Virginija Stuglienė su mokinėmis Medeina Kutraite ir Viktorija Lazauskaite, 2023 m. Fotografavo Vida Žukauskaitė
Šiandien, kai visos reklamos, adresų knygos, feisbukas šaukte šaukia: „Jei tavęs čia nėra, tavęs nėra apskritai“, gali pamanyti, kad Virginijos Stuglienės… beveik nėra. Ji iš to laiko, kai girtis nebuvo nei mados klyksmas, nei gero tono ženklas. Asmenybės branda laikytas momentas, kai buvai pastebėtas ir pagirtas kitų. Pastebėta, žinoma, ji jau seniai. Bet ar pakankamai pagirta, įvertinta už savo tylų darbą, kuris staiga ima ir pratrūksta nenusakomu siautuliu ar širdį draskančiu smuiko raudojimu? O dar tas gerasis šleifas, besidriekiantis paskui ją, Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokyklos mokytoją ekspertę – talentingieji jos mokiniai…
Nusilenkime smuikeliui
Muzika – tai Dievo pasiuntinys, sakė Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Kaip gali nepatikėti tuo, kuris drobę prakalbindavo spalvomis, o tylai suteikdavo skambesį? Virginija Stuglienė ir jos mokiniai tylą suplėšo smičiais. Tai kaip čia nepagarbinti smuikelio, nenusilenkti jam.
Nors senieji išminčiai sakydavo, kad geras muzikantas ir ant skiedros pagros, paklausk bet kurio smuikininko apie instrumentą, ir jis kalbės apie savąjį kaip apie mylimąjį, nes jaučia kiekvieną jo virptelėjimą, supranta kiekvieną jo garso niuansą.
Ak, žinoma, gal kiekvieno smuikininko svajonė paimti į rankas, na, bent pamatyti, garsiojo meistro Antonio Stradivarijaus pagamintą smuiką. Jau 300 metų pasaulyje sklando legendos apie ypatingą skambesį išgaunančius smuikus. Teigiama, kad italas Antonio Stradivarijus, gyvenęs Kremonoje, per savo gyvenimą (1644–1737 m.) pagamino kone tūkstantį smuikų, iš kurių iki šių dienų išlikę gal 400–500 instrumentai.
Jei tikime tais, kurie sako, jog tikras instrumentas tobulai pradeda skambėti tik po dviejų ar trijų šimtų metų, tai galime teigti: jų metas atėjo!
Gal apie jokį kitą instrumentą nėra sukurta tiek legendų,su jokiais kitais nėra nutikę ir tiek kriminalinių istorijų. Ir ne kiekvienam instrumentui lemta atsidurti kartais aristokrato, kartais gatvės muzikanto rankose. Smuikas pakelia iš užstalių vestuvininkus ir plėšo širdį gedintiems artimųjų.
Paslapties aureolė meistro kūrybai suteikia papildomo žavesio, kriminalinės istorijos ir aukcionai stebina stulbinančiomis šio instrumento kainomis. Viso pasaulio mokslininkai ir muzikantai bando atskleisti Stradivarijaus smuikų kūrimo paslaptį. kiekvieną kartą pateikdami vis daugiau fantastinių versijų.
Tvirtinta, kad apatinę smuiko paviršiaus dalį reikia gaminti iš klevo, o viršutinę – iš eglės. Ne bet kokios: „švelniausiai dainuojančios“ eglės užauga tik Šveicarijos Alpėse. Remiantis viena teorija, Stradivarijaus gaminiams ypatingą skambesį suteikdavo jo naudotas tam tikras stebuklingas lakas, į kurį meistras pridėdavo vabzdžių sparnų ir dulkių nuo savo dirbtuvių grindų… Jo sukurti smuikai skambėjo taip neįprastai, kad dėl to iškart gimė daugybė gandų: kalbėta, kad senukas net pardavė sielą velniui! Bet juk jo smuikai skleidžia dievišką garsą! Kai kas kuo rimčiausiai tvirtino, kad medis, iš kurio pagaminti keletas garsiausių smuikų – Nojaus laivo nuolaužos…
Buvo atliekamos sudėtingiausios cheminės analizės, kaskart skelbiami vis labiau stulbinantys atradimai.
Antonio Stradivari. Tapė Alessandro Rinaldi
O gal paslaptis slypėjo kitur? Svajonių darbo ėmęsis meistro mokinys, turtingo krautuvininko dukterį Frančeską įsimylėjęs vyras, laimingas penkių vaikų tėvas ir nevilties bedugnėn puolęs talentingas meistras, marui nusinešus visus jam artimus žmones. Dar vėliau – našlaitį berniuką įsisūnijęs ir vėl gyvenimo skonį atgavęs vyras, vedęs našlę Mariją ir su ja susilaukęs dar penkių vaikų… Toks Stradivarijaus gyvenimas. Gal iš čia ir atsiverianti jo smuikų garsų gelmė?
