Justina Grigeliūnaitė
Mokausi Ignalinos gimnazijoje ir šiemet jau būsiu abiturientė. Rašau miesto bei mokyklos laikraščiams, domiuosi žurnalistika ir stengiuosi dalyvauti visur kur tik spėju ir sugebu dalyvauti, kadangi visuomet mėgau išbandyti savo jėgas ir atskleisti viską ką gebu. Kai rašau ar kalbu viešai – aš gyvenu. Neįsivaizduoju gyvenimo be kūrybos. Mažai kas žino, kiek daug man reiškia minčių talpinimas lape. Bandau rašyti ir straipsnius, ir pjeses, taigi mano kūryba susideda iš daugybės žanrų.
Kalbėjimo viešai saldumą pajutau dar vaikystėje, pradėjusi lankyti dramos teatrą IKI, kurį lankau iki pat šių dienų. Tuomet pradėjau dalyvauti skaitovų bei rašinių konkursuose bei projektuose „Piliečio žadintuvas“, „Teatro forma“. Lankau renginių organizavimo būrelį, dalyvauju visur, kur tik spėju, kadangi visuomet tvirtai tikiu, kad likimas siunčia man užduotis manydamas, jog visas jas įveiksiu. Kiekvienas konkursas ar išbandymas kvepia man nauju iššūkiu, kurį su dideliu malonumu priimu, noriu įrodyti, jog ir žmonės iš mažesnių miestelių gali pasirodyti ne blogiau, nei iš didelių miestų.
Nuo redakcijos: publikuojame Justinos rašinį, Jaunųjų filologų konkurse 2013 metais pelniusį prizinę vietą (publicistikos ir esė sekcija) .
Pasaulis, kuriame gyvenu
Justina Grigeliūnaitė
Geriau karti tiesa nei saldus melas
Visas pasaulis prikimštas melo. Nė vienas žmogus nemiršta savo širdyje nesinešiodamas jo. Nors ir visiškai nekalto. Tiesą sakyti sunkiau nei meluoti, bet ar tai geriau? Meluojame, kai norime išsisukti, pagerinti esamą padėtį ar neskaudinti žmonių. Vis meluojame ir meluojame dažnai net pamiršdami tiesą. Manome, jog ji niekuomet nebus išaiškinta ir tai tik dar labiau skatina rinktis melą. Skatina pamiršti pasekmes, pamiršti tai, jog „yla visuomet išlenda iš maišo“. Taip pat žmonės mano, kad kitiems melą priimti bus daug lengviau ir vadovaujasi fraze: „Mažiau žino – ramiau miega.“ Taip šlykščiai teršiame pasaulį melu susigalvodami įvairiausių pateisinimų. O melo galima rasti visur: parduotuvėse, mokyklose, bibliotekose, netgi namuose, kai mažas vaikas sudaužęs vazą įnirtingai aiškina mamai, kad tai ne jo darbas, arba paauglė sakydama mamai, kad eina pas draugę ir grįš vėlai, iš tiesų ketina išsmukti į šokius. Melas tartum lydi mus per gyvenimą. Klaipėdiškė Lina Motiejauskaitė Bernardinai.lt straipsnyje „Teisė meluoti?“ išsako tokią nuomonę apie melą: „Šiandien melas apdangstomas labai gražiais šydais, suvyniojamas į dailias, šiuolaikiškas pakuotes ir sėkmingai (dažniausiai pigiau) pardavinėjamas. Man atrodo, kad tai tapo tokiu paplitusiu reiškiniu, kad mes to arba nebepastebime ir nebeatskiriame, arba priimame kaip neišvengiamybę ir susitaikome…“ Ir man atrodo, kad melas tiek paplitęs visur: jau nebegalima jo atskirti nuo tiesos. Meluojame mes ir meluojama mums. Tai lyg užkeiktas ratas, kuriame, regis, suksimės per amžius.
Mums nepatinka, kai meluoja tiesiai į akis. Tai kodėl tada patys taip elgiamės? Nekalbu apie tą nekaltą melą, kuriuo pasinaudojus neatsitinka nieko blogo, nors, aišku, neginuir jo. Kalbu apie tą melą, kurį pasakius gali daug kas pasikeisti. Mums dažnai taip norisi pagražinti tiesą nors trupučiu melo, bet blogiausia, kad tai darydami dažnai nebejaučiame ribų. Per daug pagražiname. Per daug pakeičiame. Kaip galima pakeisti tai, kas tikra, tuo, ko nėra? Mes tai sugebame. Ir vis per tą baimę. Baimę įskaudinti, baimę, kai esame įspausti į kampą ir nebeturime ką daugiau daryti, tik meluoti. Meluojant nėra kada pagalvoti, kaip pats jautiesi, kai tau sakoma netiesa. Bet aišku, kad vis vien kažkada melas bus išaiškintas. Tik laiko klausimas, kada. Ir kuo vėliau, tuo baisesnės pasekmės laukia. Dvidešimt pirmajame amžiuje visai panašiai kaip Renesanso laikų V. Šekspyro „Hamlete“. Naujasis karalius mano, kad visi tikės jo melu, jog brolį(buvusį karalių) nužudė gyvatės kirtis, ir pats neturėdamas nė lašo garbės susituokia su brolio žmona, tačiau tikroji tiesa yra ta, kad jis pats brolį nunuodijo. Hamletas sužino tiesą ir ją visiems parodo. Taip ir išlenda yla iš maišo. Kaip ir šiais laikais pamelavus, dažnai viskas iškyla į paviršių. Karalius tai mes visi. Visi visi, kurie tikimės, kad tiesa niekuomet neišaiškės. O pasekmės dėl atskleistos tiesos karaliui buvo tikrai skaudžios. Jis taip ir mirė su melu širdyje. Kaip ir dauguma mūsų. Nesakau, kad reikia pradėti prisipažinti žmonėms, jog jiems kažkada melavai, reikia tiesiog nustoti tai daryti. Pradėti sakyti tik tiesą, nors ir labai labai karčią, nes „saldus“ melas ją tik paslepia, o po to tas „saldus“ melas šlykščiai išlenda pačiu netinkamiausiu metu. Tikriausiai, nepriklausomai nuo laiko tai bjaurus potyris kiekvienam…
Jie „mato“ gražią ateitį – neužsidarę namuose, o… gyvendami
Mintys po susitikimo
„Jaučiau jų visų žvilgsnius, jie tarsi susmigo į mane vienu metu, kai tik žengiau žingsnį iš namų, norėjosi bėgti atgal ir užsidaryti nuo viso pasaulio. Kodėl, po velnių, visi sako, kad žmonės jaučiasi nejaukiai prie neįgaliųjų, jeigu aš vienintelė, kuri tuo metu nejaukiai jaučiausi? Tikriausiai jie visi žiūrėjo į mane su didžiuliu gailesčiu, taip, pripažinsiu, man ir pačiai savęs buvo gaila.“ Tai pirmosios devyniolikmetės Linos (vardas pakeistas) mintys po nelaimingo atsitikimo, išėjus į gatvę. Ko gero, ji teisi, prasilenkę su neįgaliuoju dauguma pajunta gailestį, nors ir nežymų. Mes gailime žmonių, kurių gyvenimą galime patirti per kelias sekundes. Mes visi gyvename laimingai, kol gyvenimas mūsų neišbando.
