Mūza Svetickaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Esu Mūza. Rašydama fiksuoju savo patirtis skaitant, o dažniausiai – girdint, regint, klausant, uostant, ragaujant, lytint, kvėpuojant, supantis ant Baltijos jūros bangų plūduriuojančioje kasdienybėje ir apie tai nė nesusimąstant. Rašymas man leidžia sustoti, susimąstyti ir įsijausti. Kartais nusikelti į praeitį, kartais – pajusti literatūros kūrinių erdves ar apsivilkti juos sukūrusių rašytojų kailius, o kartais į dienos šviesą iškelti vidinius procesus ir lūžius, kurių versdamasi per galvą nepastebi, tik jauti jų sukeliamą sopulį. Dėl to ir rašau – kad atsigręžčiau į šalikelėje paliktas smulkmenas. Kad atrasčiau saitus ir skirtis. Kad suprasčiau, iš kurio šaltinio trykšta tamsa, o iš kurio – šviesa. Kad atrasčiau tuos šaltinius savo pasąmonėje ir, paskui juos sekdama, toliau supčiausi ant kasdienybės bangų, tik šįkart ne plūduriuodama, o plaukdama ta kryptim, kurią jaučiu esant teisingą.
MENO BANGOS primena, kad Jaunųjų filologų konkurse (2023, Kaunas) Palangos senosios gimnazijos abiturientei Mūzai Svetickaitei skirta I vieta (poezijos sekcija) bei II vieta (publicistikos ir eseistikos sekcija). Sveikiname ir publikuojame tekstą iš publicistinio ciklo Žodžiai įžiebia liepsną. Knygų miesto gyventojos užrašai
Žiūrėdama žinias matau dar vieną bombarduojamą Ukrainos miestą. Ne pirmą, deja, turbūt ir ne paskutinį… Kruvini, sutrikę, namus ir artimuosius praradę žmonės sukelia gailestį, tačiau nebepanikuoju – šuo ir kariamas pripranta, nors abejingumas karui mane gąsdina. Staiga kadras pasikeičia: regiu nebe šaudmenų papliūpas, o požeminę perėją, į kurią miestiečiai bėga slėptis nuo bombų. Mano širdis ima plakti smarkiau, kvėpavimas tankėja, muša šaltas prakaitas, nebežinau, į kurį kampą nusukti zigzagais šaudantį žvilgsnį. Esu įsitikinusi, jog nuo terorizmo ukrainiečiai bėga tiesiai į savižudybę, nuo traumų ir suluošinimų – į neabejotinai ištiksiančią mirtį. Žinių vedėjui pradėjus kalbėti apie tokių slėptuvių kiekį Lietuvoje, televizorių išjungiu, tačiau tunelio žudiko vaizdinys neapleidžia. Įsivaizduoju, jog einu karo sužeisto Vilniaus gatve, tolumoje pasigirsta visa apimantis naikintuvų ūžimas, suklykia sirenos, paklaikę miestiečiai tempia mane į slėptuvę požeminėje perėjoje, tačiau aš iš paskutiniųjų bandau judėti priešinga kryptimi nei minia, nes esu tikra, kad nuo bombų apsisaugosiu parke gulėdama gemalo poza, o tunelis, uždusinęs mane savo sarkofage, nebeišleis iš jo amžiams. Slėptuvės po žeme man kelia tūkstančius kartų didesnį siaubą negu pats karas.
Guliu lovoje gemalo poza rankomis užsidengusi galvą, kambario lubos pamažu trupa, jaučiu, kaip ant kūno byra vis didesnės betono skeveldros, o prieš akis regiu savo vaikystę: paprastas sekmadienio rytas, su mama einam į teatrą, spektaklyje Pelenė kantriai iškenčia pamotės priespaudą, išteka už princo ir gyvena ilgai ir laimingai. Taip pat ilgai ir laimingai teka popietė, kai su kiemo draugais žaidžiam veterinarus ir pliušines kirmėles gydom badydami jų kailį tikrų švirkštų adatom. Pavargę privalgom arbūzų, spjaudom jų sėklytes įsivaizduodami, kad esam Kalašnikovo automatai, kol pilvai išsipučia, kūneliai aptingsta, mieguisti draugai išeina, o aš lieku gulėti ant sofos šalia tėvų, žiūrinčių vakaro žinias. Nekreipiu dėmesio į politikų rietenas, tiesioginius vaizdus iš kruvinų riaušių ar pranešimus apie sugautą serijinį žudiką. Tačiau paskutinis reportažas prilipina mano akis prie televizoriaus ir sustingdo ant sofos ropojusį kūnelį į baltą antikinę skulptūrą. Reportaže rodo, kaip toli toli, už devynių jūrų, galbūt Azijoje, o gal Amerikoje – detalių nebepamenu – sugriuvo didžiulis automobilių tiltas. Žuvo šimtai, gal tūkstančiai žmonių.
