Jurgita Jasponytė
Apie Šaltupės gatvę, įtekančią į poeziją
Jurgitą Jasponytę kalbina Neringa Mikalauskienė
Jurgitos Jasponytės poezijos knyga „Šaltupė“ laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos kasmet rengiamą Pirmosios knygos konkursą. Autorė ‒ nuo Zarasų krašto, bet jau seniai gyvena Vilniuje, kur įgijo lietuvių filologijos bakalauro ir literatūrologijos magistro laipsnį, dirbo bibliotekose. Dabar augina dukteris Ugnę ir Jūrę Jotvilę. Tokie būtų biografijos, nuskaitytos nuo knygos nugarėlės, faktai, o apie fragmentus ‒ ir kūryboje, ir gyvenime ‒ kalbamės jaukioje senamiesčio kavinukėje ir mintimis keliaujame ten, kur, anot vieno Jurgitos eilėraščio, „kiemai susipina tvorom“. Tačiau Vilnius irgi šalia ‒ „ir dvipusis dryžuotas vagonas / šitą miestą rajonais sukarpo / praryja gatves / ir palieka tik plikgatvius / Šv. Dvasios gatvės vietoj“ (p. 15).
Jurgita, kokius vaikystės namus prisimeni?
Mano tekstuose išties nemažai tėvų namų erdvės ‒ du namai, vienas tėvų, kitas ‒ senelių šalia, o kiemas bendras… Eilėraštyje „Skrydis“ matau ir tėvų namus, ir kaimo senelių. Man jie yra tokie, kokius pamenu iš tų laikų, kai buvau maža, metų, gal dviejų ‒ dabar daug kas pasikeitę, namas parduotas, sodas iškirstas, žmonės pasidarę taip, kaip jiems geriau, o aš viską matau su tais medžiais, kurių nėra… susipina viskas.
laikas / pas tave man sugrįžti / laikas mano kūnu išteka („Išėjimas“)
… taigi nėra laiko, padalyto į praeitį ir dabartį. Knygoje irgi ‒ vaiko sąmonė jungia pasakinę ir realią plotmes: „kelias miestelin / saldainių / vyniojas per mišką spalvotais / brūkšniais kermošiniais“ („Dusetos“, p. 41). Eilėraščių veikėja ieško būdų „neužaugti per daug“: „kad matyčiau spalvotai / per daug negalvočiau // kad pinčiau / vielučių / miškų horizontus“ (p. 41). Taip ir supina į bendrą poetinę erdvę dar ir įspūdžius iš mamos vaikystės: „Ten buvo pasakų namelis / teta Mikasė / velionis vyras Charitonas / du vaikai savi / kiti ‒ vis tiek savi / tiktai kaimynų // kvapas kepamų per gatvę blynų / sukviesdavo krūvon juos“ („Mamai“, p. 44).
Šaltupės gatvės makondas / namas / kur dienąnakt praviros durys / į gatvę („Vienatvės erčia“)
Tai kaip ten būdavo?
Mamos vaikystės gatvė pilna vaikų. Ji irgi iš tos pačios Šaltupės gatvės, bent jau nuo mokyklos. Brolio vaikystėje, kuris 12 metų už mane vyresnis, vaikų ten irgi dar buvo. Mano vaikystėje jau kitaip ‒ mano bendraamžių nebuvo, buvau pagrandukas, bendraudavau daugiausia su suaugusiaisiais, nors dėl to nesijaučiau kaip nors kitaip. Atrodė, taip ir turėjo būti. Daržely vaikai – tik tie, su kuriais privalai prabūti tam tikrą dalį dienos. Nei aš rinkausi su jais būti, nei kita… Laukdavau vasaros. Tikrieji mano draugai buvo vasarotojų vaikai iš Maskvos ar tuomečio Leningrado. Rusų kalbą iš jų išmokau. Vasarotojai buvo šviesūs žmonės, inteligentai, mane patikėdavo jiems kaip saviems. Atvažiuodavo žydų šeima iš Maskvos, buvo ten Maša, Marija ‒ šiek tiek vyresnė, labai išradinga, iniciatyvi, su ja žaisdavome teatrą: buvo patogi vieta tarp kalniuko ir namo, pasikabindavome ten užuolaidas – kulisus ‒ ir vaidindavom, sukviesdavom tėvus, kaimynus, vasarotojus. Spektaklius kurdavome pačios, gal iš kokių nors eilėraštukų, kuriuos tada girdėjome… Mano mergaitės mažos, jų žaidimai skirtingi: Jūrė, kuriai dar nėra trejų, žaidžia viena, susigalvoja savo pasaulį, Ugnei žaidimams reikia žmonių.
