Vitražas „Saulės mūšis“. Nuotrauka iš VLE
Gavus „Meno bangų“ siūlymą prisiminti iškilų Lietuvos vitražo dailininką Kazį Morkūną (1925–2014), kurio 100-sios gimimo metinės minimos šiemet, atmintyje iškilo keli susitikimai su Maestro. Nors dailininkas išėjo Anapiln prieš vienuolika metų, susitikimai vis dar vykta. Tiesa, jau tik su jo kūriniais.
Štai 2024-ųjų pabaigoje, Šiaulių dailės galerijoje pristatant buvusio Kazio Morkūno mokinio, dabar dabar Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto docento Eimučio Markūno parodą ir knygą „Kalbėjimai vėjams“ (Kaunas, Meno parkas, 2024) netikėtai užkydome į buvusį kino teatrą „Saulė“, kur 1986 m. buvo sumontuotas didžiulis (200 kv/m) Morkūno vitražas „Saulės mūšis“. Atmintyje iškilo plati dailininko šypsena, už storasluoksnių akinių stiklų šelmiškai žibančios akys ir viešnagė dailininko studijoje 1986-aisiais, kai rengiant straipsnį apie šį vitražą savaitraščiui „Literatūra ir menas“ (1986-12-27), teko geriau pažinti dailininką bei jo kūrybą, ragauti legendinės „morkūniškos kavos“, kurios receptas išsamiai atskleistas LRT laidoje „Legendos. Šiandien ir visados“ (aut. Aistė Stonytė, Česlovas Stonys, Audrius Stonys, 2009 m.).
Kaziui Morkūnui skirtos parodos Kaišiadorių muziejuje plakatas
Anuomet Morkūnas pasakojo, kad „Saulės mūšio“, kaip, beje, ir daugelio kitų kūrinių sumanymai bei eskizai gimsta gamtoje, sodyboje Linkmenyse, kurią vadino antrąja tėviške. Jis, kaip ir dauguma XX a. antrosios pusės Lietuvos kūrėjų, pasak poeto Algimanto Baltakio, buvo „pirmoji karta nuo žemės“ (žr. A. Baltakis, „Keliaujantis kalnas: Eilėraščiai“, Vilnius, Vaga, 1967). Apie Kazio Morkūno kilmę ir kūrybinį palikimą bei jo indėlį į Lietuvos vitražo meną išsamiai pasakoja kilnojama paroda „Kaziui Morkūnui – 100“ surengta Kaišiadorių muziejuje (https://www.kaisiadoriumuziejus.lt/naujienos/pagerbtas-vitrazo-meistras-kazys-morkunas/). Gimęs Žiežmariuose, prieškariu didžiausiame Trakų (Kaišiadorių) apskrities miestelyje, daugiavaikėje ūkininkų šeimoje, dailininkas visą gyvenimą puoselėjo pamatinį žmogaus ir gamtos ryšį, sąlygotą valstietiško pasaulėvaizdžio. Kaip ir to pasaulėvaizdžio suformuotus charakterio bruožus – darbštumą bei užsispyrimą. Beje, atidarant ekspoziciją dailininko dukrai architektei Jūratei Morkūnaitei buvo įteiktos regalijos, patvirtinančios menininkui suteiktą Kaišiadorių garbės piliečio vardą, kuris greta kitų įvertinimų (SSRS valstybinė premija, 1985; Gedimino ordino Karininko kryžius, 2000; Lietuvos dailininkų sąjungos auksinis ženkliukas, 2011; LR Vyriausybės kultūros ir meno premija, 2013), manau, Morkūnui būtų ne mažiau svarbus.
