Obelis. Drožėjas Lionginas Šepka. Fotografavo Ričardas Šileika
Tave labai vertinau dar būdama ketverių, kai paskui mamą sekiodavau, klausinėdama, kokia čia raidė, o kokia čia. Kaip aš troškau išmokti Tavo rašytinius ženklus! Jokios lėlės ir jokie žaislai manęs netraukė taip, kaip Tavęs pilnos knygos ir žurnalai.
Prieš išmokdama Tave užrašytą perprasti, atsiversdavau vaikų žurnalą „Genys“ ir mėgdžiodavau Tave sąsiuvinyje. Netgi menu, kad jau toje mažoje galvelėje gimė supratimas, jog prieš išmokdama skaityti gražiai suvertus Tavo ženklus, turiu pirmiausia atpažinti juos atskirtus vieną nuo kito. Todėl nurašinėdavau Tave nuo „Genio“ tekstų išbarstytą, sąmoningai – ne iš eilės.
Jau daugelį Tavo ženklų pažinojau, bet vis pamiršdavau v. Šį Tavo ženklo vardą prisimindavau tik prieš akis matydama mažos avytės figūrėlę iš vieno stalo žaidimo. Taip, avytės. Sušnabždėdavusi „avis“ iškart prisimindavau, kadgi čia ta sunkioji v. Tik neįsižeisk dėl tokios netaisyklingos mano, keturmetės, metodikos. Šiame žodyje geriausiai girdėdavau būtent v, o kad jis prasideda trumpute a, dar nesupratau.
Kokia buvau laiminga, kai pagaliau pažinau Tave užrašytą! Nujaučiu, buvo laiminga ir mama, nes jai niekada nebereikėjo sukti galvos dėl dovanų. Artėjant gimtadieniui tik išsiaiškindavo, kokios konkrečiai knygos norėčiau.
Taip mano gyvenime Tu, užrašytoji, ne tik atsiradai, bet jį tiesiog valdyte užvaldei. Knygas, žurnalus ryte rijau. Viską iš eilės ir visuomet. Net eidama į mokyklą ir iš jos. Taip, tiesiogine prasme – ir eidama.
Turiu būti atvira – mano santykis su rašytine Tavo forma vaikystėje nebuvo vien tik dorybė. Buvai ir mano nuodėmė – skaitydavau naktimis, dėl to mama, mane aptikusi, bardavo. Ir vis tiek, vos tik ji uždarydavo kambario duris, kokią minutėlę palaukusi ir vėl įnikdavau į Tave. Skaitydavau ir tada, kai turėdavau ruošti pamokas. Mama, įėjusi į kambarį, jau žinodavo, ką slepiu po vadovėliu. Užsiskaitydavau ir tada, kai reikėdavo susitvarkyti kambarius…
Tačiau toji mano aistra duodavo ir naudos. Geriausiai klasėje išmaniau Tavo vardu vadinamą pamoką, nors specialiai nesimokiau Tavųjų taisyklių. Suabejojusi dėl nosinės ar ilgosios, ant sugertuko (pameni? kiekvienas sąsiuvinis tada turėdavo tokį lapelį, kuriuo nusausindavome rašalo perteklių) užrašydavau abu variantus ir akimirksniu suprasdavau, kaip šioje žodžio formoje Tu įpratusi rodytis. Beje, niekada nesuklydau. Štai ką reiškia tas kasdienis bendravimas akis į akį su Tavimi nuo penkerių!
O aiškias Tavo taisykles iš tiesų išmokau tik universitete pradėjusi Tave studijuoti. Sėdėdama autobuse. Puikiai atsimenu tą maršrutą „Panevėžys–Vilnius“, nes tai buvo bene pirmas kartas, kai skaitydama iš tiesų rimtai mokiausi, o ne vien tik mėgavausi. Nors… nemeluosiu – pasimėgavimo tame procese irgi buvo. Pažinti Tave labiau, sužinoti Tavo paslaptis, tuos visus sudėtingiausius skyrybos ir rašybos niuansus, kurie pažįstami ne kiekvienam net Tave lūpose besinešiojančiam nuo gimimo, atrodė kažkas ypatingo.
Baigusi studijas beveik du dešimtmečius rašiau. Ir pripratau prie Tavęs. Atleisk man, bet nebepastebėjau Tavo ypatingumo. Užsimaniau dairytis į kitas. Pradėjo vilioti kitokie, svetimi, skambesiai – anglų, italų.