Netikintys gražiomis legendomis suskubo įrodinėti, kad alksnis nėra blogesnis už garsiąją Tirolio eglę, o smuiką galima pagaminti ir iš polistirolio. Visus pribloškė gražus tembras ir galingas tokio smuiko skambesys. Kūrėjas buvo patenkintas pagamintu smuiku. Galima ir iš plastiko, kuris, kaip tikina naujieji meistrai, turi turtingesnį dažnių diapazoną ir spektrą nei medis ar polistirolis. O dar viliojanti perspektyva tiesiog 3D spausdintuvu atsispausdinti elektroninį smuiką… Maža to, yra tikimasi, kad pavyks Stradivarijaus smuiko rezonansines kreives įrašyti kompiuteryje. Po to kompiuteris galėtų suskaičiuoti, kokį reiktų pagaminti smuiką, kad jis skambėtų lygiai taip pat, kaip Stradivarijus. Ir tuomet galima būtų pradėti masinę Stradivarijaus smuikų gamybą.
Ir galiausiai – o, siaube! Vokietis smuikadirbys Duennwaldas ištyrė kaip sklinda garso bangos 30 skirtingų smuikų korpusuose. Pritrenkianti išvada: senųjų italų meistrų instrumentai niekuo ypatingu nesiskyrė nei nuo dabar rankomis padarytų, nei netgi nuo gamyklinių smuikų. Ir tai paneigia tvirtinimus, jog šiandieniniai medžio meistrai yra prastesni už senuosius.
Tik apie reto smuiko pagrobimą garsiai šauks viso pasaulio laikraščiai, o jau 5-10 milijonų dolerių už tokius, vargu, ar kas pasiūlys. O štai Stradivarijaus smuikai – plėšikų didysis grobis, kolekcionierių svajonė, muzikantų sėkmė. Retas Stradivarijaus smuikas, priklausęs rusų kilmės amerikiečiui virtuozui ir naudotas filmo „Ozo šalies burtininkas“ garso takelyje, aukcione Niujorke buvo parduotas, tik įsivaizduokit (!), už 15,3 mln. dolerių. Smuikas priklausė Toschai Seideliui, kuris juo ne tik grojo 1939 metais Holivudo klasika tapusiame filme, bet ir mokė savo garsųjį mokinį Albertą Einsteiną. Stradivarijaus smuiko rekordas aukcione pasiektas 2011 metais, kai instrumentas, pakrikštytas „Lady Blunt“, Londone buvo parduotas už 15,9 JAV dolerių.
Stradivarijaus smuiko garsai virpino ir Lietuvos orą bei lietuvių širdis. Būta žinių, kad dar 1940 metais Marijampolėje kažkas skelbęsis parduosiąs Stradivarijaus smuiką, apie 1960-uosius kažkam pavyko Lietuvoje atšokti vestuves, kaimo muzikantui griežiant genialiojo meistro smuiku. Dar vienas smuikas buvęs Žemaitijoje, netoli Alsėdžių, bet jau šio amžiaus pirmaisiais metais iš savininko pagrobtas ir parduotas Telšiuose, o iš ten, berods, Angliją pasiekęs.
Keturios Virginijos smuiko stygos:
1. Pasirinkimą lėmusioji
Muzikos mokykloje ieškomą mokytoją nesunku rasti pagal instrumentą. Šįkart tarp visų garsų įsiklausau į smuiko melodiją. Kylu laiptais, suku dešinėn – garsas vis aiškiau girdimas. Ilgo koridoriaus gale smuikelio virkavimą jau girdžiu gana išraiškingai. Vokiečių poetas Heinrichas Heinė yra pasakęs, kad „ten, kur baigiasi žodžiai, prasideda muzika.“ Aš gi laukiu, kol nutils muzika, nes labai noriu išgirsti žodžius.
Ir muzika nutyla. Pamoka baigiasi. Beldžiu į duris. Virginija Stuglienė dar kalbasi su savo mokine Medeina Kutraite. Atsitiktinumų nebūna. Medeina – dar viena Virginijos mokinė, supratusi, kad jos, kaip ir jos mamos Laimutės, dėdės Raimondo, senelio Benedikto gyvenime muzika bus ne laisvalaikio pramoga, o sunkaus darbo produktas. Muzikalioje šeimoje augusi mergaitė pakliuvo į geras rankas, tad tolesniu ir labai ankstyvu jos pasirinkimu gal nė stebėtis nereikėtų.
Atsilabinam su Medeina ir prisėdam pokalbiui su Virginija. Pažįstu ją nuo tų laikų, kai ji dar visai jaunutė pradėjo dirbti Ignalinos muzikos mokykloje. Liekna, ilgaplaukė, garbanė negalėjo likti niekieno nepastebėta. O kai paimdavo į rankas smuiką… Man visais laikais ji atrodė tobula ir didžiai mokyta.
Priekulė Nuotrauka iš https://bit.ly/2PsAvrn
Dabar aš staiga sužinau, kad Priekulėje gimusi Jocaitė Ignalinoje atsidūrė per savo… nesėkmę.
Keturis vaikus auginusioje Marijonos ir Kazimiero šeimoje didžioje pagarboje buvo muzikuojantys, dainuojantys. Mamos (Gelžinytės) giminė buvo itin daininga. Bet kokie susiėjimai buvo dainomis garsūs. Virginija mėgdavo tų dainų klausytis, jų mokėsi. Jau tada suprato, kad kai kurias dainas buvo priimta dainuoti kiek tyliau, kad ne visi girdėtų. Gal tyliausiai, bet taip gražiai ir paslaptingai skambėdavo „žydės vosilkos mėlynai…‘
Jocų šeimoje dainuodavo mama Marijona. Nebūtinai kokia proga svečių sulaukus. Prie lango sėdėdama, darbus dirbdama. Kaip tai keistai gali atrodyti šių dienų jaunimui, nesiskiriančiam su telefonais ir ausinukais. Net kalbėdami apie žmogaus ir muzikos santykį, staiga suvokiame, kiek daug čia vartotojų. Gal dėl to turėtume suprasti, koks vertingas yra kūrėjas? O ir iš keturių Jocų vaikų tik Virginija muziką pasirinko kaip gyvenimo kelią. Sesuo Nijolė tapo medike, broliai Algirdas ir Kazimieras (mirė nesulaukęs penkiasdešimt) rinkosi darbininkiškas profesijas.
Muzikos „gamintojų“ buvo gausu ir Virginijos tėvo Kazimiero giminėje. Virginija atsimena vasaras Rietave, pas tėvo seserį. Ten pusbrolių, pusseserių pulkas rengdavo koncertus. Buvo tarp jų akordeoną perpratusių, buvo dainuojančių. Į „koncertus“ buvo kviečiami žiūrovai, jiems dalijami bilietai. Ir jau tada Virgutė suprato: nori būti scenoje! Tėvai neprieštaravo mergaitės norui mokytis muzikos ir jau matė ją, grojančią akordeonu. Net nupirko šį instrumentą. Tik būsimą mokinę Priekulės muzikos mokyklos direktorius Vytautas Rimkus „perorientavo“: patarė imtis smuiko, nes smulkutė aštuonerių metų mergaitė ir akordeonas, rodės, fiziškai nesuderinami.
Nelabai Kazimierui patiko dukteriai paskirtas instrumentas, bet, pamatęs, jog Virginija tiesiog dega noru būti prie muzikos, su muzika, muzikoje – sutiko. Teko pirkti smuikelį. Pirmasis tada kainavo aštuoniasdešimt rublių, ir tai buvo labai brangi investicija. Užtat vėliau Kazimieras jautė turįs teisę ir galįs dukrai priminti pareigą mokytis ir baigti muzikos mokyklą, kai ši, silpnumo akimirką kėsindavosi mesti muzikos mokslus. Tas silpnumo akimirkas nesunku suprasti, mat per septynerius Virginijos mokslo Priekulės muzikos mokykloje metus groti smuiku ją mokė… dvylika mokytojų! Tai dabar Virginija supranta, kodėl netoli Klaipėdos esančioje Priekulėje muzikos specialistai ilgai neužsilaikydavo: pasitaikius progai, išvažiuodavo gyventi ir dirbti į Klaipėdą, jaunos mokytojos išeidavo į motinystės atostogas. Bet tada… Augančiam vaikui tokia mokytojų kaita kaskart neabejotinai tapdavo sunkiu išbandymu. Žvelgiant iš dabarties perspektyvos, gal tai leido mergaitei perprasti įvairią muzikinę stilistiką, pažinti pedagoginio darbo subtilybes? Iš kur gi kitur dar vaikystėje susiformavęs noras būti muzikos mokytoja? Ir tik mokytoja!
Visas Priekulės mokytojas Virginijai dabar jau sunku ir prisiminti, bet pirmoji – Nijolė Gabrėnaitė – išliko. Iš to laiko Virginijos atminty tebėra gyvas solfedžio mokytojos pademonstruotas pavyzdys: tada, dar visai vaikus, ji vežė į “Traviatą”. Tai nebuvo kelionės nuotykis – įspūdis liko nenusakomas, stiprinantis gyvenimo kelio pasirinkimą.
Baigusi aštuonias klases Virginija, kad ir be didelio tėvų pritarimo, pradėjo mokytis Klaipėdos Stasio Šimkaus technikume (dabar – Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorija). Smuiko pamokas ji lankė pas Gražiną Naujokienę, su kuria, šiuo metu gyvenančia Vokietijoje, tebepalaiko ryšius. Gražūs santykiai išliko ir su visais mokslo draugais, nes technikume visi, anksti palikę tėvų namus, augo kaip viena šeima. Virginija žino daugelio iš jų likimus, seka jų gyvenimo kelius, džiaugiasi jų laimėjimais.
Smuikininkas, pedagogas Algirdas Gricius (1932-2021). Nuotrauka iš VLE
Baigusi muzikos mokslus Klaipėdoje, turėdama aiškų tikslą, Virginija buvo pasirengusi tęsti studijas tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Egzaminus išlaikė (kaip jai atrodė) puikiai, jos sėkme neabejojo ir kurį laiką ją konsultavęs konservatorijos profesorius Algirdas Gricius. Bet ir jos, ir dėstytojo nuostabai įstojusių sąraše Virginija savo pavardės… nerado! Tik tai ryžto bandyti dar ir dar kartą, iki pergalės – nepalaužė.
Kad tiems bandymams Vilnius būtų arčiau, Virginija Jocaitė susigundė pusbrolio Prano, vieno iš jau minėtos Rietavo muzikantų grupės muzikanto, tuo metu jau gyvenusio ir dirbusio Ignalinoje, pasiūlymu atvažiuoti į Ignaliną ir čia pradėti dirbti muzikos mokykloje. Taip, dabar sakytum, tais tolimais, 1979-aisiais, liekna ilgaplaukė garbanė pravėrė Ignalinos muzikos mokyklos duris. Ja buvo patikėta. Muzikos mokykloje Ignalinoje atidaryta smuiko klasė!
O iš paskos atsivijo žinia: Virginija Jocaitė priimta mokytis į Lietuvos valstybinę koservatoriją, neakivaizdinį skyrių! Taigi viskas staiga „susistygavo“!
2. Sparnus auginusi
Kiek svarbos besuteiktum vaikystėje patirtiems įspūdžiams, šeimai, peržengusį savo gimtų namų slenkstį žmogų ima formuoti kiemas, gatvė, mokykla. Mokytojai! Virginija juos prisimena kaip jai gero linkinčius, padrąsinusius palydovus. Mokytojai ano šimtmečio mokiniams buvo autoritetai. Ir tėvams dėl jų griežtumo ar nepelnytos, kaip vaikui rodėsi, pastabos – nepasiskųsi. Tėvų akyse mokytojas buvo tas žmogus, kuris žino, kaip vaikui geriau, kuria linkme jį reikia pakreipti. Iš dalies gal dėl to ir Virginijos tėvai nuolankiai priėmė jos mokytojų patarimus: rinktis smuiką, tęsti mokslus Klaipėdoje… Neprieštaravo ir Virginijos norui studijuoti muzikos mokslus Vilniuje. Jau jei mokytojai taip patarė…
Dar prieš stodama į Lietuvos valstybinę konservatoriją Virginija lankė profesoriaus Algirdo Griciaus pamokas, mokėsi iš jo. Konservatorijoje su pertraukomis mokėsi septynerius metus, visą laiką jausdama pagarbų dėmesį ir talentingo mokytojo Algirdo Griciaus rodomą teisingą kryptį.
Visa tai sugula ne tik į šviesiausius prisiminimus, primena įsimintinais skambučiais, sveikinimo atvirukais, neįkainojamomis dovanomis – profesinėmis knygomis. Tie giluminiai klodai yra tarsi namo pamatai – kuo tvirtesni, tuo aukštesnius rūmus ant jų gali ręsti. O didesni juk iš toliau matyti! Tik čia reikėtų priminti, kad menininko didybė atsiskleidžia jo vidinėje brandoje, profesionalume. Mokytojo – dar ir begalinėje meilėje ne tik pasirinktam dėstomajam dalykui bet ir mokiniui. Ir dar – angeliškoje kantrybėje.
Lygiagrečiai su tais, kurie mokė, kaip laikyti smuiką, kaip braukti smičiumi per stygas, kaip išgirsti ir paleisti plazdėti ore smuiko melodiją, per visą Virginijos gyvenimą ėjo ir tebeeina kiti mokytojai. Juk mokydamiesi iš kitų, net sau to nepripažindami, net garsiai tai neigdami, norime būti į juos panašūs. Geresni! Smuikininkas neabejotinai nori groti pirmuoju smuiku.
