Spektaklio ,,Kaip velnias akmenį nešė” fragmentas.
Dramaturgė A. Kazakevičienė, režisierė D. Matusevičienė. A.
Kazakevičienės asmeninio archyvo nuotrauka
Aleksandra Kazakevičienė – prie Rubikių ežero (Anykščių raj.) gyvenanti ir kurianti pjesių ir dainų autorė. Pagal jos sukurtas pjeses „Kaip velnias akmenį nešė“, „Senovės aidai“ Viešintų klojimo teatro režisierius Vytautas Jonas Germanavičius (1960–2013) pastatė kelis ne viena premija (Boriso Dauguviečio, Lietuvos Sąjūdžio seimo tarybos) apdovanotus spektaklius. Be kita ko, tuos pastatymus įrašė Lietuvos radijas, pagal juos sukurti Lietuvos televizijos videofilmai. Pagal A. Kazakevičienės pjeses spektaklius statė ir kiti režisieriai (Dalia Matusevičienė, Gediminas Makauskas), šie vaidinimai sulaukė ne mažesnio žiūrovų dėmesio nei Keturakio „Amerika pirtyje“, Žemaitės „Sučiuptas velnias“, Liudvikos Didžiulienės-Žmonos „Pasiskubino“ ar Boriso Dauguviečio „Žaldokynė“.
Su Aleksandra Kazakevičiene kalbasi Jurga Žąsinaitė.
Papasakokite, kaip pradėjote rašyti.
Įsiėdo turkštis kasdienybės išrūgose, panūdau nerti ten, kur šviesiau, norėjau dailesniais siūlais bryzgantį gyvenimą sudygsniuot. Rūpėjo pasibelst į keliomis spynomis užrakintą žmogaus sąžinę. Norėjau turėti kiek daugiau už šalia vargstančius ir vis niurnančius kaimynus.
O kodėl ėmėtės pjesės žanro?
Nebrukau savo rašymų į jokius žanrus. Prisipažinsiu, ne ką apie visokias literatūros teorijas išmanau. Ką prilesiojau iš senų tarybinių knygų, tas liko. Tik nesu tikra, ar tie lesiojimai kokios naudos davė. Mano galva, kūriniams jie tikrai jokios įtakos nepadarė. Nei viena, kad ir pati gudriausia teorija, neišmokys kurti. Rašyti, be klaidų, aiškiai, protingai, gali išmokyt, bet tik kurti –ne. Kūrybai reikia ne mokslo ir net ne gabumų, o didžiulės širdies. Ne raumens, bet sielos. Nes tai, ką turi pakelti kurdamas, yra daug sunkiau už visokius svarmenis, net išpampusiems raumenims tą svorį nelengva išlaikyti. Šypsotės?.. Matyt, juokingai mano palaikės tiesos XXI amžiaus gudragalviams skamba, tačiau jos yra tikros, nes patikrintos laiko.
Aleksandra Kazakevičienė, jos asmeninio archyvo nuotrauka
Jei jau prakalbom apie kūrybos tiesas, pasakykit, koks gi turėtų būti tas kuriantis žmogus?
Kurdamas turi galvoti ne tik apie save, bet ir apie kitus. Privalai atsiminti jų ištartus žodžius, padarytus darbus, turi pažinti žmogų, ne tik dorą, bet ir paskutinį niekšą. Užsidaręs savo kiaute, nieko neišspausi, nebent tik karčias išrūgas. O kas jas gers? Kiekvienas mieliau ragauja saldų pieną, o kad tokį išgautum, turi kaip ta karvelė didelėm, mylinčiom akim pasaulį stebėti, Dievulio užaugintą žolelę skabyti, viską vis per save kantriai leisti, idant iš pykčio ar pavydo neužtrūktum.
Esate garbaus amžiaus, kaip pati neslėpdama sakote: „trotinat devintą dešimtį“. Ar tas „trotinimas“ palieka jėgų kūrybai?
Pati kūryba spėko prideda. Jei ne tie mano veikalėliai, tikriausiai jau seniai būčiau svieto išrūgose nuskendusi. O dabar, kad ir ne spėriai, bet šiaip ne taip iriuosi. Nelengva. Turiu nemažą ūkį, pati kepuosi duoną, rūginuos grietinę. Vaikams dar turiu padėt, anūkams. Anava, kieme malkų priversta, reikia į pašiūrę sunešti. Pati jau nevalioju, o į pagalbą nei vieno prisišaukti negaliu. Kol butelio nepastatai, niekas net į kalbas nesileidžia. Sakiau, pasibaigs žiema, parduosiu visus gyvulius, užteks taip žūt.
Jei pati savo akimis nebūčiau mačiusi, tikrai nepatikėčiau tuo, ką sakot. Taigi turit didžiulį ūkį, septynis vaikus, kone kiekvieną savaitgalį sugriūvančius anūkus ir dar rašot. Kada?
