Balionai virš Ignalinos. Fotografavo Lina Kovalevskienė
Kasmet, pro langą stebėdama, kaip Ignalina atsisveikina su abiturientais, matau į dangų kylančius balionus. Kai kam tai grožis, metafora, simbolis. Balionais apkaišomi ir vaikų gimtadieniai, ir suaugusių žmonių jubiliejai, ir įmonėms bei organizacijoms svarbios datos, dar tokios ir anokios šventės. Mane tai stebina, glumina ir liūdina. Ne vieną kartą vaikštinėjau po Ignaliną, rinkdama tų balionų likučius. Neišskridusių dangun. Susprogusių čia pat. Numestų, visiškai nereikalingų. Nešiojamų vėjų. Nesumestų į jokius atliekoms skirtus konteinerius. Arba kitaip: mąstydama, kur nusileis tie balionai, kuriuos į tolybes nunešė vėjai. Kas juos surinks? Ar sunyks jie savaime gamtoje? Ar tikrai yra ekologiški, kaip kartais bando mus įtikinti pardavėjai?
Balionų būta ir mano vaikystėje – kaip be jų. Jie man tapo laikinumo, nusivylimo simboliu. Pokšt – ir nebėra.
Galbūt jie grožis, gal. Bet čia pat susprogstantis. Jie panašūs į muilo burbulus. Bet tik panašūs. Muilo burbulai – tikiuosi – nėra kenksmingi gamtai. Jais neužsprings joks žvėrelis, jie nepakenks dirvožemiui. Jie sužėri, paskrajoja, išsigaruoja mūsų akyse – trumpaamžiai, stebinantys ir gluminantys. Šiek tiek ilgiau gyvena skintos gėlės, bet ir apie jas verta pamąstyti.
Dabar jau rizikuoju būti paskelbta cinike. Nedėkinga persona. Gal net pasipūtėle. Bet ar įsivaizduojate keleivę, iš vieno Lietuvos pakraščio į kitą vykstančią viešuoju transportu? Iš autobuso į autobusą, o į Ignaliną dar ir traukiniu? Tą keleivę, paskaičiusią paskaitą ar vadovavusią dirbtuvėms, organizatoriai apdovanoja didžiausia, nuostabiausia puokšte, įvyniota į slidų popierių, o popierius, kad žinotumėte, apkaišytas kaspinais ir apibertas blizgučiais.
Aš ir dabar regiu aną kartą gautą prašmatniąją puokštę. Prisimenu, kad šiokią tokią pertrauką (iš autobuso į autobusą) buvau sau skyrusi Panevėžyje. Apvaikščiojau Senvagę, apžiūrėjau ten esančias skulptūras, išsirinkau labiausiai patinkančią – puokštę palikau prie jos. Naiviai tikėdama, kad neišpustys jos lapkričio vėjai. Beje, buvau nusižiūrėjusi gražią šeimą – mamą ir du vaikus, kilo mintis tą mamą apdovanoti, bet nedrįsau: juk nežinau, kur ji su vaikais eis iš Senvagės, ką veiks. Skulptūra tai jau tikrai nepajudės iš vietos, parduotuvėse nesilankys, autobusais nevažinės.
Ignalinos gėlės. Fotografavo Linas Daugėla
Nežinau, ar man svarbios skintos gėlės. Tikriausiai taip. Jos – gamta. Jos – laikinumo simbolis. Jos primena, kad iškilmių valanda itin trumpa. Tik verta prisiminti, kad dygliuotos rožės visiškai netinka, jei jas dovanojame atsidėkodami smuikininkui ar pianistui. Jos duria, žeidžia pirštus, trikdo. Gėlių vazonėliai įpareigoja: neva privalu augalą puoselėti, auginti.
O jei laidotuvės? Jei atsiunčia tolimuose kraštuose gyvenantys žmonės didžiausius vainikus, manydami, kad taip išperka savo kaltę – juk senokai paliko mirusią ar mirusį, išvyko, nelankė, nebendravo. Sakytum, tas gremėzdiškas vainikas atpirks nebendravimo kaltę.
Neatperka. Tik apkrauna kažką iš grupelės žmonių, atėjusių atsisveikinti, apverkti, gedėti – privalu tą globalų ,,simbolį“ nešti, juk neišmesi. Net neįsivaizduoju, kam pakiltų ranka vainiką nutrenkti, palikti laidojimo namų pašonėje. Pati ne kartą tokią grožybę esu nešusi, skaitydama ant kaspinų surašytas banalybes. Viešpatie, esu kalta, sakydavau tyliai, labai kalta, nes prisidedu prie melo. Vainiko siuntėjas tiesiog prisidirbo, o aš padedu jam išsikapanoti, aš tik grįžusi namo galėsiu nuoširdžiai gedėti, išsiraudoti, nes dabar mąstau tik apie tai, kaip patogiau vainiką paimti.
Nerimą man kelia ir fejerverkai. Kasmet tikiuosi, kad Ignalinoje jie baigsis. Kasmet! Bet tie sprogimai, tas ,,grožis“, tas šventės supratimas – jis neišgyvendinamas, neištrinamas. Balionai bent jau tylūs. Fejerverkai – ne. Ai, nesvarbūs tie paukščiai – ir kas, jei įsibaimina, paskraido, pakranksi. Paukščių visada pakaks. Ai, gal lenda tie mūsų augintiniai, šunys ir katės, į tamsų kampą, ir kas? Įveiks stresą ir išlįs. Ai, šalia mūsų gyvena karą patyrę žmonės? Čia jau rimčiau, bet kaip nors, gal apsipras, gal suvoks, kad mes – mes, mes, mes! – norime švęsti triukšmingai.
Jei atvirai, nebemėgstu Padėkos ar Garbės raštų. Tų, kurie įrėminti, laminuoti, blizgūs. Neva gražūs. Vis tiek parsinešusi namo išrėminu – kaip kitaip sutalpinčiau į sentimentams skirtą stalčių? Ne visus ir saugau, ne visada jie svarbūs. Raštus per savo patarėjus atsiunčia svarbūs Seimo, Vyriausybės ar kitų institucijų atstovai, nė kiek nesidomėdami, kas vyko ir kaip, net nepamąstantys, kad renginyje laukiami žmonės, į vyksmą įsijaučiantys, o ne kažką formalaus įteikiantys, dažniausiai net ne patys, o per pasiuntinius.
Netikri grybai miške – kičas ar menas? Meno bangų nuotrauka
Taip, esu žalia žaliausia, nors nepriklausau jokiai partijai. Nemėgstu vartojimo – nieko, kas tą pačią akimirką ar kiek vėliau tampa šiukšle. Segtuvai ir aplankėliai, lankstinukai ir skrajutės, įvairiausias informacinis rašytinis spaustuvinis triukšmas, plastikinės dovanėlės, netikri grybai miškuose, neva pataisantys gamtą – kam visa tai ir už kieno pinigus?
Šių metų vasarą Ignalinos miesto mugėje kategoriškai neėmiau dovanos iš žmonių, kurie įsivaizdavo, kad moko mus rūšiuoti šiukšles. Niekas niekada nieko neišmokys jokiuose renginiuose, kol nebus tinkamų konteinerių. Ta dovana – kamuoliukas. Plastikinis. Bandžiau aiškinti, kad man jo nereikia, net nežinočiau, kur jį dėti.
Ak taip, į konteinerį. Skirtą plastikui. Tik kam viso to reikia – balionų, sprogimų, popiergalių, nuvytusios floros, išgąsdintos faunos, neriedančių kamuolių? Kam?