Atgimstanti ,,Ateities“ mokykla
Daugiau nei dešimtmetį tas pastatas negirdėjo vaikų balsų klasėse, nepatyrė šėlsmo koridoriuose, neregėjo dienos šviesos pro uždengtus langus. Tai – mokykla, pavadinta skambiu „Ateities“ vardu. Deja, mokykla – buvusi, dabar labiau panaši į vaiduoklę. Tačiau yra gerų žinių: apleistas mokyklos pastatas atgyja, tapdamas lauko galerija. Nuo rugpjūčio buvusios keturių aukštų „Ateities“ vidurinės mokyklos languose eksponuojama Visagino fotografės Jevgenijos Cholodovos paroda „Kultūra/Ar buvai?“, kviečianti permąstyti apleisto pastato likimą bei atsigręžti į jo gaivinimo galimybes, remiantis meno ir kultūros pagalba.
Savo istorijos pradžioje Visaginas augo. Atominės jėgainės palydovas puoselėjo ambicijas apgyvendinti 60 tūkstančių žmonių. Džiaugtasi gyventojų gausėjimu, augančiu mokyklų ir darželių poreikiu, didžiuotasi: Visaginas esąs didžiausias darbdavys regione. Šis miestas savo neoficialiu ženklu laikė vaisingumo ir klestėjimo simbolį – gandrą.
Miestas alsavo augimo euforija, o stagnacijos ar mažėjimo scenarijus prilygo baisiam sapnui. Vis dėlto tai virto realybe: Černobylio avarija privertė atsisakyti dviejų iš keturių reaktorių, įstojimas į Europos Sąjungą – uždaryti likusius du.
Visaginas sparčiai mažėjo – gyventojų skaičius krito nuo 33 iki 18 tūkstančių. Žmonių pripildytos erdvės bei infrastruktūra ištuštėjo – liko stūksoti ne vienas nebaigtas statyti ar dėl noro taupyti apleistas pastatas.
Nukentėjo ir švietimo sritis. Iš septynių Visagino mokyklų uždarytos dvi, o likusios perdarytos į progimnazijas ir gimnazijas. Istorinei pirmajai „Sedulinos“ vidurinei mokyklai per plauką pasisekė – ją perėmė Visagino kultūros centras. Mokykla sėkmingai transformuota į kultūros įstaigą su koncertų, choreografijos, parodų ir konferencijų salėmis bei studijomis. „Ateities“ mokyklai lemta visai kita ateitis. 2005 metais užvertos jos durys, užkalti langai. Liko tik prisiminimai ir mokyklos-vaiduoklės pastatas, tartum skaudus randas visaginiečių atmintyje.
Daliai žmonių gali pasirodyti, kad racionaliausia – pastatą griauti. Tegu negadina vaizdo, nevilioja vandalų. Bet nutiko kitaip. „Ateities“ mokykla jau ilgokai stūkso be aiškios ir visų palaikomos ateities vizijos. Atrodo, kad su mokykla-vaiduokle jau susigyventa – ji neberėžia apsiprantančių akių, o ir širdį vis rečiau suspaudžia nostalgija.
Apleistų erdvių nereikia jokiam miestui – jos tarytum viešai primena apie krizinį laiką. Bet jei pakeistume žiūros tašką? Galbūt į mažėjimą ir jos iššauktą infrastruktūros tuštėjimą galima pažvelgti kaip į galimybę? Ir gal vis tik pasisekė, kad neskubėta atsikratyti nefunkcionuojančia mokykla? Įsivaizduokime, kad miestas – tai miško analogija. Sveikame miške esama negyvos, bet gyvastingos medienos. Taip, tai žuvęs medis, tačiau jis teikia gyvybės tūkstančiams organizmų. Gyvastingoje medienoje tebevyksta gamtos procesai, reikalingi turtingai ekosistemai. Galbūt ir mieste apleistas pastatas gali būti gyvastingas, leidžiantis suvešėti kitai gyvybės formai, pavyzdžiui, kultūrai? Pastarieji dveji metai Visagine demonstruoja: taip, tikrai gali.
Visagino reakcija į karą Ukrainoje
2022 m. pavasarį, po Rusijos įsiveržimo į Ukrainą, būtent apleistas mokyklos pastatas tapo drobe, tinkama pareikšti solidarumą su Ukraina. Iš Visagino kilęs iliustratorius Vladimir Ionov pritarė vilniečių iniciatyvai sukurti grafitį, palaikantį Ukrainos pasipriešinimą Rusijos agresijai. Jei kiti (neapleisti) pastatai reikalautų ilgų biurokratinių procedūrų, kol gautum leidimą piešti, tai tas pats sumanymas ant apleisto pastato buvo priimtas paprasčiau ir palankiau. Solidarumo su Ukraina grafitis ne tik sužadino diskusijas jautria karo tema, bet ir įkrovė pastatą naujomis prasmėmis ir pavertė jį aktualiu, vadinasi – matomu.
