Miglė Galvonaitė. Fotografavo Julija Tamulevičiūtė
Miglė Galvonaitė – gonzo rašytoja, rašančių žmonių bendruomenės „Writest“ įkūrėja, kūrybinio rašymo mentorė, padedanti išlaisvinti kūrybiškumą, siekti rašytojiškų svajonių, priimti save kaip kūrėjus ir rasti bendrystę. Miglė į kūrybinį rašymą įpūtė naujų vėjų –organizuoja ne tik asmenines ir grupines konsultacijas ar knygų rašymo grupes, bet ir naujų formatų užsiėmimus – rašymo salonus bei patyrimines rašymo stovyklas. O tie vėjai į jos, vilnietės, gyvenimą atskriejo nuo pat Anykščių.
Migle, studijavai žurnalistiką. Kokie siekiai atvedė į šias studijas?
Besimokydama dešimtoje klasėje, gavau galimybę pasipraktikuoti Anykščių radijuje. Iki tol apie žurnalistiką visiškai negalvojau, bet po trijų vasarų tokios praktikos pajutau, kad mane žavi interviu žanras, žmonių kalbinimo procesas. Kiekvienas pašnekovas yra kaip atversta knyga ir pasikalbėjęs su žmogumi, išgirdęs jo patirtis tu tiek visko išmoksti, kiek, atrodo, jokioje kitoje veikloje neišmoktum. Kai buvau dvyliktokė, pasitaikė kita puiki galimybė: patekau į „15min.lt“ žurnalistų mokyklą moksleiviams. Dar stipriau prisiliečiau prie žurnalistinio darbo. Tai paskatino studijuoti žurnalistiką. Kurį laiką galvojau dirbti radijuje, bet studijų metu atsisukau į rašymą.
Tačiau šiandien žurnalistinio darbo nebedirbi. Nusivylei šiuo darbu ar yra kitų priežasčių?
Tai lėmė kelios priežastys. Viena iš jų buvo tai, kad žurnalistikoje aš pasigedau dinamikos. Dirbdama sukausi užburtame rate: susigalvoji temą – pakalbini pašnekovą – transkribuoji pokalbį – parašai tekstą – ir vėl iš naujo. Dinamika pasireiškė tik tame, kad kalbindavau labai įvairių patirčių turinčius žmones. Tačiau jaučiau, kad galiu daugiau, kad noriu plačiau save realizuoti. Kita priežastis – mano svajonė buvo dirbti žurnaluose, kaip tik todėl kaip profesinę sritį rinkausi spaudos žurnalistiką. Buvau labai principinga ir nenorėjau dirbti didžiuosiuose žiniasklaidos portaluose – ir dėl darbo tempo, ir dėl etinių dalykų. Žurnaluose jaučiausi laiminga, nes gaudavau įdomias temas, stiprius pašnekovus, bet po kurio laiko supratau, kad tai nėra darbas, iš kurio galėčiau pragyventi. Todėl pasukau į rinkodaros sritį. Tačiau iki šiol džiaugiuosi žurnalistikos studijomis: jos buvo įvairialypės, o įgytas žinias galima pritaikyti labai plačiai. Vienas svarbiausių įgūdžių, kuriuos suteikia šios studijos – gebėjimas prieiti prie žmogaus, prakalbinti jį, o tai reikalinga kiekviename darbe. Nors pagrindinė mano veikla nebėra žurnalistika, iš dalies dar prisidedu prie tokio darbo – rengiu spaudai (transkribuoju ir užrašau tekstą) Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidės „Rašytnamis“ interviu.
Šiandien esi žinoma kaip rašančių žmonių bendruomenės „Writest“ įkūrėja, kūrybinio rašymo mokytoja.
Pasitraukusi iš žurnalistinio darbo, pasinėriau į rinkodaros magistro studijas, pradėjau dirbti įmonėje, kurioje buvau atsakinga už nuomonės formuotojų rinkodarą, prekės ženklo vystymą, komunikaciją. Galėjau išreikšti save labai įvairiapusiškai, bet vis tiek ėmiau ilgėtis kūrybinio rašymo. Sugalvojau pamėginti parašyti knygą. Pasirinkau tris Lietuvos miestus ir juose ėmiausi rašymo. Tai buvo gryna autobiografija, nes, matyt, tuo metu dar negalėjau atsitraukti nuo žurnalisto filosofijos – rašyti dokumentiškai, tikrinti kiekvieną faktą, nenutolti nuo tikrovės. Rašymas buvo tarsi terapijos forma ir šiame procese pasijutau vieniša: neturėjau su kuo pasikalbėti apie rašymą, kylančius iššūkius. Kai užbaigiau rankraštį, atsirado kiek daugiau laisvo laiko. Pamaniau – o kodėl gi nepabandžius suburti žmonių grupės, kur rašantys galėtų surasti vienas kitą. Norėjau, kad vietą čia rastų ir tie, kurie rašo labai aktyviai, ir tie, kurie nori tik išmėginti savo gebėjimus. Be to, iš studijų laikų ir iš knygos rašymo laiko turėjau sukaupusi patirties, kuria, maniau, galėčiau pasidalinti su kitais. „Writest“ atsirado iš poreikio turėti bendruomenę, kurioje galėtum jaustis saugiai, drąsiai dalintis tekstais, sulaukti grįžtamojo ryšio apie savo kūrinius. Didžiausias mano lūkestis – kad žmonės atrastų rašymą kaip malonų, įdomų užsiėmimą, o per rašymą – ir bendrystės jausmą.