Nelaimė priverčia pamiršti gyvenimo skonį
„Nenorėjau daryti nieko kito, tik sėdėti užsidariusi ir verkti, maniau, kad visas mano gyvenimas žlugęs. Nenorėjau matyti draugų, vaikino, man buvo gėda, kad aš esu ne tokia kaip jie. Bijojau išgirsti jų juoką, tuo metu aš maniau, kad visas pasaulis žiūri į mane ir juokiasi. Pripažįstu – nenorėjau gyventi. Po pirmojo išėjimo į gatvę man prireikė dar poros mėnesių, kad išdrįsčiau vėl išeiti iš namų. Man prireikė keturių mėnesių, kad išeičiau pasivaikščioti“, – Lina kalbėjo vis dar drebančiu balsu, telefono ragelyje girdėjau ją pirštais barbenant į stalą, jaučiau, kad jai buvo skaudu prisiminti visa tai, ką patyrė, nors dabar, kaip ji ir sakė, gali nusišypsoti sakydama: „Kokia aš visgi buvau silpna.“ Šioks toks nerimas liko iki dabar. Dabar Lina, kaip ir dauguma neregių, po tam tikro laiko gyvena laimingai ir bando nebegalvoti apie praeitį, bet kad tai pasiektų, turėjo ne vieną ir ne dvi problemas, iškilusias jos kelyje.
Laikas palaipsniui tampa draugas, o ne priešas
Tomas (vardas, jo prašymu, pakeistas) taip pat, kaip ir Lina, manė, jog negalės viso to ištverti. Kiekviena gyvenimo diena jam buvo tarsi kankynė, prabudęs ryte jis tegalvodavo, kaip greičiau vėl užmigti. Jį pastebėjusi buvau seniai, bet užkalbinti galimybę turėjau tik dabar. „Visi man tik ir šnekėjo, kad priprantama prie visko, kad dabar sustiprės mano juslės ir tai kompensuos mano negalią. Nė vienu iš jų netikėjau. Iš tiesų net ir dabar sunku ištarti žodžius – aš esu aklasis. Man prireikė pusės metų, kad galėčiau išeiti tiesiog pasivaikščioti. Po tos dienos aš supratau, jog viskas nėra taip blogai, blogai yra tik sėdėti užsidarius namuose ir savęs gailėti. Aišku, kol tai supratau, praėjo nemažai laiko, iš pradžių ir pats savimi netikėjau.“ Abu kalbintieji neregiai pokalbyje išskyrė laiką, jo reikšmę po nelaimės. „Dabar po visko, ką iškentėjau, galiu teigti, kad laikas mano draugas“, – juokiasi Tomas.
Aš iš tiesų esu toks nenormalus?
Tiek Tomas, tiek Lina pripažino, kad vienas sunkiausių dalykų aklajam yra pradėti mokytis. „Jausmas neapsakomas. Kai pirmą kartą į kambarį įžengė mokytoja, kuri turėjo mokyti mane Brailio rašto, norėjau spjauti jai į veidą, juk skaityti mokiausi dar prieš eidama į pirmąją klasę“, – tokius žodžius su skausmu išgirstu iš Linos. O Tomas teištaria, kad vienintelė mintis, kai tėvai nuvežė jį pas mokytoją, buvo: „Ar aš iš tiesų esu toks nenormalus?“ Abu teigia, kad tapo daug lengviau susipažinus su tokiais pat kaip jie, girdint jų optimistiškus balsus ir randant jų žodžiuose šiokią tokią viltį susigrąžinti laimę.
Mama – žingsnis į gražią ateitį
„Iki nelaimės su mama kalbėdavau tik tarp kitko, pagrindinis jos klausimas būdavo: „Kaip sekėsi mokykloje?“ arba „Kada grįši?“, bet po nelaimės suvokiau, ką visgi gali padaryti mama dėl manęs ir mano tolimesnio gyvenimo. Iš pradžių buvo kiek keistoka, bet vėliau be vakarinio pokalbio su mama neįsivaizdavau nė dienos“, – dalinosi savo patirtimi Lina. Jos mama nebuvo užsidegusi kalbėti apie nelaimę ir kas vyko po to, kalbėdama nervinosi ir vis nutildavo sakinio viduryje. „Iš tiesų buvo be galo sunku po nelaimės grįžti į normalų gyvenimo ritmą. Iš pradžių namuose tvyrojo įtempta tyla, atrodė, tarsi visi bijojo šnekėti, bet kai naktimis girdėdavau dukros verksmą, nebeiškenčiau. Pradėjau vakarais su ja kalbėti apie viską. Pradedant kasdieniais dalykais ir baigiant gyvenimu. Ji sakydavo visus savo rūpesčius ir aš stengdavausi jai padėti, kartais net ne žodžiais, o veiksmais. Tikriausiai viena iš mano taktikų sugrąžinti ją į normalų gyvenimą buvo nesielgti su ja kaip su neįgaliąja. Ne viskas jai buvo „patiekiama ant lėkštutės“, daug ką padaryti turėjo pati. Taip ją priverčiau išeiti iš savo kambario, pradėti vaikščioti po namus, vėliau ir kieme. Man buvo gera matyti, kad po kiekvieno pokalbio ji darėsi vis laimingesnė, kad galėjau ir vėl išvysti jos šypseną, buvo neapsakomai gera, kad jos ašaras pakeičiau į juoką. Ji tapo laimingesnė nei anksčiau, nes įsigijo draugę, gal net geriausią, mane – savo mamą.“ Lina atsisveikindama pasakė, kad mama grąžinospalvas į jos gyvenimą. Iš pokalbių su Lina ir jos mama supratau, kad net ir blogiausiose situacijose atsiranda kokia nors išeitis.