Iš ciklo Lieptai ir tiltai. Meno bangų nuotrauka
Nuo tos dienos tiltai, tuneliai, požeminės perėjos ir visos ankštos erdvės, kurių viršuje važinėja automobiliai, bet kurią akimirką galintys pralaužti betoną ir kristi, tapo didžiausia mano fobija. Keletą savaičių boikotavau įprastus popietinius šeimos pasivaikščiojimus, nes virš Nevėžio krantinės, kuria eidavome, driekėsi Smėlynės tiltas. Supratusi, jog dėl mano užsispyrimo niekas nežada to tilto iškeldinti, išdrįsau vėl eiti pasivaikščioti, tačiau nesutikau net nusileisti į krantinę – stovėdama prie žemyn vedančių laiptelių žiūrėjau į eiti meldžiančias tėvų akis it Stalinas, Maskvoje pasitinkantis Hitlerį ir su milijonine armija užnugary skanduojantis: „Nė žingsnio atgal!“ Buvau viena, tačiau kariuomenę man atstojo už nugaros kvykiančios antys, kaulijančios dar vienos mamos rankinėje gulinčio batono riekės. Galiausiai pasiilgau Nevėžio ir Skaistakalnio, tačiau kiekvienąsyk eidama po Smėlynės tiltu mėlynuodavau: neabejojau, jog šįsyk jis nebeatlaikys ir griūvančios konstrukcijos su automobiliais pritrėkš mane it kirmėlę. Deja, it tikrą, ne tą pliušinę, kurią su kaimynų sūnumi visad pagydydavome kailį badydami adatom. O tai, kad nuo gimimo šiuo maršrutu prasmukau keletą šimtų kartų, tėra gera Dievulio valia, kuri baigsis, kai Jis pamatys, jog šlykščius sumuštinukus su raugintais agurkėliais slapstau kitoje radiatoriaus pusėje.
Iš ciklo Dvarai ir pilys. Meno bangų nuotrauka
Prisimindama reportažą apie sugriuvusį tiltą iš keturiolikos metų perspektyvos suprantu, jog tądien, kai jį išvydau, sugriuvo vaikystės dramblio kaulo bokštas, kuriame gyvenau lig tol. Tas bokštas buvo pilnas kambarių, kuriuose gyveno gerokai vyresni dėdės ir tetos. Jų būstai buvo kupini šviesos, o santuokos tryško aštuoniolikmečių meile ir trisdešimtmečių darna. Moterys – princesės įstabiais veido bruožais ir margaspalvėmis sukniomis – kaskart apdovanodavo mane saldainiais, o vyrai – karžygiai – apgynę kaimynų skriaudžiamus draugus nešiodavo mane ant pečių ir pasakodavo apie kiekvienos panoramoje įžiūrimos pilies gyventojų būdą. Mama klausydavo laidų, kuriose karžygiai pasakodavo, jog menas turi atspindėti realybę, o po jų eidavome į spektaklius, kuriuose užguitos našlaitės visad iškęsdavo vargus ir tapdavo skaisčiaveidėmis princesėmis. Mane dažnai kamuodavo nemiga, naktimis sapnuodavau košmarus, o atsibudusi vemdavau, tačiau tikėjau, kad sunki pradžia visad įspėja apie laimingą pabaigą – kad priaugus suaugusiųjų pasaulį visos problemos išnyksta, o kuo ilgiau gyveni, tuo ryškesnėmis spalvomis, tūnančiomis tarp milijono pūstų sijonų, tvinsta tavo pilies menė. Visas baimes ir bėdas turėjo išspręsti laikas, kuris leidžia lipti bokšto laipteliais aukštyn ir pro langus matyti vis platesnę panoramą.
