Apie tai, kas nutinka staiga, netikėtai, dažnai pasakom „Nukrito kaip iš dangaus“. Taip prieš dešimtį metų pasakiau sau, įžengusi į Ignalinos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos parodų salę, kur buvo pristatoma Nerijos Daubarės (tuomet – Guiskienės) tapybos darbų paroda. Darbai pribloškė precizišku atlikimu ir, gal net svarbiau – minties jėga. Buvo juose savotiškos mistikos, veržimosi į šviesą, laikinumo ir amžinybės kovos, o gal – vienybės… Rūpėjo, kas gi toji menininkė, kurios pavardė nieko nesakė, veidas buvo nepažintas, o kūryba neįtikėtinai įtaigi ir išraiškinga.
Prisistatė tuomet, glausdama prie savęs tris vaikus, jog gyvena Vidiškėse, gyvenvietėje, esančioje už penketo kilometrų nuo Ignalinos, tapybos niekur nesimokė, darbas niekaip nesusijęs su kūryba… Tai iš kokios balos tas gražumas?! Ir gal ne tiek gražumas, kiek gebėjimas kalbėti linijomis, spalvomis, atspalviais, šešėliais. Iš kur ta galia stebinti ir net priblokšti?
Paskui buvo kita paroda Ignalinoje, pademonstravusi ne tik spalvų, atspalvių, tamsos ir šviesos žaismą, bet ir viso to sąlytį su forma. Tuomet Nerijos tapybos darbus subtiliai papildė jos baltosios skulptūros. Buvau tarp tų, besistebinčių dar vienu jos talento blykstelėjimu ir ilgai išliekančia atmintyje šviesa. Pamatėme stichijų šėlsmą. Jis – iš vidinio menininkės pasaulio, iš jos gyvenimo, kuriame šviesos spinduliai prasiveržia iš pilkos kasdienos, iš kovos už kiekvieną užgimusią dieną, iš rūpesčio vaikų rytdiena.
Buvo laikas, kai lankėme jos parodas iš… azarto – kuo vėl nustebins? Ir Nerija stebino kūrybiškumu, darbštumu, įvairiapusiškumu: tapyba, grafika, molio plastika, skulptūra, odos dirbiniai, restauravimo darbai, architektūriniai sumanymai… Ir visa ji daro su ypatinga atida, užsidegimu, negailėdama nei savęs, nei savo laiko. Jo pritrūksta tik savireklamai. Tad ir radosi proga šitai už ją padaryti.
Nerija, Ignalinai prisistatei 2009 metų rudenį. Ir iškart – kaip brandi menininkė, su niekuo nepalyginama. Jau tada sakei, kad savo gyvenime žengei du žingsnius, kurių nesuprato Tave pažįstantys, net – artimieji: pirma, iš Vilniaus persikėlei gyventi į Vidiškes, antra, metei neprastą (kitų akimis) darbą, kuriame galėjai jaustis finansiškai saugi. Gal galėtumei sugrįžti į tą apsisprendimų laiką ir paaiškinti, kas nutiko?
Vidiškėse pragyvenau beveik 25 metus. Dešimtį iš jų dirbau AE apsaugoje, auginau vaikus, ir visą laiką galvojau, kad nesu savo vietoje. Gal todėl, kad į darbą keldavausi su paukščiais (rytinę kavą gerdavau, laikrodžio rodyklėms artinantis prie 5 valandos), gal todėl, kad darbe nužingsniavusi 25 kilometrus tiesiog nebenorėdavau nieko, ir fizinis nuovargis versdavo iš kojų… O gal todėl, kad imdama ginklą į rankas, visada jausdavau, kad tai – ne man. Ir pinigai nebuvo tie, kurie užtikrintų materialinį komfortą, tuo labiau – kompensuotų psichologinį diskomfortą. Aš gyvenau skolon. Net savo gyvenimui jaučiausi prasiskolinusi.
Gal ir ne vienerius metus galvojau, kad būtų gerai keisti darbą, bet man nelabai pavyko, tad tiesiog laukiau. O ko – nežinau, Gal tiesiog prasiveržiančios intuicijos, kuri pagaliau pasakys: „Viskas!“ Ta pati, kuri man kažkada, gyvenant Vilniuje, pasakė: „Važiuok iš to Vilniaus“. Taip kad jau turėjau patirtį apsisukti ir šokti į nežinią.