Man padėjo žmonių veidai
Kai paskambinusi Tomui paprašiau jo susitikti dar kartą, kad galėtų man papasakoti, kas jam padėjo viską ištverti, jis tik ištarė: „Rytoj 17.00 būk ten pat, kur praeitą kartą.“ Kadangi jo balsas buvo rimtas, išsigandau, kad galbūt pokalbis nesiriš. Bet jau kitą dieną žingsniuodama į susitikimą su Tomu iš tolo pamačiau jo veide šypseną ir nusiraminau. Šalia stovėjusi mergina, tikriausiai draugė, pakštelėjo jam į skruostą ir paėjo į šalį. „Tik žinok, kad iš pradžių man bus kiek sunkoka apie tai kalbėti“, – įspėjo mane Tomas. Ir iš tiesų, pradžioje žodžiai strigo, bet vėliau viskas susitvarkė ir išgirdau tokią istoriją, kokios net nesitikėjau išgirsti: „Po nelaimės buvo labai sunku suprasti, kad daugiau nebepamatysiu brangių žmonių veidų, vieno iš jų – savo merginos. Aš bijojau, kad laikui bėgant visai pamiršiu, kaip ji atrodo, taip pat bijojau, kad pamačiusi mane tokį ji nebenorės su manimi būti, juk tada aš jaučiausi nenormalus, man buvo gėda, taigi dėl šių baimių nesimačiau su ja beveik mėnesį, kol galiausiai tėvai privertė susitikti. Širdis drebėjo iš baimės. Jaučiau, kaip ji įėjo į mano kambarį ir prisėdo greta. Tylėjome maždaug pusvalandį, o gal ir daugiau, juk tuomet nejaučiau laiko tėkmės. Draugė pasakė, kad tėvai išdavė jai mano baimes, kad ji žino, ką daryti, po to paėmė mano rankas ir uždėjo jas ant savo veido, liepė man jį liesti. Iš pradžių buvo kiek keista, nes nesupratau, ką tai pakeis. Bet jausmas buvo nuostabus, liesdamas aš vėl atgaminau kiekvieną jos veido kontūrą, be to, pajutau duobutes skruostuose, kai ji šypsojosi, nors anksčiau jų net nebuvau pastebėjęs. Nuo tos dienos aš pradėjau liesti ir kitų žmonių veidus, žinoma, pirmiausia pažįstamų, vėliau tų, su kuriais susipažindavau. Netgi pradėjau naują veiklą, ko niekada anksčiau nebūčiau daręs, – lankyti keramikos būrelį. Gal ir juokingai skambės, bet mokytoja iš molio nulipdo galvos formą, o aš atkartoju jaustus veido bruožus. Tai man padeda. Labai padeda užsimiršti. Mano draugė padėjo atsikratyti didžiausios baimės ir dabar aš laimingas, nes užuot matęs veidus aš galiu juos jausti.“ Pamojau ranka ateiti jo draugei, pajutau didelį norą apkabinti ją ir padėkoti, jaučiau jai pagarbą. Ji pravirko, tik klausimas, ar džiaugsmo ar per ilgai susikaupusio skausmo ašaromis. Atsisveikindamas Tomas paklausė, ar galėtų paliesti mano veidą, kad įsivaizduotų, kaip atrodė žmogus, su kuriuo dalinosi vienu savo gyvenimo tarpsniu. Mačiau, kaip jis šypsojosi tai darydamas, supratau – tai tikrai jam labai padeda.
Ar vaikų linijoje rasiu pagalbą?
„Vaikų linija – tai pagalbos tarnyba vaikams ir paaugliams“, – teigia užrašas ineternetinėje svetainėje. Telefono ekrane įvedu skaičius 116 111 ir skambinu. „Laba diena, čia vaikų linija, kuo mes jums galėtumėme padėti?“ – išgirstu malonų balsą, sklindantį iš telefono. tikriausiai pokalbis bus malonus ir įdomus. „Laba diena, norėčiau paklausti jūsų, ką daryti, prieš savaitę man pasakė, jog mano regėjimas vis silpnės ir galiausiai apaksiu arba matysiu tik neryškius šešėlius, po šios žinios nebenoriu gyventi, nenoriu niekur eiti iš namų, noriu tik sėdėti užsidariusi ir verkti“, – liūdnai pasakau. „Mhm“, – atsako man. Tyla tęsiasi apie minutę, tuomet tas malonus balsas manęs klausia: „O tu visada blogai matei?“ „Nuo vaikystės“, – atsakau. „Mhm“, – išgirstu vėl iš savo pašnekovės. Vėl minutės tyla. Šį kartą neiškenčiau ir nutraukiau tylą žodžiais: „Aš nebenoriu gyventi, nes nežinau, kaip tai reikės daryti, kai negalėsiu nieko regėti.“ Į mano kiek liūdnoką pasisakymą malonioji pašnekovė sugebėjo atsakyti: „Mhm. O tu labai blogai matai?“ Tikriausiai neverta net cituoti tolimesnio mūsų pokalbio, nes visi patarimai iš vaikų linijos tebuvo: „Mhm“. Malonus balsas ir klausimai ne visada padeda, ypač jei sakai, kad tu neturi noro gyventi, o tavęs klausia tokių nereikšmingų dalykų – tai būtų vertinga tuo atveju, jeigu žmogus, kuris skambintų, tiesiog norėtų pašnekėti, o ne gauti patarimų tolimesniam gyvenimui. Nors tai, ką kalbėjau, buvo tik vaidyba, mano nuotaika subjuro. Atsisveikinau su manimi šnekėjusia vaikų linijos konsultante ir padėkojau už pokalbį. Bet ar toks pokalbis padėtų žmogui, kuris nebenori nieko daugiau gyvenime? Juk kiekvienas ištartas žodis yra svarbus tokiu atveju, kiekvienas „Mhm“ lieka atmintyje, nors ir ne tai tikėjaisi išgirsti prieš pradėdamas pokalbį.
