Anykščių centre, 2021 m. Fotografavo Ričardas Šileika
Vaikštinėdama po kasmet vis gražėjančius Anykščius, neretai užduodu sau klausimą, kodėl šiame nuo mano gimtinės vos per dvylika kilometrų nutolusiame mieste yra tiek daug griežtos tvarkos ir taip maža jaukumo. Nuo pat vaikystės tvarka, tikslumas, tam tikra hierarchija man asocijuodavosi su vyriškumu, o jaukumas atrodė vien tik moteriško pasaulio ypatybė. Tokį įsivaizdavimą nulėmusių priežasčių būtų galima surasti ne vieną, bet šį kartą ne apie tai. Šįsyk ieškosiu atsakymo į klausimą, kodėl lietuvių literatūros lopšiu vadinamuose Anykščiuose nėra gatvių, pavadintų šiame krašte kūrusių, aktyviai veikusių ir ryškių pėdsakų palikusių moterų vardais. Beje, galvodama apie miesto jaukumą ir namus primenančią vidinę šilumą, kaip tik tokių „moteriškų“ gatvių ir pasigendu.
Prabilti apie tai paskatino ir neseniai Lietuvos televizijos pradėtas transliuoti laidų ciklas „Moterų gatvės“. Liepos viduryje laidos vedėjas Edvardas Kubilius apsilankė Anykščiuose. Informavęs, kad net dvidešimt dvi miesto gatvės yra pavadintos garsių vyrų vardais ir tik trys – moterų, laidos vedėjas ėmė klausinėti sutiktų anykštėnų, kiek ir kokių moteriškų vardų galima rasti Anykščių gatvių lentelėse. Apklausos rezultatai nebuvo labai džiuginantys, nes beveik nė vienas neįvardijo nei Salomėjos Nėries, nei Birutės, nei Karalienės Mortos gatvių. Peršasi išvada (žinoma, nebūtinai galutinė ir neginčijama), kad minėtų gatvių pavadinimai vis dar netapo Anykščių miesto savastimi.
Žiūrint laidą, labiausiai suglumino ir nuvylė pasigirdę siūlymai, kokių moterų vardais būtų galima pavadinti Anykščių mieste esančias bevardes gatves. Nuskambėjo ne tik buvusios Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės, dainininkės Birutės Petrikytės, bet ir Anykščiuose savo restoranus atidariusios atlikėjos Justės Arlauskaitės-Jazzu vardai. Tokios ištaros mane privertė suklusti ir sunerimti. Ne dėl to, kad minėtų moterų pasiekimai vienose ar kitose srityse yra nepakankami, bet todėl, kad kalbinti žmonės ignoruoja arba nežino savo gimtojo krašto istorijos, kultūros ir jas kūrusių žmonių. Galima guostis, kad respondentai buvo atsitiktiniai ir galbūt kiti būtų atsakę kitaip.
Muziejininkas Tautvydas Kontrimavičius gimtuosiuose Anykščiuose su Lietuvos rašytojų sąjungos Vasaros akademijos narėmis ir nariais, 2021 m.
Fotografavo Ričardas Šileika
Kiek optimistiškesnė buvo šios laidos antra dalis. Apie gatvių pavadinimų sudarymą detaliau papasakojo Anykščių kraštotyrininkas, muziejininkas, komisijos, sprendusios, kaip turi būti pavadinamos Anykščių gatvės, narys Tautvydas Kontrimavičius. Anot jo, kaip tik šiemet gatvių pavadinimų sudarymo komisijai sukanka šimtas metų. 1923 m. Anykščių valsčiaus valdyba pirmą kartą istorijoje sudarė Anykščių miesto gatvių pavadinimų komisiją, kurioje dirbo trys vyrai ir viena iškili moteris – Ona Brazauskaitė-Mašiotienė (1883–1949). Šią Lietuvos istorijai ir kultūrai svarbią asmenybę derėtų kiek plačiau pristatyti. Lietuviškojo feminizmo pradininkė, pedagogė, visuomenės veikėja gimė Anykščių rajone