Fotografavo Ričardas Šileika
Aš nemoku jokios maldos. Sėdėdama tikybos pamokose mandagiai tylėdavau, kol šventi žodžiai tekėdavo iš klasiokų lūpų. Nei vienas iš jų nebuvo religingas, juk aš matydavau kaip jie spardo sudžiūvusias cinamono bandeles į bejėgius balandžius, kaip jie balta kreida ištepę savo rankas perbraukdavo tvarkingus merginų sijonus, o merginos, baltais nuo pykčio kumščiais perbraukdavo jų tvarkingus dantis. Tačiau jiems beriant maldą visą tai nusiplaudavo, balandžiai ištiesdavo alyvos šakelę, lietus nuplaudavo kreidą ir kruvinas lūpas. Manęs niekas nenuplaudavo.
Niekada nebuvau religinga, tačiau mano siela yra dvasinga. Maldos konceptas mane žavėjo, ar aš galiu paprašyti bet ko? ar man bus atleista už bet ką? ar manęs kažkas išklausys?
Kaip ir kiekvieno vaiko, mano malda apsiribojo norais ir prašymais. Didelis (ne)noras yra galingiausias variklis jaunuolio veiksmams. Kartais gyvenimas pasisukdavo gera linkme ir mano galvoje kartoti troškimai išsipildydavo (niekada nenorėdavau per daug), kartais nieko neįvykdavo ir diena tekėdavo įprasta vaga, o mano tikėjimas priblėsdavo. Bet mano maldos nebuvo tiesiogiai susijusios su religija, jos nebuvo skirtos konkrečiam dievui ir jokios dogmos manęs nevaržė. Malda ir buvo mano religija, žodžiai – vienintelė meilės apraiška Aukščiausiajam Kažkam. Vėliau maldos buvo skirtos tik man.
Esminė maldos sudedamoji dalis yra meilė ir atsidavimas. Meilė, kaip ją apibūdina amerikietė teoretikė ir aktyvistė bell hooks, tai rūpesčio, žinojimo, atsakomybės, įsipareigojimo, pagarbos ir pasitikėjimo mišinys. Meilė – dvasinė patirtis jungianti žmones ir verčianti juos augti ir tobulėti. hooks teigė, kad tiksliau būtų įvardinti meilę kaip veiksmą, o ne jausmą, kadangi ji reikalauja nuolatinio darbo, pastabumo ir atsidavimo. Meilė braunasi pro tankią sielos augmeniją ir vimdo levandų smilkalų kvapais (jos buvo nupirktos šventajai ramybei ugdyti). Šventa ramybė neegzistuoja meilėje, meilė yra nesibaigiantis šurmulys ir aglomeracija visko, ką esi lietęs, girdėjęs ir kvietęs vardu. Meilė nėra valsas ir tai ne budistų meditacija. Ji meditatyvi.
Tai nerimstantis džiazas, kuris dažnai groja kavinėse, kurio niekas nesiklauso, bet visi girdi. Tai maišalynė viso, kas gražu, tai tekstas be žodžių. Ir tik tie užgultomis ausimis jį supranta. Mėlynas traukinys, jo virpesys ir dardėjimas, vėluojantys jo keleiviai ir cypiantys bėgiai. Tai meditacija triukšme, t.y. meilėje.
Manau, kad šis apibūdinimas tinka ir maldai. Malda yra dvasinis atsidavimas, jungiantis žmones su Aukštesniąja Galia, kuri turi prasmę tik pakartotiname veiksme ir nuolatiniame įsipareigojime. Tai nėra ramybės ir katarsio jausmas, tai yra besąlygiškas atsidavimas Tam Kažkam, nepaisant išorinių trikdžių. Meilė ir malda yra reiklūs veiksmai, kurie turi būti matomi kaip praktika, reikalaujanti besikartojančio darbo, išmoktų pamokų ir nesibaigiančių ritualų. Žinoma, kad tyra malda skamba tik mylinčių žmonių gerklėse, ar tai būtų malda dėl mylimo žmogaus ar malda, kuria siekiama įgarsinti savo atsidavimą Aukštesniajai Galiai.