Kokios mintys iškyla prieš akis pamačius neregį?
Žmonės pažįsta tik gailestį. Iš trisdešimties žmonių, kuriems buvo užduotas šis klausimas, dvidešimt vienas labiausiai išskyrė žodžius: „Jausčiau aklajam didelį gailestį ir tiek.“ Dar įdomiau buvo klausyti atsakymų uždavus klausimą: „Kaip manote, kokia įprasta aklo žmogaus diena?“ Vienas iš atsakiusiųjų telefonu nusijuokė ir teištarė: „Atsikelia ir vėl nueina miegot, juk jie negali nieko daryti, jie nieko nemato, tiesiog nuobodžiauja namuose ir viskas.“ Ar tikrai neregiai visuomet sėdi užsidarę namuose? Ar jie negali tiesiog gyventi įprasto gyvenimo kaip visi normalūs žmonės? Ir ar negalima jų laikyti normaliais žmonėmis? Liną su Tomu prajuokino šie žmonių atsakymai, jie sako, kad gailesčio tikrai nereikia, o ir lovoje jų diena prasidėdavo ir baigdavosi tik pradžioje. Ne, jie daug mieliau būna tarp žmonių. Taip, jie gyvena įprastą gyvenimą, tik šiek tiek sunkesnį. Taip, galima juos laikyti normaliais žmonėmis.
Kas jiems visiems iš tiesų padeda išlipti iš tamsos?
Juokas, veidų lytėjimas, supratimas, kad galima visko išmokti, draugai, grynas oras, ryžtas, viltis, šviesa, šeima, pasitikėjimas, bėgančios dienos, pasivaikščiojimai, pokalbiai prie arbatos, drąsa, noras gyventi, aplinka ir laikas. Laikas mūsų draugas, jis sugeba net ir pačius sunkiausius dalykus paversti prisiminimais. Tai jis ir drąsa gyventi toliau, laiką leisti ne namuose labiausiai padeda neregiui. Geriausia laukti pagalbos iš artimųjų ir, svarbiausia, nebijoti jos priimti. Kalbintieji neregiai pripažino – jeigu nebūtų buvę jiems padėjusių žmonių, gal ir dabar „nematytų“, kas vyksta už jų kambario durų.
Sugedęs kopijavimo aparatas
Kopija, kopija, kopija, originalas, kopija, originalas, kopija, kopija… Kas tai? Gal televizijos laidos, kurios savo vienodumu stebina kiekvieną kartą įsijungus televizorių, o gal naujos fantastinės knygos, kurių blizgantys viršeliai savo spindesiu, rodos, varžosi labiau nei pačių knygų turiniai? Ne. Tai tikriausiai makiažas ar apranga? O gal visgi šukuosena?
Dar blogiau. Milijonai vaikščiojančių „mumijų“. Net nežinančių, ką reiškia gyvenimas. Tu gali nusipirkti grožį, bet ne žavesį, gali nusipirkti, ką tik nori, tik ne gyvenimo vertybes. Parduotuvės prikimštos kopijų, lyg paskutinei gyvenimo dienai reikalingiausių daiktų. Tūkstančiai, gal net milijonai eina į jas tikėdamiesi nusipirkti originalumo, tačiau gauna tik apgaulę, nes perka beverčius daiktus. Beveik viskas, kas už pinigus, – gražu, bet nenaudinga. Juk tos pačios parduotuvės tiesiog išspjauti sugedusio kopijavimo aparato lapai. Kopijos. Ir mes džiaugiamės tomis kopijomis – apgaulėmis (patinka apgaudinėti patiems save). Tas pats, kaip nusipirkti knygą „Skaitymas – puikus laiko praleidimo būdas“ nemokant skaityti. Faktas, kai mes tikimės būti geriausi, tampame juokingiausi, juk visada taip būna. Ne, ne tikėtis reikia, o dirbti. Net ir sau. Labiausiai sau. Ne, ne prieš veidrodį dirbti, ne parduotuvėse prieš batų lentynas ir toli gražu ne žiūrint į kompiuterio ekraną, kuriame matoma tavo nuotrauka, įdėta penkiose visiškai vienodose pažinčių svetainėse, svarbiausia, dirbti su savo širdimi ir mintimis, stengtis ir norėti. Tai tikriausiai vienintelis dalykas, kurį kiekviena kopija turi originalų. Keistai skamba – originalas kopijoje. Ir vien dėl to neturime lengvai pasiduoti, turime kovoti su visu bandančiu mus suvienodinti pasauliu. Neleiskime, kad visos apgaulės sunaikintų mus pačius. Mes – tai ne mūsų „žydros akytės ir šviesūs plaukučiai“, to nesunaikinsi, mes esame mūsų viltys ir tikslai, mes esame mūsų širdys ir mintys. Aplinka stipri. Televizija, internetas, knygos ir muzika lydo mūsų smegenis. Nesakau, jog visa kultūra, bet populiarioji tikrai lydo. Tai, kas blizga ir yra populiaru, nebūtinai yra naudinga mums. Perskaityk bevertę knygą („Saulėlydis“) – turėsi malonumą maždaug porą dienų, jei tiksliau, tiek, kiek skaitysi ją, paklausyk bevertės muzikos (spiegiančio „Popso“), džiaugsiesi (???) apytiksliai keturias minutes – tiek, kiek trunka daina. Ir vien dėl to galima sakyti: „Taip, mes esame stipresni už aplinką.“ Kodėl? Turime minčių, kurių vertė taip greit nenusidėvi. Mes stiprūs, mes kuriame ateitį. Mielieji, mes esame ateitis, nuo mūsų priklausys aplinka, kurioje gyvensime. Ir aš nenoriu, kad mano vaikai jaustų laimę kelias minutes ar dienas, noriu, kad jie būtų laimingi kiekvieną minutę, kiekvieną dieną – visą ilgą gyvenimą.