Dabar, kai tai prisimenu, suprantu, kodėl apie intuiciją net mokslininkai nieko nežino.O aš tiesiog jaučiu, kad ji nemeluoja, nors kad ir kaip vargšas protelis stengtųsi jai prieštaraut.
Tiesiog 2007 metais darbe iškilo vaizdas – paukštis, iš tamsos kylantis į šviesą. Žinojau, kad kol aš jo neperkelsiu ant popieriaus ar drobės – nenurimsiu, nors pieštuko rankose nebuvau laikiusi nuo mokyklos laikų. Visai netikėtai kaip brangiausią dovaną gavau… drobę, ant kurios aliejiniais dažais ir pakilo tas paukštis. Bandžiau kilti paskui jį.
Jau tada, tapydama tą pirmąjį savo darbą, supratau, kad teptukas mano rankose turi daugiau jėgos nei už pinigus laikomas ginklas. Jausmai daug stipresni ir brangesni… Todėl 2008 metais tiesiog visus tik informavau, kad išeinu iš darbo. Meluočiau sakydama, kad nebuvo baisu – juk dirbau nuo paauglystės, bet tik ta pati intuicija gelbėjo, tarsi vedė mane už rankos: buvau rami, neketinau pasiduoti. O juk tuo metu mano trys vaikai buvo tik vaikai, banke – paskola…
Bet svarstymams tada neliko nei vietos, nei laiko: pasinėriau į kūrybą. Dar nebaigus vieno paveikslo, prieš akis atsirasdavo vis naujas ir naujas. Taip po aštuonių mėnesių Ignalinai (ir ne tik jai, o ir visiems, belaukiantiems, kuo gi čia baigsis mano kvailiojimai) pristačiau pirmąją savo gyvenime parodą „Iš širdies į širdį“.
Tos parodos paveikslais aš iš tiesų atvėriau širdį ir ieškojau širdies. Ne iškart ir pati tai supratau. Tapydama ieškojau gyvenimo prasmės. Tuos paveikslus iki šiol turiu. Būdama viena, niekuomet nesijaučiau vieniša, jutau, kad tarsi esu saugoma kažkokios jėgos. Nesakysiu, kad galvojau apie Dievą, bet kad Gamtos prieglobstyje jaučiausi saugi – tai tikrai. Gal todėl antrąją mano parodą pagyvino ir skulptūros, o svarbiausia – „Stichijos“.
Nemaža savo gyvenimo atidavei Vidiškėms, vis kartodama, jog jau nesi vilnietė, bet dar ir ne vidiškietė. Regis, ja Tau taip ir nepavyko tapti, nors save ten ilgam palikai su „Meleksiuku“ ir „Vidiškių mergele“. Kokios patirties – karčios, geros ten įgijai? Dabar tarsi žengei ir trečią žingsnį. Įsikūrei Ignalinoje. Ar garsiai gali pasakyti, jog esi ignalinietė?
Stengiuos negalvoti, kokios patirties įgijau Vidiškėse. Labai prieštaringos nuotaikos apninka. Iki šiol esu dėkinga „Melekso“ įmonės direktoriui Rimantui Zigmantui už nemokamai suteiktas patalpas, kuriose save galėjau išmėginti kurdama skulptūras. Taip kad drąsiai galiu pasakyti: mano „Meleksiukas“ skirtas ne Vidiškėms. Jis yra mano AČIŪ direktoriui ir visiems ten dirbantiems.
Buvo žmonių, kurie man ten padėjo, kurie mane suprato. Bet ten netrūko ir apsimetinėjimo, ir dviveidiškumo. Dabar, kai važiuoju pro Vidiškes, man net sunku patikėti, kad aš ten gyvenau 25 metus…
Beje, kai prieš penketą metų dariau „Vidiškių mergelę“, ji turėjo būti tarsi Vidiškių simbolis, o iš tikro aš ją dariau su vienintele mintimi: žinau, kad išskrisiu. Jeigu atvirai – nedariau jos kaip užsakymo. Toji mergelė „lipdėsi“ tarsi mano pačios ateities kelias. Beje, tik savo paveikslų dėka aš supratau pati save, nes kol iškilęs vaizdinys buvo keliamas ant drobės, man pačiai tekdavo pamąstyti, kodėl jis man iškilo…
Persikrausčius į Ignaliną, tikrai atsigavau. Ignalina yra mano mamos gimtinė, Palaukojoj gimus ir augus mano močiutė, taigi nuo vaikystės man nebuvo svetimas šis kraštas, o dabar, čia nutūpus, manau, kad čia ir pasiliksiu. Manau, kad ignaliniete man būti lengviau nei vidiškiete.