Dainoje Prayer hips atlikėja YULLOLA dainuoja: All is prayer. Širšės virpėjimas yra malda. Balti nagai yra malda. Skani kava yra malda. Mes kiekvieną dieną kuriame ryšį su dievybe ir amžinybe. Viskas yra maldavimas amžinybės ir laikinumo pripažinimas. Širšė zirzia maldaudama gailestingumo, bet pripažindama savo mirtingumą. Balti nagai maldauja ramybės, tuštumo, simbolizuodami pasidavimą ir pabaigą, bet atskleidžiantys nepastovią savo būtį. Skani kava yra malda malonumui, kuri, kaip ir viskas, pasibaigia, atvėsta, išsipila.
Beveik visos meno formos atiduoda save šiai maldos idėjai. Filmai, eilėraščiai, muzikos albumai, jie visi turi pradžią ir pabaigą. Kiekvienas stebėtojas dalyvauja meno formos gimime ir galiausiai mirtyje. Meno kūriniai yra sukurti žmonių, siekiančių parodyti, paaiškinti, suprasti, padėti. Šie meno kūriniai keliauja per žmones, žmonės patyria kūrybos gyvenimo ciklą, dažnai pajusdami kūrėjo intenciją. Todėl kai kurie kūrėjai atspindi maldos idėją mene. Kūriniuose, kuriuos aš minėsiu, Dievo paieška dažnai yra akivaizdi, todėl kūrėjų intencija surasti Dievybę arba tiksliau, parodyti savo atsidavimą Jai, nėra užslėpta. Skaitoma poezija arba klausomas džiazo albumas raibuliuoja dvasingumu, ir tai persiduoda ir skaitytojui/klausytojui. Šis žmogus pats tampa kūrėju, arba tiksliau įrankiu, per kurį kūrėjas transliuoja savo maldą. Šis meno formos trapumas ir laikinumas taip pat sukuria paradoksą, kadangi kūrinys keliaudamas per žmonių širdis niekada nesulauks savo mirties, aidėdamas per amžinybę.
Esu susidūrusi tik su dviem kūrėjais, kurie savo menu audė maldą. Tik du angelai savo giesmėmis priartėję prie Tiesos ir Meilės ir Pabaigos. Tai John‘as Coltrane‘as ir jo albumas A Love Supreme bei Mary Oliver poezija. Šie menininkai mane persekioja, aidi mano galvoje ir tuščiame kūne. Savo kūryba jie ieškojo dievo, jų menas buvo malda skirta Aukštesniam Kažkam, pabrėžiu žodį Kažkam, kadangi šie kūrėjai savo mene neteikė pirmenybės jokiai dievybei, jungdami skirtingas dogmas ir filosofijas. Menininkų darbuose dažnai atsispindi krikščioniškosios vertybės, tačiau dar dažniau šios vertybės netenka savo aštrių briaunų ir ribų, susilieja su kitomis religijomis: budizmu, induizmu, judaizmu ir pan. išlieka tik viena – atsidavimas meilei.
John‘as Coltrane‘as (1926–1967) – amerikietis saksofonistas ir kompozitorius bei vienas iš laisvo džiazo pradininkų. Savo karjeros pradžioje Coltrane‘as laikėsi tradicinio džiazo skambesio ir grojo kartu su daugeliu to meto garsiausių džiazo atlikėjų.
1957 metais Coltrane‘as patyrė dvasinį prabudimą, dėl kurio atlikėjas sugebėjo mesti narkotikus ir alkoholio vartojimą. Šis prabudimas drastiškai pakeitė jo gyvenimą ir karjeros trajektoriją, būtent dėl šio momento Coltrane‘as atrado savo firminį skambesį, dvasingumą ir sukūrė savo magum opus – A Love Supreme. Šio albumo fiziniame variante John‘as Coltrane‘as parašė: „During the year 1957, I experienced, by the grace of God, a spiritual awakening which was to lead me to a richer, fuller, more productive life. At that time, in gratitude, I humbly asked to be given the means and privilege to make others happy through music. I feel this has been granted through His grace. ALL PRAISE TO GOD”.
