
Vytis Valantinas. Psichologas, vaikų-paauglių psichoterapeutas.
Fotografės Jurgitos Valantinės nuotrauka
Purpurėjimas. Vieną vasaros vakarą, netrukus po to, kai Anykščiai paskelbė tapsią kurortu, su mažyliu sūnum parvažiavom į kaimą. Po saulėlydžio sėdėjome prie stalo po obelim ir gėrėm šalavijų arbatą. Vakaras purpurėjo, o mes spietėmės dešiniojoje stalo pusėje, kad nenukultų krentantis nuo obels didelis iš aukštai obuolys. Stalo negalėjai trūktelėti atokiau nuo obels, nes tas buvo lietsargio kotu prismeigtas prie pievos. Kad jo nenuneštų vėtra. Sunku patikėti, bet mama sako, kad vasarom čia vėjuota kaip pajūry. Kol sėdėjom, ji telefonu įrašinėjo žiogus. Vasaros garsas. Sakė įsirašė gerai, galima būtų leisti į eterį. Aš pasakiau, kad šio įrašo galėtume pasiklausyti per Kalėdas, kai vėl atvažiuosiu. Ir lyg tada – išsigandau. Kad per retai parvažiuojam. Knygoje, kurią prie stalo skaičiau, vienuolė Mudžin paskambino varpu, skelbdama dienos pabaigą. Eidamas miegoti nusprendžiau – prasimanysiu varpą. Ir nakčiai sutemus skambinsiu Vorutos pilies kalvoje. Kur gyvieji prisiminimai tyko mirusiųjų. Idant siedamas savo bei sūnaus vaikystės dienas apmąstyčiau. Kodėl man, miesto vaikui, buvo taip svarbu grįžt į tolimą kaimą kryžkelėje, ir kodėl tas išlieka svarbu mano ar kitam augančiam mieste vaikui.
Laiko tėkmė savitai išgyvenama kaime ir mieste. Mieste? Kartą šyptelėjo Azijos megalopolyje gimęs užaugęs bičiulis. Ką tu vadini miestu? Jūsų Vilnius – tai žydintis sodas. Vis dėlto. Laiko tėkmės čia veik negali justi. Vien į dangų rūkstantys kaminai ir tyliai kažką šnabždantys tarp mūro skivytų išblaškyti medžiai. Sostinėje nėra durų, kurias pravėręs ,,į dūzgiančią išeitum pievą”. Tarsi įšalęs esi fragmentuotam išbarstytam laike. Bokštų laikrodžiai muša gimtadienius, bet kiti apčiuopiami orientyrai smulkūs, reti. Koks jau tas miesto žydėjimas, šalnos, vaisių nokimas, rudeniop dangumi pasipilantys paukščiai, raustančios uogos, ryto saulėje šylantis senelio suolas? Gal lapų kritimas tik tvindo… socialinius tinklus vilniečių nuotraukomis. Kaime laikas srūva ir plaukia. Bręsta, byra. Kyla ir slūgsta. Vaikas pastebi, įsisąmonina kaip iš nebūties nyra gyvybė – augalai, gyvūnai, vabzdžiai – mato gimimo, augimo, vystymosi, senėjimo, dūlėjimo ciklus. Amžinas Eros ir Thanatos šokis. Smailos medžioklei pasirengusio katino ausys saulėlydyje. O juk yra, kas taria: darbas sekina, gamta bukina. Nei gerbiu, nei pritariu. Kai kam gal ir jūra – tik klanas dvokiančio vandens. Tikrajai išminčiai ir jautrumui keblu išsiskleisti, jei nėra patirties gimimo ir mirties kiekvienos dienos kūrinių finaluose.
