Upė Dysna. Nuotrauka iš VLE
Pateikėja Gražina Voldemaraitė-Saikauskienė iš Rimaldiškės tautosakos rinkėjams gerai pažįstama nuo praėjusio amžiaus devintame dešimtmetyje profesoriaus Česlovo Kudabos organizuotų ekspedicijų Tverečiaus krašte. Jos dainas su mokslininke Brone Kerbelyte 1989 m. užrašinėjo buvusi aktyvi Didžiasalio mokyklos mokinė, vakaronių vedėja Ramunė Žurauskaitė, tuomet bebaigianti chemijos studijas Vilniaus universitete. Jų paskelbta monografijoje „Tverečiaus kraštas“ (2001). O 1988 m. per vakaronę, kurioje pirmąkart skambėjo „Tautiška giesmė“ ir duris atvėrė mokyklos muziejus, Gražina buvo scenoje tarp pirmųjų jo fundatorių. Nuo tada ji ištikima mokyklos bičiulė. 2020 m. Gražinos kaimynystėje Rimaldiškėje augusi gimnazistė Ieva Gruzdytė nutarė parengti tautosakos darbą apie šią moterį ir per porą metų įrašė bei iššifravo unikalų jos pasakojimą apie gyvenimą, sukrečiančią istoriją apie dar vieną neįtikėtinos dvasinės stiprybės mūsų pakraščio moterį. Tad pasekime jos keliais.
Dysnos kaimą nuo Baltarusijos skiria tik to paties pavadinimo upė. Keletą amžių čia buvo didelis Dysnos dvaras, išparceliuotas po 1863 m. sukilimo, nes rėmė sukilėlius. Šiuo metu kaimas labiausiai žinomas kaip pirmojo Nepriklausomos Lietuvos vyriausybės vadovo Augustino Voldemaro tėviškė. Dysnoje gyveno jo mokslus visokeriopai rėmęs brolis Pranciškus, Gražinos Voldemaraitės senelis.
O Gražina, gimusi 1936 m., Pranciškaus sūnaus Alfonso Voldemaro ir Juzės Gruzdytės šeimoje buvo vyriausia duktė. Darbščios, pasiturinčios šeimos likimą lemtingai pakeitė 1940-ieji. Užėjus rusams, po metų išvežtas knygnešių rėmėjas Pranciškus, apie kurio likimą nieko nežinoma iki šiol. Paskui užėjo vokiečiai. 1944 m. pavasarį iš Baltarusijos per upę kaimą užpuolė ar tai rusų, ar baltarusių partizanai. Sudegino šešias sodybas, supleškėjo ir Voldemarų namai su radiju, su fortepijonu ir gausia biblioteka. Ir tai, deja, buvo tik vienas iš daugelio antpuolių ir gaisrų, persekiojusių ne tik šią šeimą, bet ir kitus paribio gyventojus.
Tverečius. Nuotrauka iš Wikipedijos
1945 m. karas baigėsi, bet plėšimai nesiliovė. Nuolat buvo puldinėjama iš Baltarusijos: atėję ginkluoti vyrai tai gyvulius išsiveda, tai atima visus drabužius, maisto atsargas… Pasak Gražinos, gal ten jau tiesiog plėšikų gaujos buvo susidariusios. Visi gyveno baimėje, kad atėjūnai ko nors nenušautų. Bet gyventi kažkaip reikia. Gražinai reikia mokytis. Vosiūnuose dar prie vokiečių buvo įsteigta mokykla, ji ten baigė vieną klasę. Grįžus rusams, mokykla vėl atidaryta, ir, baigusi keturias klases, mergaitė pereina į Tverečiaus progimnaziją. Iki mokyklos toli, tad gyvena Tverečiuje „ant buto“: vienam kambariuke penkios mergaitės, kitame trys berniukai.
