet ar jam buvo gaila dėl to tyrimo, iš tikrųjų, aš suabejočiau. Vėliau nelabai ką prisimenu. Tik protarpiais atmintyje galiu išvysti kažkokius miglotus laidelius man prie galvos. Dar klijavo ant kūno ir kažką daugiau, kažką šalto ir šlapio, bet aš negalėjau suprasti ką. Daktarai nežinojo, ką man diagnozuoti. Tokį dalyką jie matė ir girdėjo pirmą kartą. Pagal juos tai nėra užfiksuota jokiuose rašytiniuose šaltiniuose. Esu pirmasis toks keistas. Keisčiausias iš visų. Mano smegenyse atrado dar vieną mažą, papildomą lopinėlį, kurio joks žmogus nėra turėjęs. Jis buvo toks pat aktyvus, kaip ir regos ar mąstymo smegenų dalys. Jam signalus siunčia itin jautrūs jutiminiai nervai, kurie susiję ir su mano pėdomis. Kitaip tariant, pėdose turiu ir papildomų receptorių, kurie keistai priima tiesioginį kontaktą su žeme. Kai aš ją liečiu, per nervinius impulsus pradedu jausti ir matyti tai, kas toje vietoje vyko. Jaučiu žemę, lyg būčiau prisilietęs prie gyvo, alsuojančio gyvūno ar kito kūno, kaip ir visus jos randus – įvykius iš praeities, kas ten stovėjo, kas krito negyvas. Negana to, ir artimiausius įvykius, susijusius su ta vieta, tuo žolės, žvyro ar plento lopinėliu. Tačiau taip vyksta tik tuomet, kai palaikau tiesioginį ryšį su žeme, kai vaikštau basomis. Niekas iš mūsų tuo patikėti negalėjo. Man pačiam tai atrodė per daug nerealu ir, sakyčiau, kad viską įsivaizduoju, jei nejausčiau taip stipriai ir nematyčiau visko taip aiškiai. Ne vienas mano tėtis norėjo išsiaiškinti apie tai daugiau, atlikome tyrimų, bet jie galiausiai išvargino ir jų atsisakėme. Mano šeima buvo gavusi ir pasiūlymą tą lopinėlį išpjauti, nes niekas nežinojo, ar jis nepakenks mano normaliai raidai ir mąstymui, be to, operacija būtų labai rizikinga, tad paliko viską, kaip yra. Taip aš likau keistuoliu ir išskirtiniu berniuku. Manau, mama persistengė vadindama mane ypatingu, kai dar buvau visiškas kūdikis ant jos rankų. Tėtis vis dar kėsinasi atlikti tyrimus, o mama ištesėjo pažadą jam neatleisti. Tik dabar ji guli savo mėgstamiausioje pievoje prie beržo. Pasak tėčio, jos meilė gamtai ir žemei galėjo būti susijusi su mano neįprastu sindromu, tačiau negalėčiau jos kaltinti, net jei tai būtų tiesa. Bet iš tikrųjų esu išskirtinis net neturėdamas logiško paaiškinimo.
