Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Esu Mūza Olimpija Svetickaitė. Jei paklaustumėte, ką mėgstu veikti labiausiai, atsakyčiau – gyventi. Žingsniuoti prie jūros ir klausyti, kaip po kojomis girgžda smėlis, o danguje kiras pešasi su varna. Pakelti akis aukštyn ir žiūrėti į saulę, kol ima tekėti ašaros. Garsiai juoktis, taukšti niekus, o tada nutilti ir ilgai ilgai žiūrėti vienas kitam į akis. Klaidžioti gatvelėmis, lėkti laukais, pasiklysti ir grįžti namo tik prašvitus. O tuomet sode patyliukais prisiskinti mėtų, gerti arbatą ir žiūrėti filmus. Gilintis į paveikslus ir fotografijas. Ir, žinoma, knygas skaityti. Umberto Eco rašė, kad tas, kuris skaito, nugyvena daugiau gyvenimų. Turbūt todėl taip myliu meną ir nuolat esu alkana į pasaulį žiūrėti vis kitomis ir kitomis akimis.
Kai klajoju, pyškinu nuotraukas, o sustojusi rašau eilėraščius. Kasdien kiekvienoje Žemės kertelėje įvyksta galybė sprogimų, tik, jei juos ir išgirstame, apsisukę teišvystame savo šešėlį, todėl nusispjauname ir bėgame toliau. O juk tereikia tik truputėlį pasitraukti. Mėgstu sustoti, išmesti visus laikrodžius, įdėmiai įsiklausyti ir giliai įsižiūrėti. Justi. Stebėtis įprastais dalykais. Ir dalintis tais šiurpuliukais, juokais, virkavimais ir vėjais galvoje, kurie pradeda pūsti, kai viską, ką žinojai, pamiršti.
MENO BANGOS primena, kad Palangos senosios gimnazijos mokinė Mūza Olimpija Svetickaitė yra nuolatinė Jaunųjų filologų konkursų dalyvė, pelnanti prizines vietas Poezijos sekcijoje.
***
Jei pamirštum visus lingvistinius darinius,
kurie šiandien suplūdo tavo ausų kaušeliuosna,
ir leistumeis nunešamas jūros į milžinišką negyvenamą kriauklę,
ką jos ausin pasakytum?
Mama, kaip sušalau!
O jūra baisiai sūri, gerti netinka.
Noriu pieno su medum ir avižinių sausainių.
Pasaulis yra meduoto pieno kamuolys,
ant kurio plaukioja trilijonas mažų sausainėlių,
ir tik ta suknista druska viską nudažo mėlynai.
Juk tiesa?
man sakė
neturiu nė lašo punktualumo –
vis dar neišmokau rašyti kompiuteriu, svarbių
susitikimų datas skandinu rašalo jūrose ir skraidinu
lėktuvėliais, o jei net ir prisimenu tai, kas buvo
pradanginta, niekaip nesusiprantu, kurioje
laiko juostoje gyvenu, todėl paskirtuose
pasimatymuose niekad nedalyvauju, o ką
jau kalbėti apie laiškų konvertavimą į
trumpąsias žinutes, tiek jokia telefono
baterija nelaiko, tik sukrizenti – ką moku
tą moku – galiu greičiau už 5G internetą ir lūpų
sučiaupimo kietumo konkurse be jokios
gėdos atverti eilę arklio dantų –
ir kas gi tokios norės
reikės iškišti kaip dovaną
kad niekad šypsenon nežiūrėtų
***
visai man nebepatinki –
stovi nuliūdęs po Maironio portretu,
nutviekstas saulės nešypteli.
apnikta rekonstrukcinės nuotaikos
vis dar bandau tave liesti,
priminti, kaip reikia kits į kitą įsikabinti.
o tu šaldai mano rankas,
kol kapiliarai odą išrašo snaigėm –
susirgai alzheimeriu ar vaidini auksinę žuvelę?
norų nepildymas tave identifikuoja.
jei būčiau Baranauskas, galėčiau
nostalgiškai aprašyti, kaip iš siamo
dvynio virtai egoistišku ligoniu,
nenustojančiu pliurpti apie kasdien
ant odos atsirandančius naujus piktybinius darinius.
kaip tu man nebepatinki!
bet tik tepu tave skysčiu nuo rūdžių
ir prašau – važiuokim toliau,
senas
sukriošęs
dvirati.
pabudau gegutės lizde
Dievas sukūrė kukutį kukuoti,
konkuruot su gegutėm ir vyti
jas į brezentinį maišą,
kuriame blaškausi, kai suprantu,
kad mano rankos yra prie kaklo pririštos virvės,
skirtos šunims tampyti į šalis, iš kurių jie atbėgo,
negalinčios vandens lietvamzdy paversti pienu
ir sniegui neleisti tirpti kišenėse.