Bet negalėčiau tvirtinti, kad mieste augančio vaiko patyrimas menkesnis. Jis kitoks. Miesto vaikai – amžini prietemautojai. Kaime – sutemo, ir tiek. Pasaulis prasmego į užmarštį. O kas atsitiko su miestu? Miesto laiką rodo ne saulės kelias, dienos pabaigą žymi ne sutemos, bet jausmas – tu pavargai. Praėjo diena. Miesto laikas pajuntamas kūnu. Jį rodo ne ilgėjantys šėšėliai, o namų link slenkantis transporto kamštis, išsikrauti baigiantis telefonas. Ir Vilnius kaip didžiulis jaukus kambarys. Labai gražus miestas vėlai vakare. Melsvame fone ryškėjantys žiburiai. Vėlyvi nakties autobusai. Tikrasis gyvenimas? Tikrasis gyvenimas. Miesto vaikas, paauglėdamas veršis gyventi ilgiau, maldaus tėvų leisti žengti vis giliau ir giliau į naktį. Ir žinos – artėja žiema. Ne iš ražienų laukų. Iš naują sezoną skelbiančio reklaminio stendo. Ir galiausiai… sutriks – nėra laiko be šventės. Nėra pauzės tarp metų laikų. Nesibaigia žiogai žolėje. Tik moliūgus pakeičia Kalėdų eglutės. Todėl. Kaime gimęs privalo pabūti mieste, o miesto vaikas nuvykti į kaimą…
(Komfortas ir prisitaikymas). …geriausiai – tą tikrą. Ne plastikinį. Kur basas lakstytum šiltomis grindimis. Bet ankstyvą rytą atkakęs žvarbtum, jausdamas norą apsirengti šilčiau. Kur be šiurpo nusiprausi tada, jei trauks pečius, statytas garsaus, bet jau mirusio meistro. Kur vakarais tavo pečius glėbs senelio megztinis. Švelnus kaip šiltas vanduo. Labai daug ką keičia ryto brydės ir rasos. Daug ką keičia, jei rytą sušilti reikalingas ugnies kūrimas, pledas, net paltas. Nepriteklius, kurį įveiki savo rankomis, išvaduoja iš įvairiopos dvasinės sumaišties. Būdamas vaikų psichoterapeutu nepaliauju stebėtis: kaimo vaikui mažiau sumaišties. Miesto pasaulis leidžia žiemos rytą sėdėti ant lovos ir žiūrėt į grindis. Atsikėlus lipti laiptais, kylančiais iš komforto ligi pat dangaus. Melsvo ir vaiskaus. Bėda kartais – visiškai tuščio. Tai skirtybė tarp gyvenimo, kuriame tavo iššūkis įveikti nuobodulį, pereinant GTA storymode penkis kartus, ir būties, kuri yra nuolat rusenantis reikalas. Miesto vaikui reikia kaimo ne dėl medaus, kiaušinių ar sviesto, bet tam, kad prisiliestų prie ryto, kurį reikia kas kartą užkurti. Toli nuo grindų šilumos, žalsvai žybsinčio routerio. Kur ima atrodyt: šį sezoną jau viską matei. Viską jau perėjai.
Pajūrio miestai, kaimai. Paminėti noriu ir šitą istoriją. Apie tai, ką reiškia augti prie jūros. Tai – tarsi trečias vaikas: matęs vandenis šąlant, lyjant ir sningant. Kuris neina stebėti saulėlydžio, nes negali justi jūros kvapo… tik atvažiavusiųjų kvepalus. Jis ateis ant smėlio ryte, saulei kylant iš kitos pusės, neramiam vėjui siūbuojant medžius. Uostamiesčio vaikas žino, koks šiandien krantas, dar būdamas namuose. Iš to – kiek mieste paukščių, kirai – audros pranašai. Visos skirtingos tos audros: pavasarį, vasarą, rudenį, žiemą. Kai savo balso negirdėdamas gali tarti: ,,Labas. Aš esu vėliava. Juoda”. Audra pasitinka kai bloga ar labai gera. Ji – ne pramogos objektas, bet vieta būti. Kurtinančiam ošime žmogus išmoksta girdėti save. Kai kurie suvokiniai apie vidinio pasaulio geografiją natūraliai atsiranda prie didelio banguojančio vandens. Apie ramybę, kuri glūdi giliau, kai paviršiuje dūksta jausmai. Apie paslėptus dalykus, kuriuos iš gelmės kelia įsišėlusios bangos. Prie jūros užaugęs vaikas, kurį pažįstu geriausiai, yra mano tėvas. Iš jo kasdienybėje mokiausi kaip reikiant įsisiautėti ir ieškoti ramybės, kai atrodo, kad jos nebėra.
MENO BANGŲ projektą KULTŪROS TAKAI IR KRYŽKELĖS iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba