Julija Božičko
Gimiau karštą 1996-ųjų liepos 27-osios naktį. Nuo to laiko, sakykim, išvysčiau kelis įpročius, kurie lig šiol persekioja. Miegojimas ir valgymas pasitaiko dažniausiai. Nekovoju. Reikia turėti priklausomybių.
Besididžiuodama baigiau lopšelį-darželį „Pasaka“. Geri buvo laikai. Gaila, neatsimenu. Po to pradėjau eiti mokslus. Vis dar juos einu. Per visus gyvenimo metus protarpiais pašokdavau, akordeono bosus paminkydavau, pieštuką rankose pasukinėdavau. Ir dabar pasitaiko.
Rašymas kažkur trylikos pasitiko (laimingas skaičius). Vis dar bendraujam. Anuomet poezija ir daugiau nieko. Dabar gal tekstus labiau myliu, bet niekada neatsisakau eilėraščio. Pasiskaitai senesnius užrašus – baisu pasidaro. Bet žingsnelis po žingsnelio… ir dabar dar žygiuoju. Rašyme nėra galo. Visada reikia augti ir ieškoti.
Labiausiai mėgstu stebėti žmones ir vaidinti (taip tikrai vaidinti, o ne šiaip). Kartais pauostau kokią gėlę ir įkišu koją į balą. Rodos, daugiau nieko ir nereikia.
Nuo redakcijos: Julija Božičko – Trakų rajono Rūdiškių gimnazijos vienuoliktokė, Rašytojų sąjungos rengiamų akademijų Palangoje ir Nidoje dalyvė. Jaunųjų filologų konkurse (2012 metais Pasvalyje ir 2013 metais Šilutėje) už įdomią eseistiką yra pelniusi paskatinamąją ir prizinę vietas. 2013 metų Poezijos pavasario festivalyje mokinių skaitymuose Rašytojų klube Augu kartu su eilėraščiu Julija apdovanota prizine vieta. Publikuojame Julijos poeziją ir apsakymą.
ODA
aš visada buvau baltoji
nežinau
kas lėmė tokį mano pasirinkimą
susimąstau
kodėl taip nutiko
aš visada buvau baltoji
nežinau
kas lėmė tokį mano pasirinkimą
dar nė karto nesigailėjau
kad turiu šviesius plaukus
visada norėjau būti berniuku
nežinau
kas lėmė tokį mano pasirinkimą
bet jis man patinka
labiau
EILĖRAŠTIS
sukraudavau visus daiktus
ant lovos
ir prasėdėdavau taip visą
dieną
buvau ketverių
na gal penkerių
ir man mažai kas
rūpėdavo
ligi šiol aš sukraunu
visus daiktus
ant lovos
ir prasėdžiu taip visą
dieną
jaučiuos lyg ketverių
na gal penkerių
ir man mažai
kas rūpi
taip ir gyvenu
sukrauk sukrauk
nukrauk
MERGAITĖS
Mergaitės nesibodi būti mergaitės.
Jos didžiai atlieka savo pareigą
Šukuodamos kasas.
Mergaitės nebijo eiti basos.
Ir klysti muzikoj. Čigonų.
Mergaitės kartais išlieka tiesiog mergaitės.
Nuo to nesijaučia blogiau.
Mergaitės nesibodi būti mergaitės.
Nuo to visam pasauliui truputį linksmiau.
Ir visas pasaulis vaikšto
Su gražiom iššukuotom kasom.
Ir kiekvienas gali eiti basas,
Šokti ir nesijausti nuo to blogiau.
Mergaitės nesibodi būti mergaitės.
Ir nuo to mergaitės tiesiog mergaitės.
ŠUNIUI
Mano mylimas kaimo šunie,
Tu tupi prie mano kojų
Ir pakėlęs galvą žiūri į akis.
Tai tarsi Brisiaus galas.
Tik mano ranka leidžias tave paglostyt.
Tu kandi, man skauda.
Pirštus skauda ir nieko daugiau.
Spiriu tau į pilvą,
Raitaisi žeme.
Laižai nuo grindų karamelę.
Mano mylimas kaimo šunie.
Tarsi blusa nuo pasaulio pavargus
Inkšti ir verki kaip kadais.
Ir matau kaip tu bėgi į rojų.
Pamažu. Pamažu, po galais.
Tik neliesk mano vietos.
Aš ją jau seniai sau rojuj laikau.
Ten gyvensim po vieną:
Aš, tu ir mūsų daiktai.
Ir skambės ten tavo inkštimas lyg aidas.
Kaip gražiausia pasauly daina.
O man kaip begėdei šauks gatvėj:
– Čia ta, kur pražudė aną.
Mano mylimas kaimo šunie,
Šiandien maldauju paliaubų
Ir garsiai inkščiu už tave.
ĮPRASTO PENKTADIENIO SCENARIJUS
I
Antano žvilgsnis lėtai glostė prekystalį: marinuotos, rūkytos, virtos, keptos dešros. Ant vienos pakelio netgi parašyta jog yra silikono (ar silikato; negalėjo tiksliai pasakyti, mat rega vis prastėjo kiekvienais metais). Vyras nusistebėjo. Prieš kelis mėnesius žmona nusipirko silikonines krūtis už kone visą jo algą. O parduotuvėje jų pilna ir kokių tik nori skonių! Palyginus čia dalina už ačiū.
Keistas tas pasaulis. Bet Antanas pasiruošęs visiems jo trūkumams. Viskas prasidėjo (na, ir pasibaigė) po to, kai būdamas dvidešimt dviejų, tada dar mažumėlę seksualus vaikinas, Antanas perskaitė straipsnį „Visi gyvenimo pokštai: būkite pasiruošę.“
Viena narpliojamų temų buvo apie prekių kainas ir jas gaminančius žmones. Aiškiai pasakyta – viską geriausia pasigaminti namuose. Dar rašė apie tai, kad, pavyzdžiui, dykumoje litras vandens kainuoja tiek, kiek vila Ispanijoj. Tam Antanas visiškai pritarė. Tik jo vis neramino mintis: juk ta klinika visai netoli nuo parduotuvės, vos keli metrai. Tad kodėl krūtys tokios brangios? Matyt, viskas priklauso nuo kokybės.
Gaila, eilinįsyk jo apmąstymai buvo nutraukti. Sučirškė telefonas. Skambino naujakrūtė žmona. Pradėjo greitakalbe dėstyti visą pirkinių sąrašą. Galiausiai pridūrė, kad viskam pinigų tikriausiai neužteksią, tad reikia kaip nors išsiversti. Bet būtina viską nupirkti. Šiandien didi diena. Onutė su Marcelijum (žmonos ir Onos geriausias draugas, esantis delikačiai intymios orientacijos ir nesveiko virškinimo trakto, mat nuolatos prikaišioja kaip reikia sveikai maitintis; tuo tarpu Antanas nuo savęs paaiškina, kaip reikėtų sveikai mylėtis) ateis pažiūrėti į papus. Antanas tuo tarpu turės vis papilstyti vynelio, įdėti į lėkštę salotų ir paklausti ar svečiams nešalta, mat jam būtų didelis malonumas atnešti apklotą. Tada Onutė garsiai ir demonstratyviai nusijuoks, naujakrūtė įgels, kad nėra čia ko ir klausinėti, aišku, kad šalta ir stumtels jį atnešti apklotą. Bet kai Antanas grįš, ant Onutės pečių puikuosis Marcelijaus švarkas ir šis tars: „Jau nereikia, radom išeitį.“
Tai yra įprasto penktadienio scenarijus, kuris tarsi ritualas (nemalonus, beje), kankina šį šeštą dešimtį pradėjusį banko darbuotoją.
Dabar jis tiesiog bando surasti, kur yra razinos ir mandagiai linkteli klientų porelei. Šie taip paprastai nepraeis. Jiems būtina paklausti, kaip laikosi nuostabioji žmonelė, kaip sekasi darbe, ar jų nepamiršo. Turės įžūlumo ir pasiprašyti į svečius. Tokiems atvejams Antanas turi vieną pasiteisinimą – šuo merdėja, stengiuos visą laiką praleisti su juo. Išgirsta keliolika paguodos žodžių, patarimą jį užmigdyti ir pasiūlymą paimti šunelį iš kaimynų.
