Vilniaus universiteto Mažoji aula, kurioje vyko renginio atidarymas ir buvo skaitomas ne vienas pranešimas.
Šių metų liepos 7–13 d. Vilniuje vyko XIII pasaulinis Tarptautinės universitetų teatrų asociacijos (AITU-IUTA) kongresas bei festivalis. Pasauliniai universitetų teatrų kongresai, kuriuos kas kelerius metus organizuoja 1994 m. Belgijoje, Lježo universitete įkurta asociacija, iki šiol yra vykę įvairiuose penkių žemynų miestuose. Šis, XIII kongresas, pirmąsyk surengtas Baltijos šalyse, akivaizdžiai parodė, kad literatūra jauniems žmonėms nėra dulkių dengiami tekstai knygų lentynose, kaip neretai linkstama manyti, piešiant šiuolaikinės jaunosios kartos portretą. Renginys buvo unikalus ne tik tuo, kad sukvietė į Vilnių viso pasaulio studentų teatrų trupes bei jų vadovus, teatro pedagogus ir teoretikus (iš viso – per 250 žmonių) ir buvo atviras visuomenei, bet ir tuo, kad be „Meno forto“ ir „Lėlės“ teatro erdvių jis buvo integruotas į XVI a. Vilniaus universiteto aplinką, menančią joje kadaise klestėjusį jėzuitų mokyklinį teatrą. Pastarojo tikslas buvo iškalbos lavinimas, orientuotas ne į ką kitą, bet į antikinės literatūros analizę. Į forumą susirinkę studentai iš viso pasaulio pademonstravo, kad literatūra jaunosios kartos rankose tampa įrankiu permąstyti didžiausias mūsų dienų krizes. Kongreso ašimi tapusi tema – universitetinis teatras globalių iššūkių akivaizdoje – renginio dienomis buvo išskleista tiek menine spektaklių kalba, tiek giliomis teorinėmis įžvalgomis. Ir apmąstoma – su didele energija bei stebinančiais meninio talento ir unikalumo ženklais. Pasak Frydricho Nyčės, tikrasis menas gimsta iš dionisiškojo prado – tos gaivališkos emocijų audros ir ekstazės, kuri nepaiso jokių rėmų. Universitetų teatrų scenose jaunuoliai literatūros tekstus prikėlė būtent per šį dionisiškąjį maksimalizmą. Toks jausmo perteklius yra ne tik teatro kūrimo jėga, bet ir pamatinis jaunystės bruožas. Neatsitiktinai Viktoras Hugo romane „Vargdieniai“ teigė, kad jaunystė yra tas gyvenimo tarpsnis, kai žmogus tiesiog nesugeba jausti pusėtinai. Studentų spektakliuose ši energija atsiskleidė per klasikos dekonstravimą, kalbos filtrų ignoravimą ir interaktyvumą.
Festivalio kūriniai parodė, kad jaunuoliai literatūros klasikoje ieško ne patogių siužetų, o atsakymų į šiandienos sociopolitinius lūžius, kurie juos jaudina ne mažiau nei suaugusiuosius. Antai, Turino universiteto trupės „Tan tan teatro“ „Makbetas“ pagal Eženo Jonesko pjesę pasitelkė absurdo estetiką, kad nubrėžtų tiesiogines analogijas su šių dienų politiniais įvykiais, kuriuose susipina galios troškimas ir amžinosios egzistencinės meilės, ištikimybės bei žmogiškumo temos. Šios temos giliai plėtotos ir Vilniaus universiteto dramos teatro spektaklyje „Žadėtoji“ – jame Viljamo Šekspyro tragedija „Romeo ir Džuljeta“ interpretuota per poetinius simbolius ir atsakomybės prizmę, paverčiant klasiką gyvais moraliniais debatais. Politinės aktualijos nebūtinai turi būti rodomos tiesiogiai. Karo trauma, kurią puikiai suprato Ukrainos išgyvenimams neabejinga publika, scenoje prabilo universalia meilės ir karo realybės susidūrimo simbolių kalba. Kyjevo Ivano Karpenko-Karyi nacionalinio teatro, kino ir televizijos universiteto Lėlių teatro katedros spektaklis „Vertep. Viltis“ Kristaus gimimo fone parodė nuožmias, niokojančias jėgas – tragiškų Ukrainos įvykių metaforą. Kadangi šį darbą kūrėjams teko statyti nuolat trūkinėjant elektrai, festivalyje jis taip pat buvo rodomas neįprastai – be jokio tradicinio sceninio apšvietimo ar techninės pagalbos, taip dar labiau sustiprinant iš tamsos besiveržiančios vilties įspūdį. Spektaklio liniją savaip papildė ir Mykolo Romerio universiteto teatro filmas „Getas“ (pagal J. Sabolio pjesę), menine forma atgaivinęs tuos, kuriems nebuvo lemta gyventi. XX a. literatūros klasika – Franco Kafkos romanas „Procesas“, pasakojantis apie žmogaus bejėgiškumą prieš nematomą, šaltą bei absurdišką valdžios sistemą – Urbino „Carlo Bo“ universiteto trupės „Aenigma“ spektaklyje virto intensyvaus ritmo, skaidrios vaidybinės raiškos kūriniu. O Kosta Rikos universiteto pastatyme „Bet aš nebesu aš“, sukurtame pagal Federiko Garsijos Lorkos eilėraščių rinkinį „Romancero Gitano“, poezijos ritmas transformavosi į ekspresyvią vaidybinę raišką, papildytą Centrinės Amerikos kultūros vaizdiniais. Juos stebint poezija atgimė ne per tiesioginį žodžių suvokimą, o per vizualinį jutimą. Panašią percepciją sukėlė ir Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų instituto šokėjų performansas „Fragmentai“. Jis sujungė Šiaurės Indijos klasikinį šokį Kathak su aktualia migracijos tema. Nors pasirodymas neturėjo tiesioginio literatūrinio pagrindo, jį buvo galima asociatyviai nujausti arba stačiai susikurti pačiam žiūrovui, stebint šokėjų judesius, rakursus ir šokio piešinį. Panašiai galima buvo interpretuoti ir didelio publikos įvertinimo sulaukusio Vilniaus Gedimino technikos universiteto teatro studijos „Palėpė“ spektaklį „ACH,UI!“, kuriame pasaulinės pandemijos patirtis reikšta išimtinai tik akrobatiška dviejų jaunų aktorių kūno kalba, leidžiančia teigti, kad gerai valdomas kūnas gali būti suvokiamas kaip tekstas. Šią kūno kaip teksto idėją kita forma pratęsė Vilniaus universiteto kinetinio teatro šokio spektaklis „Replika“. Per modernią ekspresyvią kūno plastiką ir scenografijos efektus čia buvo gilinamasi į nenutrūkstamą gyvybės ir mirties ciklą, kurį palaiko kaskart atgimstančios, su tais pačiais būties klausimais susiduriančios kopijos.
Įdomu, kad žiūrovams visiškai netrukdė tai, jog spektakliai vyko jiems nesuprantamomis italų, ispanų ar prancūzų kalbomis. Puikus to pavyzdys – estetiškas Santjago de Kompostelos universiteto studentų spektaklis „Seserys“ bei Šveicarijos aktorės pasirodymas „Šventa meilė“. Ši lėlininkė viena pati taip talentingai valdė tris lėles, kad buvo galima tiesiog mėgautis vaidyba, o pasakojimas apie kunigų pedofiliją liko antrame plane ir atrodė tik kaip garsinis spektaklio fonas. Kalbos žinių neprireikė ir stebint Lježo universiteto karališkojo teatro spektaklį „Turbulencijos“. Jo kūrėjai siekė paversti žiūrovus imituojamo skrydžio dalyviais. Aptariant matytus kūrinius, Klaipėdos universiteto teatro vadovė Jūratė Grigaitienė pastebėjo, kad stiprų ryšį su publika dažniausiai lemia taiklus literatūros kūrinio pasirinkimas. Režisierė pabrėžė, kad niekada neprimeta pjesių savo trupei – studentai jas renkasi patys. Todėl nenuostabu, kad šįsyk, kai bendravimas socialiniuose tinkluose tapo rimtu pavojumi žmogiškumui, uostamiesčio trupė parodė Gintaro Grajausko pjesės „Tinklas“ sceninę variaciją. Kad išryškintų šią temą, aktoriai scenoje bendravo susijungę per „Zoom“ platformą. Ne mažiau įtaigi buvo ir Kauno technologijos universiteto teatro studijos „44“ absurdo komedija „Sistere tempus“. Jos ašimi tapo mokslininkų išrastas prietaisas, galintis sustabdyti laiką. Tuo tarpu Kolumbijos Kaldaso universiteto tarpdisciplininis judesio performansas „Migranto kūnai“ iškėlė realios būties ir vaiduokliškų prisiminimų temą. Kūrėjai jautriai perdavė migranto kūno paradoksą – žmogus išvyksta, tačiau jo siela niekada visiškai neatsiskiria nuo tų, kurie liko tėvynėje. Jei jėzuitai XVI a. būtų pamatę šių dienų studentus, bendraujančius per „Zoom“ ar šokančius apie migraciją, jie tikriausiai būtų likę be žado. XIII pasaulinis universitetų teatrų kongresas Vilniuje paliko aiškią žinutę: literatūros klasika gyva, tik dabar ji avi kedus, kartais kuria spektaklius tamsoje be elektros ir kalba visomis pasaulio kalbomis vienu metu, o jos tampa suprantamos tiems, kurie neabejingi teatrui.