o šitaip kukutis skraido virš palapinės,
o aš šitaip noriunusukt nuo kudašiaus jo galvą,
o aš šitaip
neturiu
kuo.
metų pabaigos reliacija
buvo ruduo.
mudu vis dar po tuo pačiu stogu,
nes nė vienas kitos prieglaudos neturėjom,
tik per mažai tuštumos ir per daug aštrių rakandų,
todėl raiščiai tarp mūsų nutrūko.
nebuvo jokių intuicijų,
saviruošos ar kitų pompa funebris –
supratome krentą likus dviem centimetrams iki žemės.
taip pat greitai ėmėm ieškoti sentimentalios nesaties,
dažniausiai ji slėpdavosi priešinguose koridorių galuose,
mes šokdavom per du laiptelius
ir nusitraukėm raiščius savo kūnuose.
per du laiptelius į karantiną,
mums pakako dvigubų advento kalendoriaus saldainiukų porcijų,
užmerktus akių vokus maigančių pirštų
ir lavieestbelle – tik raišteliai su medžiu už lango pavojingai įsitempė,
kai atsipalaidavo, buvome užsimerkę,
todėl nieko pavojingo neįžvelgėme.
šitaip atėjo kalėdos –
elektrinėmis girliandomis ropštėmės į viršų,
link ten, kur žvaigždžių šiluma,
betliejus liko žemai, bet debesų nepasiekėme.
laidai nutrūko
ir niekas mums tąmet neužgimė.
švilpikai
kai tūkstantis moterų, rytiniam
laikrašty išvydusių krūtines
beginklių jaunuolių, stoiškai
įremtas į kalašnikovų vamzdžius,
pasprings latte ir aukos
antrus, o gal net trečius
puodelius profesionaliam apsipancerfaustavimui*,
į popierius jie paleis pulkus varnų,
o naktinius košmarus pakeis
sapnai apie granitines muskulatūras
ir kardus, nukirtusius kvadratu
pakeltą gordijaus mazgą.
ten nebus vietos tam purvinam
berniukui iš našlaičių prieglaudos,
kuriam matant, kaip per kalėdas
iš dangaus krenta į mėlynas
beretes supakuotos granatos,
tiesiai iš jo vyzdžių išlekia
kulkos į neginkluotus.
tuos, kurie niekada
per stipriai neužsiverš kaklaraiščio –
net jei sužinos, kiek kartų
užspringo kalakutu
iš tų mažutėlių lėkščių.
* Pancerfaustas – Antrojo pasaulinio karo vokiečių prieštankinis ginklas.
patiklus
jei kojos per trumpos užlipti
ant pirmojo rimto jubiliejaus
proga padovanotos statinės
jis užsikars ant jos rankomis – pienas
varvės nuo barzdaplaukių, tarp jų
kada nors nusities maldos
vėliavėlės arba elektrinė
islamistų tvora, jis to
dar nejaučia, bet žino
daugiau už popiežių ir dalai lamą
o aš pastačiusnepajudinamas
savo ausis vis svarstau
įtraukt jį į šventųjų sąrašus
tik dar nerandu nusisekusio
bačkalipio pavyzdžio,todėl
tik tyliuir klausau liūliuojančių
mantrų, kurios tūkstantį kartų
slydo iš sausų mano lūpų
iki neišsipildė
žodžiai per miegus
moterys tėra nuo jūsų šonkaulių nuskilę trupinukai.
tai tik nekaltas atsitiktinumas,
leidęs pūstis jūsų raumenims,
kojoms prispausti rankas, negalinčias ištraukti vatos
iš visa mačiusių sofų burnų
ir uždraudęs spyruoklėms sušaudyti jūsų bicepsus.
amžinieji teisuoliai! veidrodžiuose jūsų balionai nebliukš,
bet kai arkty paukštytės, palikę perėti vaikus,
išskris parnešti jums manos,
jūsų gležną vidų gaubiantys kaulai ims mausti.
semantika
šio eilėraščio
prasmė yra
penktoje eilutėje
kur užsimenu apie
prasmę, kurią
gali rasti giliausioj
prasmėj
užkoduotoj pačioj
paskutinėj eilutėj
taškiniu kodu –
………………………………
(įrašykite patys)
kelionių įspūdžiai
kalbėsiu apie vandenį iš žibalo,
namus iš degtukų,
žmones iš sauso figmedžio –
kaip saulėlydis paliečia ežero stiklą,
sublyksi ir lieka
įkaitus duobė.
kaip debesys spraudžias pro stogą
ir užkliudo sieros galvutę –
lieka pajuodus laukymė,
dvi šakos centre.
kaip nelikus kur įsitverti
jos griebias viena kitos –
žievės įskelia kibirkštį,
šerdys liepsnoja.
lieka pelenų smiltelės,
įlindusios į mudviejų panages –
krapštydama jas kalbėsiu,
o tu nesuprasi, jog tai
apie mus.