Ar yra tąsa, atpažįsti jose ką nors iš savęs, ką jausdavai, išgyvendavai?
Kažką visada atpažįsti, kai kas yra universalu, bet mano gyvenimo sąlygos buvo kitos: aš turėjau kiemą visada, kiaurus metus ‒ tai buvo mano erdvė. Mano vaikai yra tarp miesto ir ne miesto. O aš viena koja visada būsiu šaltupietė, kitaip būti negali. Zarasai mano vaikams svarbūs, mergaitės pripratusios ten būti, jos laukia, bet man tai buvo pastovi erdvė ‒ ji nesikeisdavo.
Aštrųjį kalnelį / kareiviai kepurėm / supylė / o nukasti reikės / ekskavatoriaus („Pasaulio perdavimas“)
O kaip nusprendei išvykti į Vilnių studijuoti?
Nežinau, ar tai buvo nusprendimas ‒ visa tai vyko ir įvyko. Baigiau vidurinę, kažkur studijuoti vis tiek reikėjo. Negaliu sakyti, kad norėjau būtent į Vilnių. Galvojau ir apie Klaipėdą, ten jau gyveno brolis, ir man būtų buvę lengviau. Bet dabar suprantu, kad tai buvo daugiau išprotauta. Klaipėda ‒ labai ne mano miestas, ir geografiškai toli… Vilniaus neiškeisčiau į nieką ‒ gal per penkiolika metų ir pripratau. Tačiau jis kažką manyje atitiko, kažkokį rado atspindį. Ten, kur dabar gyvenu, yra medinių namų, vietelių, kurios primena man tuos pačius Zarasus, kažką… Man to reikia, ir Vilnius tai turi: keli žingsniai nuo centro ‒ ir jau gali rasti tokių vietų ‒ tai Subačiaus gatvė, link Rasų. Mėgdavau valkiotis. Eidavau prie Bastėjos, ten tuomet buvo siauras medžiais užaugęs takelis, nuėjusi ten skaitydavau knygas.
O kokias knygas atsineši iš vaikystės?
Pasakas. Ne autorines, o liaudies ‒ visokias. Nepamėgau Anderseno, kitų autorių. O liaudies pasakose buvo branduolys, kažkas tokio nugludinta, ką lengva priimti. O iš autorinių ‒ buvo tokia Ivana Brlić-Mažuranić, jos „Chorvatų sakmės“: ten daug buvo folkloro motyvų, tokia graži filosofija… Man kilo mintis paskaityti vaikams ‒ dabar girdžiu kitaip, bet pagal tas pasakų schemas galiu „matuotis“ dabartinį gyvenimą, gauti atsakymą, man tai tinka. Vadinasi, jos tikrai yra geros.
Ką Tavo gyvenime reiškia dainos?
Dabar tai yra mano gyvenimo būdas. Vaikystėje dainuodavau, paskui atsirado kažkas, kažkokie kompleksai, ir ‒ užsirakino. Turėjo praeiti šiek tiek laiko, kol vėl prie to grįžau. Gal buvo lūžis gyvenime, sudėtingas metas, krizė, į kažką reikėjo atsiremti ‒ ir tai buvo folkloras. Dabar kitaip negaliu. Folkloras man svarbus visom formom, ir dainuojamasis, ir ne tik. Pirmieji, kas dainavo ar sekė pasakas, buvo seneliai. O juos turėjau labai trumpai. Netekau jų būdama dviejų trejų metų. Viena bobutė gyveno ilgiau, mirė, kai buvau dešimties. Vieno senelio net neprisimenu. Juk buvau pagrandukas, vėlyvas vaikas. Bet man toks jausmas, kad turėjau juos ilgai ‒ nors chronologiškai, kai sudedu faktus, lyg ir nesutampa. Man taip yra su laiku ‒ jį suvokiu kitaip. Ir tai pereina į kūrybą ‒ todėl mano knygoje senelių yra labai daug. Vaikystės laiką suvokiau kitaip nei mokyklos metus, šviesiau ‒ tie metai ilgi, didžiuliai, ryškūs… o įspūdžiai iš mokyklos tarsi subėga į vieną mažą eilutę. Gal atmintis ką nors blokuoja. Bet sunku pasakyti, kaip ten yra. Toks jausmas, tarsi vaikystė davė daugiau.
