Rudeniški dangūs. Fotografavo Linas Daugėla
Kadaise Utenos apskrities centras garsėjo kaip žydų miestas: jie čia gyveno, kūrė verslus ir puoselėjo kultūrą. Tai – svarbus puslapis kultūros sostine besivadinti trokštančios Utenos istorijoje. Deja, šiandien retas uteniškis, kalbėdamas apie praėjusių laikų Uteną, susieja ją su žydų kultūra. Yra fragmentiškų atminimo akimirkų, bet teigti, kad žydų atminimas deramai įamžintas, būtų kiek per drąsu. Mieste nėra ženklų, žyminčių, kad viename ar kitame pastate veikė svarbi žydų įstaiga. Kas iš jaunesnių miesto gyventojų galėtų pasakyti, kurioje gatvėje buvo įsteigti getai? Nepamename ne tik miestą kūrusių žydų tautybės žmonių ir tragiškos jų istorijos, bet ir tų, kurie juos gelbėjo – tų šešiolikos Utenos krašto žmonių, paskelbtų Pasaulio tautų teisuoliais.
Žydams priklausė centrinė miesto aikštė
Šocheto Kavinskio freska. Utenos turizmo informacijos centro nuotrauka
Manoma, kad žydai Utenoje pradėjo gyventi 16 a. ir, kaip knygoje „Žydai Utenoje“ rašo Danguolė Jonaitienė, sudarė gyventojų daugumą. Knygoje pasakojama, kad žydai buvo labai vieningi, remdavo vieni kitus ir niekada neatsisakydavo padėti lietuviams. Mieste buvo įkurtos kelios žydų mokyklos ir keli maldos namai, žydai turėjo daug smulkių įmonėlių ir kelias stambias įmones. Daugelis žydų buvo išsilavinę, dirbo gydytojais, teisėjais, mokytojais. Archyviniai duomenys rodo, kad vienu metu žydai sudarė 74 proc. Utenos gyventojų.
Turbūt mažai kas žino, kad Utenos rajono savivaldybės pastatas įkurtas vietoje, kur kadaise stovėjo žydų namai. Dovydas Libermanas buvusiame Utenio aikštės pastate Nr. 1 vertėsi geležies, ugniai atsparių plytų, molio, gipso, įvairių dažų, apmušalų, apkaustų durims ir langams prekyba. Greta D. Libermano namo stovintis dviaukštis mūrinis pastatas priklausė Seimui Šternui. Jame buvo įsikūrusi Utenos vaistinė ir ūkio bankas. Antrojo pasaulinio karo metu dauguma Utenio aikštės pastatų buvo subombarduoti arba sudegė, bet šie du namai atstatyti. Tuomet juose įsikūrė tarybų rūmai. Vėliau pastatai sujungti į vieną ir čia įsikūrė savivaldybės taryba.
Ten, kur šiandien įsikūręs Utenos kraštotyros muziejus, kviečiantis į daugybę parodų ir renginių, iki Antrojo pasaulinio karo gyveno žydas L. Goldfainas. Namuose jis buvo įkūręs Elektros ir mechanikos biurą.
Išlikę pastatai – irgi tik istorija
Pagrindinės žydų gyvenamosios gatvės buvo Utenio, Rinkos aikštės, Kauno, Eimučio, Ežero, Vilniaus, bet įvairūs jų pastatai stovėjo ir miesto pakraščiuose. Utenos savivaldybė – ne vienintelis žydams priklausęs išlikęs pastatas. Utenos turizmo informacijos centro interneto puslapyje rašoma, kad vienas iš tokių pastatų – Ežero g. 2 esanti teisinių paslaugų kontora: iki šių dienų fasade yra sinagogai būdingų elementų – išorinėje sienoje stačiakampio formos išgaubimas, žymintis šventųjų ritinių saugyklos vietą viduje.
