Vis dažniau Utenos kultūros centro organizuojamuose renginiuose suskamba Mindaugo Aleknavičiaus atliekama muzika. 23-ejų menininkas prieš mėnesį baigė Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademiją, kur studijavo muzikos pedagogiką. Studijuodamas suprato, kad šiuo metu jo didžiausia aistra – ne mokytojavimas, o grojimas. Mindaugas dirba Utenos kultūros centro akompaniatoriumi, o laisvalaikiu pasineria į improvizacijos ir kūrybos bangas.
Mindaugai, galbūt pameni, kokį pirmą instrumentą paėmei į rankas ir kada tai buvo?
Mokydamasis trečioje klasėje, pradėjau lankyti muzikos mokyklą. Pradėjau groti saksofonu, bet devynerių metų berniuko plaučių tūris per mažas tokiam instrumentui, taigi vienerius metus teko groti klarnetu. Tiesa, prieš lankant muzikos mokyklą, pradinėse klasėse grojau dūdele. Vadinasi, mano muzikavimas prasidėjo nuo paprastos mokyklinės dūdelės. Tačiau rimčiau groti pradėjau tik baigęs muzikos mokyklą – tada mano gyvenime atsirado fortepijonas. Vienuoliktoje klasėje savarankiškai pradėjau mokytis akompanuoti, man visada rūpėjo, kaip žmonės akompanuoja, ką apskritai reiškia akompanavimas. Pradėjau klausytis japonų, kinų atliekamos muzikos ir susidomėjau romantine muzika, improvizacijomis. Visiškai prisijaukinau fortepijoną studijuodamas, supratau, kad jis mano širdžiai artimesnis draugas nei saksofonas. Šiuo metu groju fortepijonu, saksofonu, akordeonu, ukulėle, birbyne, armonika.
Muzika visada užėmė svarbią vietą mano gyvenime. Dėl jos kartais nukentėdavo ir mokslai. Pavyzdžiui, vienu metu būdavo visiškai įprasta, kad lietuvių kalbos mokytoja, tik pradėjusi pamoką, visų pirma paklausdavo: „Aleknavičius perskaitė knygą ar ir vėl visą vakarą repetavo?“ Grodavau tikrai daug. Tarkim, mama ruošia vakarienę, aš atsinešu natų stovą, paruošiu instrumentą ir repetuojame štai taip. Arba iki vėlaus vakaro sėdėdavau muzikos mokykloje, džiazo orkestro repeticijose.
Darželio laikais lankiau šokių ir dainavimo studijas, būdamas gimnazistas dainavau ir grojau folkloro ansamblyje „Dagaja“. Dabar dainuoju labai retai. Laisvu laiku užsiimu muzikos kūrimu, tad labai praverčia gebėjimas intonuoti. Būna taip, kad mintyse melodiją tarsi girdžiu, tada atkartoju ją niūniuodamas – šitaip lengviau pačiam ją suprasti.
Vienuoliktoje klasėje supratau, kad mano gyvenimo kelias bus susietas su muzika.
Studijavai muzikos pedagogiką. Ką tau davė studijos? Ar įsivaizduoji save mokytojo vaidmenyje?
Studijos mane prakalbino. Iki jų mažai kalbėdavau, mažai bendraudavau, buvau ganėtinai uždaras. O per ketverius studijų metus, ypatingai per praktiką, atsivėriau. Studijos išmokė nebijoti žmonių. Taip pat studijuodamas pakeičiau požiūrį į muziką. Pavyzdžiui, anksčiau nelabai mėgau klasikinę muziką, o studijuodamas klausiausi nemažai įvairių kompozitorių kūrinių ir klasika ėmė patikti.
Prieš studijas dar turėjau abejonių, kas man įdomiau – muzikavimas ar mokytojavimas, bet studijuodamas supratau, kad bent šiuo metu norėčiau būti atlikėjas. Po dešimties metų, gal ir greičiau, manau, galėčiau tapti mokytoju, bet kol kas tas laikas dar neatėjo.
Buvo įdomu išmėginti save mokytojo vaidmenyje. Atlikdamas praktiką dėsčiau ir pradinukams, ir gimnazistams. Pagal planą turėdavau dėstyti temą, bet dažniau mokinius užimdavau muzika. Grojimas padėdavo suvaldyti tarp mažesnių vaikų kartais kylantį chaosą.
Utenos kultūros centro renginiuose atlieki improvizacinę muzika. Kuo ypatingas šis žanras, kuo jis tau artimas?
Yra kūriniai, kuriuos atlikdamas negali praleisti nė vienos natos, negali suklysti, privalai sugroti labai tiksliai. O improvizuodamas į kūrinį gali įdėti dalelę savęs, nereikia įtemptai galvoti apie natas, gali paspausti ne tą natą, o tada ją apgroti taip, kad publikai bus gera klausytis.
Improvizaciją vadinu širdies muzika. Jeigu sugebi atverti širdį muzikai, sugebėsi ir improvizuoti. Improvizacija suteikia laisvės pojūtį. Improvizuodamas aš pailsiu. Kartais darbe vietoj kavos puodelio mieliau lieku prie instrumento ir pradedu improvizuoti.
Vykdai įdomų projektą: atlieki improvizacijas Utenos mikrorajonuose. Kuo sieki šiuo projektu?
Tris mėnesius užsitęsęs karantinas paskatino svarstyti, kaip Utenos kultūros centras galėtų padėti žmonėms atsipalaiduoti. Direktorius Erikas Druskinas iškėlė idėją, kad būtų smagu surengti trumpus pasirodymus miesto mikrorajonuose. Tikslas buvo pralinksminti žmones, jų veiduose įžiebti šypsenas. Džiaugiuosi, kad pavyko to pasiekti. Žmonėms tikrai patiko. Klausytojai ne tik atėjo į pasirodymus, bet ir klausėsi muzikos iš balkonų. Įsiminė, kad po pasirodymų plojimai skambėjo tarsi didelėje arenoje. Manau, žmonėms patinka tokie netikėtumai. Juk nėra įprasta, kad gali pasiklausyti muzikos net neišėjęs iš namų.
Kokie atlikėjai, kompozitoriai tau yra įdomūs? Norėčiau, kad pažvelgtum plačiau – ne tik į Lietuvą ir šiuos laikus.
Lietuviškos muzikos klausausi gal netgi per mažai. Man patinka chorinė muzika, įdomu, kaip ją galima jungti su populiariąja muzika, iš tą darančių atlikėjų labiausiai įstrigo Linas Adomaitis. Jo kūriniai puikiai skamba Dainų šventėse.
Daugiau klausausi instrumentinės, elektroninės muzikos, patinka filmų muzika. Universitete pamėgau Juozo Naujalio, Česlovo Sasnausko kūrybą. Iš filmų muzikos galėčiau išskirti „Gladiatorių“, „Liūtą karalių“, „Karibų piratus“. Patinka italų pianisto, kompozitoriaus Ludovico Einaudi kūrinai.
Užsiminei, kad ir pats kuri. Kur yra tavo įkvėpimo šaltinis?
Įkvėpti gali filmai, kitų kompozitorių kūriniai, bendravimas su žmonėmis. Kartais kalbu su žmogumi, klausausi jo tariamų žodžių, o girdžiu muziką. Suprantu, kad keistai atrodo, bet man žodžiai skamba kaip muzika. Apskritai man nuolat galvoje skamba kokia nors melodija, o kalbėdamas su žmonėmis ir pats mąstau muzika. Esu sukūręs apie 30 kūrinių. Paauglystėje kūriau repo muziką, deja, netyčia viską ištryniau. Būtų įdomu dabar pasiklausyti.Grodamas naudoju sintezatorių, jį prijungiu prie kompiuterio, specialioje programoje pasirenku tuo metu norimą tembrą. Kurdamas groju ir būgnais, ir gitara, ir kitais instrumentais – esu tarsi žmogus orkestras. Kuriu įvairių žanrų muziką, žanro pasirinkimas priklauso nuo įkvėpimo ir nuo nuotaikos. Kai kuriuos mano kūrinius galima išgirsti keliose internetinėse platformoje, keli kūriniai yra skambėję per radijo stotį. Paprastai kuriu tik muziką, bet yra viena daina, kurią sukūrėm kartu su bendrakurse: ji parašė žodžius, paniūniavo melodiją, ir aš sukūriau muziką. Grojant ir kuriant labai padeda harmoninė klausa. Išgirstu kokią nors instrumento solo partiją ir galvoje iškart ima skambėti orkestruotė.
Esi didmiesčio vaikas – didžiąją gyvenimo dalį praleidai Vilniuje. Kokie keliai atvedė į Uteną? Ar tau čia ne per ankšta? Gali save realizuoti?
Į Uteną atvedė tėčio čia įkurtas verslas. Kurį laiką jis būdavo Utenoje, mes Vilniuje, bet galiausiai nusprendėme, kad šeima turi gyventi kartu. Be to, Utenoje gyvena mano močiutė. Atsikraustėme, kai man buvo 18 metų. Utenoje baigiau vidurinę mokyklą. Tuomet išvykau studijuoti, o po studijų vėl apsistojau čia. Vilniaus šurmulys man jau pabodęs, traukia ramybė, gamta. Patinka, kad čia žmonės daug atviresni. Džiaugiuosi turėdamas galimybę realizuoti save, per muziką atsiverti žmonėms. Būdamas prie instrumento esu savo vietoje ir Utenoje jaučiuosi gerai.
O koks yra tavo laisvalaikis, pomėgiai?
Patinka sportuoti, minti dviratį, paskaityti knygą. Visgi daugiausiai laiko, net laisvalaikį, skiriu muzikai. Netgi kai skaitau knygą, kažkur fone groja muzika, man taip lengviau suprasti tekstą. Be muzikos nedarau beveik nieko: ar gaminčiau maistą, ar ruoščiausi eiti į darbą, ar miegoti – man reikia muzikos. Anksčiau leisdavau sau mažiau groti, o dabar groju nuolat, kartais net be poilsio. Bet dėl to nesijaučiu blogai, atvirkščiai – instrumentas mane įkrauna tarsi baterija.
Kalbino Rasa Milerytė