Gausus dailininko kūrybos palikimas neatsiejamas ne tik nuo XX a. antrosios pusės–XXI a. pradžios Lietuvos dailės, bet ir architektūros raidos. Praėjusio amžiaus 6–7 dešimtmečių sandūroje, Lietuvos architektūroje išryškėjus modernizmo apraiškoms, kaitą patyrė ir monumetalioji dailė. Gal net kiek anksčiau nei vaizduojamieji menai – tapyba ar skulptūra. Neatsitiktinai vienas pirmųjų Morkūnas ėmė ieškoti naujų vitražo raiškos galimybių (dar 1953 m. sukūrė kelių sulydytų plono stiklo sluoksnių vitražą). O nuo 7-ojo dešimtmečio kartu su Algimantu Soškumi (1925–1998) pradėjo kurti plokštumines ir erdvines kompozicijas iš luitinio stiklo ir plastbeto konstrukcijų. Neabejotinai abu buvo susipažinę su XX a.Vakarų Europos vitražo eksperimentais, rėmėsi čekų stiklo mokyklos patirtimi, tačiau, pasak menotyrininkės Ramintos Jurėnaitės, jie „[…] surado visiškai savitą storastiklio vitražo plastinę kalbą. Jų vitražuose stiklo blokų skulptūrinė ekspresija yra ne mažiau svarbi kaip šviesa ir spalva.“ (Kultūros barai, 1984, nr. 5).
Vitražo „Trys mūzos“ fragmentas. Nuotrauka iš
https://pilotas.lt/2024/02/09/kultura/intriguojantis-radinys-striptizo-klube-surastas-zymusis-k-morkuno-vitrazas-trys-muzos/
Įsimintinos, deja, išmontuotos šia technika Morkūno sukurtos parodinės kompozicijos pasaulinėse parodose Monrelyje (Kanada, 1967), Osakoje (Japonija, 1970). Nebeliko jo vitražų buvusiame Kryžkalnio memoriale (1972), kaip Skulptūros ir vitražo galerijos Kauno šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje (veikė 1965–1991). Galerijoje buvo eksponuojami ne tik minėti parodiniai Morkūno vitražai, bet ir 1961 m. sukurtas luitinio stiklo vitražas „Pirčiupiai“. Uždarius galeriją šį vitražą priėmė Kauno IX forto muziejus ir integravo į savo ekspoziciją, tačiau dėl muziejaus remonto kol kas nepamatysime ir specialiai IX forto memorialui kurtos vienos didžiausių Morkūno luitinio stiklo kompozicijų „Nenugalėtieji“ (200 kv/m, 1982). Tačiau praradimus netikėtai kompensuoja atradimai – 2024-aisias Vilniuje, buvusiame „Laumės“ restorane (dabar sriptizo klubas), Vilniaus dailės akademijos Įvietinto meno ir scenografijos katedros vedėjo doc. Žydrūno Mirinavičiaus ir VDA alumnės Patricijos Vytytės pastangomis atrastas taip pat nebūtin nurašytas 1974 m. Morkūno sukurtas luitinis vitražas „Trys mūzos“!
Eksperimentuodamas Morkūnas naudojo ne luitinį stiklą, kuriam reikėjo specialaus apšvietimo, bet ir derino įvairias jo faktūras, formas (pvz., spalvotą veidrodinį stiklą, konusinės formos stiklą). Tačiau nuo 9-ojo dešimtmečio dailininkas grįžo prie tradicinės plonasluoksnio stiklo, montuojamo švinu, technikos, nuo kurios ir pradėjo savo kūrybos kelią. Tačiau jeigu ankstyvuosiuose darbuose dar nenutolo nuo realistinio piešinio, tai ilgainiui skiriamuoju jo menininės raiškos bruožu tapo ekspresyvi kompozicija, dekoratyvi figūrų stilizacija, dinamiškas formų ir linijų ritmas, skambūs pagrindinių spalvų (raudonos, mėlynos, geltonos) deriniai, iš kurių gebėjo sukurti plačią atspalvių paletę.
Morkūno vitražus apibudina ne tik sąlygiškai stizuotos, ekpesyvios žmonių figūros, bet ir dažnai kompozicijose paikartojantis žirgo motyvas. Meilė žirgams lydėjo nuo vaikystės. Ne kartą dailininkas yra sakęs: „Žirgą aš pažįstu ne prasčiau nei žmogų“. Pavyzdžiui, vitraže „Saulės mūšis“ žirgą Morkūnas traktuoja kaip lygiavertį kovos dalyvį – jis hiperbolizuotai išdidintas, kupinas antgamtiškos jėgos, vaizduojamas netikėtais rakursais. Toks jis ir viename paskutiniųjų Morkūno darbų – 2011 m. Seimo II rūmuose sumontuotame vitraže „Žalgirio mūšis“ (pirmoji dalis).
