Regina Mikštaitė-Čičiurkienė
Šiandien muziejai yra ne tik senovės palikimo, atminties išsaugojimo, tyrimo, bet ir kultūros, edukacijos įstaigos, kurios kviečia visuomenę sužinoti, patirti, pajausti, tobulėti ir tiesiog įdomiai leisti laisvalaikį… Ignalinos krašto muziejus įkurtas 2012 m. Jis perėmė anksčiau veikusio Etninės kultūros centro sukauptus fondus ir patirtį. Sukurtos ekspozicijos, pristatančios Ignalinos miesto, geležinkelių istoriją, vestuvių papročius, olimpinio žiemos sporto pasiekimus, žymias krašto asmenybes. Siekiama įprasminti Augustino Valdemaro, Jono Rustemo atminimą, dainų karalienės Kristinos Skrebutėnienės palikimą, aktualizuoti karinio paveldo objektus ir kt. Praeitais metais muziejus minėjo veiklos 10-metį. Šiam muziejui pirmaisiais gyvavimo metais vadovavo Vida Beržinienė, vėliau ją pakeitė Renata Veličkienė, o nuo šių metų rugpjūčio 16 dienos savo veiklą Ignalinoje pradėjo muziejininkystės patirtį turinti naujoji direktorė Regina Mikštaitė-Čičiurkienė. Anksčiau ji dirbo Švenčionių rajone, Nalšios muziejaus direktoriaus pavaduotoja etninės kultūros veiklai, laikinai ėjo direktorės pareigas. Kokių idėjų atsinešė ir kokių planų Ignalinoje turi ši veikli, kūrybinga ir savimi pasitikinti moteris?
Kaip save pristatymėte Jūsų visai nepažįstančiam žmogui? Kas Jums atrodo reikšminga gyvenime, kaip dėliojate veiklos ir asmenybės tobulinimo prioritetus?
Esu aukštaitė, gimiau gražiame gatviniame Trečiūnų kaime, Švenčionių rajone. Nuo 1977 metų atsikraustėme gyventi į Švenčionis, kur pradėjau lankyti Zigmo Žemaičio gimnaziją (anuomet buvo vidurinė mokykla). Nuo pat vaikystės buvau įsukta ir į krašto kultūros paveldo kaupimą. Į tai mane labai natūraliai ir su meile įtraukė mamytė Aldona Mikštienė, kraštotyrinei veiklai atidavusi 43 gyvenimo metus, pelniusi garbės kraštotyrininkės vardą. Mano specialybės pasirinkimą įtakojo nuolat matyta įdomi, kruopšti ir labai reikalinga mamos veikla, jos nenusakomas entuziazmas. Dažnai pajuokauju, kad neįsivaizduoju savęs dirbančios kitoje sferoje. Mano gyvenimas ir darbas visada greta.
Manau, reikšminga gyvenime gebėti save pažinti ir panaudoti geriausias savybes, talentus, sukauptą patirtį. Svarbiausia dirbti širdžiai mielą darbą ir nuolatos augti, tobulėti. Juk mokytis niekada nėra vėlu. Matome, kad naujos technologijos vis sparčiau juda į priekį, todėl ir mes turime spėti įsisavinti naujoves, reaguoti į pasikeitimus, skubėti ir spėti su laiku. Darbas muziejuje nėra tik eksponatų kaupimas ir saugojimas. Labai svarbus jų šiuolaikiškas ir įdomus pateikimas, kuris tenkintų lankytojų poreikius. Šiuolaikinės technologijos neaplenkia ir muziejų, šiandien jie tampa interaktyvūs ir patrauklūs įvairaus amžiaus ir poreikių žmonėms.
Kokia Jūsų profesinė veikla ir patirtis, mokslinė veikla? Kas dar turėjo įtakos renkantis kelią, priimant svarbius sprendimus?
Studijas pasirinkau Vytauto Didžiojo universitete, kur įgijau etnologo bakalauro kvalifikacinį laipsnį. Vėliau baigiau magistro studijas, tame pačiame universitete apsigyniau ir humanitarinių mokslų daktaro laipsnį. Man didelis autoritetas buvo moksliniams darbams vadovavęs doc. dr. Arūnas Vaicekauskas.
Dirbdama Lietuvos istorijos institute etnologijos skyriuje vykdžiau aktyvią mokslinę veiklą, vėliau jau taip susiklostė, kad daugiau dėmesio skyriau praktikai. Švenčionių Nalšios muziejuje kuravau tradicinius amatus, etninę kultūrą, projektinę veiklą, krašto kultūros paveldo tyrimus. 1945 m. įkurtas muziejus – tai daugiau kaip 66 000 archeologijos, gamtos, istorijos ir etnografijos eksponatų, pasakojančių netikėtas istorijas ir atskleidžiančių gilias praeities paslaptis.
Reginos Mikštaitės-Čičiurkienės monografija ,,Piemenavimas Švenčionių krašte XX a.“
Kalbant apie mokslinę veiklą, galiu paminėti, kad esu publikavusi kelis mokslinius straipsnius, 2007 m. savo bakalaurinio darbo pagrindu išleidau monografiją ,,Piemenavimas Švenčionių krašte XX a.“. Ją skyriau savo dieduko Jono Stuglio atminimui. 2014 m. apsigyniau daktaro disertaciją ,,Piemenavimo kultūra Lietuvoje – XXI amžiaus pradžioje“. Dar smagu prisiminti ir kitokias įdomias patirtis. Teko darbuotis Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institute ir dalyvauti Klaipėdos piliavietės archeologiniuose tyrimuose: ir kasinėjimuose, ir laboratorijoje tvarkant zooarcheologinę medžiagą.
Džiaugiuosi, kad mano profesinė veikla labiausiai siejasi su muziejininkyste. Beveik dešimt metų dirbu šioje sferoje, todėl turiu nemenką patirtį, kuria galiu pasidalinti ir dirbdama Ignalinos krašto muziejuje. Na, o renkantis kelią man apsispręsti padėjo mano artimi žmonės. Pirmiausia, kaip minėjau, didelę įtaką padarė nuo mažens matyta mamos kraštotyrinė veikla. Antra – mano močiutės Janinos nuostabūs pasakojimai apie senovę ir visam gyvenimui įstrigusi jos frazė. Prieš daugelį metų, sėdint prie stalo, atsidususi močiutė man tarė: „ Va pamirsim, anūkela, visi seniai, į kas žinos, kaip mes kadai gyvenam…“. Tuomet aš pažvelgiau į močiutę ir pasakiau: „Aš, močiute, visiems papasakosiu!“. Pirmąją knygelę dedikavau tuomet jau Anapilin iškeliavusiam diedukui, antroji, dar nepublikuota knyga, bus skirta močiutei Janinai. Diedukų šviesus atminimas man labai brangus, o šeima, artimųjų palaikymas labai svarbus ir renkantis kelią, ir siekiant savo tikslų. Mano dukros visuomet mane palaikė studijų metu ir dabar jaučiu tą gerą jų meilės jėgą.
Nors esate artima Ignalinos kraštui, visgi kaip atsitiko, kad palikote Švenčionis, kur turbūt jautėtės sava, daug nuveikusi, sukūrusi kūrybingą darbo ir bendrystės aplinką? Su kokiomis mintimis, norais ir vizija pradėjote vadovauti Ignalinos krašto muziejui?
Nauja vieta, naujas darbas, nauji iššūkiai man leidžia nesustoti, skatina eiti pirmyn. Ignalinos ir Švenčionių kraštas apjungia senosios Nalšios žemių teritoriją. Čia vyravo pilkapių kultūra ir pirmieji gyventojai į šiuos kraštus atkeliavo ir apsistojo nutirpus ledynams. Tradicijos ir papročiai yra tikrai panašūs, o žmonės – labai kūrybingi, darbštūs ir geri. Todėl nesijaučiu labai nutolusi nuo savo krašto nei širdimi, nei atstumu.
Su liaudies meistru Rimantu Medeišiu
Ignalinos krašto muziejui vadovauju nuo rugpjūčio vidurio. Mano, kaip vadovo, pagrindinis noras, kad muziejus atliktų pagrindinę ir svarbiausią funkciją – kaupti, saugoti, mokslo pagrindais tyrinėti ir populiarinti Ignalinos krašto archeologijos, istorijos ir etninės kultūros materialųjį ir nematerialųjį paveldą. Kita vertus, muziejus turi būti atviras kultūrinės traukos centras, į kurio veiklas norėtų įsitraukti ne tik Ignalinos krašto žmonės, bet ir svečiai.
Kokią prasmę ir kokius savo jausmus sudedate į muziejaus, kaip ypatingos vietos ir įstaigos, reikšmę?
Muziejai labai skirtingi, kiekvienas jų turi savo aurą, savo istoriją, todėl muziejinės erdvės man jau savaime yra nepaprastos. Dažnas muziejų veiklą suvokia, kaip ekspozicijų parengimą ir eksponatų kaupimą, bet kiek yra to nematomo, kruopštaus ir atsakingo darbo. Daugiausia regima visa viešoji veikla: ekspozicijos, parodos, edukacijos, paskaitos, renginiai. Tai, žinoma, užima didesnę dalį muziejinio darbo. Kita jo pusė – etnografinės medžiagos rinkimas, kraštotyrinė veikla, jos sisteminimas, analizavimas bei publikacijų paskelbimas. Svarbią vietą užima eksponatų kaupimas. Į muziejų patekęs istorinę ar kultūrinę vertę turintis artefaktas, dokumentas iš karto nededamas į ekspoziciją. Jį reikia inventorizuoti, įkainoti, o reikalui esant ir konservuoti ar restauruoti. Eksponatų saugojimas labai svarbus. Kiekvienas jų – ne šiaip daiktas, o tautos, bendruomenės, šeimos, asmens istorijos dalis, labai trapi esatis, kurios vertės suvokimas išties jaudina. Muziejininkas turi sugebėti perskaityti to daikto istoriją ir ją įvertinti. Labai svarbus šiame darbe ir mokėjimas bendrauti, įsiklausyti į žmogų, pajausti jo išgyvenimus. Sena kaimo moterėlė savo išmintimi dažnai patvirtina mokslo pripažintus dalykus, o tu jos klausydamas persikeli tarsi šimtą metų atgal. Man kartais skaudu girdėti, kad mūsų senoji kultūra yra pavadinama vyžų kultūra. Taip tikrai nėra.
Kaip muziejinė veikla orientuojama į ateitį, kaip ji turi prisitaikyti prie laiko iššūkių ir kokia senosios kultūros sąsaja su profesionaliuoju menu, modernumu?
Muziejininko darbas labai įdomus ir svarbus. Muziejus – tai tarsi ilgas, praeitį ir dabartį jungiantis tiltas, o muziejininkas – šio tilto saugotojas ir prižiūrėtojas. Jis visada žiūri į ateitį, žino ir jaučia, kas bus vertinga po 10, 20 ar 100 metų. Šiandien muziejai atviri visoms šiuolaikinio gyvenimo meninėms idėjoms, pačioms įvairiausioms profesionaliojo meno apraiškoms. Visada džiaugiamės muziejuje pristatydami naują parodą, įdomų kūrėją.
Ignalinos ir Švenčionių kraštai yra panašūs savo kultūrinėmis, etninėmis tradicijomis. 2021 m. Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadas papildytas poledine bumbinamąja stintų žvejyba ir poledine stintelių žvejyba, sukant bobas Lūšių ežere, o 2022 m. į šį sąvadą naujai įrašyta Muzikavimo cimbolais tradicija Ignalinos ir Švenčionių kraštuose. Kokių dar išskirtinių, būtinų išsaugoti kultūros paveldo vertybių turime?
Ignalinos kraštas man visų pirma siejasi su ežerais, žvejyba, žuvimi, todėl manau, kad į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą tikrai galėtų patekti ir kulinarinio paveldo – žuvienės virimo – amatas. Juolab kad Ignalinos krašte turime ir sertifikuotą šio amato meistrą.
