Pradedančius skaityti šį tekstą, privalau perspėti. Bus jame nenorminių žodžių. Bus tokių, kurių nei vartoju, nei naudoju, juolab niekada negirdėjau savo šeimoje – nei kai buvau vaikas, nei dabar, kai abu, aš ir sutuoktinis, esame net labai suaugę žmonės. Tie negeri žodžiai bus tik citatos – iš traukinių, iš gatvių, iš kiemo.
O dabar grįžkime prie pavadinimo. Tai kodėl aš kartais prisimenu ją, tą neatspėtą moterį, tą Marytę Melnikaitę, Sovietų Sąjungoje oficialiai laikyta didvyre, o namų aplinkoje, jų pakampiuose – menkintą, niekintą, išjuoktą?
Prisimenu ją visada, kai tik pasigendu gilesnio požiūrio, platesnio mąstymo. „Ai, ji buvo tiesiog kurva, – sako man daugybė žmonių, – ar verta dėl jos sukti galvą?“ Arba kitaip: „Nei ji Marytė, nei Melnikaitė, kažkokia ten Maša Melnik.“
Sakytum, kurva yra tik pati sau. Viena. O tie visi kiti, turėję su ja intymių reikalų, tai jau ne kurvos, tik orūs, pagarbūs žmonės, ai, tik truputį, tik nežymiai nusidėję. Ir jos vardo, pavardės nežinomybė – nejau svarbu skubotai smerkti žmogų, kad jis ne visai grynakraujis lietuvis?
Tiesą sakant, aš net nežinau, kas ir kokia buvo ji – ta Antrojo pasaulinio karo partizanė, nuo Zarasų kilusi Marija. Kuo įvairiausi šaltiniai pateikia skirtingas žinias. Mane jaudina trys faktai.
Pirmasis: ji tikrai buvo nacių nukankinta – ir žiauriai. Man jos gaila, man neapsakomai gaila.
Antrasis: ji pati niekada neprašė visuomenės, kad ją paskelbtų didvyre, statytų paminklą. Ir jau tikrai nesvajojo, kad jos atvaizdą mano karta matys ant mokyklinių sąsiuvinių viršelio.
Trečiasis: parašiusi apie ją „kurva“, jaučiuosi prastai – o gal viskas buvo kitaip? Kuo esu aš pati arba daugybė man pažįstamų moterų, patyrusių įdomias, erotiškas istorijas? Kodėl prancūzų romanų veikėjoms atleidžiama viskas, bet Zarasų merginai – Dieve, neduok.
Zarasuose, paežerėje, buvo jai skirtas paminklas. Dabar, jei neklystu, jis yra Grūto parke. Vietovėje, kurios nemėgstu ir nebelankau. Niekada nelankysiu. Ji man nejuokinga. Priešingai, nei daugeliui žmonių, vykstančių ten tiesiog pakikenti. Arba kitaip: padūsauti. Štai kiek grožio, kiek talentingų skulptorių darbų – ir ką, ar negalėtų likti kur buvę. Aš nežinau, kaip tame parke man jaustis, kaip jame elgtis. Nesu nei kikentoja, nei dūsautoja, nei paminklų garbintoja. Neatrandu ten savęs.
O juk esu buvusi Grūto parke – labai senais laikais, kai jis tik kūrėsi. Vėliau dar kartą. Taip, taip, taip! Gal visa tai reikalinga. Bet juk svarbu ne tik parkas, kur kas svarbiau mūsų požiūris: kaip mes visa tai matome, kaip suprantame, kaip išgyvename.
Nemoku net apsakyti, kiek Lietuvoje vyksta tolerancijos dienų, patyčių stabdymo projektų, draugystės ir supratimo skatinimo.
Na ir kas?
Jei esate tie, kurie dažnokai keliauja traukiniu Turmantas–Vilnius, pastebėjote: Pabradėje šeštadieniais į traukinį įlipa pabėgėliai. Legalūs. Jauni. Mandagūs. Gražūs. Svajojantys aplankyti sostinę – Vilnių. Su pakeleiviais, o kartais ir tarpusavyje, kalbantys angliškai. Gal ne tobulai, gal panašiai, kaip kalbu aš. Jei nežinotum, kas ta Pabradė, palaikytum juos užsienio šalių studentais.