Niccolo Paganini. Portretą tapė Andrea Cefaly. Reprodukcija iš https://lietuvai.lt/wiki/Niccol%C3%B2_Paganini
Virginiją augino demoniškojo Nikolo Paganinio legenda. Įvardytas kaip vienas iš visų laikų talentingiausių (ir turtingiausių!) smuikininkų, improvizatorius, išgaudavęs iš smuiko nuostabius garsus tokiu pašėlusiu tempu, kad jo klausytojus apimdavusi ekstazė. Vienas jo koncerto lankytojas tvirtino net matęs, kaip šalia Paganinio stovi velnias ir vedžioja smuikininko stryką.
Smuiko virtuozas Antonio Vivaldi ir jo visame pasaulyje atpažįstami, ryškūs „Keturi metų laikai“… Unikaliu stiliumi garsėjęs socialinis aktyvistas ir vienas didžiausių klasikinio smuiko kūrėjų Lietuvoje gyvenęs Jascha Heifetzas…
Ir, žinoma, šiuo metu Virginijos mėgstamiausių sąrašo viršuje esantis virtuozas Maksimas Vengerovas, įveikęs traumas, keitęs muzikavimo stilių ir tapęs vienu geriausių pasaulyje. Taigi tiems mokslams galo nėra. Tik stiebtis ir stiebtis link pakilusių.
Bet stiebiantis link didžiųjų, mokytojai kasdien tenka pasilenkti ties mažaisiais. Šiaip jau, regis, būtų gana pasakyti, jog Virginiją mokiniai myli, kad suvoktum: jos darbas prasmingas ir labai reikalingas.
Smuikininko, o ir apskritai, muzikos besimokančio, gyvenimo matom tik spindinčią viršūnę. Bet ligi jos, kaip link Biliūno Laimės žiburio reikia kopti, matant kaip krenta silpniausi, kabinantis iš paskutinių jėgų. Virginija ir pati pripažįsta, kad neturėjo vaikystės, o dabar stebi, su kokiu džiaugsmu savo vaikystes atiduoda jos mokiniai. Bet kitaip nebus.
Jau minėtas Jascha Heifetzas smuiką į rankas paėmė būdamas šešerių, amerikietis Joshua Bell, vienas iš garsiausių šiandienos smuikininkų, pradėjo mokytis, kai jam buvo ketveri metai. Tiek tebuvo ir smuikininkui Deividui Garetui, kuris šiandien leidžia prisipažinti, kad didžiausią įtaką jo ankstyvai sėkmei padarė ambicingi mokytojai bei tėvai, „spaudę“ jį groti .Deividui buvo vos 11 metų, kai jam buvo leista kurį laiką groti Stradivarijaus smuiku, gautu iš tuometinio Vokietijos prezidento, o vos trylikos Deividas jau rengė didelius koncertus bei asmeninius pasirodymus garsiausiems planetos žmonėms.
Tačiau netikėtai viename interviu Deividas Garetas išsakė tokią mintį: „Aš manau, kad jei jaunas žmogus jaučia, jog jam nebūtina dar daugiau sėdėti prie instrumento, jeigu jis tikrai to nenori… geriau jam leisti pačiam suprasti, kada to reikia ir tiesiog suteikti tikrą galimybę būti savimi. Žinoma, mano paties tėvai buvo labai užsispyrę ir lygiai taip pat spaudė mane, tačiau aš nemanau, kad tai yra geriausias būdas norint paruošti talentingą muzikantą. Pavyzdžiui, jei aš būčiau tokioje situacijoje, tikrai neversčiau vaiko muzikuoti, kai jis to nenori. Nes tai atima daug energijos ir daug valios pastangų. Tai savotiška auka. Nors aš pats praėjau tokią muzikos mokyklą, pats turėjau tokią auką (ir ji labai pasiteisino), bet ar galėčiau tokį prievartos metodą rekomenduoti… Nesu įsitikinęs“.
Su mokinėmis Abigaile ir Aristida Kuksėnaitėmis, apie 2010 m.
Bet juk jo auka pasiteisino! Nenuėjęs kelio, nesužinosi, kas jo gale.
Virginija perbraukia visas abejones: „Juk taip gražu matyti vaiką, einantį gatve su smuiku…“
O kaip gražu matyti vaiką scenoje!
3. Sėkmę garantavusi
Paprašyta pakalbėti apie Virginiją Stuglienę Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokyklos direktorė Birutė Paukštienė akimirką pasimeta. Ne todėl, kad neturėtų ką pasakyti – nežino kuo pradėti.
