Svitlana Kostrykina. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Svitlana Kostrykina į Vilnių iš Kyjivo atvyko kiek daugiau, nei prieš metus. Ji – žurnalistė, scenaristė, literatė, neseniai baigusi kurti savo pirmąjį romaną. Svitlana mokosi lietuvių kalbos, ir mokosi itin uoliai – esu girdėjusi jos haiku, pačios autorės skaitytus ne ukrainietiškai, bet lietuviškai. Mudvi susitikome Molėtų viešosios bibliotekos rengiamoje rašytojų rezidencijoje Girsteitiškyje. Man jau pirmosiomis bendravimo valandomis imponavo Svitlanos inteligencija, noras gilintis į patiriamus reiškinius, įvykius, jos pagarba vietovei, kurioje šių metų birželį apsigyvenome. Džiūgavau, kad MENO BANGŲ rezidencijoje dar turėjome laisvą vietą – kam kitam, jei ne Svitlanai, ją galėjau skirti. Literatūriniuose vakaruose Svitlana skaitė ir lietuviškai, ir ukrainietiškai, buvo itin atidi visų renginių lankytoja. Kartu su kolegomis aplėkė ne tik Ignalinos kraštą, bet ir nemenką Aukštaitijos dalį. Čia publikuojamas tekstas atvirai pasakoja apie jos pačios būsenas ir jausenas, patiriamas Lietuvoje. Tai – projekto KULTŪROS KRYŽKELĖS dalis.
Gintarė Adomaitytė
Jei kas nors man prieš kelis metus būtų sakęs, kad 2023 metais apsistosiu kūrybinėje rezidencijoje Ignalinoje, nebūčiau patikėjusi. Bet anų metų vasaris visiems laikams pakeitė ukrainiečių gyvenimą. Abi su drauge, aplinkybių verčiamos, atsidūrėme Lietuvoje, o vėliau meno bangos atsiūbavo mane į „Meno bangų“ rezidenciją.
„Ignalinos pasakos“ – taip vadinasi knyga, kurią man padovanojo Gintarė Adomaitytė, kai susitikome pirmą kartą, o savaitė Ignalinoje iš tiesų tapo atgijusia pasaka. Tartum nerūpestingos vaikystės epizodas: galėjau vaikščioti basa po rasotą žolę, užtikdama žalčius, driežus, varles, rinkti mėlynes, stebėtis didžiuliais miško grybais. Galėjau ir vėl pabūti vaiku, atrandančiu naują pasaulį, žaidžiančiu žodžiais lyg medinėmis kaladėlėmis su išrašytomis raidėmis, džiūgaujančiu, kad pavyko save išreikšti taip, kaip labai norėjosi. Buvau visai kaip pavargusi, bet laiminga mano mylimos Virginios Woolf kygos veikėja – „man pavyko perteikti savo matymą“.
Man regis, būtent siekdami pasitenkinimo perteikus savąjį matymą, žmonės pradeda kurti. Bent jau aš nežinau nieko vertesnio, nei lydėti kelionėje po savo visatą kitus ar apsilankyti jų visatose. Štai todėl apgailestauju: mano gebėjimas išreikšti save lietuvių kalba – kol kas tolokai nuo tobulybės; deja, negalėjau visa siela išgyventi prozos ir poezijos, skaitomos pačių autorių – rezidencijos dalyvių.
MENO BANGŲ rezidencija svečiuojasi Mielagėnuose. Nuotrauka iš Sandros Bernotaitės asmeninio archyvo
MENO BANGOS surinko neįtikėtiną kompaniją pačių įvairiausių žmonių, skirtingai mąstančių ir kuriančių. Mes tapome didele keista šeima, kartu pietaujančia, pasakojančia apie praeitį, planuojančia ateitį, besidalijančia įdomiais faktais, pokštaujančia ir besijuokiančia. Kai vyko atsisveikinimo skaitymai, ant stalo garavo žolelių arbata ir kvepėjo naminis obuolių pyragas. Netikėtai pasijaučiau esanti namuose – už didelio stalo, su visa gimine, kur kiekvienas turi savo vietą, jaunesnieji mokosi iš vyresniųjų, o vyresnieji skatina jaunuosius, ir kiekvienas svarbus, kiekvienas vertingas.