Kazys Morkūnas ne tik meistriškai valdė esminius vitražo meninį vaizdą lemiančius elementus – stiklo kaip medžiagos skaidrumą, šviesą, spalvą, formą, faktūrą, piešinį, bet ir puikiai suvokė architektūros bei monumentaliosios dailės sąveikos principus, glaudžiai bendradarbiavo su architektais Gediminu Baravyku, Vytautu Vieliumi, Algimatu ir Vytautu Nasvyčiais, Juozu Palaima, Henriku Žukausku, Ričardu Krištapavičiumi, Mindaugu Jamantu, Adomu Skiezgelu ir kt. Turėdamas erdvinio mąstymo gebėjimų, vtražą suvokė ne kaip dekoratyvinį pastato elementą, o kaip sudėtinę ir prasminę architektūros dalį. Pavyzdžiui, dvipusis vitražas „Saulės mūšis“, įkomponuotas trijose pertvarkyto pokarinės architektūros pastato antrojo aukšto fojė sienose, originaliai jungia statinio interjerą ir eksterjerą: dienos metu jį apšviečia iš lauko sklindanti natūrali šviesa, o vakare, fojė apšvietus iš vidaus, kūrinys tampa miesto peizažo dalimi.
*
Dar vienas įsimintinas sustikimas su Kazio Morkūno kūryba nukelia į 1996-uosius. Tuomet kartu su Europos Tarybos Kultūros kelių programos „Baroko kelias Lietuvoje“ dalyviais teko laimė aplankyti įvairias baroko architektūros bažnyčias. Vilkaviškyje Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo katedroje išvydome ką tik sumonuotus Morkūno vitražus (šiuo metu vyksta 27 vitražų ansamblio renovacija – tvirtinami ir keičiami langų rėmai, valomas stiklas).
Utenos Dievo Apvaizdos bažnyčioje
Kurti vitražus bažnyčiai, kur, pasak dailininko, ir yra jų tikroji vieta, buvo jo viso gyvenimo svajonė. Svajonė, kuri išsipildė tik Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę. Tuomet Morkūnas jau buvo brandus kūrėjas, įkopęs į septintą dešimtį. Tačiau kupinas jėgų ir sumanymų, kuriuos įgyvendino ne tik Vilkaviškio katedroje, bet ir Utenos Dievo Apvaizdos bažnyčioje (2008–2011). Tiesa, dėl įvairių objektyvių ir subjektyvių priežasčių ne visus sumanymus sakralinėse erdvėse pavyko įgyvendinti – eskizuose ir parengiamuosiuose kartonuose liko didžiulis 800 kv/m projektas Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikai, prie kurio dailininkas dirbo kelerius metus (apie tai dailininkas vaizdžiai pasakoja dokumentiniame filme „Kazys Morkūnas“ iš ciklo „Menininkų portretai“, aut. Juozas Matonis, Vytautas Damaševičiaus, 1998).
Sakralinių pastatų vitražuose K. Morkūnas nuosekliai plėtojo krikščionybės temą: Vilkaviškio katedroje – tai scenos iš Švč. Mergelės Marijos gyvenimo, Utenos bažnyčioje – Kryžiaus kelio istorija. Utenos bažnyčios vitražai, kuriuos dailininkas vadino savo testamentu, unikalūs dviem aspektais: viena vertus, tai analogų Lietuvoje neturintis pavyzdys, kai Kryžiaus kelias įprasminamas ne tapybinėse ar skulptūrinės kompozicijose, o vitražuose; antra vertus – dvimačių ir edvinių vitražų jungtis. Pasak menotyrininkės Nijolės Tumėnienės, „Utenos bažnyčioje stipriausias traukos centras – erdvinis altorius, kuriame pavaizduotas prisikėlęs Kristus, laiminantis žmones, o virš jo – simbolinė Dievo Apvaizdos akis“ (Dailė, 2012/1). Erdviniai vitražai, vaizduojantys angelus, įkoponuoti ir presbiterijos languose. Prasmingai pasirinktos vitražų spalvos: jeigu Vilkaviškio katedroje dominuoja mėlyna, bažnytinėje dailėje tradiciškai siejama su Mergelės Marijos įvaizdžiu, tai Utenos bažnyčioje – Kristaus kančią ir prisikėlimą įprasmina raudonos ir baltos santykiai.