– Jų kalytė ką tik atsivedė. Dievuliau, kokie jie mieli.
– Ačiū, bet manasis dar gyvas.
Tai taręs nuleis galvą ir nupėdins kuo toliau. Bus tikrai laimingas dėl dviejų dalykų: šie daugiau niekada nelįs į svečius bei dar kurį laiką jausis nemaloniai prieš „puikiausią bankininką“.
Nepasiekus razinų telefonas vėl čirškia.
– Brangusis, tai aš! Būtinai būtinai nupirk man gyvą žuvį. Grįžęs ją iškepsi. Puikiai sugalvojau, tiesa?
– Žinoma, mieloji.
Na štai, šiandiena jau suplanuota. Nelabai kam rūpi, jog nė vieno iš laukiančių darbų daryti nenori ir kad net ne tu juos sugalvojai.
„Razinos šviesios“, „Razinos tamsios“, „Gardžios razinos“ ir tiesiog „Razinos“. Įdomu, kurias geriausia imti? Atsakymas paprastas – tas, kurias ir visada. Tad į krepšį keliauja tiesiog „Razinos“.
Ieškodamas žuvų, ak, atsiprašau, GYVŲ žuvų skyriaus, Antanas netyčia užmina kaži kokiam pypliui ant rankos. Matyt, dar nesugeba vaikščioti ant dviejų kojų. Tik kokio velnio tokius mažus pampersus tempti į didelį prekybos centrą?
Mažylio galva pakilo, tiriamai nužiūrėjo nepažįstamą dėdę, akys išsiplėtė ir kad pradėjo žliumbti. Aplinkiniai nejausdami nė mažiausios gėdos ėmė žiopsoti. Mama, visai dingusi, nesiteikė prisistatyti. Antanas stvėrė porciją ledų, staigiai lupo pakelį. Bandė sušerti tam mažiui, kad tik nustotų verkęs, tačiau nepavyko. Jo šnervės pradėjo pildytis grietinėle, o į burną taip nieko ir nepateko.
Staiga iš užnugario užpuolė moteris. Ėmė šaukti apsaugą, kaltino vaiko grobimu, laikė suspaudusi savo mielą kūdikėlį ir dar prie visų šių atliekamų veiksmų sugebėjo muštis. Kilo tikra sumaištis, tad Antanui teko bėgti prie žuvų skyriaus.
– Man vieną. Didelę. Ir labai gyvą.
II
Grįžusio namo Antano jau laukė. Ne, svečių nebuvo. Vyras spėjo, bet buvo jau per vėlu, kad galėtum tai pavadinti „grįžti anksčiau iš darbo“. Po ilgos didžiakrūtės maldos atėjo metas pokalbiui su dar gyva ir trykštančia energija žuvimi. Ši buvo gan įžūli. Vis judėjo, priešinosi, nenorėjo leistis būti iškepta, vartėsi, suposi. Antanui pasirodė, kad kelias akimirkas ji net šaukė. Bet tai buvo optinė apgaulė, kurią sukėlė nusilaužiusi nagą žmonelė.
Dorodamas vis dar truputį judančią žuvį Antanas prisiminė, kaip prieš gerus dešimt metų vadindavo savo žmoną undinėle. Kaip tik šią akimirką vonioje buvo tiek pelekų, jog beliko tik pripilti vandens ir įdėti ten žmoną. Tada ši taptų tikra undine (su naujais papais).
Durų skambutis. Antaną truputį sutrikdė toks „draugų“ punktualumas. Dar visa valanda. Dėkui Dievuliui, tai dar ne jie. Tai Janė. Šios kaimynės Antanas baidosi kaip velnio. Vargšui kartą prisisapnavo…
Janė atėjo cukraus. Viskas buvo lyg ir gerai. Tik po kelių sekundžių virto į tikrą pieninę karvę. Iš kaži kur atsirado kibiras su maža kėdute.
– Melžk, – kažkas tarė.
Antanas atsargiai pritūpė, pasilenkė. Ėmė melžti. Kai kibiras buvo artipilnis, Janė kad šoko ant jo ir vis rėkia:
– Reikia veršiuko! Reikia veršiuko!
