Ričardas Šileika – poetas, naujų žanrų ieškotojas, smėlio ir geležėlių atradėjas bei dovanotojas, atvirukų siuntėjas, žmogus, mėgstantis žaisti ir į savo žaidimus įtraukti kitus.
Jo paroda MIZANSCENOS atidaryta 2023 metų rugpjūčio 18 dieną Ignalinos viešojoje bibliotekoje. Tai – „Meno bangų“ projekto „Kūrėjų rezidencija MENO KLASIKOS BANGOS“ dalis.
Ši paroda – lyg ir premjera ar jos aidas. Pirmasis „Mizanscenų“ rodymas įvyko Vilniuje, privačiame bute, namų galerijoje TRIVIUM. Dabar jau kviečiama į lankytojams atvirą erdvę – Ignalinos viešąją biblioteką. „Atradimų erdvė“ – taip vadinasi nedidelė salė, kurioje galite rasti parodą. Šį kartą ji ir tikrai pilna netikėtumų – nepaprasto paprastumo. Pribloškia fotografo technika: kyla noras jo įamžintus objektus pačiupinėti, į juos pabelsti. Dar labiau stebina sumanymas atrasti meną ten, kur jo, sakytum, negali būti – daug kam įprastoje, anaiptol nesureikšmintoje kaimo virtuvėje.
Ričardas apie šią fotografijų seriją pasakoja: „Fotografuodavau, kiekvieną kartą lankydamasis pas mamą Veroniką Šileikienę, gyvenusią Aristavos kaime, Kėdainių rajone. Krosnis, kurią mes, namiškiai, vadinome pečiuku, po iškūrenimo virsdavo visa ko talpykla. O ypač vasarą – tiesiog mini podeliu. Tai yra erdvė, kurion laikinai apgyvendinami rakandai ir rykai. Paprastai pečiuko „scena“ yra užtraukiama mamos pasiūta užuolaidėle. Tai yra nuo pašalinių (netikėtų ar tikėtų užėjėlių) akių paslepiama buities dalis. Ar, kaip mama sakydavo, kad po bliūdus musės nemarmaliuotų. Fotografuota dar naudojant fotojuostelę.“
Paroda yra sulaukusi recenzijos kultūros savaitraštyje „7 meno dienos“. Pacituosime, ką apie šiuo metu Ignalinoje saugomas „Mizanscenas“ rašo menininkė Aurelija Maknytė: „Smagu, kai namuose – pečiukai. Ir kaip smagu, kad už tų pečiukų tūno jų autorius – Ričardas Šileika.
Ričardas atidžiai įsiklauso į daiktų plepėjimą – fotografuoja juos savo mamos pečiuko aikštelėje, tarsi aktorius, scenoje laukiančius aplodismentų. Atrodo, štai – pasižiūrėsiu parodą, ir tos nuotraukos krašte kukliai kabančios užuolaidėlės užsitrauks, paslėpdamos sceną iki kito spektaklio pradžios.
Paklaustas, kiek laiko fotografavo pečiuko scenas, Ričardas atsako, kad „atsakymas neaiškus. Kadangi anksčiau prie negatyvų nežymėjau datų, tai metai – viso labo būtasis kartinis laikas.“
O ko gi moko Veronikos iš Aristavos kaimo pečiukas? Matau puodus, lėkštes, kitus indus. Šildosi kojinės virš geltono meliono (turbūt brolis buvo atvažiavęs). Juokiasi puodas, kad katilas juodas. Tarkutės dvi plepa. Pradžiūvo bateliai, pradžius ir varškė. Ir t. t.
Ričardo parodos pavadinimas – „Mizanscenos“ – neleidžia užsimiršti, kad esi teatre. Vadinasi, reikia tyliai stebėti. Aktoriai nerėkauja. Pantomimos profesionalai. Dialogai ir pokalbiai tegimsta žiūrovo galvoje.