„Čiurkos“, – tik pamačiusios juos per traukinio langą sako netoliese manęs plačiai įsitaisiusios visaginietės – garsiakalbės, rusakalbės. Savo vaikų akivaizdoje. Joms atitaria broliai lietuviai: „O, blet, kiek spalvų.“
Ką galiu aš? Tik sakyti pati sau: Gintare, valdykis, susiturėk, nepradėk. Nes kraupiai norisi pasakyti įžeidų žodį – o jūs patys kas, jei ne čiurkos?
Jei kam įdomu, tai čiurka rusiškai turi konkrečią prasmę – rąstigalis, tik tiek. Kažkas, kas nepritapę, atlikę, atkirsta.
Privalau pareikšti pagarbą tą dieną dirbusiai traukinio kontrolierei. Visų išsikėtojusių paprašė pasislinkti, savo krepšius nukrauti. Valdingomis, bet mandagiomis intonacijomis. Pabradės keleiviai buvo mikliai susodinti, nors patys klusniai ir pagarbiai būriavosi stovėdami. Vagonas nurimo. Replikos baigėsi.
Nesibaigė mano mąstymai apie spalvą. Apie odą. Nes rasizmą ne kartą patyriau pati. Esu baltaodė. Neapsakomai baltos odos žmogus. Palei ežerus, upes ir jūras vaikštinėju kaip balta varna. Arba kitaip. Man ne kartą sakė, kad esu baltas sūris, kurį tuoj pačiups varna. Juokinga, ar ne? O dažniausiai sulaukiu galybės patarimų, kokius papildus privalau naudoti. Būna, kad apgaili: tikriausiai labai sergate, kad negalėjote būti gryname ore?
Būnu aš jame, būnu. Ir jeigu kartais jaučiuosi uždusinta, tai ne dėl kokių nors ligų, tik dėl aplinkinių pomėgio viską išmanyti, viską aptarti ir viską rikiuoti.
Jei apie pabėgėlius…
Apgailestauju, kad net šviesiausi Lietuvos žmonės neskaitė Birutės Pūkelevičiūtės, jos romano „Aštuoni lapai“ – apie tai, kaip traukėsi Antrajam pasauliniui karui besibaigiant lietuviai, ką jie patyrė. Liūdna, kad neišsikalbėjome su tėvais, seneliais, proseneliais apie anų laikų lietuvių dalią – jų emigraciją. Apie dabartį net nesmagu priminti: kiek lietuvių blaškosi po svetimas šalis, ieškodami… kad aš žinočiau, ko jie ten ieško, ką randa, kaip ir kur dunda jų traukiniai.
Štai jau daugiau nei vieni metai, kai mane pačią ištiko kultūrinė bėda. Siaurėja tolerancijos skalė. O juk visą gyvenimą bandau ją plėsti. Jaučiu, kad tampu netolerantiška savo kartai. Rusiškai pažertiems anekdotams, žodžiams ir žodelyčiams, atkeliavusiems iš sovietijos, visokiems ten bajeriams, citatoms iš anų laikų filmų. Keiksmažodžiams, labiausiai jiems.
Prastuomenė. Štai kaip mūsų namuose buvo vadinami žmonės, su kuriais neįmanoma sutarti, nors pakęsti juos būtina.
Bet… Kartą su šviesuomenės žmogumi kalbėjausi apie pasaulio lengvosios atletikos čempionatą. Apie tai, kaip man imponuoja Afrikos šalių bėgikai. Grakštūs, koordinuoti, savaip lengvi. „Jie yra beždžionės, – pasakė tas neva šviesus, inteligentiškas žmogus, – štai kodėl greitai bėga.“
Ką aš turėjau daryti? Aš, kurią močiutė mano vaikystėje mokė: jei nepatinka kiemo žaidimai, tai ir nežaisk. Išeik, bet aukštai pakėlusi galvą.
Tą pamoką gerai, gal net per gerai išmokau. Daugybę kartų išėjau iš suaugusių žmonių žaidimų. Tyliai. Tikiuosi, kad oriai. Nesiplūsdama. Neištardama svarbiausių žodžių.
Dabar juntu nenumaldomą norą išsikalbėti. Užstoti menkintus arba tebemenkinamus kadaise gyvenusius asmenis. Taip, ir ją, tą neatspėtą Marytę Melnikaitę. Arba Pabradėje priglaustus pabėgėlius. Arba savo lyties ieškančius žmones. Kiekvieną asmenį, neatitinkantį rėmų, standartų, viduramžiuose brėžtų atseit krikščioniškų taisyklių.
Bet ir baugu. Kad tik netapčiau pikta sene, kad nebūčiau pasauliu nebetikinčia įkyria boba. Kad išmokčiau pasaulį keisti – švelniai, bet stipriai.