Organizuoji rašymo salonus, teiki asmenines konsultacijas, vedi knygų rašymo grupę, patyrimines rašymo išvykas, o taip pat – suteiki galimybę publikuoti tekstus tavo interneto svetainėje thewritest.com.
Svetainėje dažniausiai skelbiami tų žmonių, kurie lanko rašymo salonus, tekstai. Pirmoje užsiėmimo dalyje rašome tekstus, antroje dalijamės refleksijomis, stengdamiesi atsigręžti į pozityvius dalykus, ir jei žmogus to nori – konstruktyvia kritika. Dažniausiai aš pati pasiūlau publikuoti tekstą viešai, bet kartais būna, kad autorius išsako tokį norą, pasiteirauja, ar verta viešinti. Prieš publikuodama, kiekvieną tekstą redaguoju. Kai Rusija užpuolė Ukrainą, tinklalapyje atsirado nauja skiltis „Karo liudijimai“ – tekstus šiai skilčiai siųsti gali ne tik mūsų bendruomenės nariai, bet visi, norintys pasidalinti tekstais, kuriuose atsispindi karo refleksija, jausmai ar kažkokia dokumentika.
Kiek pradedančiam autoriui svarbi ši galimybė?
Dabar yra daug galimybių publikuoti savo kūrybą, tik autorius turi išsigryninti, ko jis siekia. Jeigu siekis – kurti aukštos meninės vertės literatūrinis tekstus, patekti į profesionalius kultūros leidinius, tada kiek sudėtingiau. Bet jei neturi nusistatymo publikuotis tik tokioje spaudoje, atsiveria platesnės galimybės. Yra įvairių platformų, kuriose galima skelbti įvairiausių žanrų kūrinius: poeziją, slemą, trumpas istorijas, esė ir panašiai. Smagu, kad yra platformų ir jauniems žmonėms, tokių kaip „Slinktys“ arba žurnalas „Antitezė“, projektas „Puota“. Tačiau pirmas žingsnis visada yra išdrįsti, nugalėti baimes, priimti save kaip rašytoją. „Writest“ yra palaikanti bendruomenė, padedanti tas baimes įveikti.
Koks yra tavo rankraščio, nuo kurio prasidėjo „Writest“, likimas?
Rankraštį prieš maždaug pusantrų metų pradėjau siuntinėti leidykloms ir literatūrą išmanantiems žmonėms ir, kaip buvo galima nuspėti, sulaukiau daug kritikos. Tai mane labai sudirgino, šokiravo, netgi svarsčiau daugiau neberašyti. Tačiau šiandien, kai praėjo pakankamai laiko, suprantu, kad kritika buvo tiksli, ir džiaugiuosi, jog nepublikavau knygos tokios, kokia ji buvo tada. Kaip minėjau, rašiau ją kaip autobiografiją, siekiau kuo didesnio tikslumo; šiandien jau suprantu, kad literatūra nėra žurnalistika ir kad kūryboje nėra taip svarbu faktų išdėliojimas. Šiandien rankraštis yra lėtame (per)rašymo procese, iš dokumentikos jis tampa fikciniu pasakojimu, drįstu sakyti – visai kitokiu pasakojimu nei prieš tai, išlieka tik pagrindinė tema. Pradėjusi redaguoti rankraštį, atradau poeziją, tai buvo forma, kurioje pajutau galinti labiau save išreikšti. Dabar poezija yra tai, kam vis dar skiriu laiko po knygos (per)rašymo, o poetinius tekstus dažniausiai publikuoju socialiniuose tinkluose arba skaitau literatūros vakaruose. Eilėraštis man paveikiau suskamba skaitomas garsiai, o ne užrašytas ant popieriaus.
Kuo tau skiriasi eilėraščio ir prozos rašymas?
Proza, bent jau man, yra daugiau technikos reikalaujantis darbas, kuriame labai svarbus teksto konstravimas. Ir laiko prozai reikia daugiau – kol sumąstai idėją, kol sudėlioji struktūrą… Rašymas, tada perrašymas, redagavimas. Anksčiau maniau, kad esu prozos, ilgų tekstų žmogus; ko gero, tokį mąstymą paskatino žurnalistinio darbo patirtis. O dabar vis labiau linkstu prie poezijos. Eilėraštį gali ilgai brandinti mintyse, o jis užrašomas ganėtinai greitai. Aišku, gali būti ir taip, kad eilėraštis kirs kaip žaibas – iš kokio nors pamatyto vaizdo ar netikėtai užklupusio gyvenimiško suvokimo. Įdomu tai, kad prozoje man sunkiau pasitelkti metaforas, simbolių kalbą – vis dar turiu įprotį ieškoti tikslumo, konkretumo, o štai poezijoje tokių sunkumų nekyla. Eilėraščio forma man paslaptingesnė nei prozos teksto, labiau kviečianti žaisti.
