Svarstydami, ką iš Ignalinos literatų kviesti į rezidenciją ,,Po Ignalinos dangumi“ mes, rengėjai, net nesusiginčijome. Ko ginčytis, jei abu beveik vienbalsiai ištarėme: Liną. Jos kūryba patraukė mūsų dėmesį dar 2016 metais, kai Gintarė Adomaitytė reikliai redagavo Ignalinos krašto kūrėjų almanachą ,,Banguojantis žodžiai“.
Linos Kovalevskienės kūryboje juntama vidinė kultūra, filologijos studijose įgytas žodžio pojūtis, eilėdaros suvokimas. Žinoma, ir įgimtas dzūkiškas nuoširdumas, persmelktas aukštaitiškų patirčių.
Lina Kovalevskienė (mergautinė pavardė Kurmanavičiūtė) gimė 1972 m. vasario 7 d. Alytuje, mokėsi Vidzgirio vidurinėje mokykloje. Vasaras leisdavo Stakliškių kaime, prie šaltosios Verknės vingio. 1991 – 1997 m. Vilniaus universitete baigė lietuvių filologijos studijas. Jau daugiau nei 20 metų su šeima gyvena Ignalinoje. Keletą metų dirbo Vilniuje ir Ignalinoje lietuvių kalbos mokytoja, žurnaliste. Vėliau trumpai – Ignalinos rajono savivaldybės administracijoje kalbos tvarkytoja, nuo 2005 m. – atstove ryšiams su visuomene. Nuo 1998 metų rengia reportažus Ignalinos televizijos informacinei laidai. Rajono literatų klubo ,,Lelija” narė, Ignalinos parapijos Carito, Vilniaus šeimos centro savanorė.
Lina Kovalevskienė pasakoja: „Kartais ima ir sukirba liūdnai graži mintis, sujuda ilgai nešiotas jausmo trupinėlis. Tada paimi ir užrašai. Gaila, kad kasdienybė, darbai ir pareigos taip įtraukia, įtampa užslopina, ir vis rečiau gali pasidžiaugti tomis stebuklingomis dvasinio palengvėjimo akimirkomis. Bet vis tiek gera tikėti stebuklais, savo Angelu sargu, gera mylėti ir vis mokytis džiaugtis gyvenimu. Man eilės – tai Dievo žodžiai, tarsi lengvos lietaus dovanos, per mane paleidžiamos. Seniau galvojau, kad niekam jų nerodysiu, tik artimiausiems. Dabar po truputėlį keičiu šią nuostatą ir imu dalintis…“.
Rrezidencijos ,,Po Ignalinos dangumi“ parodos atidaryme ir literatūriniuose skaitymuose krašto muziejuje buvo gera stebėti, kaip Liną ir jos kūrybą gerbia kolegos, kokia menams atidi Kovalevskių šeima. Kūrėja pripažinta savame krašte – o juk taip nutinka ne visiems ir ne visada.
Marius Kraptavičius
Rūkas virš Dringio
Virš didingo Dringio
baltas rytinis rūkas…
Lyg dieviškas šydas,
gaubiantis bundančio
grožio paslaptis.
Rodos, jauti vandens širdį,
plakančią visais galiūno
pakrančių linkiais,
gyvasties judėjimu ir
ir nendrynų paslaptimis…
Ežerą ir dangų atskyręs,
Rūkas sugeria gilius
Gelmių atodūsius,
Ir minkštoje migloje
Paslepia vienišą
Ankstyvo žvejo valtį…
O tas bekraštis tyras
Vandens ir dangaus mėlis
Įsiskverbia į sielą
Nuostabiausiu paveikslu.
Plūduriuoja
Iki paties tobulumo ribų…
Joninės
Mirguliuoja vasaros kaitra
Virš aukštos, ryškios Joninių pievos.
Tarsi laiko smiltys akyse.
Ir dienų trapumas, kai nespėjam
Pamatyti – nužydėjo ievos!
Nubyrėjo obelys balta valksna,
Vyšnios, slyvos, kvepiantis jazminas.
Lubinai – lyg žvakės dausose.
Pakelėm, laukais nubris laukimas…
Kurgi lekiant jūs, žiedų žiedai?
Dar rugiagėlės rugiuos plasnoja.
Dar aguonos veidas akyse
Lyg viltis širdies užsiliepsnoja…
Mirguliuoja vasaros kaitra
Virš aukštos ryškios Joninių pievos.
Išsimaudyk ryto rasoje nuoga.
Sako, atjaunėja moterys –
Lyg Rojaus Ievos…
Aguonos
Plazdena lyg ugnys vėsios
Laukinės aguonų širdys.
Ir kas gi jas vėjo mylėtas
Artėjant šalčiams pravirkdys?
Ir kas gi saulės bučiuotas
Karščiau galės apkabinti,
Kas kalbins rytą rasotas
Ir vesis į rudenio pirtį..?
Prie didelio rugių lauko –
Išdidžios ir tokios tryškios.
Oranžinio jausmo dulkėm
Jos tavo akis paryškins…