Pirmojoje parodoje Ignalinoje sakei, jog niekados neparduosi, neatiduosi, nedovanosi savo pirmojo paveikslo su kylančiu paukščiu iš miško glūdumos (jau prisipažinai, jog jį saugai), sakei nesiskirsianti su „Žvake“… Ar pavyko išsaugoti? Ne iš smalsumo klausiu, kur atsidūrė Tavo paveikslų-skulptūrų ciklas „Stichijos“?
Praėjusių metų gruodžio mėnesį pas mane likę darbai buvo eksponuojami Visagine, bibliotekos filiale. Ten sėkmingai iš dėžių buvo ištrauktos ir „Stichijos“, kurios po parodos ir vėl ten atsidūrė.
Ar skaičiuoji darbus, kuriuos nutapei, ar skausmingai atsisveikini su parduodamais, dovanojamais, ar Tau apskritai svarbu, ant kokios sienos jie bus pakabinti, kas į juos dairysis?
Žiauriai skauda. Ypatingai ir šiandien gaila tų, kurie būdavo parduodami. Ir pati nežinau kodėl. Juk kiekviename paveiksle tarsi palieki savo dūšelės dalelę, o tą dalelę yra lengviau atiduoti, nei parduoti. Bet, kita vertus, tai buvo savotiškas mano uždarbis – valgiau po gabalėlį savo širdį, širdimi mokesčius mokėjau, vaikus auginau…
Žinau, jog didžiausias Tavo troškimas būti nematomai. Norėtum su žmonėmis kalbėti per savo darbus. Kur juos galėjo pamatyti Tavo talentu besižavintys ar kultūros naujienas sekantys? Gal kur Ignalinoje ir šiandien galima būtų pamatyti Tavo darbų?
Esu kelis kartus pristačiusi savo darbus Ignalinoje, dvi darbų parodos buvo surengtos Visagine, darbai buvo eksponuojami Zarasų krašto muziejuje, Švenčionių Nalšios krašto muziejuje, Švenčionėlių bibliotekoje, Vilniuje „2W‘ galerijoje ir – Vidiškėse… Esu dovanojusi savo darbų Ignalinos rajono savivaldybės viešajai bibliotekai, Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokyklai. Jie ir šiandien – visiems matomose vietose.
Minėjai, jog paveikslas – tai vienos širdies kalbėjimas su kita širdimi joms vienoms težinoma kalba. Ar šiandien vis dar randa Tavo širdis tą širdį, su kuria galima būtų susikalbėti?
Ar randa mano širdis tą širdį, su kuria būtų galima susikalbėti?.. Ne. Bet ji jau tos širdies ir nebeieško… Dabar suprantu, kad svarbiausia yra mokėti susikalbėti su savimi, gerbti kitų nuomonę ir, kas svarbiausia- nebeapsimetinėti.
Man pačiai sunku patikėti, kad teptuko rankose neturėjau jau penkerius metus. Kažkodėl jo ir nepasiilgstu! Ir pati negalėčiau pasakyti, kodėl. Gal todėl, kad kažkada, šokus į nežinią ir pradėjus tapyti, visas savo mintis atvėriau ir tarsi pati pasilikau paveiksluose. Viskas tarytum išmąstyta, suvokta, suprasta, Belieka tik tuo gyventi. Taip ir darau.
– Ką laikai savo kūrybos mokytoju ar į ką labiausiai norėtumei lygiuotis? Kas Tau gražu kitų kūryboje?
Nelengvas klausimas. Tarsi ir nebuvo mano gyvenime to, kuo stengiausi sekti. Apskritai, pradėjau tapyti staiga, nekopijuodama ir negalvodama. Visada artimiausias sielai buvo baroko stilius, turbūt ištikima likau jam iki šiol… Mane visuomet žavėjo Karavadžo darbai, būtent juose mane pakerėdavo šviesos blyksniai, nukreipti ne tik kaip saulės spindulėlis, bet būtent, pamatyta, kaip tas spindulėlis sugeba apšviesti ir išryškinti tai, kas yra svarbiausia. Gaila, kad negaliu nusikelti į tą amžių ir įsiprašyti į mokines.
Visada stebinai savo kūrybiniu universalumu: čia platus potėpis didelio formato drobėje, o šalia – taškeliais išrašyta grafika… Paskui – skulptūra, paskutiniu metu – ir darbas su oda… O prie ko labiausiai traukia širdį, ko ilgisi rankos?