Tame pačiame puslapyje nurodoma, kad 1923 m. žydų sionistų draugija „Tarbut“ Utenoje įsteigė žydų pradžios mokyklą, kurioje buvo mokoma hebrajų kalba. Mokykla veikė Vyžuonų g. 7. Pastatas išlikęs, šiuo metu tai gyvenamasis namas. Po septynerių metų, 1930-aisiais, labiau pasiturinčių žydų vaikai kartu su lietuviais pradėjo lankyti „Saulės“ gimnaziją. 1938 m. Vyžuonų g. 16 žydai pastatė pradinę mokyklą. Pastatas iš išorės nepakeistas, šiuo metu tai R. Šaltenio progimnazijos (dabar jau uždarytos) patalpos.
Įvairios Utenos organizacijos sėkmingai dalyvauja savivaldybės ir Lietuvos kultūros tarybos remiamuose projektuose. Argi nebūtų įdomu projektas, skirtas prakalbinti šiuos pastatus? Jei ne šiuos, tai galbūt kitus. Utenos kolegija ir Registrų centras įsikūrę vietose, kur kadaise taip pat stovėjo žydams priklausę pastatai.
Žydų gatvėje atidengta pavadinimą žyminti lentelė jidiš kalba. Utenos turizmo informacijos centro nuotrauka
Uteniškių indėlis gelbstint žydus
Holokaustas – vienas didžiausių sukrėtimų pasaulio istorijoje, palikęs ryškų, skausmingą pėdsaką ir Lietuvoje. Nacių represijos neaplenkė ir Utenos. 1941 m. vos per du mėnesius Utenoje ir apylinkėse nužudyta per 8000 žydų. Neabejotina, kad prie nacių inicijuoto Holokausto prisidėdavo ir vietiniai gyventojai – skųsdami, padėdami sulaikyti ir netgi tiesiogiai dalyvaudami žudynėse. Tačiau svarbu kalbėti ir apie tuos, kurie žydus gelbėjo.
Ne žydų kilmės asmenys, gelbėję žydus Holokausto metu, vadinami Pasaulio tautų teisuoliais. Pasaulio tautų teisuolių duomenų bazėje (anglų kalba) pagal vietovę Utena yra registruota 16 asmenų, gelbėjusių žydus: Stefanija Eigelytė; Marcelė Galvonaitė; Ona Janonienė (Zvironaitė), jos sūnus Jonas Janonis, dukros Vera Lelienė, Genovaitė Sukienė; Veronika Kalinkienė; Juozapa Kibelaitė; Kazimieras Rudėnas ir Veronika Rudėnienė (Kraujelytė); Jonas Statauskas ir Stasė Statauskienė; Elžbieta Svilienė; Rachelė Vitkauskienė ir jos sūnūs Povilas Vitkauskas bei Juozas Vitkauskas.
Chaimo Kurickio prisiminimų knygos „Išgyventi ir papasakoti“ viršelis.
Pasaulio tautų teisuolių duomenų bazėje galima sužinoti ir žydus gelbėjusių uteniškių gyvenimo fragmentus bei jų išgelbėtų žydų istorijas. Juozapa Kibelaitė buvo vienuolė. Utenoje ji vadovavo Katalikų bažnyčiai priklausiusiems vaikų globos namams. 1941 m. pabaigoje į globos namus ji priėmė trejų metukų žydų vaiką Aleksandrą Šneiderį, įregistravo jį lietuvišku vardu. Elžbieta Svilienė buvo gydytoja odontologė. Jos dėka buvo išgelbėta žydė paauglė Gita Judelevič. Argi Utenai nebūtų garbinga įamžinti šių žmonių atminimą?
Knyga, kurios nėra
Negalima teigti ir to, kad žydų atminimas Utenoje visiškai neįamžintas, o jų istorijos nežinomos. Fragmentiškų pažinties epizodų esama. 2020-aisiais buvo minimi Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metai. Nuo tų metų vasaromis Utenoje organizuojamos teminės žydų istorijai pristatyti skirtos ekskursijos, vedamos kraštotyrininkės Romos Jančauskienės. Tais metais Žydų gatvėje atidengta gatvės pavadinimą žyminti lentelė jidiš kalba, o Marianos Veriovkinos draugijos iniciatyva šioje gatvėje ant namo sienos nutapytas šocheto Kavinskio realaus dydžio atvaizdas. Jį nutapė VšĮ „Kiaurai sienas“ dailininkės Lina Šlipavičiūtė ir Lauryna Kiškytė.
Šis gatvės meno kūrinys – ne vienintelis Marianos Veriovkinos draugijos indėlis į žydiškosios kultūros Utenoje gaivinimą. Vyžuonėlių dvare anksčiau yra vykę žydiškos muzikos koncertai, o 2020 m. draugija tarsi išleido iš jidiš į lietuvių kalbą išverstą knygą „Utena ir apylinkės“, kurioje išsamiai pasakojama apie žydų gyvenimą Utenoje, tradicijas, vystytus verslus ir amatus, šeimų istorijas. Sakau „tarsi“, nes ši knyga nėra visai tikra knyga. Tai tik PDF formatu parengtas failas ir jei apie jo egzistavimą nežinotum ir specialiai neieškotum internete, vargiai kada susidurtum. Apmaudu, nes knygą išvertė profesionalūs vertėjai ir ji itin išsamiai atskleidžia Utenos žydų istoriją. Leidinį galima rasti paspaudus šią nuorodą: http://lrba.lt/images/apie_mus/atsiminimai.pdf. Tais pačiais metais išleista Chaimo Kurickio, žydo iš Utenos, prisiminimų knyga „Išgyventi ir papasakoti“. Portalo ibiblioteka.lt duomenimis, šią knygą galima rasti penkiose šalies bibliotekose, Utenos bibliotekoje jos nėra.
Utena – daugiau nei vieno žydo miestas
Bernardo Louno atminimo stotelė. Utenos turizmo informacijos centro nuotrauka
Ne vietiniams gyventojams gali susidaryti įspūdis, kad Utena – tik vieno žydo gimtinė. 1921 m. birželio 7 d. Utenoje gimė Bernardas Lounas, vėliau JAV tapęs žymiu kardiologu, išradęs defibriliatorių ir apdovanotas Nobelio premija. Utenoje jis gyveno iki keturiolikos metų, paskui su tėvais išvyko į JAV, bet suaugęs du kartus apsilankė Utenoje. Utenos turizmo informacijos centras 2021 m., minint B. Louno gimimo šimtmetį, išleido nedidelį leidinį „Bernardo Louno šeimos takais Utenos mieste“. Po metų sukurtas jo atminimui skirtas turistinis maršrutas „Per Utenos miestą Širdies keliu“. Utenos miesto sode įrengta B. Louno atminimo stotelė – suoliukas, ant kurio prisėdus galima pasiklausyti B. Louno ir jo šeimos prisiminimų apie Uteną.
Mąstant apie žydiškąją Utenos istoriją, kyla klausimai: pagal ką pasirenkame, kuriuos prisiminti? Pagal įžymumą? Kodėl B. Lounas svarbesnis už tuos, kurie sušaudyti Rašės miškelyje? Kodėl jų atminimą saugo tik Valentino Šimonėlio sukurta skulptūra „Skausmas“? Ir kaip būtų galima suaktualinti jų atminimą, šių žmonių patirtis? Galbūt nė nereikia didelių projektų? Gedulo ir vilties dieną visoje Lietuvoje viešai skaitomi tremtinių vardai. Ši akcija vyksta ir Utenoje. Galbūt rugsėjo 23-iąją, Žydų genocido dieną, būtų galima paminėti viešoje miesto vietoje skaitant nužudytųjų pavardes?