Ignalinoje, 2023 m. Fotografavo Linas Daugėla
Kai rimsta gamta, o Ignalinos peizažas nusidažo rudenio auksu, kai vasarai po sodybas ir sodus pabirę ignaliniečiai ima dairytis miesto pusėn, tarsi ir tampa aišku, jog besidomintys kultūros renginiais bursis po Ignalinos rajono kultūros centro, Ignalinos krašto muziejaus, Ignalinos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos stogais. Ant šių trijų „banginių“ laikosi Ignalinos miesto kultūra. Nesidomintys kultūra ar jos neįperkantys (jei ji – mokama) linkę šias įstaigas vadinti Bermudų trikampiu, kur prapuola nemenkos biudžeto lėšos. Vis dėlto sakau, kad tai – židiniai. Neatmeskim dar ir Ignalinos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios, kur ne tik sekmadienio šv. mišioms susirenkama. Šios iškilios bažnyčios durys plačiai ir svetingai atveriamos išsiilgusiems kultūros. Ir joje net darganotą rudens ar žvarbią žiemos dieną sušyla širdys, pasotinama siela. Bet vasarą…
2007-ųjų liepą kurortinės teritorijos statusą įgijusi ir kurorto karūną tebesapnuojanti Ignalina vasarą pakviečia susitikimams po atviru dangumi. Pirmiausia bando pasirašyti susitarimą su Dangaus valdovu dėl gero oro, o tada jau šėlsta, linksminasi, susitinka bičiulius ne tik iš kaimyninių rajonų, bet ir iš svečių šalių, sukviečia, stengdamasi vis kuo nors nustebinti.
Viskam, sako, savas laikas ir vieta. Masiniams renginiams – taip pat. Ignalinoje, organizuojant renginius, visais laikais ieškota įvairovės ne tik pačiu turiniu, bet ir parenkama vieta. Vieta renginiui – kaip panelei suknelė: panelės erudicijos gal ir nepakeičia, bet įdomų įvaizdį suteikia. Taigi geriau graži ir deranti pagal sezoną.
Gerai ar blogai, bet Ignalina – kaip koks solidus prekybos centras, marketingo sumetimais kaitaliojantis prekių išdėstymą ir keičiantis lentynas. Ji turi galimybę pasirinkti masiniams renginiams vis kitą vietą! Kai miestelis kompaktiškas, kiekvienas jo pakraštys nesunkiai pasiekiamas iš bet kurio kampo. Bet, kai yra galimybė rinktis, atsiranda ir diskusijų: „Kur geriau? Kur kam arčiau? Kur patogiau?“ Pozicijas ima derinti valdžia, renginių organizatoriai, dalyviai. Tik, kai balsuoja trys, vieno nuomonė gali būti ir nesvarbi…
Kol Ignalinos centrą kirto ūksmingas ir gėlėmis žydintis bulvaras, visi vasaros renginiai iškilmingomis eisenomis trimituojant ir dainuojant žygiavo į pušyną prie Ilgio ežero. Tinkamesnės vietos masiniams renginiams tuomet kaip ir nebūta. Taigi Ignalina švęsdavo ten, netoli šaltinio, kur ir šiandien, kaip tikina gražiosios miesto legendos kūrėjai, ašaras tebelieja Igną mylėjusi Lina. Bet ašarų čia būta ir tikrų. Tik seniai. Labai seniai. Kas, kad seniai?