Gyvenimas pilnas siurprizų: bardamas – išmoko, atimdamas – dovanoja. Kažkada turėjau svajonę, baigus 8 klases, stoti į Kauno Stepo Žuko dailės technikumą ir mokytis odos apdirbimo paslapčių. Deja, tada mama neišleido, o aš buvau dar per daug paklusni (net keista, kad tokia galėjau būti ). Taip ir liko.
Ir staiga prieš keletą metų ta pati intuicija tarsi nuvedė prie kompiuterio pasidomėti, ką gi siūlo Darbo birža. Ir beveik paskutiniame puslapyje pamačiau, kad siūlomi meno dirbinių iš odos gamybos kursai. Galvoti nereikėjo. Jau kitą dieną buvau biržoje ir prašiausi į kursus. O ar galėjau pasielgti kitaip? Juk Gyvenimas man suteikė progą po 30 metų įgyvendinti savo paauglystės svajonę. Ar vėl ta intuicija? O gal tikrai Kažkas, kas visada mane saugojo?..
Dabar labai mėgstu darbą su oda, nors neslėpsiu: tai – brangus malonumas. Bet šiuo metu įsigudrinau: pradėjau daryti papuošalus – jie ne tokie imlūs medžiagai. Tik ir vėl – sunkinu sau užduotis: kadangi man labai artima skulptūra, stengiuosi odą suderinti su lipdymu iš molio (jei taip būtų galima pasakyti), akmenimis. Kažkodėl jaučiu, kad tokių papuošalų parodėlę bus galima pamatyti šių metų gruodžio mėnesį. Man visuomet yra labai svarbu, ar tuos darbus kas nors pamatys, ir visai nerūpi, ar juos kas nors pirks. Kurdama jaučiuosi esanti laisva ir laiminga, kaip vaikas užsižaidžiu kūrybos procese.
Esi kaip ir laisva menininkė. Žodžiai skambūs. Bet savo kailiu pajutai (ir jauti), ką reiškia menininkui tiesiog būti laisvam. Laisvam nuo įsipareigojimų – neblogai, bet laisvam nuo pinigų… Žinau, patyrei nuoskaudų. Neretai tenka ašaras surinkti į kumštį… Kuo verties, kad išgyventum, o ką mielai veiktum, trokšdama gyventi?
Ar esu menininkė, gali pasakyti tik tos srities specialistai, bet kad esu laisva – tai tikrai. Mano manymu, kad jei žmogus natūraliai, be jokios vidinės ir išorinės prievartos laikosi įstatymų ir savo paties nusistatytų moralės ir sąžinės normų, jis visuomet jausis laisvas. Dėl pinigų? Apie tai mažiausiai noriu kalbėti. Bet gal pasakysiu tik tiek, kad aš visada turėdavau pinigų tiek, kiek man tuo momentu jų reikėdavo. Pasirinkimas yra man pats svarbiausias dalykas. Apie tai mąsčiau ir tapydama „Pasirinkimą“. To, vieno iš mylimiausių, darbo tris paveikslus ir dvi skulptūras taip pat išlaikiau ligi šiolei. Jau nuo paauglystės išmokau nuėjusi į parduotuvę pirkti ne tai, ko noriu, o tai, ko reikia, kartais tenka pirkti tik tai, ko labai reikia. Bet šiandien aš turiu NAMUS, aš turiu Norą Kurti, aš net turiu darbo priemones, kad galėčiau ta kūryba užsiimti. Aš susigrąžinau bendravimą su savo seserimi. Aš turiu Norą Gyventi… Dabar aš turiu labai daug! Ar tai galėčiau nusipirkti?
Neslėpsiu, tikrai kartais tenka padirbėti ir ne ypač mielus darbus, bet ir tuos darbus dirbant juk galima daug ko išmokti ir – išgyventi, neišduodant savęs, niekam nepataikaujant, prie nieko nesiderinant. Gal ne kartą dėl savo naivumo ir esu išleidus turimus pinigus, bet į tai žiūriu labai paprastai: juk mūsų šalyje mokslas yra mokamas, va ir man kartais tenka susimokėti už mokslą – atsirinkti draugus, suprasti, kam aš esu draugė ir pan.
Žinoma girdi apie rengiamus menininkų plenerus rajone, Respublikoje, dar toliau. Tavęs ten nėra. Kodėl?