II
MENO BANGŲ nuotrauka
Siauru keliuku žingsniuoju namo. Buvau ištrūkęs prie apleisto tiltelio. Ten man patinka, nes nėra žmonių ir tarp nendrių tupi kirai, susisukę lizdus. Kai tik pavyksta čia ateiti, stebiu juos. Žinoma, tylos prie tiltelio ir be žmonių nesulauksi, nes paukščiai klega labai garsiai, bet džiaugsmingai. Tarsi pilni įspūdžių vienas kitam pasakotų apie nuotykius ir užburiančias keliones. Jie skraidydami šnekasi be perstojo, kol motinos tupi ir šildo kiaušinius. Kirai man atrodo labai laisvi paukščiai. Jie klega, jų niekas netildo, jie suka ratus virš vandens ir, rodos, negalėtų jiems kilti mintis: ką pagalvos kiti paukščiai? Netoliese gyvena ir ausuotasis kragas, tačiau man jis atrodo daug atsargesnis ir susikaustęs. Lyg jaustųsi nepritampantis čia. Galbūt jis supranta, kad, būdamas rudų plunksnų su keista šukuosena ir oranžinėmis dėmėmis aplink galvą, jis išsiskiria iš baltų kirų ir galbūt jam tai nepatinka. Šiandien žvarbus vėjas neleido ilgai jų stebėti, bet jau pavasaris, tad tikiu, kad oras greitai sušvelnės. Jaučiausi taip, lyg pykintų nuo pusryčiams suvalgyto sumuštinio. Bet ne sumuštinis buvo dėl to kaltas, nes pusryčių net nevalgiau. Man buvo bloga nuo minčių, kurios mane persekioja ištisai. Plačiai nusižiovavau. Nuovargis smelkėsi į smegenis. Galiu nuo visko pabėgti tik būdamas prie tiltelio arba miegodamas. Skirtumas tas, kad miegas yra efektyvesnis, nes tuomet esu labiau užtikrintas, kad negalvosiu vėl apie viską iš naujo. Nors daugiau nelabai ir turiu ką daryti. Mokausi namie, tėvas į mokyklą neišleido, tad išsprendęs kelis uždavinius nebeturiu ką veikti. Dažniausiai tik miegu arba mąstau. Tėvas apskritai nelabai kur išleidžia, o tiltelį atradau tik išsmukęs be leidimo.
– Ei, pėdų vaikine, kiek gražių mergyčių pro čia praeina? – išgirstu kikenimą kažkur iš toli.
Beveik nepažįstu čia gyvenančių suaugusių žmonių ar mokinių, su kuriais turėčiau eiti į vieną klasę, bet, žinoma, to nereikia, jog jie pažintų mane. Vieni juokiasi, kiti užjaučia, toks jau tas mano gyvenimas. Mane atpažins visada. Kai retai išeinu iš namų, ir replikų gaunu mažiau, bet atsiranda ir ateinančių iki mano namo. Tačiau dažniausiai jie nieko nepadaro, neapmėto kokiais kiaušiniais, tik palaukia manęs, pasitrina aplink ir nueina. Tik kartą esu radęs užrašą: „Tu – išsigimėlis, pėdažmogis bjaurus.“ Išmokau paprasto dalyko: kol mane mato visi, stengiuosi nematyti nieko. Visai geras išgyvenimo būdas, galėčiau net pasikabinti žodžius kaip tėtis, bet, atvirkščiai nei jam, man ne visada sekasi taip gyventi. Kartais tiesiog neištveriu visų susmeigtų į mane žvilgsnių, jei prasilenkiu su grupele pusiaukelėje prie tiltelio.
Vėl plačiai nusižiovauju. Norėčiau kiekvienąkart miegoti ilgiau. Ši idėja man labiausiai patinka iš visų. Tuomet net galiu susapnuoti mamą šalia, pajusti, jog nesu toks keistuolis, jog galiu vaikščioti netgi basomis, jog prie manęs niekas nekimba. Kai man blogai, užmiegu labai greitai. Tai tarsi jau išmokta.
Kad ir kaip ramiai sėdėjau prie tiltelio, taip pat ramiai namo pareiti nepavyko. Likus keliems žingsniams iki namų prasilenkiau su grupele vyrų – stambių, drūtų, pilvotų, su tokiais per daug nepasigalynėsi. Girdėjau, kad tokie nuolat kabinėjasi: turtų ieško, lošia, bando iškaulyti, bet nevagia. Nuleidau akis, bet jau buvo per vėlu. Vienas jų tiesiog pristabdė mane įremdamas ranką į krūtinę, kitas apkabino per pečius lyg mergaitę, kurią norėtų pakviesti šokti.
– Tai tu tas vaikis, kur abrakadabra?
Jis nebuvo visiškai girtas, tačiau alkoholį užuodžiau. Jo kvapas buvo persipynęs su senovinių cigarų ir keptos vištienos kvapais. Jei būčiau normalus, net uostyti to nereikėtų.
– Klausyk, vaikine, mes tau turime darbelio. Mums reikia tavo patarimo. Matai tą lauką už užkandinės? Žmonės kalba, jog ten turtinga žemė… Bet kas tai gali geriau žinoti, jei ne tu, mažas eksperte?