esančiame Šlavėnų kaime. Jos tėvas Gustavas Brazauskas (1841–1906) buvo žinomas publicistas, švietėjas, spaudos platintojas. Prasidėjus 1863 m. sukilimui G. Brazauskas nutraukė mokslus Kauno gimnazijoje ir pabėgo pas sukilėlius. Dalyvaudamas sukilėlių susirėmime su carinės Rusijos kariuomene, G. Brazauskas buvo sunkiai sužeistas (stubure įstrigusią kulką jis nešiojosi visą gyvenimą). Kalėdamas Vilniaus kalėjime, susipažino su kito kalinio Enriko Mikalausko dukra Jadvyga, irgi trumpai kalinta, o vėliau tapusia jo žmona ir aštuonių vaikų (tarp jų – ir Onos Brazauskaitės) motina. Paleistas iš kalėjimo, G. Brazauskas grįžo į Šlavėnus, buvo Šlavėnų dvaro paveldėtojas ir savininkas, ūkininkavo, išplėtė dvarą, pavertė jį Didžiaisiais Šlavėnais. Jis taip pat įsigijo žemės sklypą Puntuko kaimo teritorijoje su įspūdingo dydžio akmeniu ir taip išsaugojo Puntuką nuo suskaldymo vieškelių grindiniui kloti. G. Brazauskas artimai bendravo su savo amžininkais dvasininkais ir poetais Antanu Baranausku ir Klemensu Kairiu, palaikė ryšius su knygnešiais, pirkdavo iš jų lietuvišką spaudą ir pats ją platino. Taigi G. Brazausko vaikai turėjo gražų ir sektiną pavyzdį. Matyt, ne atsitiktinai viena iš jo penkių dukterų Ona 1905 m. prisidėjo steigiant Lietuvos moterų susivienijimą, kurio įgaliota tais pačiais metais dalyvavo visos Rusijos moterų suvažiavime. 1905 m. gruodžio 4–5 d. O. Brazauskaitė buvo Didžiojo Vilniaus Seimo atstovė. Po Seimo, 1905 m. gruodį, kartu su kitomis Lietuvos moterų susivienijimo aktyvistėmis ji suorganizavo
Ona Mašiotienė. Nuotrauka iš vikipedijos
Lietuvos moterų sodiečių susirinkimą, kuris vyko Okuličių dvare Latavėnuose (Anykščių r.). Šio susirinkimo dalyvės pritarė O. Brazauskaitės kvietimui kurti moterų draugiją ir visoms kovoti už žmogaus teises, prieš caro valdžią, už lygiateisiškumą ir vaikų mokymą lietuvių kalba. 1907 m. ištekėjo už Jono Justino Mašioto (1874–1947) – matematiko, inžinieriaus, valstybės tarnautojo, rašytojo Prano Mašioto (1863–1940) brolio. 1917 m. Maskvoje O. Brazauskaitė-Mašiotienė įkūrė Lietuvos moterų laisvės sąjungą ir jai pirmininkavo. Taip pat ji buvo viena iš Lietuvos tautos fondo steigėjų. 1918 m. grįžusi į Lietuvą, Vilniuje suorganizavo ir vadovavo lietuviškai mergaičių gimnazijai ir suaugusiųjų vakariniams kursams. 1929 m. jos iniciatyva įkurta Lietuvos moterų taryba, O. Brazauskaitė-Mašiotienė buvo išrinkta jos valdybos nare ir pirmininke, vadovavo šiai tarybai iki 1934 m. 1938 m. ji išleido studiją „Moterų politinis ir valstybiniai-tautiškas darbas 1907–1937 m.“. Už nuopelnus buvo apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu ir Vytauto Didžiojo ordino I laipsnio medaliu.[1]
1923 m. sudarius Anykščių miesto gatvių pavadinimų komisiją, jos nariais tapo rašytojas Antanas Žukauskas-Vienuolis, Jonas Puodžiūnas, Petras Valiukonis ir Ona Brazauskaitė-Mašiotienė. Kaip tik šiems nariams nusprendus, net penkiolika gatvių buvo pavadintos žymių vyrų vardais. Beje, A. Vienuolio gatvė atsirado dar rašytojui gyvam esant, ja A. Žukauskas-Vienuolis vaikščiojo apytikriai trisdešimt metų.