Svarbu pabrėžti, kad John‘as Coltrane‘as nebuvo krikščionis, vėlesnėje kūryboje į savo muziką dažnai įtraukė budizmo ir kitų rytų religijų idėjų. Taip pat yra pasakęs: „I believe in all religions“.
A Love Supreme (1965) Coltrane‘as parašė per vieną dieną, užsirakinęs savo namų palėpėje. Jam nusileidus laiptais, Coltrane‘o žmona, Alice Coltrane, pamanė, kad jis spindi kaip Mozė. Šis albumas tai būdas padėkoti ir atsiduoti Dievui. Kaip tai atspindi albumo pavadinimas, pamatinė kūrinio tema yra meilė.
Albumas sudarytas iš keturių kūrinių: Acknowledgement, Resolution, Pursuance ir Psalm. Kiekvienas iš kūrinių įgarsina John‘o Coltrane‘o kelionę link Dievo ir dėkingumą už jo išgelbėtą gyvybę. Kelionė Dievo link galiausiai baigiasi šlovinančia daina. Joje neišgirsite dainuojančio žmogaus, tačiau išgirsite eilėraščio žodžius grojamus Coltrane‘o saksofonu. Psalm yra atlikėjo sukurta malda perteikta saksofonu, aukščiausia pagarbos forma iš saksofonisto John‘o Coltrane‘o.
Šis albumas yra malda, kurios klausydami žmonės tampa maldininkais ir meilės bei dėkingumo Dievui, kurį jautė Coltrane‘as liudininkais, kurie amžinai garsina šias meilės dainas.
Poetė Mary Oliver (1935–2019) savo meilę ir atidavimą Dievui perteikė kiek kitaip.
Visų pirma, poetės Dievas, nors abstraktus kaip ir Coltrane’o, nuo jo skiriasi. Pamatinės Mary Oliver poezijos temos yra gamta ir laikinumas, persmelktos meile ir atidumu. Jos pastabumas yra jos įrankis, su kuriuo ji aprašo viską, kas vyksta aplink ją su neaprėpiama meile. O žmogaus laikinumas tik įtvirtina šią meilę aplinkai, kadangi Oliver kantriai skatina skaitytoją suprasti savo mirtingumą ir nuoširdžiai mėgautis savo vieninteliu gyvenimu. Oliver kūryba, mano manymu, atspindi švelnumą, atsidavimą ir meilę būdingą maldoms, bet taip pat ir kitą, paslaptingesnį maldos aspektą – laikinumą. Maldos kalbėjimas yra mirtingumo pripažinimas, poetė to nesibaido, net gi skatina drąsiai žvelgti į kūno trapumą. Daugelis jos eilėraščių nagrinėja šią temą, kai kurie tiesiogiai aprašo mirtį ir jos neišvengiamumą, kiti metaforomis atskleidžia Oliver nuomonę:
When it‘s over, I want to say: all my life
I was a bride married to amazement.
I was the bridegroom, taking the world into my arms.