Mano pasaulis visada buvo kiek ambivalentiškas – ir paaiškinamas mokslu, ir magiškas, bet Lietuvoje, o ypač – Ignalinos krašte kur kas paprasčiau įžvelgti aplinkos stebuklingumą, pasakiškumą: tikėti legendomis, patirti vietovių trauką, jausti nepertraukiamą ryšį su gamta. Lietuviams pavyko išsaugoti ne tik archajišką kalbą, skambančią kaip senųjų knygų priesakai, bet ir tradicijas bei ritualus – santykis su jais pagarbus. Jie įpinami į dabarties gyvenimą: mano draugai ukrainiečiai labai nustebo, kai sužinojo, kad Rasos ir Žolinė – Lietuvoje oficialiai įteisintos laisvos dienos. Akivaizdu, kad tautos tradicijos kuo puikiausiai sutaria su religinėmis.
Mielagėnai. Pakeliui į renginį Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. MENO BANGŲ nuotrauka
Su poetu Linu Daugėla keliaudami į Dūkštą, esantį netoli Ignalinos, kalbėjomės apie tikėjimą – prisipažinau, kad dažniausiai sutikdavau šventikus, išlipančius Kyjivo centre iš brangių džipų, apsikarsčiusius masyviomis auksinėmis grandinėmis ir kryžiais. Štai kodėl man buvo sudėtinga puoselėti pagarbius jausmus stačiatikių bažnyčiai (jei stebite Ukrainos naujienas ir esate skaitę apie nesenus įvykius Kyjivo Pečiorų Lauroje, suprasite mano mintis). Bet lietuvių bažnyčiose jaučiuosi kitaip – ypač tą ketvirtadienį, kai Raimondas Butvila po Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios skliautais grojo J. S. Bacho kūrinius, o savo kūrybą skaitė Linas Daugėla, Rasa Milerytė ir Ona Jautakė. Tokia patirtis keičia – tampi kitokiu žmogumi, nei buvai prieš užeidama į bažnyčią.
Kelionėse mes keičiamės – tai žino visi rašytojai ir scenaristai. Ignalina pakeitė mane, Mielagėnai, Visaginas, Molėtai pakeitė mane, Lietuva mane tebekeičia. Esu dėkinga šiai šaliai ir jos žmonėms, kad mane priėmė ir po truputį man atsiveria – kartais smulkiomis, iš pirmo žvilgsnio nepastebimomis detalėmis. Šiandien mano rajono feisbuko grupėje vienas gyventojas po audros įkėlė nuotrauką su prierašu: „V… gatvėje šalia namo Nr. 41 nuvirto medis.“ Daugiau nė žodžio. Nei pasipiktinimo apie komunalinių tarnybų neveiklumą, nei išgyvenimų, kad kitą kartą kamienas gali kristi vaikų žaidimų aikštelėje, nei reikalavimų kuo greičiau sutvarkyti aplinką. Tik kuo paprasčiausiai konstatuojamas faktas.
Galbūt kai kam tai pasirodys menkniekis, bet man šis pavyzdys ypatingai susišaukia su lietuvių poezija (ta nedidele jos dalimi, kurią pavyko perskaityti, išversti ir suprasti): ji kalba apie stebėjimą. Apie tai, kad svarbu akimirką pamatyti tokią, kokia ji yra. Net Vilniuje dažnokai matydavau, kaip žmonės ateina į parką, sėdasi ant suoliuko, paprasčiausiai pasėdi penkiolika minučių ir nueina – neįveikiama užduotis nuolat skubančiam Kyjivui.
Lietuvoje tu žingsniuoji lėčiau ir atsargiau – juk po kojomis gali pasipainioti sraigė arba rupūžė. Kalbi tyliau, kad neišbaidytum paukščių. Mokaisi būti ir pradedi regėti: Šiaurės pašvaistę, baltąsias naktis, šlapdribą – juk lietuviai šiai sniego ir lietaus samplaikai turi savą žodį; o dar tuos dalykus, kurie nė vienoje kalboje neapibūdinami jokiais žodžiais, nes žodžių jiems apsakyti per maža.
„Juk Kyjivas – tai Vilnius, tik didesnis“, – sako mano neseniai vykusio interviu herojus – dokumentinių filmų režisierius, praėjusiais metais lankęsis Ukrainoje. Ir tikrai: europinio gyvenimo būdo santykis su blokine architektūra mūsų šalyse labai panašus. Kai skaitau apie Lietuvos istoriją, man tampa nepakeliamai gėda, kad to nedariau anksčiau, kad beveik nebandžiau susipažinti su lietuvių literatūra, muzika, tapyba. Augdama vis daugiau sužinodavau apie tolimą mūsų kontekstams Amerikos arba apie imperinę rusišką kultūrą, bet ne apie tai, kuo gyvena kur kas artimesnės Baltijos šalys.