Ir tik nuo šio balandžio pradėjau Tave pažinti naujai. Šį kartą Tave atrandu nuo karo pabėgusių Ukrainos vaikų akimis ir ausimis, prieš mėnesį pradėjusi juos pažindinti su Tavimi. Vėl naujai Tave įsimyliu, lygindama Tave su Tavo sese ukrainiete. Žinau, žinau, kaip nemalonu būti gretinamai su kuo nors kitu! Atleisk dėl to, bet ir prašau pakantumo – tai būdas Tave lengviau prisijaukinti šiems paaugliams Tavo skambesio pripildytoje mūsų žemėje. Tu jau ir taip juos išgąsdinai savo nevaržoma laisve groti žodžių galūnėmis! Juos net raminu ir drąsinu kalbėti pagrindinėmis Tavo formomis, bet daugelis jų labai smalsūs – nori žinoti: o kaip Tu įpratusi? Kai paatvirauju – tik išpučia akis.
Fotografavo Ričardas Šileika
Todėl ir pradėjau nuo to, kas bendra tarp Tavęs ir Tavo dabar šitaip žeminamos sesės (tų pačių, kurie ir Tave ištisus dešimtmečius buvo užspaudę). Tad žinai, kokį pirmąjį Tavo žodį mano pamokoje išmoko Ukrainos vaikai (ačiū ir labas atėjo jau mokėdami)? Ji. Nes Tavo sesės abėcėlėje yra raidė, panaši į Tavo i, bet su dviem taškeliais, kuri taip ir vadinasi – ji. Labai greitai išmoko ir žodį jūra. Oi buvo juoko, kai mokantis veiksmažodį patinka Aleksandra pasakė: „Man patinka jūra“. Ją išgirdęs vienas jaunuolis net atsisuko į bendraklasę. Mat vėliau pradėjęs lankyti Tavo pamokas dar nežinojo šio žodžio reikšmės Tavaip. Pamatę jo nuostabos pilnas akis kiti pratrūko juoku, paaiškinę, kad jūra lietuviškai – anaiptol ne berniuko vardas Jura.
O kaip visi juokėsi, išgirdę žodį viskas! Tu tik neįsižeisk, kad šiems vaikams jis primena užsienio įmonės prekės ženklą, net prasidedantį Tau svetimu rašytiniu ženklu. Šiems paaugliams tikrai trūksta juoko. Ir aš tokia laiminga, kai Tu sugebi juos pralinksminti! Kaip susitarę visi pratrūko prunkščioti ir išgirdę žmogus. Kodėl, taip ir neišsiaiškinau, net ir sutikusi vieną suaugusią ukrainietę ir jos užklaususi.
Iki pažinties su Ukrainos vaikais žinojau, kad Tavo mėgstamiausias garsas – s. Ir maniau, kad mes unikaliai tariame tik ė. Šį Tavo pasididžiavimą, vienintelę tokią raidę ir garsą pasaulyje savo mokiniams pristačiau jau pirmosiose pamokose. Tačiau vos prieš kelias dienas septyniolikmetis Timotiejus, po pamokų pasilikęs su bendraklasiu, manęs paprašė paaiškinti, kaip lietuviškai taisyklingai tarti r. Paaiškinau, kad mes niekaip ypatingai jo netariame. Jaunuolis nepatikėjo ir paprašė manęs ištarti kelis lietuviškus žodžius su šiuo garsu. Pasakiau labas rytas ir dar kažką. Jis net ranką kilstelėjo šūkteldamas:
– Štai, tariate kitaip nei mes!
Tada visi trys paeiliui pakartojome tuos pačius žodžius ir visa trijulė puikiai išgirdome, kad aš, lietuvė, r iš tiesų tariu kitaip nei jie, ukrainiečiai. Tačiau paaiškinti, kaip Tavo r ištarti, kad tai būtų Tavo, negalėjau. Tik priblokšta tokios paauglio klausos pasitikslinau, ar jis kartais ne muzikantas. Pasirodo, Timotiejus savo gimtinėje iš tiesų bandė stoti į muzikos mokyklą, bet jo nepriėmė (!?). Tačiau jo šeimoje yra smuikininkų.
Tas pats jaunuolis mane pralinksmino, išreiškęs nuomonę, kad mes, lietuviai, labai nukandame Tavo s vardų galūnėse. Nusijuokiau ir paaiškinau Tavąją taisyklę, kad vyriškosios giminės kreipiniuose keičiama galūnė. Taip, tarkim, Tomas virsta į Tomai. Septyniolikmečiai net susižvalgė dėl tokio Tavo sudėtingumo. Tačiau pasivijo dar vienas klausimas, kodėl taip keistai rašome žodį mes. Juk pagal savo tarimą, remdamiesi Timotiejaus logika, šiame žodyje turėtume rašyti kažką panašaus į slavišką я. Papasakojau apie Tavo ilguosius ir trumpuosius balsius. Jaunuolius labiausiai pribloškė, kad a ir e, net lygiai taip pat rašomi – be jokių nosinių ir brūkšnelių, tariami skirtingai. O kai jiems nupiešiau visus tris mūsų kirčio ženklus – riestinį, dešininį ir kairinį, bei paaiškinau, kad ta pačia raide užrašytas Tavo garsas galįs būti ne tik kad trumpasis ar ilgasis, bet ilgasis dar ir tariamas skirtingai, priklausomai nuo to, kur garsinis akcentas koncentruojamas – garso pradžioje ar pabaigoje, jie tik išpūtė akis. Kadangi jaunuoliai nuoširdžiai domėjosi Tavimi ir Tavo įmantriomis gražmenomis, įdomumo dėlei dar pridūriau apie keturias daiktavardžių kirčiuotes ir jų taisykles.