vėjas balkiuos / kaba ir kvepia / rūkomu dūmu („Kiemas“)
Nuo kada pradėjai rašyti?
Pirmą tekstą parašiau kokioj antroj klasėj ‒ aišku, tai buvo labai vaikiški eilėraštukai apie ąžuolus, miškus, voveres… Gal dar šeštoje ar septintoje klasėje vieną kitą eilėraštį parašydavau. Su tiksliu, normaliu, pagal fonetinį skambesį ‒ kaip Salomėjos Nėries, rimu. Bet pertrūkiais. Intensyviau ėmiau rašyti nuo kokios 10 klasės. Niekam pernelyg nesakiau: nei labai slėpiau, nei rodydavau, nes nelabai žinojau, ką su tuo daryti ‒ rašau ir tiek. Konkursuose nedalyvaudavau. Gal mokytoja gerą nuojautą turėjo ‒ dvyliktoje klasėje mane pasišaukė, sako, po pamokų palauk, pasikalbėsim. Aš jau išsigandau, kad bars mane už tai, kad klasiokei rašinius taisau. Bet ne, ne dėl to… Paklausė, ar rašau. Ir tada vienintelį kartą sudalyvavau gal Aukštaitijos jaunųjų literatų konkurse. Ai, dabar va prisiminiau ‒ dar penktoje klasėje mokytojai buvau atnešusi sąsiuvinį, sako, pasišnekėsim po pamokos, bet aš specialiai nepasilikau ‒ man buvo taip baisu… Dabar labai gaila, įdomu ‒ ką ji tada būtų pasakiusi?
Ataudai / vienas kito įdrėkusioj žemėj / prigijo („Užkalbėjimas. Kelias. Lemtis“)
O kada Tavo poezija pasikeitė? Kada atsisakei taisyklingų „salomėjiškų“ rimų?
Gal po mokyklos ir ėmė kažkas keistis… Mokytoja pasakė, kad va, galėtum ir nesilaikyti to tikslaus rimo, gal tau net padėtų. Bet pasakė ir pasakė. Tada nepradėjau, tai įvyko lyg ir savaime. Dabar tik manau, kad ji buvo teisi. Įvyko taip, kaip ji ir sakė.
Pastebėjau, kad Tavo tekstai nėra visai nerimuoti. Kai kurie žodžiai tarsi atskamba… kaip aidas.
Taip, jie ir nėra visiškai nerimuoti. Man teksto skambesys yra svarbu. Dėl to jie nepatogūs vertimui. Kartą vienas gruzinų poetas paprašė pažodžiui išversti į rusų kalbą, o paskui ‒ kad paskaityčiau, kaip eilėraštis skamba lietuviškai. Tada sako: na taip, ne pats patogiausias tekstas vertimui…
ir vėją / miesteliai tie gano / sugauna ir pakiša / prie pirtelės po dūminiu akmeniu („Kamajai“)
Ar Pirmosios knygos konkursą laimėjai iš karto? Ar dalyvavai kelis metus?
