Gyvenimas be didvyrių
Anna Seidl, DIDVYRIŲ ČIA NĖRA (iš vokiečių k. vertė Arvydas Makštutis). ‒ Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.
NERINGA MIKALAUSKIENĖ
Annos Seidl romanas „Čia nėra didvyrių“ ypatingas dėl kelių priežasčių. Visų pirma, A. Seidl jį parašė būdama šešiolikos ir buvo apdovanota Vokietijos vaikų ir jaunimo akademijos ir kitomis premijomis. Tą galima sužinoti dar knygos neskaičius. Antra, ‒ o tam jau teks ją perskaityti, ‒ tai knyga ne šiaip apie paauglių kasdienybę, o apie skaudžias pasekmes, kurias sukelia patyčios. Nauja yra tai, kad pasakojama ne iš tas patyčias patyrusiojo, o iš prie jų prisidėjusios merginos pozicijos. Dažniausiai literatūroje kviečiama pajusti empatiją aukai. Tačiau kas yra auka ar aukos šiame romane?..
Ar čia teisinga bausmė už tai, kaip pasielgėme? Viskas ‒ ta diena, pastarosios savaitės, šie metai, visas gyvenimas vėl prabėgs man priešais akis. Paklausiu savęs, ar mano gyvenimas iš tikrųjų buvo tik didelis melas?
Baimė taps nuolatiniu mano palydovu, vienatvė ‒ geriausiu mano draugu. P. 7
Pasakotoja ‒ devintokė Mirjama, o pasakojimą ji pradeda nuo ribos, kuri padalijo jos gyvenimą į iki ir po tragedijos. Tiesa, lietuviui skaitytojui ši tragedija gali pasirodyti labai tolima, apie tokias sužinome tik iš žiniasklaidos užsienio naujienų: vienas iš mokinių į mokyklą atsineša ginklą ir iššaudo bendraamžius. Tai išties atrodo taip nerealu, kad nejučia imi priekaištauti autorei už paties aštriausio, tiesiog kraštutinio įvykio, kaip patyčių pasekmės, panaudojimą. Jaunatviškas maksimalizmas ar realūs išgyvenimai?
Kad ir kaip būtų, visa, apie ką kalbama po to, jau galima pavadinti tiesiog potrauminių patirčių studija. Tie, kas bent kiek ragavę psichologijos mokslų, sutiks, jog Mirjamos išgyvenimai ir palaipsnis ėjimas į sielos gijimą itin autentiški.
Nors atskaitos taškas ‒ diena, kai įvyko tragedija, linijinį pasakojimą „kas buvo toliau“ pertraukia intarpai iš praeities: Mirjamos kasdienybė, bendravimas su klasės draugėmis, bundantys jausmai vaikinui Tobiui. Atrodo, kad ta praeitis idealizuojama. Ypač sunku patikėti nepriekaištingais Mirjamos ir Tobio santykiais. Jis ir išvaizdus, ir rūpestingas, ir išvis pats pats pats… Tačiau supranti, kad tokio idealizavimo motyvacija yra: Tobis yra vienas iš žuvusių mokinių, jis visada liks Mirjamos atmintyje kaip pirmoji graži meilė ‒ išsipildžiusi, bet neturėjusi tęsinio, tik kapą, kurį gali aplankyti. Netgi tuomet, kai Mirjamos gyvenimas po truputį stoja į savo vėžes, Tobio ji gedi ilgiausiai. Ir pripažįsta, kad kartais jos mintys vėl grįš prie jo, kad bus liūdna, bet ir tai ‒ žmogiška.
Iki tragedijos Mirjama buvo gana paviršutiniška. Intarpuose daugiau veiksmo nei apmąstymų. Paskui ji pasineria į save, pradeda analizuoti tiek savo elgesį, tiek vietą pasaulyje apskritai. Ima kelti klausimą ‒ o kokia viso to prasmė?
Gyvenimas yra tarsi viena labai ilga akimirka, tarsi vienas ilgas atodūsis. Kartą iškvėpus, plaučiuose staiga nebelieka oro. Ir tuomet ‒ tuštuma, viskas baigiasi. Tačiau aš savęs klausiu: nejaugi mes, žmonės, mirštame tik kartą? O galbūt mes išgyvename daugybę mažų mirčių? P. 34
Pamišęs pasaulis. O gal su manimi kas nors ne taip? O gal tik tapau vyresnė, labiau subrendusi? Jei taip, tai brendimo procesas tikrai ne kas. Laikas prabėga akimirksniu, pradingsta, ir jo daugiau nebesusigrąžinsiu. O aš ‒ jo dar ir neišnaudoju. P. 82
Šie sentencijas primenantys pamintijimai, kurių knyga nestokoja, yra labai paaugliški, suaugusiam skaitytojui didelių atradimų čia nebūtų, tačiau paaugliai save atpažins. Gal netgi bus linkę tas mintis pasibraukti ir ne kartą atsiversti.
Mirjama padaro ir vieną pagrindinių išvadų: ryšys su kitais ‒ ypač svarbus, tačiau būna momentų, kai net ir brangių žmonių apsuptas jautiesi vienišas.
Bet nesvarbu, kiek skausmo turi iškęsti, kiek ašarų pralieti, kiek kartų pargriūti ‒ kol vis dar atsiranda, kas ištiesia ranką, visada pakilsi vėl. Tačiau joks žmogus nestoja į kovą vienas.