Pavasaris, prasideda keliamieji egzaminai. Prieš matematikos egzaminą pasirodo vienos mergaitės brolis su baisia žinia: Gražina, tavo šeimą veža. Ji lieka, ketina laukti, kol į Tverečių atveš jos šeimą su kitais surinktais tremiamaisiais, kad prisijungtų prie jų. Drasko nežinomybė. Pagaliau draugės praneša, kad sunkvežimiai su žmonėmis jau čia. Bet einančią prie savųjų mergaitę sulaiko tolima giminaitė, kuri perduoda mamos paliepimą neiti, likti, nes nežinia, koks likimas jų laukia – o gal visus sušaudys, tai bent viena iš šeimos liks. Apsisukusi iš lėto grįžta į nuomojamą butą. Iš pradžių rauda, atsisėdusi prie lango. Tada šeimininkė paragina slėptis, jei ketinanti klausyti artimųjų prašymo, ir uždaro mergaitę į rūsį po namu. Pavakare šeimininkė sako: „Na, tavo tėvus jau išvežė. Visus jau išvežė. Dabar jau nieko nėra. Ką darysi?“ Na, ką darysiu? Eisiu namo. Tokia mintis man iš karto šovė. Paskui galvojau, tai kur aš eisiu namo? Ten nieko nėr. Man tada kai pasidarė… Man blogiausia buvo tai, kad aš neturiu kur eit jau… Aš čia pradėjau verkt, raudot. Kas man dabar daryt? Kas man daryt? Šeimininkė sako: „Na, gal turi kokių giminaičių? Tai tada eik tenai.“ Dvyliktuosius metus einančią mergaitę ji pavakare ne keliu, o takeliais išvedė iš Tverečiaus. Ir tai buvo aštuonerius metus trukusios „gyvos našlaitės“, kaip po septynių dešimtmečių jaudindamasi papasakojo Gražina, kelionės nuo vienų giminaičių pas kitus pradžia ir vaikystės pabaiga. Taip pat tai buvo ir jos mokslų pabaiga – į mokyklą, nors mokytojai paskui ir kvietė, nebegrįžo: nei kuo žmoniškai apsivilkt, nei apsiaut. „Ar nori mokytis? Nugi aš noriu, bet kaip aš eisiu? Kuo aš apsirengsiu? Aš gi nieko neturėjau.”
Iš pradžių apsistojus pas gimines buvo daug baimės: iš tolo pamatę einančius žmones, globėjai slėpdavo rūsy – juk nežinia, kas gali užeit. Vienu metu teko glaustis pas mamos seserį Baltarusijoj, bet daugiausia pragyventa Piemenų kaime, kurį paskui nušlavė melioracijos banga. Avėjo pusbrolio batais, rengėsi kuo pakliuvo ir nuo penkiolikos metų oficialiai pradėjo dirbti kolūkyje: darbadienius nuo tada rašė jau jos vardu, o ne giminaičių, pas kuriuos tuo metu glausdavosi. Taip ir liko su viena nebaigta progimnazijos klase. Gyvenimas – juodas, alinantis vargas, sunkūs fiziniai darbai: teko ir arti dviem arkliais didžiuliu plūgu, ir bulvių maišus nešioti… Atrodo, lyg apie Gražinos likimą Viktorijos Daujotytės autobiografinėje knygoje „Kai rašai, nebijai“ pasakyta: „dvylikos metų mergaitė dar neturi melžti karvių, tempti apypilnių kibirų jovalo kiaulėms, (…) neturėti laiko sau, nežaisti. Toks vaikas turėtų užnykti, užgesti.“ Neužgeso, neužnyko. Žinojo, kad turi šeimą, kad ir jiems ten sunku. Kabinosi į gyvenimą užspaudusi nuoskaudas, įprato per daug nerodyti jausmų. Guodė ilgi mamos laiškai iš Sibiro: Juose būdavo ir tremtinių dainų, kurioms Gražina pati pritaikydavo melodiją: „Man mama atrašė daug dainų per laiškus, tai aš savo balsus pritaikiau. Aš gi balso tai nežinau, kaip ten dainavo:“
Išseko jėgos paskutinės
Nuo Sibiro sunkių darbų.