Stabtelejau. R. Šileikos nuotrauka
vendetta
jos pareina tylėdamos.
akmenys galugerkly
sumuštinius paslepia už radiatorių.
naktimis verda druskos tirpalus,
neiškentusios prašosi
į lovą pas vyresniąją sesę.
kitą dieną mokykloj
tegirdi, kaip keikias
jų broliai, kišenėj
neradę lenktinių peiliukų.
tie broliai,
jų riaumojimo nieks neišgirdo,
neieškojo smulkių adatėlių,
kuriomis galėtų pradurti
besipučiančius raumenis.
po dvidešimt metų
jie užsivilks tamsius lietpalčius
ir išeis į parkus.
tada
jų juodosios skylės ištykš.
slinkimas
skaitai delfį.
ten nerašo, kad blizgučiais domisi
tik dvi varnos iš šešiasdešimt keturių,
o judai tėra nepakaltinami fanatikai.
struti, brošiūra užsidengęs galvą,
su cigarete snape ir alaus buteliu smėly, –
horoskopai neprilygsta orakului,
o jų kūrėjams iki delfų per tolimas kelias.
tu skristi nemoki,
o po sparnais turi tik planšetę –
štai šarlatanų sėkmės paslaptis.
pulsas
tvinksnis – ir baigias diena,
ilga kaip šimtmečiai ant kupranugario balno –
tarp pirštų užgęsta saulėlydis,
staiga nutrunka risčia,
stepė susivynioja į kilimėlį nusivalyti kojoms.
dangus nusileidžia ant žemės,
žvaigždžių švinas prispaudžia akis,
nepalieka plyšelio ištrūkti
iš kalėjimo tamsoj ir keistuos
pranašysčių vaizduos.
kol vėl tvinkteli –
ir atsiveria grotos į šviesą
ir vėl kylančios saulės peilius.
lieka praėjusios paros tatuiruotė
ir prokrustas, neleisiąs
švytėti poliarinei dienai.
nuodėmė, kurios neužkalbėjau
aš drąsi, kai laikau ant kelių
granitinę tavo galvą
aš drąsi, kai šaltam smilkiny
užčiuopiu pulsuojančią veną
aš drąsi, kai tavo žvilgsnis
strėlėm suvarpo mano veidą
aš drąsi, kai žodžiais akmens
nukali mudviem karstą
aš drąsi, kai tavo ausim
išgirstu savo laidotuvių maršą
aš drąsi net tada, kai virstu
sparnu kukučio, kuriuo tapai
ir vedžioju tave virš atvėsusio tavo kūno
drąsi net tada, kai mėnulis
užgęsta ir sudega feniksas
ir nelieka nė vieno peleno –
tik dar neišdrįsau ištart
kad pabudus rytais, kai tyliai
kalbi apie bucefalo šešėlį
mano kojų pirštai sušąla.
***
visą laiką bandžiau
kalbėt apie didžius dalykus –
pasilipus ant taburetės
šluota lubose mušiau skylę
bandydama rast
kelią į dangų.
kai pramušiau, ant miegančio kūno
ėmė kristi šaltas lietus –
tada paknopstom užtaisiau
ir toliau važiavau, vis dažniau
stebėdama žvyrą, kuriuo
riedėjo mano vežimas.
cirkuliacija
upėmis plaukia ledai –
iš burnos karštu skysčiu
išteka sūrūs žodžiai.
saulė išgarina sūrymą –
orą užpildo karšti,
sukruvinti dūmai.
saulės durklai aštrėja
ir visa trykšta lyg tolimas,
šaltas saulėlydis –
kraujuoja žiedai laukuose,
kraujuoja tinstančios moterys,
krauju srūva gimdyklos
ir prieglaudos kitoj gatvės pusėj
mirštant senoliams.
miestą užtvindo drugiai
su ugnim ant sparnų –
kertantys gatvę degant raudonai,
skrendantys tiesiai išsižiojusiems
praeiviams į burnas.
visa panyra į rausvą –
ką tik išleisti demonai
lenda atgal kūną.
pavasaris yra metas, kai
atgyju ieškoti protezų
privalomai šypsenai.