Sakai, eilėraštis kerta kaip žaibas. Kaip atrodo tavo kūrybinis procesas?
Anksčiau buvau vėlyvų vakarų žmogus – rašyti sėsdavau po darbo dienos, būdama įsielektrinusi tos dienos patirtimis, jausmais. Idėjos mane pagauna netikėtose vietose, dažniausiai kai kažkur einu ar važiuoju, ar dirbu su kūryba visiškai nesusijusius darbus. Kitaip tariant – idėjos užklumpa judėjime. Tuomet užsirašau nuotrupas, kurias galėčiau panaudoti kūryboje. Dabar stengiuosi darbus išdėlioti taip, kad kūrybai galėčiau skirti ryto laiką – visą rugsėjo mėnesį ir dalį spalio atlikau eksperimentą: keldavausi 5:45, kad šeštą ryto jau galėčiau sėsti prie knygos, o eilėraščius rašydavau vedžiodama šunį.
Neabejoju, kad esi ne tik rašantis, bet ir skaitantis žmogus. Kokios knygos tau patinka?
Anksčiau man atrodė, kad jei skaitysiu daug kitų žurnalistų arba rašytojų tekstų, tai perimsiu jų stilių ir nebebūsiu originali. Bet iš tiesų kuo daugiau skaitai, tuo labiau lavini savo stilių. Man patinka tikrais faktais paremtos istorijos, memuarai, taip pat žaviuosi distopine literatūra. Labai įstrigo karantino metu skaityta José Saramago knyga „Aklumas“. Knyga parašyta 1995 m., bet labai gerai atspindi tai, ką išgyvenome per karantiną – ne tik fizinius su pandemija susijusius dalykus, bet ir plintančią aklumo epidemiją, kai nebepastebi svarbių bendražmogiškų dalykų, kai trūkinėja bendrystės jausmas. Įsimintina knyga – Aldous Huxley „Puikus naujas pasaulis“. Norėčiau paminėti ir Hermann Hesse knygas „Sidharta“ bei „Demianas“, kuriose labai lakoniškai perteikiami esminiai gyvenimo principai. O viena mėgstamiausių iš pastaruoju metu skaitytų knygų – Indonezijos rašytojos Eka Kurniawan „Grožis lyg žaizda“. Puikus magiškojo realizmo pavyzdys. Man gražu, kai tikrovė taip susipina su fantazija, kad darosi sunku atskirti, kas yra kas. Mėgstu literatūrą, kuri nėra lengva, verčia pasukti galvą ir ieškoti rakto nuo kūrinio.
Su kokiomis knygomis augai?
Skaičiau labai įvairias knygas. Įsimintinos – Astrid Lindgren knygos, Pamelos L. Travers knygos apie Merę Popins, klasikiniai pasakojimai –„Anė iš Žaliastogių“, „Baltoji iltis“ ir panašiai. Ypač mėgau pasakas. Galėdavau tos pačios pasakos klausytis milijonus kartų. O ir pati savarankiškai skaičiau jas ganėtinai ilgai – iki penktos ar šeštos klasės. Patiko ir lietuvių, ir užsienio pasakos. Norėčiau vėl priartėti prie vaikų literatūros, nes joje labai daug bendražmogiškų dalykų, svarbių ir suaugusiam skaitytojui. Bet šiuo metu mano prioritetas – suaugusiųjų knygos, tad vaikų literatūrai pritrūksta laiko.
Esi vilnietė, bet šio pokalbio metu nuskambėjo Anykščių pavadinimas. Tai – miestas, kuriame atradai žurnalistinį pašaukimą, į šį miestą važiavai rašyti knygos. Taip pat Anykščiai yra vienas iš miestų, kuriuose organizuoji „Writest“ bendruomenės savaitgalio stovyklas. Kuo tau svarbūs Anykščiai?
Anykščiai yra mano tėčio gimtinė, čia gyveno mano seneliai. Kol tėtis ir seneliai buvo gyvi, kiekvieną vasarą ten lankydavomės, važiuodavome švęsti didžiųjų metų švenčių. Galima sakyti, kad Anykščiuose prabėgo visa mano vaikystė, daug ką šiame mieste patyriau. Taigi mano santykis su Anykščiais labai šeimyniškas. Taip pat tai yra profesinių atradimų miestas. O per kūrybos prizmę atsivėrė dar kitoks santykis – rašydama knygą į Anykščius važiavau ieškoti įkvėpimo. Anykščiai – vienas rašytojiškiausių Lietuvos miestų, ir tai visai nestebina, nes čia yra iš ko įsikvėpti – Anykščių šilelis, upė Šventoji, ir pats miestas labai gražus, ir žmonės malonūs. Vis dar beprotiškai gera čia sugrįžti, leisti laiką.
Kalbino Rasa Milerytė