Troškūnai. Nuotrauka iš vikipedijos
Svarstant, kokių Anykščiams svarbių moterų vardais galėtų būti pavadintos miesto gatvės, verta sugrįžti į dvidešimto amžiaus pradžią. Ypatingą dėmesį reikėtų sutelkti į Latavėnuose (Anykščių r.) įsikūrusį Okuličių dvarą, kuriame ne kartą buvo susitikusios garsiausios to meto Lietuvos moterys: jau minėtoji Ona Brazauskaitė-Mašiotienė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, žymi lietuvių visuomenės veikėja, politikė Felicija Bortkevičienė, jos sesuo švietėja, visuomenininkė Juzefa Okuličienė ir kitos. Su Latavėnuose esančiu dvaru susijęs ir Elenos Okuličienės (1841–1917) vardas. Gimusi Pelyšėlių kaime (Anykščių r.), Elena buvo auklėjama lenkiška dvasia. Po vedybų su dvarininku Mykolu Kleopu Okuličiumi (1832–1897) ji visą laiką pragyveno Latavėnuose. 1904 m. panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, E. Okuličienė (jau perkopusi šeštą dešimtį) išmoko lietuviškai skaityti ir rašyti, užsidegė lietuvybės dvasia ir tapo aktyvia visuomenininke bei švietėja. E. Okuličienė įsteigė knygynėlį, veltui dalindavo knygeles, organizavo lietuviškų mokyklų steigimą Troškūnų apylinkių kaimuose, savo lėšomis šelpė mokinius, norėjusius siekti mokslo. 1911 m. jos iniciatyva buvo įsteigta pavargėlių prieglauda, kurioje prieglobstį rado elgetos ir benamiai. E. Okuličienė net ir pati toje prieglaudoje gyveno, savo noru paliko Latavėnuose stovintį dvarą ir persikėlė padėti pavargėliams. Net ir Pirmojo pasaulinio karo metu, kai 1915 m. per Troškūnus slinko karo frontas, ji atsisakė trauktis į saugesnę vietą ir visą laiką globojo ligonius bei elgetas. Prieš mirtį pareiškė valią, kad ją palaidotų be iškilmių, kaip ir kitus neturtėlius.[2]**
Rašytoja Bronė Buivydaitė (Tyrų duktė), 1923 m. Nuotrauka iš Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus fondų
Minėtų moterų svarbą ne tik Anykščių, bet ir visos Lietuvos kultūros, tautiškumo, pilietiškumo puoselėjimui patvirtino ir televizijos laidoje „Moterų gatvės“ kalbėję Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto istorikai: Loreta Skurvydaitė, Eligijus Raila, Tomas Vaiseta. Be jau minėtų O. Brazauskaitės-Mašiotienės, E. Okuličienės, buvo aptartos ir kitos iš Anykščių krašto kilusios, savo kūrybine, visuomenine veikla garsėjusios moterys. Viena iš jų – poetė, rašytoja, pedagogė Bronė Buivydaitė (1895–1984). Beje, anksčiau kalbintas T. Kontrimavičius užsiminė, kad, miestui augant ir plečiantis, Anykščių miesto gatvių pavadinimų komisija nusprendė svarstyti galimus gatvių pavadinimų variantus. Taip 1990 m. buvo sudarytas gatvių pavadinimų rezervas, į kurį komisija įtraukė ir rašytojos B. Buivydaitės vardą. Tiesa, rašytojos vietą tąsyk „užėmė“ vėl vyras – tarpukariu Lietuvos vyno karaliaus titulą pelnęs Balys Karazija (1897–1985). O B. Buivydaitės gatvės Anykščiai neturi iki šiol. Nežinia, kas nulėmė, kad literatūros lopšiu vadinamuose Anykščiuose gatvę nuspręsta pavadinti ne rašytojos, bet vyndario vardu, tačiau ateity, planuojant gatvių pavadinimus, B. Buivydaitę dera vėl prisiminti. Anykštėnai turėtų žinoti, kad 1921 m. pasirodęs B. Buivydaitės (Tyrų Duktės slapyvardžiu pasirašytas) eilėraščių rinkinys „Vasaros šnekos“ buvo pirmoji poetės moters knyga lietuvių literatūroje, o 1934 m. išleistas jos romanas „Atversti lapai“ laikomas pirmuoju lietuvių prozos kūriniu mokykline tematika. B. Buivydaitė rašė įvairių žanrų tekstus – ne tik eilėraščius, bet ir pjeses, literatūrines pasakas vaikų scenai, balades, apysakas, apsakymus, memuarus. 1936 m. parašyta apysaka „Auksinis batelis“ buvo įvertinta „Sakalo“ leidyklos 3-iąja premija, o 2017 m. – įrašyta į Lietuvos geriausių knygų vaikams šimtuką.
Didžiulių sodyba Griežionėlėse. Nuotrauka iš vikipedijos
Jaukios, globėjiškos šilumos Anykščių miestui suteiktų ir pirmosios Lietuvos publicistės Liudvikos Didžiulienės-Žmonos vardu pavadinta gatvė. „Lietuvos gaspadinės, arba Pamokinimų, kaip prigulinčiai suvartoti Dievo dovanas“ (1893 m.), taip pat kelių apsakymų, straipsnių, apysakos, atsiminimų autorė ne tik rašė grožinius, publicistinius tekstus, bet ir buvo įsitraukusi į revoliucinį judėjimą, slėpė nelegalią literatūrą. Ne vienus metus L. Didžiulienė praleido Griežionėlėse (Anykščių r.). Čia ji platino draudžiamą lietuvišką spaudą, rinko lietuvių tautosaką. Ji tapo kaimo moterų bičiule ir patarėja, platino sveikatos, namų ruošos žinias. Apskritai visa Didžiulių šeima artimai bendravo su daugeliu to meto šviesuolių: su vyskupu A. Baranausku, pakrikštijusiu L. Didžiulienės dukrą Michaliną, su Jonu Šliūpu, Jonu Jablonskiu ir kitais.
Dar viena prisimintina iš Anykščių krašto (Galvydžių k.) kilusi moteris – fotomenininkė, pedagogė, kraštotyrininkė Ona Pajedaitė (1925–2016). Baigusi Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą, O. Pajedaitė 1948–1975 m. dirbo Vilniaus profesinėje technikos mokykloje lietuvių kalbos ir literatūros dėstytoja. 1975 m. nutraukusi pedagoginį darbą, ji ėmėsi profesionalios fotografijos veiklos. Šimtai jos nuotraukų spausdintos laikraščiuose, žurnaluose, knygose, jomis buvo iliustruota daug literatūrinių televizijos laidų. Pristatydama savo kaip fotomenininkės kelią, O. Pajedaitė pasakojo: „Nuo Ievos Simonaitytės prasidėjo tuometinių rašytojų fotografavimas. Literatūros vakarai, poezijos pavasariai, įvairūs kultūros renginiai, suvažiavimai, plenumai, jubiliejai, etnografinės ekspedicijos – tik spėk suktis. Ryškink juostas, daryk nuotraukas, išdalink norintiems – tik turėk jėgų. Pedagoginį darbą palikusi su eile negalavimų, sveikatą atgavau badaudama pagal Brego metodą. Be medikų pagalbos pasisekė apsieiti daugiau dvidešimties metų. Atsirado jėgų rimtam darbui. Sukaupta medžiaga keliavo į spaudą: laikraščiai, žurnalai, knygos – daugiau 3000 kadrų. Padaryta 50 personalinių fotoparodų, kurios eksponuotos daugiau kaip 180 kartų. Po istorinių mūsų krašto įvykių: Sąjūdžio suvažiavimo, Baltijos kelio, mitingų prie Katedros, Vingio ir Kalnų parke, Popiežiaus apsilankymo ir kt., mano aparatas sustingo. Laikas pereiti į kitą darbo fazę. Archyvo tvarkymas, savo veiklos apibendrinimas, knygų leidimas. Paruošiau ir išleidau 4 fotoalbumus, laiškus, straipsnių rinkinį, bibliografinį leidinį, eilėraščius, kelionių mozaiką ir kt.“[3]*** Be kita ko, kaip pastebėjo televizijos laidoje kalbėjęs istorikas T. Vaiseta, įamžinus O. Pajedaitės atminimą, būtų pagerbta ir visa aktyviai rezistencinėje kovoje dalyvavusi Pajedų giminė.
Rašytojų gatvė Anykščiuose, 2021 m. Fotografavo Ričardas Šileika
Istorikas E. Raila televizijos laidoje itin šiltai atsiliepė ir apie knygnešių šeimoje gimusias seseris Kairytes (jų buvo penkios – Rozalija, Emilija, Veronika, Anelė ir Monika). Šios moterys vadintos talentingiausiomis Anykščių krašto liaudies menininkėmis. Kairytės kartu dainavo iki pat senatvės, jų repertuare buvo daug Anykščių krašto liaudies dainų, sutartinių, taip pat A. Baranausko, Maironio, Klemenso Kairio dainos ir giesmės. Iš visų seserų bene labiausiai savo veikla ir kūrybiniais gebėjimais išsiskyrė Rozalija Kairytė (1892–1971). Kartu su motina Juozapota Kairiene Kauno radiofone ji įdainavo įrašams apie šimtą senovinių dainų. Senatvėje R. Kairytė parašė daug prisiminimų apie Anykščius ir anykštėnus, taip pat rinko tautosaką, siuvinėjo, pynė krepšelius, darė įvairius rankdarbius iš molio.
Taigi Anykščiai išties turi ne vieną iškilią, talentingą, savo veikla ir kūryba garsėjusią moterį. Na, o tiems, kurie imasi rašyti miesto tekstą, susidedantį ne tik iš naujai statomų ar rekonstruojamų pastatų, vingiuojančių gatvių, įvairių atminties vietų, raginčiau tai daryti labai atsakingai, nepamirštant ne tik miesto gyventojų ir svečių poreikių bei pageidavimų, bet ir kuriamo miesto tapatumo. Beje, prieš kelerius metus, lankydamasi viename Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus menančiame mieste, pastebėjau, kad prie istorinių asmenybių vardais pavadintų gatvių lentelių yra pritvirtinti ir glausti tų žmonių gyvenimo ir veiklos aprašai. Galbūt panaši idėja tiktų ir Anykščiams, nes bet koks matomas įrašas apie praeitį ne tik ją išsaugo, bet ir suaktualina.
Projektą KULTŪROS KRYŽKELĖS iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
- „Ona Mašiotienė“, in: https://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=229
- ** „Elena Okuličienė“, in: https://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=1472
- *** Ona Pajedaitė, „Prisimenant nueitą kelią“, in: http://www.onapajedaite.lt/apie-autore/