Jie, manęs taip ir nepaleisdami, pasuko ten, kur dūrė pirštu, į lauką už užkandinės. Spėju, tos pačios, kurioje jie ką tik krimto tą keptą vištieną. Eiti buvo labai nepatogu, bet niekaip negalėjau ištrūkti iš jų itin lipšnaus glėbio. Jie paleido mane tik tada, kai jau stovėjome to lauko vidury. Jis buvo tuščias ir pilkas.
– Dabar tu nusiimk tuos savo sportbatukus, padaryk dar ką reikia ir pasakyk mums, ar verta į šią žemę investuoti? Mums reikia greito atsakymo, kol kalbos nepasklido toliau, tuoj gali atsirasti konkurentų, tad tu sakyk viską, ką gali: derlingumą, iškasenas, ar tinkama kokiam ,,Casino“…
Labiausiai už viską nenorėjau nusiauti batų. Geriau jie mane primuštų ir paliktų.
– Paskubėk, – nusispjovė vienas iš tų vyrų.
Nesu greitas, kad pabėgčiau, nesu stiprus, kad jų atsikratyčiau. Paklusau spaudimui ir neskubėdamas, stengdamasis kuo ilgiau neprisiliesti prie šaltos ir grublėtos žemės, apnuoginau pėdas. Žengiau abiem kojom iš karto ant žemės, nes jau vis tiek buvo per vėlu išsisukti. Per kūną perbėgo šaltukas.
– Nu ką, jau žinai? – nekantravo vyrai.
Tačiau jų klausimą vos vos išgirdau, nes man užgulė ausis nuo daug didesnio garso, primenančio sprogimą. Skausmas. Tik taip galėjau įvardinti jausmą ten stovėdamas. Girdėjau bombas, riksmus, agonijos iškreiptas dejones, didžiulį triukšmą ir sąmyšį. Sunkiau buvo suprasti vaizdą, nes viskas iš žemės perspektyvos, viskas buvo padengta didžiuliu dulkių sluoksniu, žemės taškėsi su atskriejusiais sviediniais… Jaučiausi, lyg mane mindžiotų gausi avinų banda, o viskas, kas manyje gyveno, mirė tiek daug kartų ir taip staiga. Vis kažkas sunkesnio užkrisdavo ant manęs, ko negalėdavau taip paprastai nusimesti. Rodos, tai žuvusių žmonių kūnai… Jaučiausi taip, lyg stovėčiau kapinėse. Kapinėse nesu buvęs, bet jei ši vieta tokia baisi, tai kaip jaustis žemei, kurios viduje guli užkasti karstai? Tuštuma ir plynas laukas. Skausmas, panieka, mirtis. Pajaučiau, kaip skruostu nuriedėjo ašara.. Vėliau viską užtemdė dūmai. Man išdžiūvo gerklė, visas buvau apibarstytas pelenais. Ant manęs stovintis daiktas degė. Niekas nekrito negyvas, tačiau lyg virš, lyg ant manęs liepsnos šoko valsą, pasiglemždamos kuo daugiau, o aš smarkiai kosėjau ir kosėjau, gerklė tiesiog degė. Pritūpiau ir rankomis susižvejojau batus. Man buvo gana. Mikliai apsiaviau ir tik po kurio laiko atsigavau.
–Na, pasakok, kiek čia dar laukti galima? Ir kaina spės užkilti, kol tu čia susiruoši, – ragino vyrai.
–Žemė puiki, – nedelsdamas sumelavau, – ir derlinga, ir rasti čia visko galima. Mačiau daug turtingų ūkininkų.
Vyrams nieko daugiau ir nebereikėjo. Atkišo savo dantis labai laimingi, mostelėjo ranka, jog dingčiau ir kol vienas liko žemės saugot, kiti nubėgo tartis dėl pirkimo. Iš akių matėsi, kad dėl tokio laimikio būtų pakloję nemažai. O sąžinė dėl melo manęs visai negraužė. Manimi pasinaudojo ir tuos baisumus turėjau išjausti vienas.
