Rašytoja Gintarė Adomaitytė – MENO BANGŲ rezidencijų nuolatinė vadovė. Ji rašo projektų paraiškas, ji sukviečia rezidentes ir rezidentus, ji leidžia su jais rytus, dienas ir vėlyvus vakarus, besirūpindama, kad rezidencija gyventų jaukiai, kūrybingai.
Ar lieka laiko jos pačios kūrybai? Lieka. Pastaruoju metu Gintarė susikaupusi ties vertimu iš lenkų kalbos – Dorotos Suwalskos romanu jaunimui JUODIEJI EŽERAI.
Dorota Suwalska – žinoma poetė ir prozininkė, rašanti vaikams, paaugliams bei suaugusiems. Knyga JUODIEJI EŽERAI jai pelnė Lenkijos IBBY skyriaus premiją. Šią autorę bei jos kūrinį atrado ir yra pasirengusi išleisti GELMIŲ leidykla.
Knygoje pasakojama apie šešiolikmetę Magdą, iš mažo miestelio kartu su mama, patėviu ir mažu broliuku atvykusią gyventi į Varšuvą. Didelis miestas jos nebaugina. Kur kas baisiau, kad nesiseka rasti bendros kalbos su mama. Norėdama išsilieti, Magda rašo dienoraštį. Ši mergina yra intelektuali, gabi literatė, reikli aplinkai, kartais – ir sau pačiai. Čia publikuojame fragmentą, kuriame Magda tarsi kitomis akimis pamato savo motiną – jų santykiuose prasideda lūžis.
Mėlyni lapai
– Magda, mes pavėluosime, – ragino mane susijaudinęs Kšyštofas, bandydamas aprengti besipriešinantį Jasiuką.
Susiruošėme į mamos parodą kažkokioje kavinėje-klube, kur vadovauja viena iš auksarankių (mama ten triūsė nuo ryto iki vakaro ,,derindama detales“). Šį įsimintiną įvykį laikiau nemalonia šeimos pareiga, tikrai ne savaitgalio malonumu. Tiesą sakant, mieliau būčiau likusi namuose, klausiusi muzikos arba tobulinusi eilėraščius. Dabar teks dirbtinai šypsotis prie nevykusio meno pagyvenusių darbštuolių kompanijoje. O ir Voitekas, turėjęs lydėti į šią ,,šeimos šventę“, manęs išsižadėjo, nes staiga sužinojo, kad būtina nuvykti į Krokuvą. Ką gi, jis nutarė taip. Į Krokuvą jis vyksta vis dažniau ir dažniau.
Įžvelgiau tik vieną šio renginio privalumą: tai mane atitrauks nuo nuolatinio tikrinimo, ar Dregeris pagaliau reagavo į kvietimą.
O paroda pastarąją savaitę mūsų namuose tapo pagrindine pokalbių tema. Ji man kėlė kuo nemaloniausias asociacijas (kol kas nerašiau apie tai, nes galva buvo užimta kitais dalykais). Mama beveik ir nerasdavo kitos temos (tai buvo plepėjimo ir verkšlenimo kokteilis). Nebent imdavo taukšti apie mano sveikatą.
– Kodėl man prireikė šio iššūkio? – kreipdavosi ji į tuščią erdvę.
Po kurio laiko ją apėmė ,,dalykinis“ nervingas entuziazmas. Kartais atrodė, kad ją kamuoja bipolinis sutrikimas.
Ji net pradėjo mane raginti dalyvauti rankdarbių būrelio veikloje!
– Pabandyk! Tai labai įdomu! Būrelyje yra viena tavo amžiaus mergina, galėtumėte susidraugauti!
Nesuprantu, kodėl mane tai žiauriai supykdė. Gal jai atrodo, kad jau pati nebegaliu susirasti draugių?
– Be to…, – ji prakalbo tyliau, – ne tik tai svarbu… mes galėtume… mes daugiau laiko praleistume kartu.
Net Kšyštofas, tas Kšyštofas, kurį iš tiesų mėgstu, privertė mane jaustis kalta, pažerdamas štai tokį tekstą:
– Galėtum bent truputį paremti savo mamą! Padėti jai pasiruošti. Juk žinai, kaip jai tai svarbu!
Jis sumautai įsijautė į mamos parodos atidarymą. Nieko keista, kad pagaliau sulaukęs to dienos, buvo kiek nervingas.
Šį kartą mes nė kiek nevėlavome, priešingai – net gerokai anksčiau patekome į restoraną, auksarankių dėka trumpam paverstą meno šventykla.
Kšyštofas iš automobilio išėmė foto įrangą (be auklės pareigų turėjo ir kitą vaidmenį – fotografo), o jau tada, nutaisęs iškilmingą veidą, atvėrė duris, pažadindamas mane iš susimąstymo.
– Gal nuostabioji panelė malonės išlipti iš karietos? – pakvietė jis lyg ironiškai, lyg geraširdiškai juokaudamas.
Nuostabioji panelė malonėjo ir netikėtai atsidūrė pasakiškoje aplinkoje. Tartum išlipti iš automobilio – tolygu palikti realų pasaulį. Iš pradžių, tik žvilgtelėjus, viskas atrodė įprastai. Ta kavinė-galerija buvo skvere, ja supo medžiai ir krūmai, jau pakeitę spalvą. Viskas lyg ir įprasta, nieko nuostabaus. Bet juk medžio (ne, ne vieno, kelių medžių) lapai buvo mėlyni. Tartum rudenį jie, užuot pageltę, pamėlynavo. Atrodė pasirengę keliauti dangun.
Neįtikėtina, koks gi tai buvo siurrealistinis įspūdis – mėlynuojantis debesis tarp rudų, geltonų, raudonų lapų. Nors medis ir nebuvo didelis, jis taip traukė dėmesį, kad visa kita atrodė tik neryškus fonas.
Ne iš karto supratau, kad tai vienas iš parodos darbų. Nesitikėjau, kad šioje vietoje bus tokių nuostabių sprendimų. Nufotografavau mobiliuoju ir net išsiunčiau keliems žmonėms, o tai, reikia pripažinti, sulaukė palankios reakcijos. Priėjusi prie mėlynojo medžio pamačiau, kad jo lapai purūs, minkšti, galima sakyti – tinkantys rudens vėsai. Atlikta iš veltos vilnos. Mėlyni vilnos lapai! Po minutės pribėgo Jasiukas, visai kaip aš sužavėtas netikėto reiškinio.
– Ateik! – raginau Kšyštofą, nes žinojau, kad toks darbas nusipelnė profesionalios nuotraukos. – Fotografuok! Tai nuostabu!
Ir supratau, kad instaliacija Mėlyni lapai (taip parašyta lentelėje, primenančioje informaciją botanikos soduose, tarsi tai būtų augalo rūšies, bet ne meno kūrinio pavadinimas) turi autorę… ir ji… niekada neatspėsite… mano mama! Ir tai buvo stipriausias sukrėtimas per visą nuostabų vakarą. Jei nuoširdžiai, tai turiu prisipažinti, kad geriausiu atveju tikėjausi gal ir skoningų, bet tik papuošalų, tegu ir rankų darbo.
Praėjo kiek laiko ir mano nenuspėjamoji gimdytoja priėjo paklausti: ,,Na kaip?“, aš paskubėjau atsakyti: ,,Super!“. Ir tai buvo gryniausia tiesa. Tada jau visi suėjome į vidų, ten motina mus pristatė (turiu omenyje, supažindino su manimi, nes paaiškėjo, kad Kšyštofą ir Jasiuką jos kolegės jau senokai pažįsta).
Atpažinau tik Ireną, kadaise pas mus pietavusią, o buvo ten dar kelios kuo įvairiausio amžiaus ponios, su jomis ir ta, kurią minėjo mama – ,,mergina“ ir… vienas labai energingas ir jaunatviškas (nors pensijinio amžiaus) ponas, užsiimantis audimu. Paaiškėjo, kad tame klube-kavinėje yra dar viena mamos lapų vėlimo instaliacijos dalis. Kiekvienas lankytojas, globojamas autorės, galėjo susikurti savo lapą ir pakabinti jį ant medžio (net aš pakabinau kelis). Štai kodėl po parodos mėlynoji medžio laja tapo labai tanki.
Prieš atvykstant kitiems svečiams, apžiūrėjau visų dalyvių darbus. Mačiau kelis gražius keramikos kūrinius bei papuošalus, bet niekas nebuvo taip įspūdinga, kaip mėlynasis medis. Ranką prie širdies pridėjusi sakau, kad niekas jam neprilygo. Tiesiog jis buvo… per geras. Garbės žodis, niekada nebūčiau pamaniusi, kad taip smagiai leisiu laiką mamos parodoje. Beveik pamiršau, kad Martynas Dregeris vis dar nepriėmė manęs draugauti.