Tačiau, kaip jau sakiau, negąsdinu Ukrainos paauglių Tavo įnoringumu. Pažindinu palengva, vis parankiodama žavingų Tavo perliukų. Pavyzdžiui, paaiškinau, kad jų nacionalinė gėlė yra tiesiog Tavuoju būdu sulipdyti du žodžiai – saulė ir grąža. Jų net akys suspindo! Vienas susižavėjęs net aiktelėjo: „Kaip saulės grąža!“
Nei tūkstančiai perskaitytų knygų, nei studijos universitete, nei šimtai straipsnių apie Tavo ypatingumą man neatskleidė to, ką kasdien vis parodo šie Ukrainos vaikai: Tavo skambesį, Tavo garsų skambėjimo ir kirčių reikšmę, Tavo mėgstamiausias frazes.
Kai krepšininkas Martynas manęs paprašė pasakyti lietuviškai kairė, dešinė, o išgirdęs patikino per treniruotes girdįs visai kitaip, teko n-tąjį kartą aiškinti, kaip Tu keitiesi linksniuose. Jau įpratęs prie Tavo formų gausybės, bet sužinojęs, kad veiksmažodžių tiek vienaskaitos, tiek daugiskaitos trečiasis asmuo visuomet vienodas (pavyzdžiui, yra), tas pats Martynas uždavė klausimą, šiaip jau adresuotiną Tau prieš kelis tūkstančius metų, kai dar tik formavaisi:
– O kodėl tuomet yra du įvardžiai – jie ir jos? Juk pakaktų ir vieno – jie.
Martynas davė progą dar sykį priminti, kad Tavo skirtingų giminių būdvardžiai turi skirtingas daugiskaitos formas, pavyzdžiui, gražūs, gražios, todėl mums reikalingi ir gimines skiriantys įvardžiai.
Eglė Žalčių karalienė Palangoje. Skulptorius Robertas Antinis
(vyresnysis). Nuotrauka iš VLE
Tačiau turiu kai ką Tau prisipažinti. Mokantis skaičius ir kiekvienam vardijant savo, tėvų, senelių amžių, vienam iš jų pasakius, kad mamai – keturiasdešimt du, nutylėjau. Jiems jau ir taip keblu įsiminti formas. Atleisk – apie dauginius skaitvardžius paaiškinsiu kitąsyk. Ir gal dar labai neskubėsiu. Tikiuosi, kad Tu neįsižeisi – juk svarbiausia, kad Tavimi susikalbėtų. Pasiteisindama turiu Tave ir kuo pradžiuginti. Šie Ukrainos vaikai, kurie dar nežino apie dveji, puikiai moka kelias itin poetiškas Tavo frazes: „Sukasi ratu galvoje momentai“, „Ošia jūra nerami“. Nustebai? Taip taip, šios frazės – iš Monikos Liu eurovizinės dainos „Sentimentai“. Tikiuosi, kad ir ant Monikos nepyksti, kad unikalią lietuvišką pavardę taip susitrumpino iki visiškai nebeatpažįstamos. Visa tai – tik tam, kad prieš kelis tūkstančius metų Tavo buvusioms sesėms, Tave negailestingai pamiršusioms, Tu suskambėtum nors kiek atpažįstamai. Ir atsivėrusiomis širdimis jos išgirstų visą Tavo gryną lietuvišką skambesį Europos scenoje. Galbūt netgi prisiliestų prie medžių vardų koduotės per tą atplaukusią juodą putą. Papasakojau ir savo mokiniams apie Eglę žalčių karalienę. Klausėsi nuščiuvę. Net sutrikau – gal jiems, pabėgusiems nuo karo, per sunku… Tačiau kai kurie pasisakė, kad jau ir bendraamžiai lietuviai supažindinę su šia Tavo liaudies pasaka. Juk palangiškiai!
Beje, šią dainą mokytis Tavęs išsirinko patys. Geras būdas – Tavo skambesį įsiminti su muzika. Tu labai tam tinki.
Šiems vaikams – nuo keturiolikos iki septyniolikos, Tau – apie porą tūkstančių. Ir vis tiek, nepaisant tokio didelio amžiaus skirtumo, Tu padedi mums artėti vieniems prie kitų, pažindintis, juoktis, kad ir kaip būtų sunku lietuviškų linksnių pasaulyje ir karo fronte…
Ligita Sinušienė
Palanga
Šis rašinys 2022 m. konkurso „Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“ suaugusiųjų grupėje pelnė I vietą.