Į namus įslinkau net nepastebėtas. Tėvas krapštėsi prie savo darbų. Jis vis dar apsėstas mano tyrimo: ieško informacijos, užsirašinėja naujas idėjas, domisi keistais gydytojais, ar jie netyrė kažko panašaus. Ačiū dievui, jog prie manęs dabar nelenda tiesiogiai, tačiau nesu saugus. Niekada nebuvau.
Vakare stebėjau paukščius. Negalėjau nustoti galvoti apie tą vietą už užkandinės. Meldžiausi, jog tie vaizdai manęs nepersekiotų, bet kilo smalsumas sužinoti, koks karas vyko mūsų apylinkėse. Keista matyti praeitį, lyg ji vyktų dabar. Bet žemė atsimena daugiau nei numanome. Nežinau, kaip ji man tai perduoda ir kodėl. Ir kad ir kiek ji turi man pasakyti, nemanau, jog noriu tai girdėti. Danguj paukščiai plasnojo ir nardė. Pagalvojau, kad jei irgi mokėčiau skraidyti, tuomet niekada nebeliesčiau žemės… Skausmas liktų žemai apačioje, o aš tik kilčiau ir kilčiau kaip Ikaras link saulės.
Tyliai vėl prasmukau į mūsų kiemą. Apsidairiau – aplink nieko nebuvo. Kas būtų, jei aš visą laiką būčiau be batų? Buvau pasiryžęs nusiauti batus. Buvau pasiryžęs tai patirti dar kartą ir laikytis kuo ilgiau. Tačiau tik atsirišęs batų raištelius ant slenksčio pastebėjau tėvą.
– Tu padarysi tai? Tu turi viską užrašyti.
Jis pribėgo ir bruko man į rankas užrašų knygutę, kuri buvo primarginta ir jo paties užrašų, klausimų. Aš nenorėjau nieko užrašyti, man užteko savo minčių, savo klaustukų. Mojavau rankomis ir mes stumdėme tuos užrašus, kol galiausiai lapai pažiro. Tėvas, rodos, net nekreipdamas į juos dėmesio, puolė auti man batus.
– Ne, palauk, aš to nebenoriu, aš nenoriu nieko matyti, aš nepasiruošęs.
Susizgribau, kad, jei būčiau tai padaręs, tiesiog turbūt būčiau padvigubinęs košmarą. Velniai žino, kas dar čia įvyko.
– Nagi, aš prie tavęs nelindau, bet reikia į tuos klausimus atsakyti. Reikia daug ką suprasti. Pavyzdžiui, kiek gali ištverti? Juk ir tu nori žinoti, žinau. Nagi, aukis tuos velnio batus!
Jis rėkė, bandė mane palikti basą, bet aš priešinausi. Net tie vyrai nebuvo tokie įžūlūs. O čia juk mano paties tėvas.
– Man skauda, supranti? – bandžiau atkreipti jo dėmesį.
–Skaudės labiau, jei nepadarysi to, ko paprašiau gražiai! Tu nesupranti, kiek daug galime pasiekti su tavo išsigimimu.
Jis plėšte plėšė mano apavą, gerai, jog bent turėjau kiek jėgos laikytis, nenugriūti. Nustūmiau jo rankas ir įbėgau į vidų. Užsirakinau duris. Jų jis nelauš, o tūnosiu vienas tiek, kiek prireiks. Manyje kunkuliavo pyktis, sumišęs su grauduliu ir skausmu. Galvoje skambėjo tas vienas žodis ,,Išsigimėlis“. Kad jis mane šitiek metų nori testuoti, aš žinojau, bet kad esu jam tik bandymų objektas… Galvodavau, kad galbūt, tik galbūt, jis nori man padėti. Arba kad ir koks pamišęs bebūtų, jam vis dėlto esu sūnus. Esu jo Emanuelis. Toks šventas vardas ir nešioju jį pragare. Bet apskritai turbūt vis dar esu šiuose namuose tik todėl, jog bandymų žiurkių niekas iš laboratorijos nepaleidžia. Antras kartas per dieną. Pabandykim atspėti, kuris labiau sužeidė. Esu išsigimėlis, bet, kad ir kaip blogai būdavo, nesijaučiau taip baisiai. Net tada, kai buvau mažas. Jau buvo geriau nesuprasti, kas ir kaip…
Atsiguliau ant grindų. Labai norėjau išgerti Lėtos upės vandens, viską užmiršti ir visiškai nieko nejausti. Tiesiog prigerti. Ar taip kada nors jaučiasi ausuotasis kragas?
