Istorijos, kviečiančios pažinti ir gėrėtis
Jurga Žąsinaitė
Raimondas Guobis, Stoties viršininko istorijos, Utena: Utenos Indra, 2019, 224 p.
Kas sieja amerikiečių rašytoją, klajūną Jacką Londoną (1876‒1916), britų roko grupę „The Beatles“, legendinį muzikantą Davidą Bowie (1947‒2016) ir lietuvių fantastinės literatūros kūrėją Justą Piliponį (1907‒1947)? Į šį klausimą atsakysite perskaitę nedidukę Anykščių Siauruko muziejaus darbuotojo, legendinio stoties viršininko Raimondo Guobio knygelę Stoties viršininko istorijos. Šioje prisiminimų, įspūdžių, refleksijų rinktinėje rasite atsakymus ir į kitus, daugiausia su Rytų Aukštaitijoje riedančiu Siauruku, jo praeitimi, dabartimi, ateitimi, susijusius klausimus. Atsivertę greitai ir smagiai skaitomas Istorijas, sužinosite, kada prasidėjo Siauruko era, kur driekėsi mažojo traukinuko geležinis kelias, kas ir kada jį statė, kaip bildėjo, kokiu ritmu alsavo garvežys, ir katrie gi žmonės laimingesni ‒ išvykstantys ar pasiliekantys?..
Kaip nurodoma Anykščių A. Baranausko ir A. Žukausko-Vienuolio memorialinio muziejaus internetiniame puslapyje www.baranauskas.lt, R. Guobis „2016 m. rugsėjo-gruodžio mėnesiais parengė ir paskelbė 69 publicistinių pasakojimų ciklą apie netikėtus susitikimus senojoje Anykščių geležinkelio stotyje, apie svečių jausmus, išgyventus Siauruko muziejaus erdvėje. 2017-aisiais svetainę papildė dar 124 nauji pasakojimai…“ Taigi muziejaus svetainės nuolatinė skiltis „Anykščių siauruko stoties viršininko istorijos“ per pusantrų metų išaugo kone iki dviejų šimtų istorijų. Pačios smagiausios ir gražiausios sugulė į šiais metais išleistą knygelę.
Nuoširdžias ir įtraukiančias Istorijas itin malonu skaityti riedant 12 kilometrų besitęsiančia Anykščių‒Rubikių geležinkelio linija. Gali palaimingai linguoti ir mėgautis XXI amžiaus skubos nepaisančiu, kone valandą „prancūzišku valso tempu stuksenančiu“ Siauruku, kilti ir leistis „kasagorais“ (pasirodo, kaip tik juos J. Piliponis aprašė savo romane Kelionė aplink Lietuvą per 80 dienų) vadinamomis kalvomis, klausytis almančios Anykštos upelės.
Kiekviena stoties viršininko užrašyta istorija ‒ ilgą laiką mintyse gludintas, dėliotas eilėraštis proza. Skirtingi pasakojimai, prisiminimai dažnai prasideda tam tikra būsena, kuri nebūtinai baigiasi neramią mintį nutildančiu tašku. Tokia pradžia yra grakščios istorijos „Mistralio pakylėtos…“: „Mes susitikom tikriausiai vakarą, jau spyną saugią ant pakhauzo sunkių slankiojančių durų kabinau, o užkabinęs darbą beužmirštąs buvau. Bet dvi vėlyvos viešnios, čiauškančios mažai pažįstama kalba, nuo žengimo į miestą sulaikė. Dvi mistralio vėju į Siauruko orbitą įskriejusios prancūzaitės Florenca ir Melinda pavakarę pripildė ypatingos dvasios.“ Panašiai „įsibėgėja“ ir „Pažinimo žavesys“: „Žavesys. Pažinimo ir gyvenimo džiaugsmo žavesys. Žygio batai, džinsai, vardan mados suplėšyti per kelius, patogios kaubojiškos kelnės, stilingi švarkučiai, striukės, šaliai, kepuraitės, vėjavaikiškai ant veidų krentantys plaukai ir užburiančios šypsenos, akys, kartais paslepiamos po skaidriais akinukais nuo saulės. O taip, tai pavasarinės Siauruko muziejaus lankytojos!“
Išskirtinė Stoties viršininko istorijų jausmo spalva ‒ džiugesys. Džiugesys kiekvienu Siauruko muziejų aplankiusiu svečiu, ta raibuliuojančia pasaulio upe, „žmonių žmonelių srove“ plaukiančia. Ir nesvarbu, iš kurio pasaulio krašto ji srovena ‒ iš Daugpilio, Rygos, Sankt Peterburgo, Irkutsko, Radeno (Vokietijos miestelio netoli Drezdeno), Jungtinės Karalystės, JAV ar Japonijos ‒ kiekviena svetingai sutinkama.