Kaip ne kaip išsikabarojęs iš po moters (karvės) gniaužtų Antanas bėgo. Pieva (butas nepastebimai dingo) žaliavo. Viduvasaris. Tik laiko grožėtis nebuvo. Reikėjo bėgti.
Daugiau vargšelis neatsimena. Ta moteris jį gąsdina. Ir tai tik sapno dėka. Antanas šventai įsitikinęs – taip gali nutikti ir realiame gyvenime. Moterų nesupaisysi.
Jis garsiai prunkštelėjo – naujakrūtė undinė, santykių ištroškus karvė. Tiesiog zoologijos sodas. Nemokamas. Tik, dejai, jei jau užeisi tai visam laikui. Šią akimirką kaip tik tai ir pajuto – IŠ ČIA IŠĖJIMO NĖRA.
Suvokęs keblią padėtį, kuomet esi su dviem nenormaliom būtybėm, Antanas išsigando. Vienintelė saugi vieta tą akimirką buvo vonia. Tad jis lėtai ir tyliai užsirakino, įlindo į vonią ir sėdėjo kartu su pelekais. Rankoje spaudė peilį. Atsarga gėdos nedaro.
– Antanai, ką ten taip ilgai darai?
– Va, žuvytę tvarkau, brangioji. Janytė dar pas mus?
– Ne. Cukraus tik prašė. Išeik greičiau, man reikia į tualetą.
Drebančiom kojom, virpančia širdimi ir pabalusiu veidu Antanas atsistojo priešais duris. Kai jas atidarys, bus nužudytas (t.y. pamylėtas karvės) arba nieko nenutiks. Bet jis vyras. Jis stiprus. Jis gali įveikti viską. Antanas atrakina. Antanas atidaro. Antanas įžengia į koridorių. Nieko nenutinka. Kaži ko suinkščia žmonos šuva. Jis tos veislės, kur reikia šukuoti, vedžioti pas kirpėjus, šerti kone vien juodaisiais ikrais ir atiduoti savo gyvenimą. Tokie šunys moterim brangesni už nuosavą vyrą ir net save. Jais kaip kokiais snargliais (t.y. princais) reikia rūpintis kiekvienam. Mat tai yra labai trapios būtybės reikalaujančios daug meilės ir supratingumo. Neseniai vienas supratingumo aktų buvo atliktas. Kai naujakrūtė pūtė į save silikonus, tas šuniukas leido sau karaliauti. Bet vyriškis tam buvo jau seniai pasiruošęs. Tris dienas nekeitė kojinių. Galiausiai tam mažam ištvirkėliui sukišo jas į nasrus. Tas pakratė kojas ir gerą valandą gulėjo nerodydamas jokių gyvybės ženklų. Galiausiai teko išimti kojines ir šliūkštelti vandens. Atgijo parazitas. Bet nors karaliavimas buvo baigtas iki pūstakrūtės sugrįžimo.
Aldona (taip visi vadina šią krūtims neabejingą moterį) yra nuostabi žmona. Ji rūpinasi savimi, daro įvairias kaukes, perka naujus drabužius, augina šunį ir knarkia naktimis. Daugiau jai nepatartina nieko daryti. Kartą ji nusprendė paruošti romantišką vakarienę prie žvakių šviesos. Antanas prisimena – šviesos buvo daug. Žvakės kažkaip netyčia nukrito (šunėko darbas) ir svetainėje ėmė degti užuolaidos, staltiesė, galų gale visas kambarys. Tuo tarpu namų židinio saugotoja glostė savo šunelį ir šaukėsi pagalbos. Gerai, kad yra gaisro sirena. Kitu atveju būtų supleškėję nemažai Anykščių šilelio ploto.
III
– Antanai, kaip mano papukai?
Silikoninės dešros iš parduotuvės – mintyse pataisė vyriškis. Vos kelios minutės iki padrikų draugų atėjimo. Laukia nesulaukia, taip sakant. Nes pasipuošė ta proga – nauji apatiniai, švarios kelnės ir balti marškiniai, kuriuos didžiakrūtė įsigeidė pakvėpinti. Žinoma, malonu. Ypač kai šuo būna toks dosnus ir paskolina tau savo kvepalų.