Aleksandra Kazakevičienė su anūku, jos asmeninio archyvo nuotrauka
Anksti ryte, naktį. Miegu tik po dvi valandas. Seniems ilgai kirmyt nereikia, kraujas stoja. Prisimenu, žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ skaičiau, kaip vienoj šaly žmogus išbuvo nemiegojęs kelis mėnesius, vadinasi, ne taip tas miegas ir svarbus, kaip visi sutartinai skanduoja, kad būtina išmiegoti aštuonias valandas. Klejonės! Mano senoliai irgi vos po kelias valandas miegodavo, o į amžinybę iškeliavo sulaukę šimto metų. Todėl ir nebaisi man ta nemiga. Tiek metų nugyvenusi, bijau tik vieno – žmonių piktybės, ji klaikesnė už karą, marą ir badą.
Ar daug teko jos patirti?
Oi, užteks vaikaičių vaikaičiams! Kai parašiau pirmąjį savo darbelį „Senovės aidai“ (1985 m.) ir pasiūliau suvaidinti vietiniam saviveiklos kolektyvui, buvau išvadinta kaimo pamišėle. Tiesa, vaidinimas visgi įvyko ir net buvo labai sėkmingas. Su juo tas kolektyvas apvažiavo kone pusę Lietuvos.
Būta ir kitokių nutikimų. Dėl tų savo rašliavų gavau net kerėtojos vardą. Kartą išėjusi iš pirkios prie vartų išvydau rožančiais apsuktas degančias žvakes. Prisimenu, širdis į kulnus nusirito, visą savaitę sau vietos negalėjau rasti.
A. Kazakevičienės pjesė ,,Kaip velnias akmenį nešė“, išleista 1990 m.
Kalbate lyg apie viduramžius.
Kiekvienas amžius turi savus viduramžius ir raganų medžiokles. Kitoks žmogus visais laikais buvo kariamas, deginamas ar kaip kitaip baudžiamas. Kuo toliau, tuo labiau tos kankynės modernėja. Deja, nelengvėja. Bet aš dvasia nepuolu. Svarbiausia nesusigundyti atsakyti tuo pačiu.
Ar pavyksta neatsakyti?
Tikėjimas padeda. Matot kieme kryžių? Nesu uvėri davatka, bet tikiu, kad jo skersinėliai mane saugo. Ne tik mane, bet ir po toliausius pakraščius išsibarsčiusius mano vaikus ir vaikaičius. Per visą savo gyvenimą nei vieno žmogaus nepaniekinau ir nenuskriaudžiau. Net tiems, kurie mane koneveikė, šypsojausi. Buvo nelengva, bet elgiausi taip, kaip tėvai nuo mažumės mokino: kiekvienam smingančiam dagiui saldžią šypseną pataisydavau. Iki paskutinės savo gyvenimo dienos už duotus pamokymus tėvuliams dėkosiu. Jei dėl menkiausios užgaulės būčiau tūžusi, gal jau seniai šarkų bažnyčioj tupėčiau ar nuo baisiausių ligų vaduočiausi – juk tiktai pyktis jas ir prišaukia. O dabar kaip už Dievo vartų gyvenu.
Grįžkime prie kūrybos. Jūsų kaimo buities vaizdeliai yra iš gyvenimiškos patirties ar fantazijos padiktuoti?
Rašytojo Jono Biliūno sodyba-muziejus. Nuotrauka iš https://www.infoanyksciai.lt/lankytinos-vietos/rasytojo-jono-biliuno-sodyba-muziejus/
Daugiau iš gyvenimo, girdėtų pasakojimų. Patys žmonės yra gyvos knygos, tik mažai kas jas beskaito, vis ieško kažin ko įmantresnio, tik vargu ar tikresnio?.. Juk ir mūsų klasikai Antanas Žukauskas-Vienuolis ar Jonas Biliūnas visų pirma liudijo žmogų. Tą patį reiktų daryti ir dabar, nesvarbu kaip – tradiciškai ar moderniai. Šiuolaikinių kūrėjų knygose to pasigendu.
Gal tai kartų nesusikalbėjimo problema?
Gal ir taip. Mūsų, senųjų, gyvenimo patirtys per daug skausmingos. Matyt, kažkur giliai dar slepiam pyktį, kad buvom taip nuskriausti: išdraskyti namai, varymai į kolūkius, tremtys, skurdas, badas. Kai buvau jaunesnė, maniau, kad turiu neginčijamą teisę pykti. Dabar, guldydama mintis ant popieriaus, iš to pykčio tik šaipausi – šitaip ir man lengviau, ir skaitytojams patinka. Ar pagalvojot kada, kaip būtų gera gyvent, jei kiekvienas „bedūšnykas“, užuot savo pykčiu artimą gaišinęs, pamėgintų iš tos tulžies ką gražaus ar naudingo nulipint? Net dvejonės neturiu – žemėj būtų tikrų tikriausias rojus. Bėda tik, kad tai, kas paprasta, ne taip lengvai pasiekiama. Bet mėginti būtinai reikia. Štai aš savo kūrinėliais tą ir darau: graibau šviesius vaizdus, nelyginant kokius molinukus iš tiršto dumblo.