III
Tėvas tylėjo, bet girdėjau jo žingsnius už durų dar kurį laiką. Jis tikėjosi, jog vis tiek kada nors išeisiu ir galės mane prigriebti, bet aš atsargus ir jau buvau išmokęs kai kurių subtilybių. Po to jis vėl užsiėmė kitais savo darbais, bet tikiu, jog dar kiek klausėsi ausimis karpydamas, ar neišeinu iš kambario.
MENO BANGŲ nuotrauka
Po kelių dienų vėl išsiruošiau ant tiltelio. Buvau pasiilgęs tos vandens ramybės ir paukščių, kaip ir gaivaus oro. Batus dėl viso pikto užsirišau dvigubu mazgu ir pašokinėjau, patampiau juos rankomis, jog įsitikinčiau, ar taip lengvai nenusiauna. Eidamas slapsčiausi nuo žmonių, kiek tik galėjau. Laimei, jų ir pasitaikė ne per daugiausia. Viskas tekėjo sava vaga. Vienintelis geras dalykas, ką dėl manęs padarė tėvas, yra tai, jog neleido apie mane rašyti nevietiniams žurnalistams, platinti informaciją. Spėju, jog aplinkinius miestus vis tiek toks įvykis pasiekė, o tėvas taip padarė irgi dėl savęs, kad vienas galėtų viską ištirti, bet ir man šiokia tokia nauda. Vis mažiau persekiojimo. Vėjas pūstelėjo į veidą. Visas tas dienas pratūnojau namie, viską apmąsčiau iš naujo ir tik stengiausi vėl nepakliūti į tėvo akiratį.
Susimąstęs turbūt nebebuvau toks nematomas, nes net iki pusiaukelės nenuėjęs susidūriau su tais pačiais vyrais. Jie mane pastebėjo beveik iš karto. Ruošiausi sprukti, kol galiu, bet jie atrodė dar grėsmingesni nei per praeitą mūsų susitikimą. Iš tolo mačiau, kaip jau gniaužėsi jų kumščiai.
– Tu, kvaily, net nebandyk dėt į kojas, – sukriokė vienas.
Jaučiausi sumažėjęs keturgubai, bet vis dėlto pabandžiau pabėgti. Jei jau mano kojos ir taip pagerintos, tai galėtų ir bėgti greitai. Bet taip, deja, nėra. Augaloti, nors ir pilvoti, jie mane prisivijo.
–Tu sumokėsi už savo melus, – spjaudėsi kitas.
Nereikėjo daug laiko, jog suprasčiau, apie ką jie. Vyrai sužinojo, jog melavau apie žemės turtus už užkandinės. Kaipgi kitaip. Melavau nujausdamas, kad tokia diena išauš, bet nesitikėjau taip greit.
– Apie ką jūs kalbat? Kokius melus?
Tačiau turbūt tai ir buvo mano klaida, nes jie dar labiau siuto, niršo ir pūtojo.
– Stuobrys neraliuotas tu, net nebandyk toliau meluot, kvaily!
– Sumokėsi iki paskutinio cento.
Jų agresyvumas neramino. Tokie vyrai ant manęs vieno.
– Ta žemė visai nenaudinga. Pakasinėjom – nieko neradom. Malkų prikrovėm, stogą laikiną pastatėm.. Bet pašiūrė ugnimi pasidengė. Vieni pelenai teliko, – dejavo jie.
Na taip, ugnį ir dūmus tikrai mačiau, bet juk negalėjau žinoti, kas sudegs ar jau degė, nerodo man datų vaizdo kampe. Vyrai mane apsupo. Nesigailėjau, kad melavau. Jie mane išnaudojo, taip jiems ir reikia. Juk gyvi, sveiki. Bet jiems taip neatrodė.