Kadangi knygų rašyti nemoku, tai tikrai nelaimėjau pirmaisiais metais. Tai gal ketvirtas kartas, kai dalyvauju. Pirmąjį kartą tiesiog surinkau, ką radau, sumečiau ir nunešiau ‒ bet nesuvokiau tų paskirų tekstų kaip visumos. Kitus kartus gal ką nors ir mąsčiau, bet po metų jau nebesuprasdavau, kodėl būtent taip, o ne kitaip buvau sudėjusi. Kai nelaimėdavau, galvodavau ‒ kaip gerai, kad jie to neišleido… Bet vis atsirasdavo žmonių, kurie pasakydavo, kad reikia ir kad jie nori mano knygos. Jei nebūtų buvę aplinkinių palaikymo, kažin ar būčiau dar kartą davusi. Kaip tik todėl, kad galvoji ‒ o gal neverta? Juk negali žinoti, ar tikrai čia viskas gerai, ar esi teisus pats vienas. Iš poetų palaikė Rimvydas Stankevičius, Donatas Petrošius… Dar prieš kokį dešimtmetį jis man yra pasakęs, jausdamas tą nepasitikėjimą savimi: „Tai ko gi tau reikia? Gal Kajoko paprašyti, kad tau pasakytų?“ Juokingiausia, kad tie žodžiai vėliau išsipildė ir be jo prašymo ‒ Kajokas pasakė. Ir Viktoras Rudžianskas… jIe matydavo mano publikacijas, dalyvaudavau skaitymuose. O Marius (Marius Burokas, Jurgitos vyras ‒ N. M.) nei mane skatino, nei gesino, stengėsi laikytis neutraliai, nes bijojo būti šališkas. Bet mąstau, kad jis galiausiai irgi buvo vienas iš žmonių, kuris pasakė, kad reikia man tą rankraštį dėlioti. Dabar labai džiaugiuosi, kad knyga yra tokia, kokia yra. Aš ėmiau ją matyti. Ir kiekvienais metais abejonė, ar tikrai reikia, mažėjo. Tai turbūt įvyko pačiu laiku. Man čia beveik stebuklas. Niekad neketinau jokios knygos leisti, net mokykliniais tekstais bandžiau išsiginti, kad esu poetė ‒ man baisu buvo, atrodė, per didelė atsakomybė.
su tėvu rinkom obuolius / laukinius / žydkapiuos / maišan taip tamsiai / mėlynos drobės. // Iš oro dugno („Obelis žydkapiuose“)
O prozos nebandei rašyti?
Ne. Man sunku įsivaizduoti, kaip ją reikėtų rašyti. Tai kitoks būdas. Eilėraščiai ateina patys, nepriklausomai. Aišku, reikia paskui šiek tiek valios pastangų juos užrašyti.
Taigi tradicinis klausimas apie įkvėpimą ‒ kaip ateina eilėraštis?
Yra keli tekstai atėję nuo pradžių iki galo. Bet būna eilučių, kurios skamba galvoje, paguli kur nors, o priauga tik vėliau. Kaip buvo su „Žalčio močia“ ‒ pradžia buvo anksčiau, fragmentus nešiojausi kelis mėnesius, jie mėtėsi galvoje kaip kokie gabaliukai, trūko kažkokios eilutės, net nežinojau, kad tai vienas tekstas. O atėjo ta viena eilutė ‒ ir viskas sukibo.
Kokia tai eilutė?
aš įtempiu lanką
ir strėlę
įleidžiu giliau
Kai ji atėjo į galvą ‒ net neliko abejonių, kad taip ir turi būti. Kartais dirbu ką nors, galvoju… ir toks jausmas, kad tie tekstai visada buvo ir yra, glūdi kažkur manyje, tik tiek, kad kai kurie iš jų išnyra į sąmonės paviršių ir tampa eilėraščiais.
su lojančiom gervėm / kraujo raudonužio vandeniu („Skrydis“)
Baigusios kalbėti, išsiskiriame ir nueiname savais keliais. Jurgitos „upė“ teka į viršų, traukinių stoties link. Manoji ‒ į Užupį. Tad pabaigai tinka ir eilutės iš „Šaltupės“ ‒ eilėraščio „Tylos horizontas Rasų link“: „bet pro virtuvės langą / už tylos ‒ / miškai, Belmontas / atmintys keliauja“ (p. 24).
Dėkui už gražų ir prasmingą pokalbį, Jurgita.
Nuotraukos iš asmeninio J. Jasponytės archyvo. Tekstų fragmentai – iš rinkinio „Šaltupė“.