Ignalinos vasaros estradoje. Fotografavo Vida Žukauskaitė
Vietą, kuri vasarą vis dar suskamba dainomis ir trankia muzika, Ignalinoje ilgainiui imta vadinti Vasaros estrada. Tuo tarsi viskas ir pasakyta. Skirta estradai. Subalansuota vasarai. Bet vis prisimenu, kaip išgirdusi žinią apie eilinį būsimą koncertą, šventę, rengiamą toje Vasaros estradoje, buvusi ilgametė Ignalinos rajono savivaldybės administracijos paveldosaugininkė Elena Mudėnaitė kaskart gūžtelėdavo pečiais ir visados pataisydavo: „Kapinėse.“
Ir ji žino, ką sako. Mat istoriniai šaltiniai liudija, kad „Ignalinos šiaurės rytinėje dalyje, miesto parke, 0,1 km į pietvakarius nuo Ilgio ežero, į rytus nuo Ignalinos–Dūkšto kelio yra pilkapynas, kuriame – 88 pilkapiai. Sampilai 6–12 m skersmens, nuo beveik suplokštėjusių iki 0,6–1 m aukščio, kai kurie su duobėmis prie pagrindo. Dalis pilkapių išsidėstę vienas šalia kito, kiti – iki 20–30 m atstumu. Pilkapiai būdingi I tūkstantmečio antrajai pusei“.
Saugomas plotas užima 10 ha plotą, į jį įeina ir visa Ignalinos Vasaros estrados teritorija. Kaip ne kartą rašyta pilkapyną tyrinėjusių mokslininkų ataskaitose, dalis pilkapių suardyta kasant duobes, dalis – greičiausiai 20 amžiaus 8 dešimtmetyje, statant švenčių estrados pastatą, keletas galbūt iškasti 1933 metais. Prie kai kurių sampilų matyti juos juosę grioviai (daugelis iš dalies arba visai užslinkę) arba jų liekanos.
Naujasis aukuras ant senojo pilkapio. Fotografavo Vida Žukauskaitė
Belieka priminti, kad ant vieno pilkapio, to, kuris visai šalia estrados tvoros, netoli šoninių vartų, išlikęs apgriuvęs iš lauko akmenų sumūrytas švenčių aukuras. Iškilesnių miesto švenčių metu, užsilipusios ant pilkapio, mūsų laikų „vaidilutės“ čia uždegdavo ugnį.
Kai kuriuose istoriniuose šaltiniuose Ignalinos pilkapynas dar vadinamas ir Švedų kapais, Švedkapiais, bet nėra tikslių istorinių duomenų, kad čia būtų palaidoti švedų kariai. Sujungus istoriją ir Ignalinos legendą, galėtum spėti (įsisvajoti, susapnuoti), kad čia galėtų būti palaidoti kunigaikštytės Linos protėviai. Gal net ji pati? Gal net ir Ignas? Gal jis švedas buvęs? Tai tebus užuominos rašantiems (kuriantiems) istoriją ir legendas. Bet kad prieš pusantro tūkstančio metų šiose žemėse būta žmonių, ant kurių kaulelių (ir atminimo) taip smagiai ir nuoširdžiai dabar trypia ne tik atklydėliai, bet ir save tikriausiais ignaliniečiais įvardinantys čia palaidotųjų palikuonys – istoriniuose dokumentuose jau įrašyta.
Žinoma, ne kartą girdėjau Elenai Mudėnaitei prieštaraujančius, kad, girdi, gerai pagalvojus, mes bet kur žingsnį žengdami galim užminti ant protėvių kaulų. Paneigti to negalėtų niekas. Tik, kad Elena nebūtų vieniša savo svarstymuose, stoju jos pusėn: bet ten, kur aiškiai žinome, kad yra palaidoti žmonės, elgiamės santūriau, laikomės kai kurių susiformavusių elgesio normų. Jei save laikome žmonėmis. Pamenu man dar vaikystėje tėvų išsakytą pamokymą, kad nieko, šiukštu, iš kapinių nevalia imti, negalima ir jokio, net seniausio, kapo kauburėlio peržengti. To dabar jau ir kitus pamokau.
Tereikėtų prisiminti, jog pilkapiai – senovės lietuvių kapai. Taip buvo laidojami, į požeminį pasaulį perkeliami mirusiųjų palaikai. Kapo pylimas visados yra sakralus veiksmas. Juo mes sukuriame šventą vietą, kur galioja kitos taisyklės, nes čia susitinka gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai, čia slypi niekieno neįminta paslaptis.
„Ežerų sietuva“ Ignalinos estradoje, 2018 m. Fotografavo Vida Žukauskaitė
Ignalinos pilkapyne, pavadinus jį Vasaros estrada, nuo praėjusio amžiaus aštunto dešimtmečio pradžios skambėjo Dainų šventės, trankiai grojo kapelos, smagiai sukosi šokėjų pulkai, linksmai dainavo estrados žvaigždės. Viskas neretai baigdavosi bendra triukšminga diskoteka, o didesnių švenčių proga griaudėdavo fejerverkai, iš tiesų galintys net numirusius prikelti. Čia vykdavo įspūdingi tarptautinio liaudiškos muzikos ir šokių festivalio „Ežerų sietuva“ koncertai, atskleidžiantys įvairiaspalvę tautų kultūrą. Čia rinkosi ir Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio mitingai, kvietę ne tik į laisvą, bet ir laimingą, dorovingą, draugišką visų (su)gyvenimą. Čia pešėmės dėl pirmųjų labdaros siuntų, gautų iš Vokietijos…
Ar tuomet mąstėme apie vietos šventumą? Išsamesni pilkapių tyrimai vykdyti vėliau, o nacionalinės reikšmės valstybės saugomu objektu šis pilkapynas paskelbtas tik 1993 metais.
Ne be triukšmo Vasaros estradoje buvo ir ši vasara. Dėl jau įrengtos infrastuktūros, nuklotų takų, „patogių“ automobilių parkavimosi vietų (tiesiai ant miško paklotės) šią teritoriją renkasi atvykstančiųjų kolektyvai, čia patogu ir vietiniams jais pasirūpinti.
Paskutiniais metais Vasaros estradą pamėgo „Superfiestos“ rengėjai, rugpjūčio mėnesį pilkapyne susirenka tūkstantinis šalies dviratininkų pulkas, mat čia prasideda ir baigiasi MTB dviračių maratono taurės karališkoji varžybų trasa.
Lėšų stygius – ne visada blogai. Dar 2015-aisiais džiaugėmės, kad ES struktūrinių fondų lėšomis buvo atnaujintas Vasaros estrados sceną dengiantis stogas, rekonstruota pati scena, sutvarkyti, perdažyti suolai, teritorija aptverta nauja tvora, išasfaltuotas takas. Laikas, kaip žinia, negailestingas. Jau matyti, kad žolynų girliandomis, vienadienėmis dekoracijomis sunku paslėpti senosios estrados „raukšles“, šokėjai kliūva už nelygaus grindinio, pripratusiems prie patogumų jau gal per prasti ir suolai… O jų net trys eilės. Skirta šimtams žiūrovų… Ne į visus renginius tiek ir susirenka. Kosmetinio remonto Vasaros estradai (jos scenai) jau neužtenka. O gal čia yra ženklas, kad jo nė nereikia, gal suteikta proga prisiminti, jog tai – pilkapynas? Gal reika pritildyti šėlsmą šioje vietoje ar skirti ją išskirtiniams, etnorenginiams? Tuo labiau, kad šventėms Ignalinoje jau dabar surandama ir kitų vietų. Leidžiamės į jų paieškas.
Mažesniems, „vietinės reikšmės“ renginiams surastos vietos prašosi pavadinamos tradicinėmis. Kadais, tarkim, į Jonines, kultūros darbuotojai tradiciškai pakviesdavo prie senojo Etnokultūros centro. Paparčio žiedo ignaliniečiai ieškodavo šalia šio pastato buvusiame miškininkų sodintame ir puoselėtame miško parke. Po iki šiol ignaliniečius stebinančio Ignalinos rajono savivaldybės administracijos sandorio su „Maxima“ neliko nieko. Negelbėjo tūkstantis su kaupu ignaliniečių parašų, prašant išsaugoti seniausią Ignalinos miesto pastatą, sveikatą prarado miškininkas Albertas Kulbis, siųsdamas SOS signalus į įvairiausias ministerijas. Tik didelių pastangų dėka pavyko išsaugoti menką beržynėlį, kurį, prisiminusi šio žmogaus kovą su valdžios buldozeriu, mintyse vis pavadinu Kulbio beržynėliu. Bronio Ropės valdymo laiku palaiminta „Maxima“ dygo išdygo kaip baravykas po lietaus.
Joninės (kitaip Rasos arba Kupolės) prie Ignalinos rajono kultūros centro, 2023 m. „Meno bangų“ nuotrauka
Dabar ignaliniečiai Joninių laužą kuria lauko aikštelėje už Ignalinos rajono kultūros centro. Čia įrengta nuolatinė estrada, stacionarūs lauko suoleliai. Netoli ir iki Paplovinio, kur mergelės vis dar tebeplukdo Joninių vainikėlius, svajodamos apie bernelius su naujausio modelio automobiliais. Spalva ne tiek svarbi…
Šalia „Žuvėdros“ (kalbu apie tą pačią vietą) kuriamas ir Užgavėnių laužas. Čia puikiai sutelpa keli šimtai ignaliniečių, švenčių organizatoriams nesunku pasirūpinti aparatūros aptarnavimu. Vieta jau nesunkiai ignaliniečių atrandama, nors pristatoma arba „už kultūrnamio“ arba – prie „Žuvėdros“.
Prie „Žuvėdros“ yra dar viena vieta, kur galima susitikti, tikintis bent kiek dvasiškai ūgtelėti. Kamerinius renginius galima rengti (ir tai jau ne kartą buvo padaryta) prie Ignui ir Linai skirtos skulptūros arba prie tilto per Paplovinį. Jaunimas vis dažniau pasižvalgo ir į salą Paplovinyje, kur praėjusiais metais buvo iš esmės pertvarkyta erdvė. Čia smagu leisti laiką poilsiaujantiems, o vakare galima jaukiai susibėgti kokiam renginiui. Bet šią vietą renginiai dar tik „matuojasi“.
Būna, kad po žiemos, kiek sušilus orams, jaukiems, kelias dešimtis ignaliniečių tesudominantiems poezijos skaitymams, knygų pristatymams ir biblioteka išeina į savąjį kiemelį. Taip pati kultūra išeina į gatvę.
Tik mes – apie mases. Kas, kad pačiame mieste tegyvena keli tūkstančiai. Kas, kad ir tarp jų yra tokių, kuriems šventės – buvusios nebuvusios. Vieniems „Duokim garo!“ gana, kitiems jau ir to nereikia. Bet, apskritai, šventes mylim, švęsti mėgstam. Į šventes reklamomis prisikviečiame jau ne tik čia gyvenančius, čia gimusius augusius ir tik savaitgaliais beparvažiuojančius, bet save ignaliniečiais tebevadinančius. Jei šventė su geru turiniu – mobiliame pasaulyje nesunku pasiekti ją ir už kelių šimtų kilometrų. Tokia sėkme išsiskirdavo spalvinga, įvairių tautų kultūrą pristatanti „Ežerų sietuva“, šokių festivaliai, miesto šventės.
Istorijos tyrinėtojams vis dar pasiginčijant dėl tikrojo Ignalinos gimtadienio, staiga, 1991-aisiais, tarsi prireikus jubiliejinės šventės, garsiai ištrimituota, kad Ignalinai – 125-eri. Miesto gimtadienis susietas su geležinkelio Sankt Peterburgas–Varšuva statybų laikotarpiu (1857–1862 metais), nes būtent geležinkelis ir davė pradžią Ignalinai. Šiuose skaičiuose nesunku ir pasiklysti. Kodėl miesto gimtadieniu pasirinkti 1866-ieji? Kodėl tada nepalaukta iki 1992-ųjų ir triukšmingai nešventus kito, kiek solidesnio miesto jubiliejaus? Bet tai buvo metas, kai laukti nenorėjom. Net švenčių. O ir ne apie tai mes.
Ignalinos Laisvės aikštė. Fotografavo Vida Žukauskaitė
Dar po penkiolikos metų spalvingą miesto jubiliejų Ignalina šventė medžius išguldžiusioje Laisvės aikštėje. Ėjome ritualinius ratus aplink naująjį fontaną tos aikštės viduryje. Ir aikštė tapo vieta, kur susibėga miesto keliai, kuri yra tarsi ir centrinė miesto dalis, iki kurios – visiems vienodai arti. Čia erdvu, patogu. Tarsi sugrįžo pirminė šios aikštės paskirtis – turgūs. Visas didesnes šventes aikštėje įrėmina prekybininkų kioskeliai. Lyg ženklas, kad iš šventės be pirkinių krepšio sugrįžti nevalia. Bet tai ir savotiškas nusigręžimas nuo scenos! Taip susimaišius kultūrinei ir prekybinei pasiūlai, kartais nesuvoki, ar prekybininkai atvilioja į aikštę tuos, kurie susidomi ir čia vykstančiu renginiu, ar kultūrininkai sukuria muzikinę atmosferą, kad greičiau tuštėtų kioskeliai ir pilnėtų prekiautojų piniginės. Įtrauktis – šių dienų mada!
Labai to gal ir nepeikčiau. „Duonos ir žaidimų!“ (lot. Panem et circenes!) – šaukė kadais ir Romos minia, reikalaudama iš savo valdovų nemokamo maisto ir nemokamų pasilinksminimų. Kaip tikina istorikai, asmenys, senovės Romoje siekę valdžios, į tokius reikalavimus atsižvelgdavo. Ar Romos tradicijos gajos, netruksime pamatyti jau kitais metais, nes trokštančių valdžios yra ir Lietuvoje.
Grįžtam į Laisvės aikštę. Čia yra vietos net didžiausioms šventėms (kartais į kai kurias veiklas įtraukiamos Laisvės ir Ateities gatvės), sutvarkyta visa komunikacija, o tai itin aktualu švenčių rengėjams. Bet aplinkui – daugiabučiai, kuriuose gyvena ir švęsti nelinkę, triukšmo nemėgstantys… Čia karštą vasaros dieną sunku rasti pavėsį, mažoka vietos norintiems prisėsti.
Ko nors neparagavęs, negali pažinti skonio. 2021 metais 155-ąjį gimtadienį švenčianti Ignalina miesto šventei visus netikėtai pakvietė į erdvę prie Šiekščio ežero. Ši teritorija, esanti šalia Lietuvos žiemos sporto centro administracijos pastatų ir viso sporto komplekso, labiau buvo pažįstama sporto bendruomenei. Ignaliniečiai čia kartais būdavo pakviečiami į žiemos šventes. Gal prieš trejetą dešimtmečių prie Šiekščio buvo surengti keli koncertai, scena paverčiant ant Šiekščio plūduriuojantį pantoninį lieptą. Kitoje ežero pusėje kilo oro balionai. O prieš porą metų nutarta visą šventę perkelti „kitapus“ Šiekščio. Mintis sutikta su atsargiu entuziazmu. Bet kai „paragauta“…
Šventė Šiekščio pakrantėje. Fotografavo Vida Žukauskaitė
Ignalina alpėjo nuo čia patirtų įspūdžių, ežero veidrodyje atsispindėjusių lazerių šou. „Pritrenkė“ erdvė, kurioje taip gražiai sutilpo galinga scena su šoniniais ekranais, kur sugebėta pasirūpinti šventės dalyviais ir žiūrovais. Šie, netilpę ant suvežtų suolelių, jaukiai kūrėsi įkalnėje – kaip kokiame amfiteatre – ant atsineštinių paklotėlių ar tiesiai ant pievelės.
Dar ir kaip verta prisiminti buvusias dvi šventes prie Šiekščio, Lietuvos žiemos sporto centro prieigose ir jo teritorijoje. Šiokią dieną, kai matai jaukiai ežero pakrantėje besikaitinančius ar į Šiekščio glėbį įpuolusius, nė neįtartum, kad čia gali sutilpti tiek šurmulio, smagių emocijų, įvairių veiklų. Dabar jau taip: atėjęs švęsti, dar esi kviečiamas ne tik riestainių namiškiams nupirkti, bet ir su kokiu amatu susipažinti, savo gebėjimus išbandyti. Tai dabar edukacijomis vadinama. Taigi dabar šventėse ir kultūrinasi, ir glebesčiuojasi, ir edukuojasi. Tam labai sumaniai buvo panaudojama ežero pakrantė su prie jos prigludusiu pušynėliu. O taip – buvo ir mugė! Tik ji ne tokia artima scenai, ne tokia įkyri, nors tuščiomis, greičiausiai, niekas negrįžo ir nuo Šiekščio. Šventė pakartota ir praėjusiais metais. Jei būtų dar trečias kartas…
Bet pasikeitė valdžia. Pasikeitė ir miesto šventės vieta. Sugrįžta į patogią Laisvės aikštę. Būta garsių klausimų – kodėl, būta karštų diskusijų socialiniuose tinkluose. Dalytasi praėjusių metų gražiais prisiminimais. Matuoti atstumai: kam iš kur į kur arčiau.
Valdžios olimpe buvo nutarta, kad ignaliniečiai… neįveiks kelio iki Šiekščio. O juk tie patys ignaliniečiai pasiekia šventes Palūšėje, net – Stripeikiuose… Savivaldybės administracija netgi pasirūpina papildomais autobusų maršrutais į jas. Jei tik pati būna suinteresuota sulaukti tuose renginiuose žiūrovų. Argumentas „arti–toli“ Ignalinoje apskritai nėra ir negali būti ką nors lemiantis. Čia viskas, kaip sako, ranka pasiekiama. Abejonių dėl Laisvės aikštės nekiltų dėl kelių švenčių: kai Liepos 6-ąją, švęsdami Valstybės dieną, susirenkame giedoti Tautiškos giesmės, kai į mokslus Rugsėjo 1-ąją išlydim miestelio moksleiviją ir Naujųjų metų sutiktuvių naktį, kai švenčia visi. Net tie, kurie šią akimirką pramiega. Dar – nėra tinkamesnės vietos pavasario ir rudens mugėms. Dėl visų kitų švenčių galima pasiginčyti. Tartis.
Ignalinos rajono savivaldybės administracijos Švietimo ir kultūros skyriaus vyr. specialistė Rasa Juodagalvienė, praėjusiais metais vardijusi vietos prie Šiekščio privalumus, dabar jau patyrė, kodėl šventei prie Šiekščio – ne vieta. Na, ne visai vieta. Sako, kad be kai kurių techninių sprendimų, dar reikia tinkamai sutvarkyti ežero pakrantę, kad ji, smarkiau palijus, nepažliugtų. 2021 metų lietus (oho, koks!) pirmąją miesto šventę prie Šiekščio dar ir kaip pakrikštijo, dar ir kaip išbandė. Išbrido Ignalina. Ir niekas Dievui į langus akmenų nepaleido, nei kas kultūrininkams kelią dėl to pastojo. Kai šventės idėja, jos išpildymas – puikūs, žiūrovas iš didžiausios balos sausas išlips ir šypsosis. Sutarus, kad toje tikrai ypatingoje vietoje vasaros metu vyks tik vienas masinis renginys, greičiausiai galėtume išsiversti ir be didelių investicijų. Jei jos, investicijos, būtų, gal net galėtų kilti svarstymų, kaip ir kam efektyviau panaudoti pinigus. Nebūtinai tvirtinant ežero pakrantę, tikintis viską patvindančios liūties.
Einam į rudenį. Vadinasi, lįsim į pastoges. Seksim reklamas, rinksimės. Ir vasara (kita) mums atrodys taip toli, taip toli. Tik kultūrininkai derins jos renginių planą, svarstys jų temas, skaičiuos biudžetą… Neabejokim – rinksis ir vietas jiems. Apie ką bebūtų tariamasi, būkim ta balsuojančiųjų dalimi, kurios balsas dar ir kaip girdimas.