Pradėjo vyrai mosikuotis kumščiais, spyrė man kažkur į saulės centrą, net susiriečiau. Būčiau mažesnis, jaunesnis, gal dar būtų pasigailėję, o dabar kūlė be gailesčio. Sopulys stengėsi pasiglemžti kuo daugiau manęs: krūtinę, pilvą, veidą, bet man nesinorėjo rėkti ar verkti, kaip norėjosi, matant karo vaizdus. Aš jiems kainavau tik turtus, jie man kainavo daug daugiau. Galiausiai vyrai mane paleido ir aš susmukau ant žemės. Vienas nueidamas dar ruošėsi spjauti man į veidą, bet pataikė tik šalimais. Vis mąsčiau, jog jie patys kalti, patys rizikavo pirkdami, bet, kai atsistojau, vis dėlto mane persmelkė ne tik fizinis skausmas. Jaučiausi toks prislėgtas, išnaudotas, nereikalingas, nenormalus ir liūdnas, jog net nebenorėjau eiti link tiltelio. Net paukščiams toks rodytis nenorėjau. Sienomis ir šešėliais parėjau namo.
Nežinau, kuris esam labiau išprotėjęs – jis ar aš, bet man begulint lovoje kilo viena mintis: kaip galima būtų nuo problemų pabėgti? Nekalbu apie ką nors žiauraus, neketinau jau mirti, bet pabėgimas gali būti suprantamas ir tiesiogine prasme. Apsidairiau aplinkui. Kampe stovėjo senas mamos lagaminas. Į nieką kitą nenorėčiau susidėti daiktų, juk vienintelis žmogus, kuris mylėjo mane, keliautų kartu. Iškrapščiau daiktus ir niekniekius iš jo. Teko ir dulkes stropiau nuvalyti, lagaminas – neliestas jau daug metų. Parakinėjau ir taupyklės dangtelį, kol jis iškrito, o paskui jį ir pinigai. Jų šen bei ten susižvejojęs buvau nedaug, tačiau traukinio bilietui ir pigiam maistui porai dienų turėjo užtekti. Aš nebe mažas vaikas, žinojau, kad vėliau sugebėsiu kaip nors prasimanyti ir daugiau, dabar svarbiausia buvo ištrūkti kuo toliau nuo visų persekiojimų. Daiktų tilpo nemažai: ir būtiniausių, ir nelabai, todėl jaučiausi pasiruošęs ir saugus. Galėjau išvykti jau ir dabar, susirasti bet kokį traukinį ir važiuoti bet kur. Vienintelė bėda buvo ta, kad eidamas pasiimti iš koridoriaus dar vienos poros batų, daikto, kurio man reikia labiau nei kam kitam, susidūriau su tėvu. Jis iškart pastebėjo mane ir batus rankose.
– Ir kam tau ta pora? Naudingesnis esi be jų, – tarė be jokios emocijos, be jokios šypsenos, kuri išduotų, kad jis juokauja, – padėk, jų neprireiks.
Tėvas taip nežymiai artinosi, bet aš lygiai taip pat stengiausi vis atsitraukti, kad atstumas nesumažėtų. Bet batų nepadėjau. Aš pabėgsiu ir jis man nieko nepadarys.
– Ir kur išsiruošei? – lyg skaitydamas mintis tėvas suprunkštė, – tu niekur negali eiti. Juk leidimo net neklausei ir jo negavai. Verčiau man padėtum…
Negalėjau įsivaizduoti vadinamosios ,,pagalbos“. O jis juk net nepastebėjo mano sužaloto veido… Turbūt pastebėtų tik tada, jei man kojas amputuotų. Dėl to dar labiau norėjosi pabėgti, bet galėjau tik atsitraukti į savo kambarį.