Visi turim suprasti: pasaulis yra didelis kopijavimo aparatas, kiekviename kampe paliekantis žymę, jog jo čia jau būta ir gerai pasidarbuota. Jis tyliai šypsosi stebėdamas savo padarinius gimnazijose, bibliotekose, parduotuvėse, internete ir televizijos kanaluose. Net nesuprasdamas, koks beviltiškai bevertis jis yra. Kopijos naikina mūsų ateitį. Kopijose nėra nei lašelio ateities.
Sugedęs tu, mūsų didelis kopijavimo aparate, kaip velniškai gaila, kad niekas nesupranta, kad tu sugedęs. Jei supras, tai jau per vėlai, kai patys tavimi pradės naudotis ir taps priklausomomis kopijomis. Turime pamatyti jau dabar, kokias bevertes kopijas tu tesugebi padaryti. Ir visgi tikiu – pasaulis taps mums didele saule, kurios kiekvienas spindulys bus skirtingo ryškumo. Kopijavimo aparate, mes dar ateisime, nes ir esame tie spinduliai, šviečiantys į ateities langus.
Gailestis nėra pagalba
Neįgalus žmogus visuomenėje. Laukiant atvykstančio traukinio mano akis užkliudė mergina invalido vežimėlyje, atrodo, nieko keisto, bet aš niekaip negalėjau atitraukti akių nuo jos iki pusės be gailesčio nurėžtų kojų. Šalia jos stovėjo jauna moteris, tikriausiai mama, kurios veido net neįsiminiau, nes visas mano dėmesys buvo sutelktas į ją – merginą, kuri niekuomet negalės bėgioti, negalės atsistoti. Staiga pasijutau šlykščiai, apsidairiusi aplink pamačiau daugybės žmonių akis, subestas vien tik į ją: vieni tyliai kikeno, kiti su apgailėtinu, tikrai apgailėtinu gailesčiu nužiūrinėjo ją, o aš… Ką aš? Pasijutau beviltiška, kaip ir visi tie žmonės, man norėjosi spjauti visiems į veidus už jų įžūlius žvilgsnius, bet tuomet supratau – ta mergina norėtų spjauti ir man, nes aš esu lygiai tokia pat kaip jie.
Jie nėra invalidai. Gyvojoje bibliotekoje kartą teko bendrauti su viena neįgaliąja, pirmosios mintys: „Kaip reikės bendrauti? Jausiuosi nejaukiai, nes galiu vaikščioti, nevaržomai judėti, o ji negali… Kaip jos nesivaržant ko nors paklausti?“ Visos baimės, slėgusios mano krūtinę, nukrito jau po pirmų dešimties sekundžių. Ji šypsojosi, persimetėme keliais kasdieniškais sakiniais. Kalbėjo visiškai drąsiai, net klausti nereikėjo, o visas mano mintis, supratimą pakeitė vienas vienintelis jos ištartas sakinys: „Aš esu tokia pat kaip visi, o labiausiai mane nervina, kai mane pavadina invalide. MES NE INVALIDAI, invalidais galbūt, bet tik galbūt galima vadinti tuos, kurie net nemąsto logiškai, o mes tiesiog neįgalieji.“ Ji tokia kaip ir visi – normalus žmogus mūsų visuomenėje.
Kartais geriau pašaipos nei gailestis. Žmonėms, turintiems negalią, kartais geriau, kad iš jų pasišaipytų, negu žiūrėtų bejėgio šunyčio akim. „Niekas taip nenervina kaip žmonės, kurie mano, kad padeda žiūrėdami į mus gailestingais žvilgsniais, po velnių, man niekas dėl to žvilgsnio neprisiūs rankų, niekas nepanaikins mano ligų, o jie tiesiog žiūri ir bando mano kantrybę“ , – netyčia nugirsta frazė radijo laidoje sustabdė paprasto ryto sekundę, kad galėčiau įkvėpusi oro įsigilinti į kiekvieną žodį. Pašaipos parodo, kad žmogus kvailas, o ką parodo gailestis? Gailestis tiesiog sugeba viską gadinti.
Mūsų problemos „muilo burbulai“. Dažniausiai klausant nuotrupų iš kasdieninio gyvenimo galima nugirsti pačias „didžiausias“ jaunimo problemas: „Manęs mama neišleido į šokius“, „Jis mane paliko.“, „Aš atrodau šlykščiai.“ Stop. Tyla. „Aš negaliu matyti ir vaikščioti“, – ir po to jau nebelieka žodžių. Mes nesugebame vertinti gyvenimo, nesugebame to, ką jie sugeba labiau negu bet kas kitas. Juk neįgalieji nesėdi užsidarę nuo viso pasaulio ir neverkia iki gyvenimo galo, kaip dažnai darome mes, negana to, mes galime, tikrai galime matyti mažus dalykus, bet jų nepastebime, esame aklesni už pačius akliausius žmones. Juk galime ne tik užuosti gėlę, bet ir ją matyti, mes matome traukinį, o ne tik girdime jo dundėjimą. Tai kodėl, po velnių, tuomet gėlė ar tas pats traukinys daugiau džiaugsmo teikia aklajam? Ar mes tokie kvaili, kad mums reikia nelaimingo atsitikimo, kad pastebėtume… gyvenimą?