Durų skambutis. Ir pradės visi „Labas, Antanėli, kaip seniai matėmės, tu visai nepasikeitęs. Nagi, nusišypsok. Juk nenori, kad raukšlės užpultų.“
Tokiomis nuostabiomis akimirkomis Antanas stovi įbedęs žvilgsnį į kampą. Bando šypsotis. Kumštyje suspaudžia butelio atidarytuvą ir guodžiasi žinodamas, kad vos tik panorėjęs gali nutraukti savo gyvenimą. Bet per visus dešimt metų taip ir nesiryžo. Ši diena ne išskirtinė. Jų kompaniją tiesiog papildys naujos krūtys.
Svetainėje kabo didelė nuotrauka. Joje Marcelijus, Onutė, Aldona ir Antanas. Visi susikabinę, laimingi… visai kaip šeima. Prie Kūčių stalo. Onutė ten išsišiepus, matosi juoda skylė burnoj (dar ne visus dantis tada buvo įsistačius). Ir kiekvienąkart pamačiusi nuotrauką giliai atsidūsta tardama:
– Užtat dabar graži.
Savo ruožtu Antanas prunkšteli. Visi į jį pasižiūri šaudydami neapykantos žvilgsnius. Šis mandagiai kilsteli kairįjį antakį ir surimtėja.
Marcelijui ši nuotrauka sukelia daug įstabaus malonumo, mat ji tikras įrodymas, koks buvo (ir vis dar yra) stilingas, besivaikantis madų ir gražus. Dar, beje, kiekvienąkart jis kelia tortą už grožį, turėdamas omeny save.
Antanui nuotrauka emocijų nebekelia. Tačiau prieš kelerius metus savo dienoraštyje štai ką yra parašęs: „…aš visą gyvenimą kenčiau jos draugus. Mane žudo vien mintis, kad jų snukiai kabės virš televizoriaus. Matomiausioje vietoje. Būtinai reikės apie tai pasikalbėti su…“
Nuėjęs į virtuvę Antanas deda paskutinius puošybos elementus ant žuvies. Pražiodina. Labai norėtų ten įdėti obuolį, na, žinote, taip paršiukams daro. Tik ši burna pasirodo pernelyg maža, teks pasitenkinti vynuoge.
Vakarienė pasisekė (maisto atžvilgiu). Visiems buvo skanu, tad Antanui nieko daugiau ir nereikėjo. Kita vertus jį labai trikdė nuolatinės kalbos apie krūtis. Matyt ir sapnuos tuos apvalius daiktus.
Jau gulėdamas lovoje Antanas vėl prisimins krūtis, naujakrūtę žmoną. Kaip čia taip yra, kad tokio brangumo? Neiškentęs vyras pradėjo ieškoti liemenuko. Radęs tinkamą, – nėriniuotą, su deimantais, ėjo į virtuvę. Išsiėmęs didelį daktariškos dešros galą pradėjo pjaustyti griežinėliais. Galiausiai visa tai nukeliavo į liemenuką. Užsisegė. Priešais veidrodį stovėjo kitas vyras. Vyras su pigiom silikoninėm krūtim.
Lėtu rankos mostu palietė. Na, nieko nejaučia. Bet atrodo tikrai simpatiškai. Pamanė, jog puikiai derėtų prie naujos Aldonos suknelės. Užsivilko. Iš kaži kur netgi tarpkrūtis atsirado. Užpakaliukas riestesnis pasidarė. Toks gražus moteris. Raudoniu blizgina lūpas. Jos ryškesnės. Ištroškusios.
Antanui toks grožis patiko. Jis nė karto nemanė esantis seksualus. Dabar tai pastebėjo. Ir nuo to pasidarė mažumėlę geriau gyventi. Atsinešęs fotoaparatą bando įamžinti save. Visais kampais, iš visų pusių. Jam taip gera matyti save gražų… Atsispausdinęs kelias nuotraukas įrėmina. Metęs šalin draugų, pakabina savąją. Lygiai, gražiai. Net sieną aplinkui išvalo. Kad nė dulkelės. Nė dulkelės.
„Štai kas yra estetika“ – pagalvoja. Nusišypso ir ramus nueina miegoti.