– Smuiko mokytojos ekspertės Virginijos Stuglienės pedagoginio darbo stažas – 43 metai, – sako kaip pagrindinį argumentą. O paskui pabyra: – Virgutė – mokytoja iš pašaukimo. Žavi mokytojos begalinis, meile paremtas dėmesys kiekvienam vaikui. Na kur rasi kitą tokį mokytoją, kuris palydėtų po pamokos vaiką į darželį, kuris pamaitintų jį, jei vaikas alkanas, pagirdytų karšta arbata. Mokytoja yra gerbiama mūsų mokyklos bendruomenės narių, nes yra nuoširdi, empatiška, atsakingai atliekanti kiekvieną jai pavestą darbą. 2018 metais mokyklos darbuotojai išrinko ją darbo tarybos pirmininke. Ji koncertuoja, išugdė didžiausią būrį laureatų, įkvėpė mokinius rinktis gyvenimui muziko profesiją, ji yra tarptautinių konkursų vertinimo komisijų narė, ji…
Ir paduoda lapą, kur juodu ant balto surašyta, ką Virginija veikė Ignalinoje tuos keturis dešimtmečius, kai ir sparnus augino, ir šaknimis į šią žemę kabinosi. Tas lapas dar labai šviežias, nes tik neseniai pabiro ir keturis dešimtmečius lauktoji mana: šių metų sausio mėnesį mokytojai Virginijai Stuglienei suteikta Neformaliojo vaikų švietimo muzikos (smuiko) mokytojo eksperto kvalifikacinė kategorija, o Ignalinos rajono savivaldybei įsteigus nominaciją „Metų mokytojas“, Virginija Stuglienė kartu su Vidiškių gimnazijos anglų kalbos mokytoja metodininkė, vokiečių kalbos vyresniąja mokytoja Jurgita Raketiene tapo pirmosiomis laureatėmis.
Itin gausi mokytojos Virginijos pedagoginės patirties sklaida respublikoje ir užsienyje. Šalies muzikos, meno mokyklų smuiko mokytojams skaityti metodiniai pranešimai, vestos atviros meistriškumo pamokos, dalytasi metodine patirtimi. Virginija bendradarbiauja, konsultuojasi su Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos smuiko pedagogais, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos smuiko specialybės dėstytojais, ruošdama mokinius tarptautiniams ir respublikiniams konkursams. Ypač ji brangina bendravimą su profesore Undine Jagėlaite. O ir pati Virginija Stuglienė buvo pakviesta dalyvauti užsienio šalių organizuojamuose tarptautiniuose konkursuose – Italijos kultūros asociacijos „Melos APS“ nuotolinių konkursų vertinimo komisijose: 2021 metais VIII Romos tarptautiniame muzikos konkurse, 2022 metais – VI Tokijo tarptautiniame muzikos konkurse. 2021-aisiais ir 2022-aisiais mokytojai Virginijai Stuglienei išduoti Europos muzikos pedagogų ir atlikėjų asociacijos prezidento Milomiro Dojčinovičiaus sertifikatai „Už išskirtinius pedagoginius gebėjimus, konkurso laureatų rengimą ir atliktus metodinius darbus muzikos konkurse „WorldOpen“. VIII Romos tarptautinio muzikos konkurso ir VI Tokijo tarptautinio muzikos konkurso padėkos diplomai „Už itin profesionalų vertinimo lygį“.
Virginija nuo 1987 metų vadovauja mokyklos styginių ansambliui – su juo koncertavo ne tik rajono įvairiuose renginiuose, bet taip pat ir respublikoje – Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje, LR Seime, Lietuvos mokslų akademijoje, Vilniaus Vaidilos teatre. Atsižvelgdama į ansamblio dalyvių gebėjimus ir galimybes, mokytoja aranžuoja įvairių epochų kompozitorių kūrinius, pritaiko juos styginių ansambliui. Virginija padėjo suburti įvairios sudėties instrumentinius ansamblius, koncertuojančius renginiuose mokyklos bendruomenei. Liaudiškos muzikos kapeloje „Nendrelė“ (vadovė I. Murmienė) dalyvauja ir mokytojos paruošti smuikininkai.
Virginijos Stuglienės ugdytiniai pasirenka tolesnes studijas, susijusias su profesionalia smuikininko karjera: Monika Sapiegaitė – Lietuvos teatro ir muzikos akademijos I kurso studentė, Gabrielė Zabulytė – Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos auklėtinė.
Paskui Gabrielę į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą jau pasirengusios mažosios Medeina Kutraitė ir Viktorija Lazauskaitė.
Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokykloje mokytoju dirba Virginijos Stuglienės mokinys Raimondas Jasiulionis, jos pamokas lankė Vita Pimpienė, Simona Smirnova, šiemet į muzikos žvaigždyną pakilusių „SPUR“ būgnininkas Jevgenijus Polujanovas…
Virginija Stuglienė – Metų mokytoja, 2023 m.