Yra daug silpnesnių. Stiprybe, kur tu? Girdžiu vien žodį savižudybė, baisiausia, kad vis dažniau ir dažniau. Atsiradus bet kokiai problemai visi sako, kad gyvenimas tik skaudina, nors dar net nėra paragavę tikrojo gyvenimo. Visuomenėje nusistovėjusi nuomonė, jog neįgalieji yra silpni, būtinai nuo ko nors priklausomi žmonės. Teisybę sakant, aš jaučiuosi daug silpnesnė už juos. Negaliu teigti, kad visi jie trykšta stiprybe, bet kad moka kabintis į gyvenimą kiekvienu plaukeliu, tai tikrai. Mane gąsdina tai, jog žmonės žudosi nesuprasdami, kad gyvenimą reikia vertinti tokį, kokį turi. Visgi tarp mūsų pilna kitokių pavyzdžių. Ne invalidų, ne pašaipos objektų, o žmonių, kurie net ir neturėdami kojų tvirtai stovi ant žemės, tų, kurie net ir nematydami, pasaulį mato patį nuostabiausią, taip pat ir tų, kurie negalėdami pajudėti, sugeba sušokti su gyvenimu laimės šokį. Gyvenimas visada šalia, nereikia jo atstumti, nereikia smerkti ar gailėti kitų gyvenimų – jei gali, tiesiog užsičiaupk su savo problemomis ir padėk jiems, jei negali, tiesiog užsičiaupk ir gyvenk.
Sveikas žmogus yra tas, kuris nori toks būti, net jei širdį spaudžia nesėkmės ar ligos, net jei neturi to, ką kartais taip reikėtų turėti, svarbu norėti ir tikėti.
Klausyk savo širdies
Neatmerk man akių. Neleisk išvysti pasaulio. Šypsokis man, kad lengviau būtų, kad ir nematydama žinočiau – tavo šiluma čia. Šilumos visada man reikėjo – jei ne iš artimųjų, tai iš aplinkinių. Ir negera sutikti atgrasias akis, negera jausti šaltį. Todėl ir neatmerk dar mano akių. Aš užsimerkusi, o tu čia, ar gali būti kažkas geriau? Kalbėk. Nupiešk man tobulą pasaulį savo žodžiais. Be melo. Be išdavysčių. Be šalčio. Tik šiltą pavasarį man nupiešk, kai gera. Gera jausti saulės spindulius ant veido vos prabudus, kai vaikai šokinėja per balas, o piktos mamos negali dėl to nenusišypsoti. Nupiešk pirmąsias senutes, jau susėdusias ant suoliukų kiemuose, piešk su šypsena, kad dar geriau būtų. Tavo šypsena man visada patiko. Kaip pakilusi saulė po tamsios nakties. Šypsokis, o aš įsivaizduosiu. Aš viską susikursiu pati. Ir tu man padėsi. Gera bus gyventi pasaulyje, tokiame šiltame ir nerūpestingame. Amžino pavasario pasaulyje. Be skausmo. Be audrų. Nebus ten abejingų, nebus piktų ir niekuo nepatenkintų žmonių. Mes mylėsime pasaulį, mylėsime gimtinę ir niekada nuo jos neatitrūksime. Kiekvieną dieną rasime laimės. Laimė pati mus suras. Mes mokėsime džiaugtis mažais dalykais lyg vaikai. Džiaugsimės pamatę boružėlę ant delno ar vaivorykštę virš ežero. Visi bus laimingi. Tik neatmerk man akių. Kalbėk toliau. Nenustok kalbėti, o aš įsivaizduosiu viską. Matysiu viską taip aiškiai, kad, rodos, jau ranka pasiekiama. Tame mūsų sukurtame pasaulyje žmonės nebijos daryti to, ką nori. Nebijos, nes niekas apie nieką blogai nešnekės. Nebebus baimės. Visuomet jausime kito pagalbą. Jausime artumą. Visi vieni kitiems bus artimi. Artimiausi. Tik neatmerk man akių. Juk čia nieko nėra. Tik aš ir tu. Ir tobulas pasaulis. Neatmerk mano akių, neatmerk. Juk taip baisu, kai viskas, kuo tikėjau, netaptų melu. Todėl ir neleisk man atsimerkti, neleisk išvysti niūraus pasaulio … bent sapne.
Mes nesame tokie, kokius mus įsivaizduojate
Mes ieškome ir randame, mes keičiamės ir augame, konfliktuojame ir taip vis daugiau suprantame. Mes – šiuolaikinis jaunimas. Dažnai gatvėje, troleibuse ar parke galima nugirsti senukų ir suaugusių žmonių nuomonę apie mus: „Ne tokie, kokie būdavo anksčiau.“ Visiems niekuomet neįtiksi. Kažkoks jaunuolis užsirūkė laiptinėje, nors buvo uždrausta, ir numetė nuorūką senai močiutei iš to paties namo po kojom. Nuo tada ji nusprendė, kad jaunimas neturi pagarbos kitiems. Piktas, niekuo nepatenkintas vyras aptiko besikeikiančią ir geriančią jaunuolių grupę prie ežero, nuo tada visi jauni žmonės, vaikščiojantys būriais, jo manymu, geria pakrūmėmis. Visuomet skubančios namų šeimininkės akis televizoriaus ekrane užkliudė laida, kurioje rodomi vagiantys ir bėgantys nuo policijos jaunuoliai, ji būtinai pagalvojo: „Reikia saugotis, dabar visi jie tokie.“ Stop. Šių laikų lietuvių poetė, prozininkė, kritikė Renata Šerelytė atsakinėdama į Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos mokinių klausimyną įrodo visai ką kita, jog negalima sakyti – viena ar kita karta geresnė: „Buvo toks epizodas, mačiau savo akimis. Sereikiškių parke ant suoliuko sėdi surukusi senutė, sena kaip XIX amžius. Pro šalį eina mokiniai su mokytoja – šeštokai, ne vyresni. Šurmuliuoja, šūkauja, juokiasi. Du atsilieka, ir senutė staiga parodo jiems nepadorų gestą. Vaikai net atšlyja. Vienas atsitokėjęs pasako: „Na ir senimas šiais laikais…“ Užtat jeigu kas ima pernelyg peikti jaunus žmones ar mokyti juos etiketo, prisimenu šį epizodą.“ Renatos Šerelytės pavyzdys tik įrodo, jog kartais reikia apsidairyti aplink platesniu žvilgsniu ir pakeisti savo nusistovėjusį „minios“ požiūrį. Juk kiekvienas atsako už save, savo elgesį. Tiek jaunas, tiek senas. Mes, šių laikų jaunimas, visi jauni, bet skirtingi. Turime skirtingus interesus ir siekius, kaip ir visuomet būdavo. Nėra šiuolaikinio jaunimo, yra tik jaunimas. Jauni žmonės visais laikais buvo tokie patys: su savomis problemomis, savais išgyvenimais ir konfliktais. Skiriasi tik aplinka, kurioje gyveno jie, ir ta, kurioje dabar gyvename mes. Galbūt tiesiog į mus buvo dėta per daug vilčių? Tikėtasi, kad būsime tie, kurie atėję viską pagerins. Galbūt buvo tikėtasi, kad visi mes būsim „angelai“ be nuklydimų? Žmogui reikia klysti, kad atrastų teisingą kelią, ir geriau jaunam nei jau pasenusiam. Reikia gyvenimo ragauti, kad sužinotume patys, kaip vaikus reikės auklėti. Juk ne visi pasaulio jaunuoliai gyvena duobėje ir iš jos neišlipa. Iš mūsų daug tikimasi ir viskas pasiteisins, tik reikia ne smerkiančių, o skatinančių žvilgsnių. Mes nesame kitokie, mus tik supa kita aplinka.