(…)
I don‘t want to end up simply having visited this world
– (When death comes)
Poezijos rinkinyje „Devotions“ keli eilėraščiai atspindi Oliver santykį su religija. Tokio pobūdžio eilėraščių padaugėjo poetės gyvenimo galo link. Tačiau išskirti „dvasinius“ ar „religinius“ eilėraščius Oliver kūryboje yra beveik neįmanoma, kadangi dvasingumas, ar tiesiog, dvasia, yra neatsiejama poetės meno dalis. Rašydama apie įvairias gėles, lapes ir sentimentalius vandens telkinius, Oliver įkvepia į juos dvasingumo. Net eilėraščiai, kuriuose nėra tiesiogiai minimas Kažkas Aukštesnio, yra religingi pačiai Oliver. Jos religija yra ją supanti aplinka, gamta, o jos malda – pastabumas, su kuriuo ji ją aprašo. Poetė suteikia galią skaitytojui tapti jos maldos stebėtoju ir dalyviu. Malda ir meditacija yra dvi svarbios jos kūrybos bei gyvenimo dalys, kurioms ji suteikia po kelis eilėraščius. Norint suprasti maldą ir meditaciją Mary Oliver kūryboje, minėti eilėraščiai yra būtini, kadangi rašytoja žvelgia į šiuos du ritualus netradiciniu būdu:
Meditation, so I’ve heard, is best accomplished
if you entertain a certain strict posture.
Frankly, I prefer just to lounge under a tree.
So why should I think I could ever be successful?
– On meditating, sort of
It doesn’t have to be
the blue iris, it could be
weeds in a vacant lot, or a few
small stones; just
pay attention, then patch
a few words together and don’t try
to make them elaborate, this isn’t
a contest but the doorway
into thanks, and a silence in which
another voice may speak
– Praying
Mary Oliver į religinius ritualus žvelgė daug paprasčiau negu teologijos žinovai. Jos manymu, meditacija ir malda yra meilės ir atsidavimo įrankiai, kurių prasmė yra stebėti, dėkoti ir mėgautis. Todėl šias praktikas poetė supaprastino ir sujungė su savo religija. Ji teigė, jog malda turi būti paprasta. Atspindėti sielos tyrumą, paprastumą, į maldą privalu žvelgti nekaltai, vaikiškai. Mane be galo sužavėjęs eilėraštis Six recognitions of the Lord prasideda trimis paprastais sakiniais:
I know a lot of fancy words.
I tear them from my heart and my tongue.
Then I pray
– Six recognitions of the Lord
Tačiau, kaip minėjau, ne vien šie tiesiogiai religiniai eilėraščiai yra Oliver malda. Kiekvienas poetės eilėraštis atskleidžia jos meilę ir žavėjimąsi pasauliu, kuris ją supa. Ji taip pat dėmesingai kalba apie akmenukus kaip ir apie savo šunį. Dėmesys yra stipriausias jos variklis. Tik kilnaus meilės jausmo vedama, Oliver gali rašyti tokius šiltus ir nuoširdžius žodžius. Tik stebėdama ją supančią aplinką ir išlikdama dėmesinga ji išmoksta mylėti. Lygiai taip pat, kaip malda gali kilti tik iš tyros meilės, pastabumo ir atsidavimo sau, pasauliui, o gal net ir Kažkam Aukštesniam.
Menas savo forma dažnai primena maldą, tačiau menininko intencija ne visada atspindi maldos bruožus, tokius kaip tobula meilė, atsidavimas, laikinumas, paprastumas. Tačiau savo meno kelionėje su malda susidūriau tik dėl John‘o Coltrane‘o ir Mary Oliver. Jų atsidavimas ir meilė aplinkai kiekvieną dieną sukuria ir sunaikina mane. Kiekvieną kartą klausydama A Love Supreme širdyje jaučiu virpulį, skirtą ne religijai, bet meilei, kuria šis kūrinys spinduliuoja. Lygiai taip pat jaučiuosi ir apie Mary Oliver. Pirmą kartą perskaičius jos eilėraštį aš apsiverkiau, gyvenime nesu girdėjus tokių švelnių ir paprastų žodžių – žinoma, jog tai yra malda. Net jeigu nemoku jokios maldos, esu aktyvi meninės maldos dalyvė, mano Bibliją parašė Mary Oliver, o mano psalmes sukūrė John‘as Coltrane‘as. Aš stebiu pasaulį atvira širdimi, mintinai kartodama Oliver eilėraštį Wild geese. Aš keičiu savo gyvenimą, giedodama meilės maldą.
„Attention is the beginning of devotion” – Mary Oliver.