Tačiau tądien supratau, kad laikas laipteliais mane veda ne aukštyn, o žemyn. Su kiekviena pakopa bokšte langų mažėja, oras darosi vis troškesnis, iš žemų durų angų mažas beždžioniškas galvas kaišioja vis piktesnės moterys nušiurusiomis prijuostėmis, o iš jų būstų gilumos atskrieja piktėjantys įkaušusių sutuoktinių keiksmai. Bokšto laiptai ima trupėti tiesiog po kojom, pasieniuose būstus įsirengia agresyvūs šikšnosparniai mažom žudikų akutėm, o byrančios plytos gali pribaigti mane bet kurią akimirką. Baisiausia, jog jei taip nutiktų, vyrų mušamos beždžiongalvės nė nevypteltų, tolumoje stūksančių bokštų šeimininkai gyventų taip pat gražiai ir laimingai, kaip gyveno lig tol, o po žeme ir toliau tęstųsi karas – jame kasdien žūsta dešimtys mano bendraamžių, jų tėvų, skaisčiašalmių karžygių ir saldainius prikyštėje nešiojančių princesių. Viso to nežinojau, kol pamačiau reportažą apie griūvantį tiltą.
Iš ciklo Lieptai ir tiltai. Meno bangų nuotrauka
„Kodėl nepatraukėme vaiko nuo žiaurų pasaulį rodančio televizoriaus?“ – sielojosi tėvai, sunerimę dėl mano baimės priepuolių. „Kodėl tėvai su manimi žiūrėjo žinias, o ne filmuką apie Garfildą?“ – vis dar priekaištauju kiekvienąsyk eidama pas tetą požemine Šeškinės perėja. Tačiau anksčiau ar vėliau vis tiek būčiau supratusi, jog žemės krumpliaračiai dyla, byra ir atsinaujina kasdien, o pasaulis tėra feniksas – kaskart jis susidegina ir atgimsta, o liepsnos židiniuose atsidūrę nelaimėliai virsta pelenais, kuriuos išnešioja vėjas.
Meluočiau, jei sakyčiau, jog tądien išvydau visą šio žiauraus bokšto interjerą. Jo detalės ryškėjo pamažu, it būčiau įėjusi į tamsų kambarį ir, vyzdžiams plečiantis, kiekvieną sekundę vis ryškiau matyčiau aštrius kontūrus ir grublėtą paviršių. Tų pasaulio žiaurumo įspūdžių įžodinti negalėjau. Tik vėliau sužinojau, kad daugybėje planetos vietų aidi patrankos, o Žemėje gyvena gerokai per daug žmonių, todėl kartais ji žudo atsitiktinius praeivius. Visa tai išvydau pamažu lipdama bokšto laipteliais žemyn, vis dažniau įsigilindama į žinių reportažus, trindama mokyklos suolą, stebėdama, kaip bendraklasiai muša neūžaugą, o mokytojai, jam prabilus, liepia nutilti… Taip, šis pasaulio tamsos žemėlapis vis dar kupinas baltų lopų, kurie pildosi sulig kiekviena diena stebint dar vieną Ukrainos bombardavimą ar narpliojant Antrojo pasaulinio karo priežasčių ir pasekmių raizgalynę. Tą vaikystės sekmadienį jis buvo tuščias, tačiau griūvančio tilto vaizdas nupiešė jam kontūrą – jaunaties aštrumo suvokimą, jog princesė ne visada iškenčia pamotės priespaudą. Pamotė išguja karalaitę iš namų į šaltą ir žudantį rudenį, dvariškiai tyli, kiemo tolumoje tyliai kaukteli šuo ir tik beržai tolumoje dejuoja, kasmet matydami tą patį filmą ir negalėdami pakeisti jo scenarijaus.
Iš ciklo Lieptai ir tiltai. Meno bangų nuotrauka
Ruduo ir pilys ėmė kelti man baimę.