O jūs, laukai brangios Tėvynės,
Kada sugrįšiu vėl pas jus?
„Matai, dainos būdavo taip. Jeigu išgirsti, padainavo, pasikartojai ir žinai. Aš nežinau, gal ne visiem taip buvo, bet man tai taip buvo.“ Daina Gražinos jaunystėje buvo gyva, svarbi. O per mamos laiškus ją pasiekusios dainos – unikali, šeimą vienijanti grandis.
„Mano šeimoje dainavo mama. Dainininkė buvo. Lenkų laikais jos bažnyčioj giedojo. Ir juos apskundė, kad lietuviškai gieda bažnyčiose, tai teismas buvo, net Vilniun kvietė į teismą. Teisme išaiškino jas, paleido. Nepasodino, išteisino. Ten daug studentų lietuvių buvo, tai ten jas palaikė.“ Daina, giesmė kaip pasipriešinimo nutautinimui forma lenkmečiu buvo labai reikšminga mūsų krašte.
Dainos ir pokariu taurino sunkią kasdienybę. O kasdienybė – skurdas ir vargas kolūkyje, fermos, į kurias suvaryti žmonių gyvuliai. Iš pradžių Gražina padėjo fermoje pusseserėms, paskui žmonės jai patarė imti savo fermą. Melžėja ji dirbo ilgai ir netgi užsidirbo paskatinimą. Pavasarį pašarų jau nebėra, veršingos karvės, šeriamos nuo stogų nuplėštais šiaudais, leisgyvės. Vieną rytą atbėga fermos vedėja ir prašo pagalbos besiveršiuojančiai karvei, mat Gražina buvo girdėjusi, kaip išgelbėti bent veršiuką. Jį vyrai, Gražinos drebančiu balsu komanduojami, pjaute išpjauna, Gražina atmasažuoja, prižiūri, augina. Po kurio laiko už tai ji gauna kelialapį į Liaudies ūkio pasiekimų parodą Maskvoje. Norėtųsi, žinoma, nes visas matytas pasaulis sukasi čia pat – rytiniam pakraštėly, dar Baltarusijos kaime netoliese. Nuveš nemokamai, bet… nei kuo padoriai apsirengt, nei kuo apsiaut. Vietoj jos važiuoja pusseserė…
Taip ateina 1956-ieji ir iš tremties pasiekia džiugi žinia: liepos mėnesį grįžta šeima su dar vienu, jau Sibire gimusiu broliuku. Gražina ruošiasi nuo pavasario: kolūkio pirmininkas Čekutis skiria 60 arų žemės, ji prisisodina bulvių, dėdė duoda paršiuką. Sutartą dieną iš vakaro nuvažiuoja į Ignaliną, pernakvoja pas pažįstamus, o nuo ankstaus ryto laukia traukinio. Pagaliau atrieda ilgiausias sąstatas, stabteli trim minutėm, per jas reikia spėti išsikrauti daiktus. Priešpaskutinis vagonas, toli nuo stoties, Gražina, jau suaugusi dvidešimtmetė, bėga pasitikti artimųjų. (Tai pasakodama daugiau kaip po šešiasdešimties metų ji jaudinosi, bet kalbėjo santūriai.)