Vadinasi, tiesa, kad, būdamas vienas, išties nieko neįveiksi. Prie bedugnės stoviu viena. Ir aš nuo jos nukrisiu. Žinau. P. 82
Kodėl Mirjama taip pasijunta? Čia vėlgi verta pagirti autorę už tai, kad pavaizdavo įvairias reakcijas į tragediją. Iki jos Mirjama turėjo kelias artimas drauges: Joaną, Vanesą, Tanją ir Sofiją. Visos jos tą dieną buvo mokykloje ir tapo žudynių liudininkėmis. Viena po jų užsisklendė savyje, nepratarė nė žodžio ir galiausiai nusižudė. Kita pasirinko atsiriboti nuo visko, kas sieja ją su praeitimi: išvyko į kitą miestą, ištrynė savo paskyrą feisbuke, neatsakinėjo į telefono skambučius. Trečioji apsimeta, kad nieko neįvyko, ima elgtis iššaukiamai, vaidina, kad gyvena toliau ‒ tačiau tai tik vaidyba… Ji ima naikinti save kvaišalais (Kas liko iš mergaitės, kuri buvo mano draugė? Paraudusios akys, į sruogas susimetę plaukai, blyški, sausa oda. Tiesiog nesuvokiu, kodėl ji šitaip su savimi elgiais, kodėl ji pati šitaip savęs nekenčia. Mergaitė, kurią pažinojau, paprasčiausiai kažkur išnyko, p. 176). Ketvirtoji kabinasi minties, kad užaugusi taps gydytoja ir taip bent šiek tiek prisidės prie to, kad pasaulyje sumažės kenčiančių: ji planuoja vykti į tuos kraštus, kuriuose vyksta karas. Galbūt tai padėtų išpirkti kaltę dėl to, kas įvyko jų mokykloje?
O kaltė yra. Ją sunku įžodinti. Tik toji, nusižudžiusioji, kartą praplėšia tylą klausimu: Ar kalti ‒ mes? Nuo tol šis klausimas kaip leitmotyvas Mirjamą lydės visur. Taigi ar patyčios iš bendraamžio gali išprovokuoti jo žiaurumą? Ir ‒ kokios tos patyčios? Mirjamai ir jos draugėms pašiepti Matijasą atrodė normalu, jų akimis ‒ stambus, netvarkingas, blogą kvapą skleidžiantis vaikinas to nusipelnė. Bukaprotis, storašiknis ‒ taip jį vadindavo ir taip apie jį galvodavo kiti.
Kažkas visada duoda toną. Ir dažniausiai ‒ įžūlios kvaišos ir „mačistai“. Jie išsirenka vieną arba dvi aukas ir ima kabinėtis. Ir kadangi niekas iš mūsų pačių tarpo nenori tapti dar viena auka, mes taip pat į tai įsitraukiame. Pasiduodame grupės spaudimui.
Nežinau, kas pirmas ėmė tyčiotis iš Matijaso Štaudto. Jis jau buvo „keistuolis“ dar prieš ateidamas į šią mokyklą. Mergaitės, kurios mokėsi su juo pradinėje mokykloje, pasakojo mums, kad jis esąs atgrasus. Tad mes iš pat pradžių laikėmės nuo jo atokiai. Mes net nežinojome, ar tai tiesa, nes jo juk visai nepažinojome. Paprasčiausiai tuo tikėjome. P. 17
Knygoje labai aiškiai įvardijamos tikrosios patyčių priežastys ‒ ir tai nėra kurio nors bendraamžio išskirtinumas (kūno sudėjimas, elgesys…). Tikroji priežastis ‒ vienų noras būti lyderiais, kitų ‒ neišsiskirti, netapti dar viena auka. Ir dar: tie, kurie tyčiojasi, veikiausiai patys turi problemų šeimoje, įvairių nuoskaudų, susikaupusio pykčio. Galbūt Mirjama pyksta ant visų dar ir dėl to, kad mama ją paliko su tėčiu, o pati išvyko kurti naują gyvenimą?.. Po tragedijos ji sugrįžta padėti dukrai, bet prarastą pasitikėjimą įgyti sunku. Tačiau ‒ įmanoma.
Skaitant romaną neapleidžia mintis, kad tai ‒ „teisinga knyga“. Tokia teisinga, kad net sunku pavadinti ją grožine, nes iš grožinės literatūros norisi netikėtų siužeto posūkių, o iš veikėjų ‒ veiksmų, kurie nustebintų, apie kuriuos galėtum pasakyti: „Va čia tai bent! Nesitikėjau…“ Čia to nėra. Susidaro įspūdis, kad autorė rašydama nemažai konsultavosi su psichologais ar kitais išmanančiais patyčių temą žmonėmis. Tad knygą veikiau pavadinčiau terapine. Suteikiančia vilties, kad sveikimas po sukrečiančių išgyvenimų įmanomas. Net jei nebūsi toks, koks buvęs, o artimas ‒ neprisikels. Ir vis dėlto daugiau vilties čia matau jaunam žmogui, norinčiam paragauti rašytojo duonos: jei šešiolikmetė išleidžia romaną, kuris verčiamas į kitas kalbas ir apie kurį yra ką pasakyti, tai kai kuriems, nepaisant jauno amžiaus, keliai į knygų leidybos pasaulį atviri. Svarbiausia ‒ žinoti, ką nori pasakyti ir daug dirbti.