Paradoksalu, bet kasdien regėdama, kaip žemėlapis sirpsta vis tamsėjančiomis ir didėjančiomis dėmėmis, ėmiau susigyventi su nuogąstavimais apie katastrofas, kaip susigyvenau ir su tiltų fobija. Panikavau užsidariusi savo kambaryje tol, kol pilvas ir gerklė prarado jėgas kriokti. Pastebėjau, jog mano klyksmai nieko nekeičia, o rudeninių klevo lapų raudonis darėsi toks ryškus, jog nebepakako į jį žiūrėti pro kambario langą: norėjau lytėti, šnarinti, spardyti, pasinerti ir paskęsti. Iš pradžių mano baimė buvo gigantiška it mėlynasis banginis: kiekvienoje lapo dėmėje regėjau mūrus, kuriuose gyvena pamotė, pasiryžusi iš saugios vaikystės kiemo karalystės išguiti mane į tolimąją Skaistakalnio dalį. Ten su šeima nekeldavom kojos – ji garsėjo apiplėšimais, prievartavimais ir kreivažvilgsnių praeivių žmogžudystėmis. Tačiau krūpčiojimai nuo kiekvieno kaimynų šuns stūgtelėjimo nualino. Ėmiau ilgėtis klajonių, kai ant pėdų išpampsta pūslės, delnus subraižo rožių ir eglių spygliai, skrandis tampa vargonais, grojančiais Mozarto „Lacrimosa“, tačiau akyse nenustoja sproginėti fejerverkai, o raumenys, neleisdami kūnui sustoti, susitraukinėja it amžinasis variklis. Supratau, jog paniška baimė ir įtarus nepasitikėjimas kiekvienu sutiktu neleidžia einant iš mokyklos aptikti Italija kvepiančio skersgatvio ir leistis į pažintį su besišypsančiu senuku. Todėl į tą viliojantį skersgatvį užsukau. Susipažinau su tuo, kurio bijojau. Saugojausi, vėlų vakarą nėjau į aną Skaistakalnio pusę, pirmą pažinties dieną neatskleidžiau savo namų adreso ir batų dydžio, nes, kaip močiutė sakydavo, kas saugosi, tą ir Dievas saugo. Tačiau kas atsisako ieškoti saulės ant pečių nešdamas sunkų Žemės tamsos žemėlapį, to ir pati Žemė nenešioja – pernelyg daug sveria tas, kuris nenuskina obuolio nuo pakelėje vaisiais svyrančio medžio.
* * *
Guliu lovoje gemalo poza. Garsai galvoje pamažu nutyla. Lėtai atsimerkiu. Karas iki mano krašto neatėjo. Gal jau rytoj išgirsiu artilerijos papliūpas, o gal net gulėdama mirties patale prie karo būsiu prisilietusi tik istorijos vadovėliuose ir Spilbergo filmuose? Betonas virš mano galvos bet kurią akimirką gali pradėti skilinėti, jau po kelių akimirkų mane gali sutraiškyti popiečio miego metu įgriuvusios lubos. O gal jos nesubyrės dar šimtą metų? Arba gal ims trupėti tada, kai bėgsiu rytinį krosą pajūryje? Šis scenarijus būtų parankiausias, nes kopijuodama Maironį galėčiau parašyti eilėraštį apie griūvančias sienas, tėtis per kelis mėnesius jas atstatytų ir mūsų namai taptų maža Trakų pilimi, kadaise trupėjusia, tačiau dabar vėl stebinančia lietuvius savo didybe. Na ir kas, kad ta didybė – tik šimtas kvadratinių metrų, o lietuviai – tik keturi šeimos nariai?
Iš ciklo Lieptai ir tiltai. Meno bangų nuotrauka
Lėtai atsikeliu. Baimė apleidžia mano kūną, judesiai įgyja vis didesnę amplitudę, raumenų nebetampo mėšlungis. Nors tiltai ir griūna, nenoriu atsiduoti kiekvienai tikimybių teorijos galimybei ir iš savo maršruto išbraukti visus paupius, o iš žiūrimų filmų sąrašo – kiekvieną juostą, kurioje rodomos požeminės slėptuvės nuo bombų. Verčiau tapsiu inžiniere ir projektuosiu tokias tiltų konstrukcijas, kurių negalėtų sugriauti net patys stipriausi rezonansai. Pypteli telefonas. Draugė, su kuria nekalbėjom trejetą mėnesių. Atsiliepsiu – galbūt šis pokalbis taps pastoge, po kuria ji trumpam galės pasislėpti nuo karo, kuriame kiekvienas kaunamės kasdien.