Gyvybė – stebuklas
Kaip galima nevertini to, ką mums Dievas davė? Jis davė kūną ir mintis, galimybę gyventi ir suprasti. Jis davė mums gyvybę. Tik vieną. O dabar pilna tų, kurie jos nevertina. Pasirenka patį lengviausią kelią ir pamiršę viską, kas jiems buvo suteikta, tiesiog baigia gyvenimą. Taip atsitinka, kai žmonės patiria kelis skaudžius gyvenimo smūgius, nemoka jų įveikti ir tiesiog nuleidžia rankas manydami, kad gyvenimas jau yra beprasmis. Jie nežino, kad baigia tik gyvenimą, bet ne sunkumus ir problemas. Problemos lieka, gyvuoja ir toliau, tik be jų. Visi sunkumai lieka artimiesiems. Žmonės nebemoka, o gal nebežino, kaip reikia vertinti savo ir kitų gyvybę. LSMU studentė Vytenė Šliumpaitė straipsnyje „Kūrėjo rankose – Gyvybės stebuklas“ išsako ir man mintis apie mirties pasirinkimą, parinkimą: „Mes pasikeitėme, pajautėme viską galintys. Galbūt todėl nusprendėme, jog galime rinktis – gyvybę išsaugoti ar ją sunaikinti. Juk tai mūsų gyvenimas, daug didesnis ir svarbesnis už tą „kelių ląstelių junginį“. Kas gi turėjo nutikti žmogui, kad jis įgalino save priimti tokius sprendimus?“ Ir man keista, kad šiuolaikinis žmogus lyg Hamletas mano, kad gali lengvai mąstyti būti ar nebūti, lyg žiaurusis Neronas lengvai nuspręsti – žudyti, ne pasigailėti. Gali taip paprastai galvoti apie tokį baisų dalyką. Noras mirti tai tik sekundės „užgaida“, prieš pat mirtį žmogus to nebenori. Jis sužino, kad tik manė – mirtis viską išspręs. Tai esu girdėjusi iš žmogaus, kurį išgelbėjo nuo savižudybės. Tokiems žmonėms, kurie renkasi „nebūti“, stinga stiprybės ir pasitikėjimo savimi, galbūt netgi žmonių, kurie padėtų viską išspręsti. Išspręsti be mirties, optimistiškai. Taip neteisinga, kad pasaulyje kasdien tarp gyvybės ir mirties atsiduria daugybė žmonių, kurie bet ką atiduotų, kad tik galėtų gyventi, jiems gyvybė reiškia viską, o kitiems nusispjauti į savo gyvybę. Taip neteisinga, kad tie, kurie turi galimybę gyventi, žudosi, taip lengvai užbaigia savo gyvenimą, o tie, kurie nori kabintis į gyvenimą iš visų jėgų, miršta trokšdami gyvenimo. Taip norisi nusivylusiems sušukti: „Juk gyvenime tiek daug grožio! Tiek šviesos ir vilties!“ O daug kas tai dažnai pamiršta, mano, kad gyvenimas turi būti be sunkumų, nes jie tik žlugdo mus. Žmonės tikisi, kad gyvenime viskas bus „patiekta ant lėkštutės“, dėl to dažnai ir nusivilia. Paguosti nusivylusius galėtų tokie madingi internetinėje erdvėje H. V. Longfeldo žodžiai: „Kiekviename gyvenime turi būti truputis lietingo oro.“ Mums reikia išgyventi tą lietų ir tada nušvis saulė. Visam gyvenimui. Problemos mūsų nesužlugdo, jos mus tik stiprina.
Lyjant jausmams
Barbenk, lietau, į langą, barbenk be jokio gailesčio, vis stipriau ir stipriau, kad pati nebegirdėčiau savo minčių ar rėkiančio balso. Rėkiu iš vidaus, laužausi kaulus ir bandau ištraukti kiekvieną mintį iš galvos. Mane žudo ruduo. Iš tiesų tai nekenčiu ir to barbenančio lietaus. Nustok, lietau, nebarbenk, noriu suprasti save. O gal ir geriau taip, geriau kartais nežinoti, geriau nejausti, nes atsiranda baimė pajusti tai, ko nesitikėjai. Jausti neapykantą tam, kurį mylėjai, ir atvirkščiai arba suprasti, kad nesiilgi to, kurio taip ilgai laukei, juoktis iš kažko, dėl ko anksčiau verkei. Mane tai žudo, žudo iš vidaus, kiekvieną kūno ląstelę degina tas žinojimas, jog viskas laikina. Laikinas jausmas vienas iš nemėgstamų besikeičiančių dalykų. Dar galiu susitaikyti su besikeičiančiomis mokslo reformomis ar televizijos laidomis, kurios pradeda stebinti savo vienodumu ir paprastumu, bet su tuo, kas, atrodo, turi būti amžina, pasikeitimu, susitaikyti negalėsiu niekada. Tai džiugina, tai skaudina. O kartais man patinka būti skaudinamai, patinka, kai kiti verčia liūdėti, tuomet galiu klausyti liūdnos muzikos, gerti kavą ir gailėti pati savęs. Šlykštu ar ne? Šlykštu jausti, bet šlykštu ir būti bejausmei. Aš laikausi, tvirtai laikausi kiekvieno paprasto jausmelio, aš puolu ginčytis, kai esu neteisi, ir rėkauju, kai žinau, kad tai tik pablogins situaciją. Lietau, skambėk ausyse visą gyvenimą, man taip gera, taip gera. Tu privertei šypsotis. Juokiuosi, kai kiti nesupranta, kas čia tokio juokingo, šypsausi tuomet, kai jaučiuosi blogai. Juk mes tokie be logikos, be jokio tikslaus supratimo. Šimtus kartų sakiau, kad aš tokia velniškai laiminga, kai man iki laimės trūko tūkstančio kilometrų. Pasiilgau, lietau, jaudulio, kai lauki kažko atvykstant po ilgo laiko ar susitikimo su žmogum, kuris reiškia man tūkstančius jausmų. Jau seniai to nejutau, pasiilgau. Ilgiuosi to, kuris vaikystėje mane pavertė princese. Ilgiuosi vaikystės jausmų.
Lietau, barbenk dabar, šią akimirką, kad vaivorykštė apjuostų pusę dangaus, barbenk su saule. Man reikia saulės, reikia, kad šviestų kiaurą parą ir šypsotųsi, nejausti leistų ir jausti per daug, kada to reikia. Nekenčiu ir myliu, nekenčiu, kai meilė pavirsta į nusivylimą, bet myliu, kai neapykanta išblėsta. Nekenčiu ir myliu tą laikinumą. Skauda visą kūną, kraujas verda žinant, kad viskas turi pabaigą, bet širdis vis tiek iš laimės šokinėja. Tegul nukrenta bent keli lašai. Barbenk, lietau, barbenk į tuščią širdį, pripildyk mane gražių minčių ir jausmų.
Grįžkim kaip paukščiai į savo kraštą
Niekada nepamiršk – turim tik vieną motiną ir tik vieną tėvynę. Atėjus sunkiam metui motinos nė už ką nepamirštumėm, tai kodėl tada taip lengvai kiti sugeba pamiršti savo tėvynę? Kitur ieško geresnio gyvenimo, nebenori būti ištikimi bei atsidavę jai, eina tolyn pamiršę savo senelius ir prosenelius, kurie liejo kraują dėl savos, gimtosios žemės ir net sunkiems laikams slegiant krūtinę gebėjo garsiai pro ašaras užtraukti lietuvišką dainą. Jie viską darė dėl mūsų – savo ainių. Jie tikėjo mumis. Tikėjo, kad mes nepamiršime savosios gimtinės, visada ją saugosime ir tausosime, neleisime išnykti ir, svarbiausia, tai daryti norėsime. Tuomet gyvavo viltis išlikti ne tik patiems, taip pat kitus, būsimus, išsaugoti. Kodėl dabar žmonės tikisi, kad sunkūs laikai baigsis savaime? Jie tiesiog sėdi ir laukia to, o kai supranta, kad niekas savaime nepasikeis, tesugeba ištarti: „Kitur bus daug geriau.“ Nejaugi dabar ten, kur svetima, yra geriau? Juk vienintelės motinos glėbyje taip šilta ir gera, taip…artima. Pamenu tuos šaltus žiemos rytus, kai mažomis kojytėmis nubėgdavau į motinos lovą ir susisukusi į kamuoliuką klausydavau jos pasakų. Tai jos lūpomis kalbėjo gerumas, kiekvieną prigimtinį lietuvišką žodį tada bandžiau į širdį įsidėti ir nebejausdavau viso to šalčio. Tai kodėl taip dažnai dauguma bando išsilaisvinti iš šiltų ir motiniškų gimtinės rankų? Visuomet geriausia būna, kai žmogus vadovaujasi sąžine, tik savo sąžine, tik taip jis supranta, kas teisinga ir kas jam pačiam yra tinkama. Kažkodėl vis dažniau matau veidus žmonių, kurie nenori girdėti sąžinės balso, nes žino, kad tada pasikeistų viskas, ką jie ketinę daryti.
Žinau, mano ir Jūsų gimtinė senolių saugota ne tam, kad ją paliktumėm, ne tam, kad joje matytųsi tik mūsų, išeinančių, pėdos. 2012 metai buvo paskelbti Maironio metais. Garsusis mūsų šalies poetas apie gimtinę rašė tam, kad jį išgirstų visi Lietuvos pakraščiai, kad ir šiandien mes, lietuviai, perskaitę jo eiles pajustumėme nemeluotą meilę savam kraštui. Eilėraštyje „Jei kada pančiai nukris“ poetas perteikia šiek tiek abejonės ateitimi: „Jei po amžių kada skaudūs pančiai nukris/ Ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus,/ Mūsų kovos ir kančios, be ryto naktis/ Ar jiems besuprantamos bus?“ Ar suprantamos tos „kovos ir kančios“ dabar? Ar suprantama, kad visa, kas buvo, buvo ne šiaip sau. Visgi dabar daug kas leidžia sau tai pamiršt, nemąstyt – net jei būsi toli nuo savo gimtinės, net ir už tūkstančių kilometrų, tėvynė lauks tavęs. Ir tuomet tyliais žiemos ir ne tik žiemos rytais prabudęs tu girdėsi ne mamos pasakas, girdėsi kažką tyliai širdyje tau kalbant švelniais lietuviškais žodžiais, svarbiausia, kad ne priekaištaujant, o tiesiog šnabždant su meile, kviečiant atgal… Ir tikriausiai toks kvietimas neleis prapulti tolybėse, padės suprasti, kas geriausia.
Aš žinau, kad paukščiai kasmet sugrįžta – sugrįš ir žmonės į gimtuosius namus. Kad ir kur toli nuskristų, vis tiek sugrįš. Tik reikia ne aimanuoti, o tikėti. Tikėjimas dar niekam nepakenkė. Tikėjimas – vienas iš gyvenimo variklių. Nors ir viską iš pradžių, kaip anuomet, reikės pradėti, vis tiek tikėkime.