*
Parodos VDA galerijoje „Akademija“ plakatas
Tačiau pirmieji prisminimai apie Kazį Morkūną gražina dar į ankstesniu, studijų, laikus. Beveik prieš pusšimtį metų tuometiniame Dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) mes, būsimos menotyrininkės, susidomėjusios stebėdavome kitų specialybių studentų darbų peržiūras. Domino ne tik bendramokslių darbai, bet ir pats vertinimo procesas, kai skliautuotais Bernardinų vienuolyno koridoriais, kuriuose jie eksponuodavo savo piešinius, eskizus, kitas akademines užduotis, eidavo būrys garbių profesorių. Tarp jų ir Kazys Morkūnas – ilgametis Piešimo katedros dėstytojas (1953–2009), kuriai vadovavo nuo 1977-ųjų. Neatsitiktinai, minint dailininko ir pedagogo 100-ąsias gimimo metines paroda „Vitražo ir piešinio „Magistras“ surengta „Akademijos“ galerijoje, Vilniuje. Greta kamerinių profesoriaus vitražų, įgyvendintų ir nespėtų įgyvendinti darbų eskizų bei kartonų, fotografijos iš šeimos archyvo eksponuojami ir jo mokinių darbai.
Pasak parodos kuratorės Vaidilutės Brazauskaitės, mokiniai jį pagarbiai vadino Maestro, Mistru, Mokytoju, Magistru. Morkūno kaip mokytojo autoritetas derėjo su vidine šiluma ir pagarba – su studentais bendravo neformaliai, dažnai kvietė į savo studiją, kur būsimieji monumentalistai gaudavo ir profesinių patarimų. Mokytojas gebėjo aiškiai formuluoti užduotis ir sistemingai siekti rezultato, „neprimesti“ savo piešinio manieros, neunifikuoti studentų, bet ugdyti kiekvieno svitumą ir kūrybiškumą.
Šiandien daugelis jau brandžių dailininkų ir ne tik monumentalistų Morkūną mena kaip savo mokytoją, gebėjusį ne tik įdiegti akademinio piešimo pagrindus, bet ir turėjusį savitą dėstymo metodiką. Vienas mokinių – vitražo meno tyrėjas Žydrūnas Mirinavičius dar prieš 25-rius metus rašė: „Morkūniškas piešinys“, „morkūniška plastika“ – tai savokos, seniai įsitvirtinusios, kalbant apie monumentaliąją dailę“ (Literatūra ir menasׅ, 2000-03-17).
Vitražas „Šventė“. Seimo kanceliarijos nuotrauka,
fotografavo O. Posaškova
Pats Kazys Morkūnas savo mokytoju vadino šiuolaikinio Lietuvos vitražo mokyklos pradininką Stasį Ušinską (1905–1974), kurio 120-osios gimimo metinės taip pat minimos šiemet. Morkūną žavėjo Ušinsko asmenybė, jo kūrybos principai, pergyveno dėl jam daryto ideologinio socrealizmo spaudimo. Ir pačiam Morkūnui teko išgyventi įvairių peritetijų, ypač sovietmečiu kuriant vitražus visuomeninės paskirties objektuose. Pavyzdžiui, derinant būsimo vitražo projektus LR Seimo rūmams (anksčiau LSSR Aukščiausioji Taryba) teko sutikti su privalomu reikalavimu – pavaizduoti „karį išvaduotoją“. Reikalavimą įvykdė – gulinčią kario figūrą be atpažinimo ženklų įkomponavo kamputyje, po laiptais… O patį vitražą pavadino „Šventė“ (180 kv/m, 1981), alegoriškai įprasmindamas bendražmogiškas vertybes – motinytę, meną, mokslą, istoriją. Todėl teisus Ž. Mirinavičius minėtame straipsnyje rašęs: „Su K. Morkūno kūryba, jo pedagogine veikla siejasi tokios – deja, jau nykstančios iš kūrybos ir meno vertinimų bei dažnam tik gaižų šypsnį sukeliančios – savokos kaip meistrystė, amatas, sąžinė, pilietiškumas (ne įteigtas, bet vidujai suvoktas, inteligencija, aristokratiškumas“.