Dysnos kaimas, 2018. Nuotrauka iš Wikipedijos
Grįžusiems pirmininkas atsiuntė sunkvežimį, dysniškiai pasitiko su duona ir druska. Neilgai trukus valdžia grąžino šeimai namus, o Gražina pasiryžo tekėti už Juozo Saikausko, veterinoriaus, su kuriuo jau kurį laiką draugavo. Tėvai iš paskutinių stengėsi iškelti dukrai tradicines vestuves. Per mergvakarį draugės dainavo graudžias dainas, pynė vainikėlį. Ir čia vienintelį kartą per visą pasakojimą Gražina prisipažino: „Jos dainuoja dainas tokias, kažkas užsikirto man, negaliu ašaros išleist nei vienos. Paskui pradėjo tokią vieną dainą dainuot: „Neseniai sulaukei savo tėvelius, o dabar išeini ir palieki juos“, kaip susigraudinau, kaip pradėjau verkt.“ Senosios vestuvinės dainos atliko savo funkciją: gal padėjo išverkti aštuonerių metų „gyvos našlaitystės“ neišsakytas, užslopintas nuoskaudas, gal padėjo suvokti, kad baigėsi atskirtis, benamystė. Ir šiuos aštuonerius savo savarankiško augimo metus moteris be nuoskaudos įvertino taip: „Nieko aš neturėjau. Buvo, tetos laikė, bet nebuvo nuoširdžių, didelių, gerų tetų arba dėdžių. Nebuvo tokių.“
O paskui gyvenimas pradėjo tekėti įprasta vaga: gimė duktė ir sūnus, reikėjo dirbti kolūkyje, buvo ir visokių šeimos rūpesčių, dainos kaip ir atsitraukė. Bet kai Atgimimo laikais mokykloje susibūrusi Sąjūdžio rėmimo grupė mokėsi tremtinių dainų, kai atsivėrė slėptoji, uždraustoji istorija, dainavome, kaip dabar atsimenu, ir Gražinos sukurtas tremtį apsakančias dainas. Tiesa, tada jos autorystės nežinojome.
2018 m. balandžio 20 d. Prie Voldemarų sodybos Dysnoje
atidengiant stendą Augustinui Voldemarui. Gražina Voldemaraitė-
Saikauskienė su tuometiniu Ignalinos r. meru Henriku Šiaudiniu
Palaidojusi vyrą, kurį laiką gyveno Klaipėdoje pas dukterį, aštuonetą metų ten dirbo budėtoja muziejuje. Dabar gyvena Didžiasalyje. Jai svarbus Voldemarų giminės įamžinimas gimtajame krašte, stengiasi dalyvauti visuose tam skirtuose renginiuose. Dar 1996 m. Švenčionijos kraštiečių klubo iniciatyva sodybvietėje pastatytas paminklinis akmuo Augustino Voldemaro atminimui, o 2018 m. Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos ir seniūnijos pastangomis ten atidengtas informacinis stendas. Per tą laiką sodyba grįžo į Voldemarų rankas, jos šeimininkas dabar – jaunosios kartos Augustinas Voldemaras, čia atvykstantis vasaromis.
Kaip jau minėta, Gražina nuo senų laikų yra ištikima gimnazijos bičiulė. Labai simboliškas buvo jos pasirodymas 2017 m. vakaronėje „Kraštiečiai, kūrę Nepriklausomą Lietuvą“, kai pagerbiant pirmąjį Nepriklausomos Lietuvos Ministrą Pirmininką, pasirašiusį įsakymą kurti Lietuvos kariuomenę, kartu su mokiniais dainavo „Čiulba čiulbutė“ (ši daina publikuota knygoje „Tverečiaus kraštas.“) Moteris dalyvauja ir Gedulo bei vilties dienos minėjimuose. O aukščiau minėta gimnazistė Ieva Gruzdytė įrašė ne tik jos pasakojimą apie gyvenimą, bet ir apie trisdešimt Gražinos dainų.
Gražina Voldemaraitė-Saikauskienė ir darbo autorė Ieva Gruzdytė 2020 m.
Matyt, neatsitiktinai 2021 m. Jaunųjų filologų konkurso Tautosakos sekcijoje aptarinėdama šį darbą patyrusi tautosakininkė Bronė Stundžienė, rašiusi ir apie Kristinos Skrebutėnienės gyvenimą, įžvelgė juodo vargo paralelių tarp šių dviejų skirtingo laiko moterų. Bet svarbiausia – tas juodas vargas, patirtas skirtingu gyvenimo laiku, ne sužlugdė jas, o priešingai – sutaurino ir išaukštino.