Šiandienai pritrūko jėgų kovoti. Kiekviena žaizda, dar po tų vyrų, priminė gėlą, jog aš nekoks mūšio lauke. Nuleidau rankas ir pasidaviau. Turėjau dar palaukti, privalėjau. Negalėjau stačia galva pulti tėvo. Sumanymą teko atidėti. Žiauriausia, kad ties paskutiniais žodžiais jis neatrodė rūstus ar piktas, jis – šaltas ir tik tiek. Nusliūkinau atgal ir gulėjau, miegojau, vėl gulėjau. Tyloje girdėjau tik savo kvėpavimą ir kur ne kur pasigirstantį garsesnį dunkstelėjimą, reiškiantį, kad tėvas uždarė šaldytuvą jame nieko neradęs arba atsitrenkė į kažkokį prietaisą. Gulėjau ir mąsčiau, ar kada buvo kitaip. Ir kur mano sparnai?
Mano nuostabai, kitą rytą, tėvas vėl mane pričiupo, bet jo paraudusios akys žvelgė kažkaip kitaip, kažkaip keistai. Tik jo pavargęs, apsiblausęs veidas nieko neišdavė. Matėsi, kad dėl nemiegotos nakties visi jo raumenys tarsi sustingo. Supratau, kad iki pat ryto tėvas buvo apšviestas vien mėlynos kompiuterio ekrano šviesos, bet sunku buvo suprasti, ko šįkart iš manęs jis reikalaus.
– Dėl tavo kelionės, – atsikrenkštė jis, – adresas, pinigai ir raktai.
Tik tiek teištarė, įgrūdo į rankas suglamžytą popieriuką, apmusijusį raktą ir keletą banknotų, kurių vargiai be mano santaupų viskam užtektų, bet vis pliusas. Mane pribloškė jo elgesys ir taip greitai priimtas sprendimas. Buvau pasiruošęs galynėtis dar ilgai, kol galiausiai būčiau išsmukęs slapta, bet per vieną naktį jis nusprendė mane išleisti. Visą gyvenimą laikė namie dėl medžiagos tyrimams, net į tikrą mokyklą negalėjau eiti, o dabar: štai adresas – keliauk. Suglumau. Galbūt tai spąstai? Stovėjau it įbestas kelias geras minutes. Rodos, tėvą tai pradėjo net erzinti. Mane trikdė jo aukštyn kojomis apsivertęs elgesys. Aš juo nepasitikėjau. Gal jis išvis nori manęs atsikratyti? Buvo tiek daug galimų variantų, kodėl tėvas taip pasielgė, jog nebesumojau, ką daryti. Ar dabar kaip tik turėčiau pasielgti atvirkščiai ir niekur nebevykti? Bet noras ištrūkti neleido daugiau visko blaiviu protu apgalvoti, pasverti aplinkybes. Neįsivaizdavau vietos, kurioje jausčiausi blogiau. Juk ten, kur vykstu, niekas neturėtų žinoti, kas aš… Blogiausiu atveju bėgčiau dar kartą.
Tą popietę galutinai rūšiavausi daiktus. Nenorėjau palikti nieko svarbaus, nes nesitikėjau čia sugrįžti. Tada ir išgirdau garsų krenkštimą koridoriuje. Dirbtinį ir skardų, jog tikrai sureaguočiau. ,,Turbūt jam sunkoka tiesiog kreiptis vardu“, – ironiškai pagalvojau. Išsliūkinau ir išties radau netoliese stoviniuojantį tėvą. Antras susidūrimas mums – tai jau daug. Ilgas minutes jis tylėjo ir žiūrėjo kažkur į lubas, sienas, lyg būtų berniukas, kurį pastatė šokti su mergaite, ir dabar nežinotų, kur dėti akis. O aš spitrijau tiesiai į jo akiduobes.
– Geros kelionės, – galiausiai tarė vis dar klaidžiodamas žvilgsniu aplink.
Linktelėjau.
– Tavęs turbūt lauks daug staigmenų, bet tu jau… Supranti.
O dar po minutės tylos:
– Būk… Am. Taip…
Jis nedaugžodžiavo, bet nebeatrodė toks grėsmingas. Galbūt su tokia jo versija galėčiau ir bendrauti, juo pasitikėti, bet jau kiek vėlu.
– Svarbu, ten nusigauk, – dar burbtelėjo. – Tikiuosi, susitiksim. Vis dėlto…
Jis netgi pažvelgė į mane. Ir aš juo beveik patikėjau.