Agora
Pradžioje buvo žodis. Vėliau jis tapo kūnu. Kūnas skilo į du. Kūnai kergėsi, keitė pavidalus, vieni iš vandens išlipo į sausumą, kiti pakilo į dangų, treti liko vandenynų dugne. Kūnai mirė ir vėl prisikėlė, kūnai kovojo už būvį, kūnai laimėjo ir pralošė, o stipriausieji ant išnykusiųjų kapų tvėrė naujas formas. Kūnai – harmoningas orkestras, grojantis tai, ką įsako žodis. Kartais orkestre keli kūneliai sukyla: tada likusieji atsigręžia į žodį ir jame sutalpina vyksmą. Pirmasis žodis šio sukilimo nebuvo numatęs, todėl kūnai jį aprašo, kad kiekvienas Žemėje vykstantis procesas būtų iškaltas rašmenimis ant akmens.
Žodis be kūno – niekas. Kūnas be žodžio – niekas. Žodis tveria kūną, pripildo jį instinktų ir nukreipia jo žvilgsnį kryptim, kuria šis juda. O kūnas, kelionės metu aptikęs nepažįstamąjį, patupdo jį į žodžių grotas, kad visa, kas šiame pasaulyje tarpsta, būtų įvardinta ir apibūdinta. Nes be apibūdinimo neįmanoma pažinti ir dalytis.
Vieną dieną kūnai išnyks. Sudegs, sušals į ledą, ištirps, o gal vienas kitą susprogdins. Tai neabejotinai įvyks, nes pabaigą numato žodis. Merdintys kūnai apibūdins reiškinius, vykstančius jų pavidalams yrant, kol išnyks paskutinė ląstelė. Kol oras įsiurbs orą, vanduo paskandins vandenį, žemė pakas žemę, o ugnis sudegins ugnį. Laiko linija pavirs į ratą, pabaiga įsilies į pradžią, o šį procesą regės tik žodis: tik jis vienintelis saugos paslaptį, kas dėjosi bėgant milijardams metų.
Aš esu kūnas. Drauge su kitais karstydamasi ant žodžių konstrukcijų vynioju laiko siūlą link pabaigos. Mano judesys padiktuotas žodžio; mano patirtis apibūdinama žodžiu. Norėdama suprasti, kas esu, žiūriu į išnykusius kūnus: savo būtį jie aprašė žodžiais. Tuos žodžius palaikau, jiems nepritariu, juos įsimyliu ir giliai neapkenčiu. Guliu savo lovoje gemalo poza, o mano galvoje žodžiai liepsnoja laužais. Jie šildo ir degina. Jie ramina ir kursto karą. Jie mano namai, mano miestas, mano šalis. Jie dega, ir tas degimas liepia man bėgti.
Iš popieriaus bėgu į būtį. Iš fonetikos, sintaksės ir metaforų sprunku į žemę, vandenį, į orą ir ugnį. Nes nepažinusi pelenų, drėgmės, tuštumos ir liepsnos negalėsiu sutverti savo žodžio. Negalėsiu kitiems kūnams palikti pėdsakų apie savo buvimą.
Tačiau mano mano saulę, mano dangų, mano jūrą ir mano smėlį supa miestas. Miestas, sutvertas iš žodžių. Tik jame pailsusi nuo bėgimo galiu sustoti, atsikvėpti ir pasisemti jėgų iš tų, kurie kadaise čia gyveno. Tik iš jų galiu galiu sužinoti, kad ateis pabaiga. O tol, kol ji kelyje, privalau būti ir savo buvimą apibūdinti žodžiu.
Tas žodis plevens, kai iš mano kūno teliks pelenų sauja. Plevens tam, kad ateityje gyvensiantys suprastų, jog kūnai užgimsta ir išnyksta, o žodžiai liepsnoja, bet nesudega.