Bet didžioji jos karūna yra mokiniai – prestižinių tarptautinių, respublikinių konkursų I, II vietų, Grand prix nugalėtojai. Taigi, traukiam šitą lapą, šitą šviesiųjų Virginijos darbų sąrašą. Negąsdinsiu skaitančiųjų: pateikiu tik tai, kas svarbių svarbiausia, didžių didžiausia: 16 mokinės Viktorijos Lazauskaitės laureato diplomų, 15 mokinės Medeinos Kutraitės laureato diplomų, 15 mokinės Gabrielės Zabulytės laureato diplomų. O jie pelnyti respublikiniuose, tarptautiniuose styginių instrumentų jaunųjų atlikėjų konkursuose. Iki tos šlovės eita mažais žingsneliais, vis jaučiant šalia savęs Angelą sargą – Mokytoją.
4. Laimę lemianti
Virginijos Suglienės klasėje – sėkmingų konkursų ir koncertų prisiminimai
Gal jaunystėje ir Virginija nebūtų tvirtinusi, kad iš pajūrio į paežeres nublokšta užsiliks čia ilgam. Suvisam. Bet kai sukuri šeimą, kai vienas po kito gimsta vaikai, kai į tavo ranką įsikimba tavim patikėjusi mokinio rankutė – kaip nuo tos žemės, nuo tų žmonių atsiplėšti?
Būta ir nelengvos pareigos metų, kai reikėjo slaugyti savo mamą, karšinti šešurą. Užtat kokios pamokos paliktos vaikams ir jau anūkams!
O laikas žirgais šuoliuoja. Imi ir suvoki, kad ne tik į aukštį stiebies. Tai darydamas, pirmiausia turi šaknimis į žemę įaugti. Kai daugiau nei keturiasdešimt metų mini tą patį taką, kai ant jo buvę mažesni akmenėliai į žemę įminti, o didieji į šoną nustumti, gali galvą aukštyn pakėlęs su vėjais, su saule, žvaigždėmis kalbėtis.
Metams bėgant, imi suprasti, kad visa, kas jaunystėje buvo taip svarbu, visa, kam negailėjai nei laiko, nei jėgų, dėl ko gal ir su pačiu velniu būtum sudaręs sandorį – visai ne tai, dėl ko turėjai save deginti. Ateina ir supratimas, kad turi pasilikti laiko sau.
Virginijos Stuglienės šeimos džiaugsmai
Virginija tiesiog sako: „Esu laiminga“. Net klaidingi jaunystės pasirinkimai užsimiršo. Vaikai geri užaugo, nors iš abiejų vaikystė irgi buvo ,,atimta“: Ričardas mokėsi groti ne vienu instrumentu, Inga baigė smuiko mokslus. Nė vienas iš jų profesijai muzikos nepasirinko.
Savaitgaliais Virginija – penkių anūkų močiutė. Dukros Ingos šeimoje auga dešimties Matas ir ketvirtus skaičiuojanti Lėja, sūnus Ričardas atveža močiutei ketverių Ričardą (jį giminėje vadina Ričardu III, mat jo ne tik tėtis, bet ir senelis šį vardą nešioja), dvejų Šarūną ir šiais metais gimusį Beną. Sakyti, kad anūkai močiutei atvežami, nebūtų visiška tiesa, nors spintų stalčiai pilni jų žaislų, daiktų. Gana dažnai pati močiutė rieda pas juos į Vilnių.
Laisvalaikiu mėgsta klausytis muzikos, domisi pasaulio religijomis. Kaip tikra lietuvė dalį laiko skiria sodybai, bet su džiaugsmu kraunasi lagaminą kelionėms. Jos – kaip muzika: suskamba, sukelia jausmų audrą, o paskui nutyla, sugula į prisiminimus ir šildo. Iki kitos melodijos, iki kitos kelionės.
Gilesniam pažinimui: keturiasdešimt klausimų-plėšikų
Amžius, kuriame norėtumėte gyventi?
XVI-XVII, barokas.
Mokytojas, kurio pamokas noriai lankytumėte?
Zacharas Bronas.
Vieta, kurioje jaustumėtės laiminga?
Esu laiminga čia ir dabar, Ignalinoje.
Svajonių miestas?
Jaunystėje svajojau apie Paryžių, dabar – apie mažą miestelį Italijoje, Kalno papėdėje.
Mėgstamiausias kompozitorius?
Vieno neturiu. Patinka Johanas Sebastijanas Bachas, Liudvigas van Bethovenas, Federikas Šopenas, Astoras Piazzolla.
Labiausiai mėgstamas smuikininkas?
Maksimas Vengerovas, Augustinas Hadelichas, Itshakas Perlmanas.
Gražiausia daina, melodija, kūrinys?
Gražiausia yra tai, kas atliekama iš širdies, su meile.
Kokiame (kieno) koncerte norėtumėte apsilankyti?