MENO BANGŲ rezidentai Ričardas Šileika, Rūta Eidukaitytė, Svitlana Kostrykina, Irena Aleksaitė Švenčionyse. Forografavo Linas Daugėla
Beje, pradėjusi pildyti šią spragą, beveik kaskart tarsi atsimušdavau į sieną – tai nebuvo paprastas darbas. Lietuvių literatūros vertimų ne tiek jau daug, straipsnių apie lietuviškuosius kultūros fenomenus dar mažiau, ne visos knygos įkeliamos į populiarių leidinių serverių bazes.
Viena vertus, logiška, kad nedidele šalimi domisi mažiau žmonių nei, tarkime, Prancūzija ar Didžiąja Britanija. Kita vertus – apima įspūdis, kad dažnokai patys lietuviai pilnai nesuvokia savo kūrybos jėgos ir galios.
Neseniai vienoje Vilniaus bibliotekoje sutikau savo draugą lietuvį ir jam parodžiau knygą, kurią ką tik buvau pasiėmusi: Česlovo Kontrimo „Lietuvos geležiniai kryžiai“. Draugas nustebo, kad man ši knyga įdomi. Galbūt jam, augusiam kryždirbystės kūrinių apsuptyje, atrodo, kad lietuvių metaliniai kryžiai neturi nieko ypatinga, bet man tos saulutės, žvaigždės, stebuklingi pynimai atrodo kuo tikriausia magija. Ir ne tik man – lietuvių kryždirbystės ir kryžių simbolika įtraukta į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Kai kurie mano draugai lietuviai skeptiškai vertina naujus lietuviškus filmus ir sutrinka, kai prašau rekomenduoti ką nors iš nacionalinės klasikos. Ne kartą girdėjau samprotavimus, kad jeigu iš lietuviškų teatrų dings Čaikovskis ir Čechovas, tai nebeturėsime ko žiūrėti.
Bendraudama su vertėju iš ukrainiečių kalbos Vytautu Dekšniu pasiteiravau: ar yra lietuvių kalboje sąvoka, analogiška ukrainietiškai „меншовартість“. Sąlyginai tai gali reikšti mažavertiškumą, itin gerai pažįstamą ukrainiečių kūrėjams, manantiems, kad jų darbai ne tokie įdomūs ir reikšmingi, kokie yra europiečių, amerikiečių (deja, dar neseniai manyta, kad ir maskviečių) kolegų. Vytas atsakė, kad tokio žodžio nėra, bet pati situacija labai pažįstama ir jis džiaugiasi, kad lietuvių literatūra, kaip ir ukrainiečių, vis labiau nuo šios būsenos tolsta.
MENO BANGŲ rezidentai Svitlana Kostrykina ir Ričardas Šileika Visagine. Fotografavo Linas Daugėla
Ir aš tuo džiaugiuosi. Viena iš priežasčių, dėl kurių myliu Lietuvą – tai jos miestuose, parkuose, kaimuose sukurta galimybė lankytis ir mėgautis akimirka: nutiesti pažintiniai takai, yra suoliukų, lentelių su svarbia informacija. Norėtųsi, kad ir kultūros pasaulis teiktų daugiau galimybių susipažinti su kultūros paveldu. Iki įsiveržimo į Ukrainą apie Baltijos šalis žinota labai mažai, bet po 2022 metų vasario ir paramos, kurią lietuviai suteikė mūsų ginkluotosioms pajėgoms, pabėgėliams, nukentėjusių regionų gyventojams, Vilnius nebėra Latvijos (ar Estijos…) sostinė: tai miestas, šiltai priglaudęs kažkieno gimines ar artimuosius. „Žirgą atpažįstate ratuose, bet draugą bėdoje“, „Draugą pažinsi nelaimėje“ – o juk kai susipažįsti, norisi pažinti ir artimiau.
Viešėdama „Meno bangų“ rezidencijoje, Ignalinos bibliotekoje skaičiau savąjį Ukrainos tradicijų įkvėptą apsakymą (į lietuvių kalbą vertė Austėja Jasaitienė). Auditorijai aiškindama jo kontekstą, jaučiausi nuostabiai – savo vietoje. Esu dėkinga lietuviams (plačiąja prasme) ir konkrečiai – rezidencijos dalyviams, kad taip domisi Ukrainos kultūra, kad visada yra pasirengę atsakyti į mano nesibaigiančius klausimus, kad dalinasi tuo, kas svarbiausia. Kaip ir kiekvienas ukrainietis, aš nenorėjau karo, neplanavau likti Lietuvoje, bet šiandien aš čia ir man labai norisi daryti tai, ką pajėgiu, kad bėdoje gimusi draugystė augtų, stiprėtų: ir dabar, ir po pergalės.
Projektą KULTŪROS KRYŽKELĖS dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba
