Ignalinoje, Atgimimo gatvėje, 2023 m. Fotografavo Linas Daugėla
Ignalinoje gyvenu penkiolika metų – nuo 2008 metų rudens. Neatsimenu, kada pamėgau Petro Cvirkos gatvę, kažin ar mokėčiau paaiškinti, kodėl. Ten negyvena joks man artimas žmogus, ten nėra nei istorinių, nei architektūrinių įžymybių. Nieko svarbaus, keičiančio mano gyvenimą, Petro Cvirkos gatvėje niekada nenutiko, kažin ar nutiks. Priešingai nei Smėlio gatvėje. Iš jos matomas Paplovinio ežeras, jo paukščiai ir augmenija gali esmingai pakeisti dienos nuotaikas. Tai kodėl, sukdama ratą per pamiškę ir miestą, Petro Cvirkos gatvės neaplenkiu? Galbūt todėl, kad ji rami ir tyki. Neapkrauta jokiais gremėzdiškais statiniais, kičinėmis „skulptūromis“, beveik be automobilių gaudesio – nepavojinga net ir labiausiai išsiblaškiusiam keleiviui.
Kiekvieną – tikriausiai kiekvieną – kartą, eidama šia gatve, galvodavau apie jį – Petrą Cvirką. Apie mus – jį skaičiusius arba ne, įsigilinusius į jo gyvenimą arba net nemanančius to daryti. Galvodavau ir apie anuos laikus, kai Cvirkos, Melnikaitės pavardės ar Salomėjos Bučinskaitės slapyvardis (Nėris) buvo dosniai žarstomi šen ir ten – kolūkiams, gatvėms, aikštėms. Laimė, ne vaikų darželiams, bet mokykloms – taip.
Kai Vilnius ėmė bruzdėti dėl paminklo Petrui Cvirkai (ne)išlikimo, ilgokai dairiausi į abi oponuojančias puses. Nutiko taip, kad tapau žmogumi be nuomonės. Ilgainiui ta būsena man net ėmė patikti: juk įdomu žiūrėti į diskutuojančius (švelniai tariant, nes diskusijos tampa barniais) ir stebėtis, kaip ginčo įkarštyje žmonės pameta galvas. Sakyčiau, net labai protingas galvas ir itin jautrias širdis…
Taigi, buvau tik stebėtoja, kol uoliai svarstyta, palikti ar nukelti Petro Cvirkos paminklą iš Vilniaus centro. Įsiklausyti radau į ką: diskutavo žmonės, realiai skaitę ir tyrinėję Cvirką, jo gyventą laiką, siekę įvertinti ne tik rašytojo knygų įtaigą ar įtaką, bet ir jam skirtos Juozo Mikėno skulptūros meninę vertę. Diskutuojančių balsai į vienį susiliedavo tik dėl skvero: beveik niekas nepaneigė, kad tai ypatinga, jauki, Vilniui svarbi vieta. Skverą rūpėjo išsaugoti kur kas labiau, nei Cvirką, teberūpi ir dabar. Karščiausi pokalbiai vykdavo Lietuvos rašytojų sąjungoje – toje vietoje, kur Petras Cvirka ne tik dirbo, bet ir gyveno, susirgo, mirė.
Bet ar gyveno Petras Cvirka Ignalinoje? Ar buvo čia atvykęs nors trumpam? Ar skaitėme bent vieną jo kūrinį, kur kalbama apie šį kraštą? Gali būti, kad, vykdamas į Leningradą žymiuoju Peterburgo–Varšuvos geležinkeliu, matė per traukinio langą mums mielas kalveles ir ežerus, bet ar tikrai ten keliavo? Juk rašytojo keliai dažniausiai vedė į Maskvą…
Kai Ignalinos savivaldybės svetainėje pasirodė prašymas siūlyti galimus Petro Cvirkos gatvės pavadinimus, šioks toks šurmulys vis dėlto kilo, bent jau socialiniuose tinkluose. Kažin, ar bus triukšmaujama daugiau ir garsiau? Man visai patiktų, jei su gatvės pavadinimu būtų atsisveikinta meniškai. Kaip tiktų performansas ar hepeningas, tik kad šie žanrai į Ignaliną keliauja lėtokai.
Petro Cvirkos knygos ramiai ir saugiai ilsisi Ignalinos viešojoje bibliotekoje, laukdamos, kol karšti rašytojo ir jo gatvės gerbėjai ateis bent jau jų pavartyti. Praėjusią savaitę tai padariau. Pasak bibliotekininkės Laimos Andrijauskienės, buvau viena vienintelė besidominti, nors ypatingai karšta tų knygų gerbėja savęs nelaikau.
Kipras Petrauskas, Nadas Rastenis, Jonas Rustemas, Antanas Terleckas, Augustinas Voldemaras – štai žymūs žmonės, kuriuos atrinko ir gyventojų apklausai pasiūlė Ignalinos savivaldybė. Apklausoje buvo paliktas langelis. Jame kiekvienas galėjome įrašyti ir savo siūlymą. Mūsų šeimos nuomonė šį kartą skyrėsi. Vienas siūlė Lelijų pavadinimą, kita – dainininkės, liaudies lobių pateikėjos Kristinos Skrebutėnienės. Nesiginčijome. Tik pasvajojome: būtų smagu, jei Ignalinai neįprastas įamžinimo procesas vyktų kūrybingai, etiškai, tolerantiškai, skatindamas pamąstyti apie daugybę patrauklių asmenybių.
MENO BANGOS tiki, kad Petro Cvirkos gatvės vardo keitėjai visų pirma atsižvelgs į tos gatvės gyventojų nuomonę. Ir linki: nepamiršti nė vienos apklausoje bent kelis kartus paminėtos pavardės. Niekaip, jokiais pavidalais, Ignalinoje kol kas neįamžinti du joje gimę ir augę Lietuvai svarbūs dailininkai – nei Valdas Ozarinskas, nei Jūratė Paulėkaitė. Neužtinku nė menkiausio jų pėdsako Ignalinos krašto muziejuje.
Jono Strielkūno suoliukas Vabalninke. Autorius Vidas Jatulevičius. Nuotrauka iš Vabalninko bibliotekos archyvo
Esu išvaikščiojusi Ignaliną skersai išilgai, dažnokai sukiojuosi po jos pakraščius. Suoliukų yra. Jų tik daugėja. Tai džiugina. Bet suoliukai bevardžiai. O juk Lietuvoje plinta senokai prasidėjusi išmintinga mada: kurti vardinius suoliukus, atrandant tą vietą, kurią įamžinamas žmogus mėgo. Pirmą kartą tokį suoliuką pamačiau Biržų rajone, Vabalninke, parko pakraštyje, netoli Paryžiaus gatvės. Jis skirtas šioje gatvėje gyvenusiam poetui Jonui Strielkūnui – tam kūrėjui, kurio jautri poezija dažnokai priskiriama Justinui Marcinkevičiui.
Štai tokį suoliuką skirčiau Nadui Rasteniui. Kiprui Petrauskui – Ignalinoje ar Ceikiniuose vykstantį operos dainininkų festivalį, gal konkursą. Jonui Rustemui – dailininkų plenerus, lydimus menotyrininkų pasakojimų. Dėl Antano Terlecko ar Augustino Voldemaro kol kas jokių vizijų neturiu, bet juk visada įmanoma jų rasti, o ilgainiui – pasistengti paversti realybe.
Ignalinos gatvių ramybė, 2023 m. Fotografavo Linas Daugėla
Viena ramiausių Ignalinos gatvelių ramybę kol kas prarado. Laukdami, kaip klostysis įvykiai, galime paskaityti MENO BANGOSE publikuotą Vidos Žukauskaitės rašinį apie lelijų miestą be Lelijų gatvės – jame pasakojama ne tik apie lelijas.
Štai nuoroda: https://www.menobangos.lt/vida-zukauskaite-ignalina-triju-leliju-miestas-be-leliju-gatves/.