Paprasčiausia būtų pasakyti, jog nesu ten kviečiama. Pati nesisiūlau. Ir priežastis – paprasta. Iš esmės manau, jog kūryba yra labai individualus darbas, labai subtili, net intymi kūrėjo būsena. Gyvenime galiu būti atvira visam pasauliui, bet kūryboje esu absoliuti vienišė. Net vaikai žino, kad nevalia įsiveržti į mano kambarį, kai dirbu. Kūryba turi tave užvaldyti, persmelkti, jai leidžiama net skaudinti kūrėją. Kaip tai išgyventi, esant kompanijos klegesiui, skambant puodams, įsispraudus į griežtą dienotvarkę? Aš esu dirbusi iki užsimiršimo, aš nežiūriu į laikrodį, kai panyru į kūrybos procesą, negalvoju apie darbo laiką, pietų pertraukas. Kas su tokia ištvers pleneruose?
Pastaruoju metu ėmeisi šventų darbų: restauravai šventųjų skulptūras Ceikinių bažnyčioje, kartu su Gintautu Mackoniu Darželių kaime kūrei Panteoną. Tai vertini kaip Dievo pirštą, tik kaip užsakymą, pagalbą ar kaip kitaip?
Restauravimo darbų ėmiausi visai atsitiktinai: Mielagėnų ir Ceikinių parapijų klebonas atvežė man „pavargusią“ Šv. Marijos skulptūrą iš Ceikinių bažnyčios šventoriaus. Vėl ta intuicija… Protu suvokiau, kad negaliu imtis, nes nenusimanau, kaip tai padaryti, bet… ryžausi, mokiausi, ir šiandien skulptūra jau stovi savo vietoje. Kūrybos ten – jokios, bet protą reikėjo palavinti, svarstant, kaip atgaivinti Šv. Mariją. Tai, kaip dabar madinga sakyti, išties buvo man tikras iššūkis restauravimo darbuose ir – vertinga patirtis. Dar didesnis iššūkis buvo tos pačios bažnyčios angelai, kuriems teko „prisiūti“ ir galvas, ir kojas. Dirbau su jais ilgai, sumokėjau savo darbu ir laiku už pamokas, kaip dirbti su derva. Supratau, kokia tai nuostabi galimybė ateityje daryti lauko skulptūras. Atvirai pasakysiu: dirbti bažnyčiai man yra didelis malonumas. Gaila tik, kad turiu galvoti dar ir apie vaikus, tad vien malonumui dirbti negaliu.
Pirmuosiuose Tavo paveiksluose buvo daug tamsių spalvų. Tada paaiškinai klausiantiems, kad žmogus bijo ne tamsos, o to, kas gali joje nutikti. Kartu priminei, jog svajodami – užsimerkiame. Tai gal panyrame iš apgaulingos reklaminės šviesos į nemeluojančią tamsą? Užsimerkime ir pasvajokime…
Juk tikrai, užsimerkę svajojame, mylimuosius bučiuojame užsimerkę… Daugiau prisiminimų susigrąžiname irgi užsimerkę… Ir save labiau suvokiame – užsimerkę! Bet ar dažnai stebėjome, kaip po gilios nakties pasirodo pirmieji saulės spinduliai? Aš ir savo paveiksluose stengiausi parodyti ne tamsą, o būtent šviesą. Būtent tą šviesą, kurios dėka ne kartą puoliau į nežinią, palikdama Vilnių, darbą, bet kurios dėka radau save ir savo Gyvenimo kelią. Negaliu įsakyti žmogui ieškoti šviesos, jei jis mato tik tamsą. Pamatys, kai ateis tam skirtas laikas.
O dėl mano svajonių? Šiuo metu tiesiog dirbu. Džiaugiuos, kad atsiranda tų, kuriems tinka ir patinka mano darbai, dar labiau džiaugiuosi tais, kurie vertina mano kūrybinę laisvę ir leidžia man ieškoti, augti, gyventi. Aš supratau, kad tuomet, kai| Dievo nieko neprašai – jis duoda! O kai gauni, nežinai kur dėti ir dalijies… Taigi aš nieko neprašau. Bet, kas žino, gal ir turiu ką duoti kitiems.
Dėkoju už draugystę, dovanotą laiką, labiausiai – už pasidalytas Dievo dovanas ir linkiu, kad ir toliau Tavo mintys aplenktų laiką, o galimybės neatsiliktų nuo jų.
Kalbėjosi Vida Žukauskaitė
Nuotraukos autorės ir iš asmeninio Nerijos Daubarės archyvo