Itin įdomi, skaitytojo smalsumą kurstanti ir paties Istorijų pasakotojo ‒ stoties viršininko figūra. R. Guobis ‒ Anykščiuose žmogus-legenda. Jis ne tik muziejininkas, bet ir kraštotyrininkas, keliolikos knygelių apie parapijų ir miestelių istorijas autorius, dailininkas, parodų ir istorinės atminties žygių organizatorius. R. Guobis taip pat rengia ir skaito mokslinėse ir pažintinio pobūdžio konferencijose pranešimus, kuriuose nagrinėja ir populiarina Anykščių krašto istorijos žinias, atskleidžia naujus tų žinių šaltinius. Tai ‒ autorius, kuriam svarbi istorinė sąmonė, tautos kultūra. Jo atmintyje fiksuojasi įvykiai, asmenybės, ypač jų kūryba. Taip prisimenamas uteniškis, vienas iškiliausių lietuvių poetų Alfonsas Nyka-Niliūnas, rašęs apie Siauruką, stoties pasaulį ir pripažinęs, kad „laimingesnis yra tas, kuris ne išvyksta nežinia kur, tačiau pasilieka…“ Minimas ir kitas lietuviškosios poezijos kūrėjas Faustas Kirša, kuris Antrojo pasaulinio karo metais keliavo iš Šiaulių į Anykščius ir „nustebimų pašūkčiojimais perpinta proza“ vaizdžiai aprašė Aukštaitijos laukais riedantį traukinuką. Stebina išskirtinis Istorijų autoriaus dėmesys detalėms: „Anykščių stotyje lygia greta kaip kareiviai šalia perono išsirikiavę stovi eile stambūs šermukšniai, jų raudonos kekės puošia ir primena stiklelio mėgėjui ‒ svaigią šermukšninę, išalkusioms varnoms ‒ peną, vaikams ‒ skanėstą, mergaitėms ‒ papuošalą ir gamtos svaigulio džiaugsmą aukštaičiui iš ežerų krašto, poetui F. Kiršai.“ Išties stoties viršininkas daug žino. Jo žinios iš patirties, perskaitytų knygų, sutiktų žmonių, iš didžiulės širdies, iš jausmo, nuojautos. Jis žino, kad geležinkeliuką rašytojos akimis kadais matė ir anykštėnė Bronė Buivydaitė. Mėgina atspėti „ką ji patyrė, lankydamasi geležinkelio stotyje dar tais tolimais caro laikais?“ Nėra priežasties manyti, kad nuovokaus pasakotojo spėjimas būtų neteisingas: „Matė [B. Buivydaitė ‒ J. Ž.] stoties perone ant suoliukų sėdinčias, krepšius ant žemės pasidėjusias ir traukinuko laukiančias moteris, pakylantį semaforą, senį su botagu rankose ir ant laiptelių stoviniuojantį žandarą su didele dvišake barzda.“
Pagrindinį Stoties viršininko istorijų moto būtų galima suformuluoti iš šio straipsnio antraštėje dominuojančių veiksmažodžių: pažinti ir gėrėtis. Pažinti, kaip prieš 120 metų, tolimaisiais 1899-aisiais, tiesė siaurojo 750 milimetrų pločio vėžės liniją, kaip tuomet žmonėms atrodė „šėtono pečius“, važiuojantis be žirgų, lyg koks „Mikaldos pranašysčių nelabasis“. Gėrėtis ‒ Siauruko dunksėjimu, jo jaukia pastoge, namus primenančia dvasia, ypač tuomet, kai esi tolimame kelyje, „kai už lango siaučia audra, pliaupia lietus ir vaiduokliškai tamsu…“
Kitas R. Guobio knygos moto – „man rūpi“, tiesiogiai neįvardytas, tačiau rezonuojantis nuo pat pirmosios istorijos. Į rūpesčio paradigmą įrašoma krašto istorija, kultūrinė atmintis, išeivijos problemos, tautiškumo, tapatybės klausimai. Žinoma, šios temos mūsų publicistikoje, taip pat ir eseistikoje nėra naujos, tačiau vis dar svarbios ir skaudamos. Būtina jas gvildenti, įdomiais, paveikiais tekstais priminti. Ir kaip moko stoties viršininkas, ne tik rašymas, bet ir skaitymas turi būti aktyvus, mintį, nuostabą, vertinimą budinantis: „Skaitydamas knygą apie Angliją, tarsi ir viską priimdamas už tikrą tiesą, staiga nustebau, kai autorius patarė lietuvaičiams nekrikštyti savo vaikučio tautiniu, tarkim, Žvaigždikio vardu, nes kol jį kas šiame paviršutiniško bėgsmo pasaulyje ištars ar įsimins, jis turės problemų… Remiantis romano Frank Kruk herojaus Prano Krukelio išmintimi, neteks keleto dolerių. Bet daug skausmingiau bus, kai jis neteks savo tautinės tapatybės, tėvynės jausmo ir pasiliks šiame atšiauriame pasaulyje kaip nelaimingiausias benamis.“
Skaitydamas Istorijas, atidus skaitytojas gėrėsis ne tik aukštaitiškais vaizdais, Siauruku atriedančiais nuotykiais, geležinių kelių ir stočių magija, bet ir metaforišku, nepaprastai vizualiu stoties viršininko pasakojimu: „Vėl pasaulis tyliu ir paslaptingu rugsėjo aksomu spindi. Vėl palengva gelsta, palengva įsiliepsnoja tarsi garvežio krosnyje ugnis mūsų stoties didžioji puošmena ‒ šimtamečiai klevai bei liepos.“ Lyriškai nuteiks ir reziumuojančia gaida nuskambančios autoriaus eilės:
Gurkšt, gurkšt…
Saldus, lipnus, kartus,
stiprus biržiečių skystis
mano alpstančią esybę vilgo…
Ten, žemai, pasaulyje
Girdžiu balsus?.. Žingsnius…
Plačiai atmerkiu akis,
Kylu visu ūgiu ir ištariu:
„Aš Siauruko muziejėlio
Labirinto gidas…“
Įnikus į sodrius pasakojimus, pajunti kirbant klausimą, kas gi iš tiesų tuo valiūkišku Siauruku rieda ‒ žmonės ar jų istorijos? Atsakymo derėtų ieškoti aptariamoje rinktinėje. Tiesa, jis bus pasklidęs po įvairius knygelės puslapius, prisieis surinkti lyg dėlionę. Visgi pagrindinė detalė, matyt, bus ši: „Dar yra ką pasakyti, o tas žinojimo lobynas kasdien tik turtėja, pasipildo vis nauju žinojimu, vis naujais atradimais vis gilesniu suvokimu. Tad pirmyn, istorijų garvežy…“