Tų pačių metų vasarą Visagino kultūros centras, ieškodamas netradicinių erdvių šiuolaikinės kultūros pristatymui, į Visagino erdvių festivalio programą įtraukė šios apleistos mokyklos pastatą ir jį supančius amfiteatrus. Du mokyklos fasadus nuspalvino iš tolo regimi Marijos Tiurinos ir Dariaus Jono Janonio muralai, o įėjimą į mokyklą išpiešė vietinis jaunimas.
Amfiteatrų kitoks gyvenimas
Dvylika pastato langų uždengė išdidintos Neringos Rekašiūtės parodos „Atominė tapatybė“ fotografijos. Muralų ir parodos spalvos šiltai apkabino pastatą, suteikdamos jam vilties atgimti. Tačiau reikšmingas ne tik rezultatas – statiški kūriniai, bet ir erdves išjudinęs kultūrinis vyksmas: muralų piešimo procesas, renginiai ir diskusijos gretimuose amfiteatruose. Visa tai sugebėjo pakeisti pastato pozicionavimą – „sumenėjusi“ buvusi mokykla įteisinta kaip lankytinas objektas Visagino turizmo plėtros centro parengtame meno maršrute.
2022 m. vasarą viskas galėjo tuo ir baigtis. Laimė, vietinė fotografė Jevgenija Cholodova pasiryžo pratęsti parodos languose idėją, o kartu – ir mokyklos gaivinimo procesą.
Šių metų rugpjūtį su Visagino savivaldybės, Britų Tarybos Lietuvoje parama ir Visagino kultūros centro pagalba dar aštuoniolika mokyklos langų papuošė didelio mastelio fotografijos. Jose atspindėtos akimirkos iš profesionaliojo meno renginių, vykusių Visagine 2019-2023 metais. Paroda „Kultūra/Ar buvai?“ klausia kiekvieno praeivio, ar buvai, ar matei, ar girdėjai? Kitaip tariant, ar nepraleidai fotografijose užfiksuotų renginių?
Gyvendama Visagine Jevgenija pastebėjo, kad žmonės neretai niurzgia ir apgailestauja: neva mieste nieko doro nevyksta, o kai kažkas vis tik įvyksta – renginį praleidžia dėl tingėjimo ar nežinojimo. Autorė nemoralizuoja, bet atkreipia dėmesį, kad kultūrinis gyvenimas turtingas, tereikia pačiam juo aktyviai domėtis – juk kiekvienas atsako už tai, kokiomis spalvomis piešia savo gyvenimą. Štai kodėl parodos atidarymą lydėjo diskusija, kvietusi žiūrovus kalbėtis apie kultūrinį gyvenimą Visagine.
Jevgenija Cholodova
Jevgenija pastebi, kad net ir nedideliame Visagine esama netolygaus kultūros pasiskirstymo. Trečiasis mikrorajonas, kur ir stovi buvusi mokykla, yra nutolęs nuo pirmajame mikrorajone sutelkto kultūrinio epicentro. Taigi „Kultūra/Ar buvai?“ siekia integruoti 3-ąjį mikrorajoną į Visagino kultūros trajektoriją ir sužadinti judėjimą užmirštoje erdvėje, skatindama specialiai užsukti apžiūrėti parodos. Autorė numatė ir tęstinumo galimybes – patvarios konstrukcijos leis parodoms keistis. Taip bus garantuojamas vietos kultūrinis vyksmas.
Tiek 2022 m. bruzdėjimas, tiek 2023 m. kultūros įvykiai iš esmės neatkūrė pastato, tačiau be abejonės – suteikė vietai gyvybės. Apleistas objektas buvo sukultūrintas be milžiniškų investicijų – jam suteikta kultūrinė vertė. Neapibrėžtumas, gaubiantis nenaudojamą mokyklą, atvėrė erdvę gatvės menui ir šiuolaikinei kultūrai, kitaip tariant – eksperimentui ir žaismui, kurį sunkiai įsileidžia institucinė kultūra.
Šiandien vis dar neaišku, koks bus pastato likimas. Norisi tikėti, kad buvusi „Ateities“ mokykla išliks gyvastinga „mediena“ laisvai kultūrai suvešėti ne tik ant pastato sienų ir langų – juk verta prasiskverbti į jo vidų.
Nuotraukos iš VšĮ „Urbanistinės istorijos“ archyvo