Smuikininko Maksimo Vengerovo.
Nesugrotas Jūsų svajonių kūrinys?
Moriso Ravelio „Tzigane“.
Teisingiausias pasirinkimas?
Manau, kad labai teisingai pasirinkau savo specialybę.
Didžiausias paklydimas?
Nenueiti į specialybės egzaminą, stojant į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų gimnaziją.
Didžiausia sėkmė?
Baigti dabartinę akademiją, „prisiliesti“ prie ypač talentingų vaikų, kurie pasirinko ar renkasi mano kelią.
Virginija Stuglienė poilsio akimirką
Ką gyvenime keistumėt?
Tikriausiai, nieko, nes nepatirčiau to, ką dabar turiu ir vertinu,
Scena ar salė?
Buvo scena, dabar – salė…
Vestuvės ar laidotuvės?
Nei viena, nei kita.
Savo koncertui rinktumėtės bažnyčią ar atvirą erdvę (mišką, pievą, kalną, pajūrį)…?
Nidos kopas.
Laimingiausia gyvenimo diena?
Mano vaikų gimimas.
Skaudžiausia netektis?
Tėvelių, močiutės ir brolio mirtys.
Vertingiausia žmogaus savybė?
Nuoširdumas.
Ar turite silpnybių?
Turiu. Ir labai daug. Kad ir valgymas vėlai vakare.
Ko negalėtumėte atleisti?
Galiu atleisti viską, bet pagarbos ir pasitikėjimo jau nebeliktų
Mėgstamiausias metų laikas?
Pavasaris.
Darbingiausias paros metas?
Vėlyvas rytas.
Gražiausia gėlė?
Pakalnutė.
Kalnai ar jūra?
Kalnai.
Prie kokio medžio glaudžiatės?
Prie ąžuolo.
Šuo ar katė?
Šuo.
Kokio paukščio labiausiai laukiat pavasarį?
Gandro.
Laimingas skaičius?
Neturiu.
Mėgstamiausia spalva?
Jaunystėje mėgau juodą, dabar – persikinę.
Laisvalaikio pomėgis?
Pasivaikščiojimas gamtoje.
Smagiausias gyvenimo nuotykis?
Esu išsiblaškiusi, tad nuotykiai dažnai mane sekioja.
Skaniausias patiekalas?
Ledai, jei juos vadintume patiekalu. Vaikystėje mamos gamintas maistas.
Mieliausia gyvenime gauta dovana?
Vaikų darbeliai ir piešiniai.
Kas šeimoje groja pirmu smuiku?
Mano šeimoje – kvartetas.. visi pagroja solo.
Ar domitės šalies, rajono politiniu gyvenimu?
Nelabai.
Ar tikite sapnais, ženklais, horoskopais?
Ne.
Kam skambinate pirmiausia, kai linksma, kai liūdna, kai tiesiog norisi paplepėti?
Turiu tikrai daug draugų, su kuriais išlaikiau nuoširdžią bendrystę nuo jaunystės, šilti santykiai su mokyklos kolegomis. Tikrai turiu su kuo dalytis savo įspūdžiais, nuoskaudomis. O dar – sesuo, vaikai…
Dvasinis vedlys?
Mama. Net po mirties…
Svajonių instrumentas?
Arfa.
Ką pasiimtumėte į negyvenamą salą?
Smuiką.
Vietoj epilogo
To nesurežisuosi. Mums besikalbant su Virginija, į jos klasę tiesiog įsiveržė dvi plačios šypsenos.
– Mokytoja, mes įstojom! – šaukė abi, puldamos savo mokytojai į glėbį.
Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokyklos smuiko mokytoja ekspertė Virginija Stuglienė, 2023 m.
Tai Medeina ir Viktorija, priskynusios pavasario gėlių, atlėkė pasidalyti su savo mokytoja džiugia žinia.
– Aš žinojau, kad jums pasiseks. Aš tikėjau jumis, mano mergaitės, – glausdama savo talentingas mokines sakė mokytoja. – Aš labai džiaugiuos, kad jums pasisekė ir kartu man liūdna, kad susitiksime jau daug rečiau…
Medeina ir Viktorija bus dar vienos mokinės, pasirinkusios Virginijos gyvenimo kelią. Rugsėjį jos pradės Vilniuje, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje.
O Virginija Ignalinoje vėl kvies vaikus į smuiko pamokas, įsiklausys į kiekvieno smuikelio virpesį ir neabejotinai atras tą, kuris liečia stygas ne tik smičiumi, bet ir širdimi. Tik tokia melodija paliečia širdį ir pakyla link žvaigždžių.
Fotografavo Vida Žukauskaitė, naudotos Virginijos Stuglienės asmeninio archyvo nuotraukos
Projektą remia