Pernai buvo paminėtas Rojaus vietovardžio100-metis. Šiame gražiai pavadintame kaime veikia Ignalinos krašto muziejaus filialas – prof. A. Hrebnickio memorialinis muziejus. Vieta ir jos kuriama istorija įdomi, tačiau pats muziejus laukia atsinaujinimo. Ką planuotumėte šioje, dar neišnaudotoje vietoje?
Pavasaris Rojuje – prof. A. Hrebnickio muziejuje
Prof. A. Hrebnickio memorialinis muziejus turi gražią ir turtingą istoriją, galima sakyti – legenda virtusį realų pasakojimą, kaip žmonių vadinta Velnynė virto Rojaus sodu. Ši vieta gali ir turi tapti traukos centru. Su laiku, manau, to pavyks pasiekti. Šiuo metu kuriama šio muziejus modernizacijos ir įveiklinimo strategija. Planuojama sutvarkyti ir turizmui pritaikyti sodą, sename ąžuolyne įrengti parką. Tačiau reikia būti kantriems, tokie planai įgyvendinami ne per vieną dieną. Ir visgi – viskas prasideda nuo minties, nuo didelio noro.
Muziejus įdomus tiek, kiek jis savitas, išpildantis įvairių amžiaus grupių ir požiūrių žmonių poreikius. Kaip planuojate didinti muziejaus patrauklumą, lankomumą?
Ignalinos krašto muziejus savo amžiumi yra labai jaunas, skaičiuojanti tik 12-tus veiklos metų. Jame sukaupti eksponatai byloja apie krašto istorinę raidą. Tačiau nėra priešistorės. Dėsiu visas pastangas, kad įrengtume archeologinę ekspoziciją. Stiprinsime muziejaus veiklos marketingą, kursime naujas edukacines, neformalaus švietimo ir kultūros paso programas. Intensyvinsime projektinę veiklą bei tarpinstitucinį bendradarbiavimą. Su laiku visiškai atnaujinsime ekspozicijas bei jas praplėsime.
Kokius Ignalinos krašto savitumo bruožus Jūs matote ir kaip muziejus gali prisidėti kuriant Ignalinos viziją, ieškant šio krašto išskirtinumo ženklų?
Ignalinos krašto muziejuje
Muziejus apskritai turi būti gyvas ir liudijantis krašto istorinis, etnokultūrinis veidas ir centras, apie praeitį, dabartį ir ateitį pasakojantis kultūros židinys. Manau, kad tikrąją Ignalinos savastį galime atrasti ir labiau atskleisti tirdami kultūros paveldo klodus. Man, kaip žmogui į Ignaliną galinčiam pažvelgti tarsi iš šono, kažkas nepaprasto ir unikalaus – tai tiek daug ežerų mieste. Ignalina – ežerų miestas.
Dirbate neseniai, tačiau kokias įžvalgas apie Ignaliną, ignaliniečius jau spėjote pajusti, sau įvardinti, kuo galite pasidalinti, ko sau, kolektyvui ir muziejui palinkėti?
Ignalina yra nuostabus miestas. Čia gausu kultūros, gamtos, istorijos paveldo, kurį galima pamatyti. Miestą supantys ežerai, daug miškų, žalumos, sutvarkyti skvereliai traukia ne tik miesto gyventojų, bet ir atvykstančių akį. Daug laisvalaikio pramogų, o ypač mėgstantiems aktyvų sportą. Ignalinoje žmonės nuoširdūs ir geri. Tikiuosi, šios nuomonės nepakeisiu. Na, o sau palinkėti noriu pirmiausia išlikti savimi, turėti žmonių palaikymą, užsitarnauti jų pagarbą. Savo naujam kolektyvui – darnaus ir bendro darbo. Juk mes, muziejininkai, esame tam, kad ateinančioms kartoms paliktume išsaugotus krašto kultūros lobius.
Fotografavo Lina Kovalevskienė