(…) Mūsų nebebus, o tie pečiaus daiktai, tikėtina, vis dar atliks kažkokią funkciją ar veiksmą. Net jei bus kiauri ar kitaip susidėvėję. Vargšas puodas. Gal ekologiškai reinkarnuosis į naujus puodus ar kokio elektromobilio vidaus organą ar žmogaus egzoskeleto sraigtelį(…) Pečiukuose daiktus sudėlioja kasdienės buities ritmas, metų laikai, atvykę svečiai ar namiškiai. Tai specialiai nerežisuoti spektakliai.“
Prieš „Mizanscenų“ atidarymą stebėjau, kaip parodą stebi jos lankytojai. Jie tikrai, kaip rašo Aurelija Maknytė, atsekė nuotraukose metų laikus, bet ne tuoj pat. Žmonės ėmė kalbėtis tik tada, kai jau buvo ilgokai patylėję, jie tartum pratrūko, prisimindami savo vaikystę arba – nenustebkite – aptardami dabartį.
Ričardo parodos atidaryme smuikavo Monika Sapiegaitė, savo kūrybą skaitė rašytojos Sandra Bernotaitė ir Svitlana Kostrykina.
Žvelgdami į Ričardo vaikystės puodus, bandėme prisiminti žmones, turėjusius mums įtakos vaikystėje. Pats parodos autorius minėjo savo tėvus, išmokiusius jį to, kas, regis, labai lengva, o iš tiesų neįmanomai sunku: atsiprašyti, jei pasielgei netinkamai.
Mano vaikystės autoritetas, auginęs manyje menininkę – Hansas Christianas Andersenas. Simboliška, bet šis rašytojas mudu su Ričardu lyg ir supažindino ar bent jau įtraukė į bendrus suaugusių žmonių žaidimus. 2005 m. buvo mimas šio danų rašytojo dviejų šimtų metų jubiliejus. Ričardo bičiulis iš Danijos atgabeno neapsakomai daug smėlio, tų smilčių pašonėje man teko džiaugsmas kalbėtis apie Anderseną, jo kūrybą su grupe smalsių mokinių iš visos Lietuvos. Štai šios, o gal dar kelios man nežinomos aplinkybės paskatino Ričardą kolekcionuoti viso pasaulio smėlį – jo draugai ir bičiuliai, iškeliavę į tolimas ar net labai artimas vietoves, būtinai jam parveža to gėrio stiklainėlį ar maišelį, o Ričardas smėlį pusto toliau, jį džiugiai perdovanodamas. Ne vieną maišelį ar stiklainėlį esu gavusi ir aš, bet nebeturiu nė vieno.
Kur jis?
Retsykiais mėgstu paklajoti Ignalinoje Smėlio gatve – patinka man ta gatvė. Ten išbarstyta nemenka dalis Ričardo dovanų: tegu susilieja tolimi kraštai, jų dykumos, karjerai, pakrantės su Ignalinos gamta.
Jei esate girdėję pasakymą „Laimingas kaip geležėlę radęs“ , žinokite: tai – apie Ričardą. Geležėlių randa pats, gauna iš draugų ir bičiulių, bet ima ne visas. Jo geležėlė privalo neturėti jokių funkcijų – į rinkinius nepatenka nei vinys, nei varžtai, nei peiliai ar šakutės. Patenka abstrakcija, primenanti mums… chm… tam ir abstrakcija, kad kiekvienam primintų visai kitus dalykus.
Tai, kad Ričardas Šileika klajojo ne tik po Ignaliną, bet ir po jai artimus kraštus, visų pirma sužinojo socialinių tinklų mėgėjai, atrasdami internete tai šiokių, tai anokių, itin šileikiškų nuotraukų. Zarasai, Visaginas, Švenčionys, Švenčionėliai – štai kiek aplėkta kartu su rezidencijos narėmis ir nariais.
Lėk, mielas bičiuli Ričardai, lėk taip, kaip tau patinka – gal aukštai, gal pažeme, sklandžiai nutūpdamas ir pakildamas vėl. Nepamiršdamas, kad Ignalinoje dar ne viskas atrasta.