Gražūs tie rytų aukštaitiškais ornamentais išdabinti jūsų „molinukai“, tikras lobis kalbininkams. Aplinkui mažai kas šia gryna uteniškių tarme bekalba. Ar nemėginot šių kalbos perlų surinkti, užrašyti? Neabejoju, kad dialektologams tai būtų itin vertinga medžiaga.
Ne vieną užrašytų tarmybių sąsiuvinį turiu. Be to, ir mano knygelėse jų apstu. Štai paimsiu kurią ir, atvertusi bet kokį puslapį, paskaitysiu – išgirsit, kad visi dialogai rytų aukštaičių tarme suguldyti: „Dyrbt tai smagiai dyrbdava, ale teip tai karštas būdava. Rozų kai pradėja valiotis, rėkt, kad jam gumbas. Vežk in daktarų ir vežk. Sakau, gal ir kvaraba pajeme. Pakinkiau arklį, indėjau ratas šiena, paguldžiau, je pati atsyklaupiau gali kojų. Invažiavau miškan, nustoja vaitojįs. Aš paslinkiu, pažiūrėsiu, ar da gyvas. Je anas mani vienu runku už kakla, kitu – vadelas, ir sūka arklį šonan. Kaip persgundau, kai sūrekiau, tai, laime, pasbaide arklys. Kaip šoka par ravų, aš yšlakiau iš ratų, a jį nuneše.“
Esu girdėjusi, kad pagal jūsų parašytus tekstus yra sukurta ne viena daina. Vadinasi, be pjesių, dar ir eiliuojate?
Pilnas stalčius tų mano eilių, ranka prikeverzotų. Nėra kam jų sutvarkyt, kompiuteriu surinkt. Norėčiau, kad kas peržiūrėtų, patartų: ką pataisyt, o ką pakurom išmest. Tik kam aš, paprasta kaimo moterėlė, atokiam pakrašty įstrigusi, didžios skubos laikais galiu rūpėt?
Spėju, kad savojo Povilo Višinskio, kaip kad Žemaitė, nesutikot?
Ne, nelemta buvo net panašaus į jį sutikt. Matyt, per menka muselė buvau. Kur jau man lygintis su Žymantiene! Kaip mano tėvelis sakydavo, „ne ta praba“. Tiesa, labai paviršutiniškų panašumų gal ir būtų galima surast: gimiau bežemių bajorų šeimoje, rašyti pradėjau apytikriai tokio pat amžiaus kaip ir Julija, mokslus tik liežuvio galiuku laižiau, (baigė septynias klases – J. Ž.), vaikystė ir jaunystė prabėgo tarnaujant kitiems, ištekėjusi irgi pyragais nespringau.
Viešintų klojimų teatras spektaklius statė ne tik pagal jūsų pjeses, bet ir inscenizavo L. Didžiulienės – Žmonos, Vaižganto, kūrinius. Ar šie rašytojai jums, kaip kūrėjai, turėjo įtakos?
Abu labu mano kraštiečiai. Ta pati rytų aukštaičių dvasia sielas krutina. Žinia, kiekvienam skirtingai, pagal atseikėtas galimybes. Svarbu jomis nepiktnaudžiaut, žinoti savo vietą ir neperlipdyt tiesos. Pyktį, nuoskaudą – gali, bet tiesą privalai palikti tokią, kokia ji yra.
O kas yra tiesa kūryboje? Ištikimybė sau, savo sąžinei, moralei?
Gražiai jūs, jaunieji, mokat mintis ir žodžius dėliot. Man taip dailiai neišeina. Pamėginsiu savaip. Mano galva, tiesa – tai grūdų atskyrimas nuo pelų. Ar skaitėt ant L. Didžiulienės-Žmonos paminklo iškaltus žodžius?
Liudvika Didžiulienė-Žmona (1856-1925), fotografuota 1916 m. Nuotrauka iš https://www.lnb.lt/naujienos/6843-prozininkei-dramaturgei-visuomenes-veikejai-liudvikai-didziulienei-nitaitei-slapyvardis-zmona-165-eri
Ne, neteko.
Štai ten ir parašyta tikra tiesa: „Džiaugiuosi, kuomet galiu nors vienam žmogui ašaras nušluostyti! Tai nedaug, tai kaip lašas mariose… Bet jeigu kiekvienas nušluostytų ašaras nors vienam varguoliui, būtų daug lengviau gyventi…“ Visi tai galime, reikia tik panorėti. Neklijuoju sau kokios aiškiaregės gebėjimų, bet tikiu, kad kurianti žmogysta kenčiančius greičiau pastebi. Kaip jau anksčiau sakiau, norint sukurti ką gražaus, reikia rauti lauk savanaudiškumą. Kuo daugiau jo išrausi, tuo vertesni bus tavo raštai. O ta vertė nebūtinai turi būti seikėjama meniškumu. Jokiais būdais jo nemenkinu, tik sakau, kad ir žmogiškasis saikas šį tą reiškia. Tikiu, kad reiškia. Jei netikėčiau, plunksnos nemiklinčiau.
MENO BANGŲ projektą KULTŪROS PUSLAPIAI iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba
