Adomas Zubė, „Yra racijos“
Jaunųjų filologų konkurse ‒ apie talentą, darbą ir pasirinkimus
Radijo laida kultūringam jaunimui „Yra racijos“ tęsia savo tekstinių interviu epochą ir pristato interviu ciklą iš Pasvalio – paradoksų miestelio, kuris, sakytum, turėtų būti tuščias, bet žmonių ten apstu; sakytum, turėtų trūkti kultūros, tačiau miesto centre stovi didžiuliai rūmai, skirti kultūrai; sakytum, turėtų trūkti jaunimo, bet jau kelerius metus ten vyksta jaunųjų menininkų konkursai. Štai ir šįkart iš Pasvalio transliuojame todėl, kad ten vyksta Lietuvos jaunųjų filologų konkursas, kuriame susirinkę daugybė – virš šimto – neabejotinai talentingų jaunų kūrėjų.
Kai kalbame apie jaunus kūrėjus, savaime kyla klausimas, kiek jų taps rimtais rašytojais, kompozitoriais, dailininkais – visi sutartinai teigia, kad tam, kad iškiltum, reikia talento. O kas yra talentas? Ar toks yra? Juk mes visi važinėjame tais pačiais autobusais, vaikštome tomis pačiomis gatvėmis, gimstame tuose pačiuose gimdymo namuose, bet kaip yra, kad vieni turi talentą, kiti – ne? O gal visi turi talentą viskam? Gal kiekvienas talentingas skirtingiems dalykams?
Geriausia būtų paklausti jų pačių – neabejotinai talentingų jaunųjų kūrėjų – ką jie mano apie talentą? Kaip supranta save ir rašymą? Kodėl vieniems rašyti išeina, kitiems ne? Kodėl išeina būtent jiems? Praktiškai atsitiktinai – vien iš matymo – pasirinkom 4 neabejotinai talentingus jaunus kūrėjus, kurie ir atsakys į 9 čia iškeltus klausimus.
AKVILĖ
Esu charakteringas pirmuonis su silpnybe senoms plytoms, kol šios ant manęs nekrenta. Jei kada gailėsiuos kurių nors įamžintų savo žodžių, tvirtai teigsiu, kad jie neegzistuoja.
‒ Ar sąmoningai rašai?
Taip, gal anksčiau būdavo kitaip, bet dabar, kai turėjau progos pabendrauti su kai kuriais rašytojais, supratau, kad rašymas yra mano tikslas ‒ ten ir einu. Dar nesu tiksliai apsisprendusi, bet manau, kad studijuosiu lietuvių filologiją, gal literatūros kritiką – kažką iš tos operos.
‒ Kaip galvoji, ar turi talentą?
Tikiuosi. Manau, kad taip. Negaliu objektyviai kalbėti apie savo darbus ir talentą, bet jeigu yra žmonių, kurie pripažįsta, tada taip. Na, pavyzdžiui, jei aš sugebėjau „įtikti“ A. Jakučiūnui, kuriam turbūt niekas nepatinka, tai jau yra rodiklis, kad turiu talentą. Galbūt tai tiesiog talentas įtikti Jakučiūnui, bet irgi gerai, nes jis yra mano literatūrinis autoritetas. Tai gal ir turiu, aš bijau atsakinėti į šitą klausimą.
‒ O ar tiki, kad yra talentas apskritai?
Gal… Nežinau. Kad ir filologuose, ‒ yra daug žmonių, kurie, matosi, gal ir eitų ta linkme, bet visiškai nedirba ‒ dėl to ir atsiranda visokių problemų. Tai tie, nedirbantieji, gali tapti popso rašytojais. Nežinau, ar talentas yra, bet manau, kad gali būti, nes kas nors turi duoti tą pradžią. Gal tai tiesiog vidinis postūmis, pradinis susidomėjimas, kai niekas nepasiūlo, niekas neverčia – gal tai ir parodo tą talentą.
‒ Kodėl rašai? Kaip susidomėjai tuo?
Kad man patinka rašyti, pastebėjau tik per visokius namų darbus, kūrybinius rašinius ir panašiai – lietuvių kalbos mokytojos dėka. Viskas lietuvių kalbos mokytojos dėka. Pastebėjau, kad kūrybiniai projektai man suteikia kaifo, draivo ir labai patinka, ir išeina kažkas gero. Po to, kai supratau, kad savo rašymu galiu kažką pakeisti – prajuokinti, nutildyti, šokiruoti – tai man patiko, atsirado noras ką nors tokio naujo sukurti. Paniškai bijau sukurti ką nors ir po to sužinoti, kad tai jau yra sukurta. Dėl to kurį laiką truputėlį drovėjausi ir nerašiau tiek, kiek galėjau – jaučiau šiokį tokį netikrumą savyje. O dabar atsipalaidavau – jei parašyta, tai parašyta.
‒ Ar jauti atsakomybę už savo talentą?
Taip. Manau, kad galiu naudoti rašymą žinutei ar minčiai perteikti, bet taip pat galiu naudoti skaitytojų jausmų manipuliacijai. Dėl to, kai kur pasistengus, galima laisvai prajuokinti skaitytoją, šokiruoti, kelti pasišlykštėjimą – taip pat kaip ir su bet kokiu menu – sukeli emociją, kuri pastiprina tavo idėją.
‒ O kaip galvoji, ar stipresnė turi būti emocija ar „dvasinis penas“/gylis?
Iš esmės, manau, svarbesnė idėja. Žaidimas emocijomis yra būtinas, kad idėja pasiektų daugumą skaitytojų.
‒ O jauti atsakomybę už talentą, kaip už Dievo dovaną – lyg turėtum ko nors daugiau už kitus?
Aišku, būtų gaila nieko nedaryti su tuo, kas tau duota. Pati blogiau jaučiausi, kai nevysčiau potencialo rašydama. Kai pastaruoju metu vis aktyviau rašau, jaučiuosi žymiai geriau ir jaučiu, kad čia būsiu naudinga.
‒ Ar yra buvę, kad talentas komplikuotų gyvenimą?
Kuo toliau dirbu, kuo toliau einu ir tobulėju, jaučiu, kad pradedu atitrūkti nuo visuomenės. Toks jausmas, kad kuo labiau tobulėju savyje ir kūryboje, tuo mažiau lieka pasaulyje žmonių, su kuriais galiu visiškai sklandžiai ir turiningai pasikalbėti. Primena posakį, kad laimingiausi žmonės yra durni, nes jie gali susišnekėti su visais. O aš jau juntu, kad atitrūkstu nuo plačiosios visuomenės ir man tai patinka. Aš, aišku, stengiuosi nepasikelti – kiek išeina, kiek neišeina; likti sociali, prisitaikyti visuomenėje.
‒ Kokie Tavo santykiai su tiksliaisiais mokslais?
Ilgą laiką galvojau, kad eisiu būtent tiksliųjų mokslų keliu. Nemąsčiau, kad kūryba yra antrinis dalykas, bet gyvenimo sieti su kūryba net nešovė į galvą. Ta mintis atėjo tik visai neseniai – gal prieš 2‒3 metus. Prieš tai visą laiką mano akiratyje buvo tik tikslieji mokslai. Tik vėliau supratau, kad kūryba duos man daugiau „dvasinio peno“ negu tik tiksliai suvesti duomenys ar pamatyta nauja organėlė ląstelėje.
‒ O ar tikslieji dalykai Tau padeda rašant? Galbūt suteikia kitokį požiūrio kampą?
Taip, aš labai džiaugiuosi, kad turėjau progos rimčiau žiūrėti į tiksliuosius mokslus prieš pereidama į kūrybinį kelią. Kai kuriuos tiksliuosius mokslus galima iki šiol laikyti mano hobiu – aš labai domiuosi psichologija, psichiatrija, antropologija, biologija. Psichiatrija labai ilgai buvo mano pagrindinis hobis, nors ir keistokas truputėlį. Taigi šie dalykai randa vietos rašant. Pavyzdžiui, kai kuriu veikėją, mėgstu galvoti apie jo evoliuciją – čia padeda antropologijos žinios. Visos žinios, kurias esu sukaupusi iš tiksliųjų mokslų, labai padeda.
‒ Na ir pabaigai – vėl apie talentą: jei būtų leista rinktis – ar atsisakytum talento?
Kodėl? Ne, vienintelis minusas tik tas, mano minėtas, atitrūkimas nuo visuomenės, bet kol kas aš visai patogiai gyvenu – po truputį traukdamasi nuo plačiosios visuomenės, aišku, galiu ir visiškai išprotėti, tapti visai asociali, bet neatsisakysiu talento – taip įdomiau gyventi.
LAIMUTĖ
Apie save galiu pasakyti tik tiek, kad esu žmogus. Labai stengiuosi savęs neįsprausti į jokias socialines grupes ar neklijuoti etikečių, nes niekada į jas neįtelpu. Save turbūt galėčiau priskirti bent 15 jų, bet nė viename nesu visa aš. Galėčiau sakyti, kad esu kūrėja – ar po 2 metų tikrai būčiau kūrėja, be to, nesu tik kūrėja. Juk žmogus nėra tik 1,2,3 tipažai – žmogus yra kur kas daugiau. „Filologuose“ dalyvauju jau 3 kartą.
‒ Ar sąmoningai rašai? Ar kryptingai eini į kūrybą?
Mano istorija su rašymu labai juokinga. Žodis ,,nekryptingai“ labai tiktų. Per visą savo gyvenimą esu parašiusi 7 noveles ir visas išsiunčiau į filologus. Jeigu ne mano lietuvių kalbos mokytoja Lilija Bručkienė, tai kažin, ar būčiau ir jas parašius. Savęs dar dabar nelaikau rašytoja – tos novelės man tiesiog gavosi. Labai neįtikėtinai gavosi. Visada turėjau fantaziją, bet ją išreikšdavau piešdama.
‒ O rašymas atsirado vėliau?
Tiesiog pabandžiau. Turėjau idėją, nusprendžiau, kad užteks man kultūriškai tylėti, pats metas pareikšti savo balsą. Pradėjau rašyti, parašiau vieną novelę, atėjo mokytoja ir pasakė, kad žiauriai gerai. O, tarp kitko, visas savo noveles traukiu iš šiukšliadėžės. Negalvoju, kad jos geros.
‒ Tai turi problemų su savikritika?
Taip, vis dar nesuvokiu, kodėl rašau, ką rašau, ir negaliu įvertinti savęs objektyviai.
‒ Kaip galvoji, iš ko kyla savikritika?
Man labiausiai iš neprityrimo. Teturėdama 7 noveles, negaliu savęs labai objektyviai vertinti ir žinoti, kas gerai, o kas nelabai. Filologai labai padėjo suvokti save ir suprasti, ko reikia iš savęs reikalauti.
‒ Galbūt Tu dar nemoki valdyti talento? Ar išvis turi talentą? Ar jis yra?
Aš netikiu talentais. Visada labai pykstu, kai žmonės sako, kad turi talentą. Nes aš nesu krikščionė ir netikiu, kad dievulis iš debesų mane nušvitino ir aš staiga pradėjau mokėti. Tai yra žiaurus darbas – 19 metų darbas. Pavyzdžiui, aš kiekvieną dieną po 6 valandas piešiu, taip pat labai daug skaitau – galbūt tai išugdė mane. Aišku, vaikiška fantazija, kuriai buvo galimybių lavintis, taip pat puikios sąlygos ugdytis kultūriškai – tai ir padėjo. Tai nėra talentas. Visa tai pasiekta mano ir aplinkinių žmonių dėka.
‒ Bet juk yra žmonių, kurie rašo kiekvieną dieną ir jiems nieko iš to neišeina.
Viskas priklauso nuo terpės, kurioje žmogus augo, ir nuo to, kaip jis mąsto: ar leidžia sau skleistis, ar varžo save. Aš esu bandžiusi kiekvieną dieną parašyti eilėraštį ir galvojau, kad jei turėsiu jų daugiau, man bus geriau – ne. Per tą laiką neparašiau nė vieno gero eilėraščio. Varžiau save. Jeigu pavyksta parašyti tik vieną kūrinį per pusę metų, tai puiku. Reikia rašyti iš savęs, iš savo jausmų. Galima daryti įvairius rašymo pratimus – nebūtinai bandyti parašyti rimtą kūrinį. Aš, pavyzdžiui, tiesiog užsirašinėju savo mintis. Man kūrybiniame kelyje labai padėjo slaptas mano tinklaraštis. Be to, ne visi žmonės yra tokie jautrūs aplinkai – šiek tiek įtakos daro ir prigimtis, bet labai daug kas išugdoma.
‒ Ar jauti kokią nors atsakomybę už tai, ką rašai?
Taip, nes rašydama labai dažnai vengiu politikos ir panašiai. Esu atsakinga už skaitytoją, kuris, perskaitęs mano tekstą, gali ką nors padaryti, sugalvoti, pakeisti požiūrį. Ir už save: prieš rašydama turiu viską apgalvoti, pasverti savo nuomonę – pagalvoti, ar ji teisinga, suprasti, kad nuomonė nebūtinai visada teisinga.
‒ O būna, kad komplikuoja gyvenimą Tavo talentas arba rašymas?
Galbūt savikritika kiša koją. Tie momentai, kai pasiduodu, metu tekstą į šiukšliadėžę, yra skaudžiausi – labai sumenksta mano savivertė. Bet šiaip kuo daugiau rašau, tuo daugiau džiaugiuosi. Rašymas man buvo atradimas – niekada nežadėjau rašyti, man tiesiog gavosi.
‒ O jei Tau leistų rinktis, ar atsisakytum talento?
Kodėl? Labai jau keisti klausimai.
‒ Keisti?
Aš visko iš gyvenimo noriu. Ir piešiu, ir juvelyrika užsiimu, noriu groti… Mano nuomone, gyvenime reikia kuo daugiau veiklų rasti. Nereikia mėgstamos veiklos atsisakyti.
KIPRAS
Aš esu Kipras Morkūnas iš Druskininkų Ryto gimnazijos, 12 klasės mokinys. Tiek tegaliu apie save pasakyti.
‒ Kryptingai eini į kūrybą?
Taip, rašyti pradėjau 7 klasėje, tada būdavo labai patogu ‒ „mygtukiniais“ telefonais. Siųsdavau draugams visokias nesąmones, bandymus žinutėmis ir supratau, kad visai smagu. Nusprendžiau, kad galėčiau iš to ir gyventi. Nežinau, ar pavyks, bet būtų puiku.
‒ Kaip manai, pavyks išgyventi iš rašymo?
Tikriausiai. Kažkaip gyvensiu, bet ar nebadausiu – kitas klausimas. Tačiau manau, kad vis dėlto rašymas nebus pagrindinis pajamų šaltinis, nes Lietuvoje labai sunku prasimušti.
‒ O turi talentą?
Kas išvis turi talentą? Nežinau, gal ir turiu, rašau juk geriau negu mano bendraamžiai iš Druskynikų [autentiškai]. Bet jeigu vis dėlto pakvietė į filologų konkursą – tai galbūt kažką ir turiu. Nors, jei manęs paklaustų, ar tu turi talentą, neatsakyčiau tiesiai, kad esu labai talentingas.
‒ O kaip, kada atradai talentą?
Net keista, man labai patiko „Šerloko Holmso“ romanai, tai vieną dieną sėdėjau savo kambaryje, norėjau parašyti ką nors panašaus į „Šerloką Holmsą“ – tiesiog paėmiau telefoną ir pradėjau rašyti – tai tebuvo pirmi, nerimti bandymai. Nusiunčiau draugams, visi
pasijuokė iš mano kūrinio, taigi tęsiau rašymą. Tik vėliau nuklydau į gilesnius ieškojimus. Štai ir atėjau iki konkurso.
‒ O valdai savo talentą?
Ne, man vos ne pliūpsniais užeina tas rašymas. Pavyzdžiui, aš, kaip rašytojas, esu labai neproduktyvus. Tiesiog tingiu rašyti, tiesiog sunku prisiversti prisėsti prie kompiuterio.
Arba skaitau A.Škėmą ir galvoju, kaip gerai jis čia parašė – aš irgi noriu taip parašyti. Sėdu prie kompiuterio, rašau rašau, vėliau perskaitau – nieko nesigavo, vėl neberašau. Galima sakyti, kad visiškai nevaldau savo talento.
‒ Štai šnekėdamas pasakei „aš, kaip rašytojas“. Ar laikai save rašytoju?
Taip, nes aš rašau. Rašytojui tiesiog reikia rašyti. Jeigu kuri ką nors naujo, rašai ‒ tai ir esi rašytojas. Taip pat kaip ir Salvija pasiėmusi fotoaparatą jau yra fotografė, nes šiuo metu fotografuoja, tu esi žurnalistas, nes dabar mane klausinėji.
‒ Grįžkim prie talento. Ar būna, kad jis komplikuoja tavo gyvenimą?
Būna. Pavyzdžiui, mano mėgstamiausi autoriai – K. Vonegutas, D. Heleris, Č.Bukowskis – rašo juokingai, pats bandau ką nors tokio parašyti – norisi ironijos, satyros. Tačiau parašau rimtai ‒ nepavyksta.
Gyvenime aš labai linksmas ir kalbus, na, o mūsų visuomenėje priimtinas kitoks menininko įvaizdis ‒ tokio keistuolio, užsidariusio savyje – aš ne toks.
Bendrauju klasėje su vienu vaikinuku. Jis toks kaimietis, linksmas žmogelis, labai smagu su juo pasikalbėti, bet net nemalonu jam užsiminti, kad rašau, nes atrodo, kad jis galbūt nesupras. O šiaip rašau savo kambaryje, užsidaręs, po to išeinu ir gyvenu socialiai priimtiną gyvenimą. Tai tiek tų komplikacijų.
‒ Ar jauti atsakomybę už savo talentą kaip už dovaną, kurią turi panaudoti tinkamai; arba atsakomybę už rašomą tekstą, nes menas juk yra ginklas?
Ne, nejaučiu. Mano kūryba yra vos ne be idėjos, be išliekamosios vertės. Neturiu kokių nors aukštų idealų, nekovoju už meninizmą (?) ar kažką panašaus. Beje, netikiu Dievą, tai negaliu pasakyti, kad tai Dievo dovana.
‒ O jei Tau būtų suteiktas šansas atsisakyti talento, atsisakytum?
Ne, man smagu – sugalvoju kokią nesąmoneę, parašau, paskaitau, žiūriu – visai neblogai.
AUŠRINĖ
Aš Aušrinė iš Kauno rajono Garliavos Jonučių gimnazijos. Į šitą konkursą atvykau pirmą kartą – man nauja patirtis. Mėgstu rašyti jau nuo mažens. Pirmiausia išmokau rašyti, tik paskui skaityti – tai skamba keistai, bet man rašymas jau tada buvo būdas išreikšti savo emocijas, jausmus. Pati nežinojau, ką parašiau, bet mama perskaitydavo.
‒ Man atrodo, kad Tu kryptingai eini link rašymo ar dar ne?
Neplanuoju turėti profesijos, susijusios su rašymu, bet man tiesiog labai patinka įvairus menas: tiek vizualusis, tiek muzika ir rašymas taip pat. Taigi tai tiesiog būdas išreikšti savo jausmus.
‒ O kaip manai, turi talentą?
Nežinau, manau, kad svarbiausia ne talento dydis, ne tai, kas įgimta, bet tai, ką su tuo talentu darai: ar dirbi, ar lauki, kol savaime išeis. Savaime neišeina.
‒ Ar gebi valdyti, ugdyti savo talentą?
Mane, būna, pagauna įkvėpimas, būna – ne. Taigi, jei jau ateina noras rašyti, negalvoji, koks laikas, ar nori valgyti ar panašiai. Tiesiog sėdi ir rašai. O tokio talento valdymo, kad jį įsijungčiau, kada noriu ar reikia, neturiu.
‒ O būna, kad talentas komplikuoja gyvenimą?
Ne, nemanau, kad taip gali būti. Manau, kad talentas gali būti tik privalumas, juk jį išnaudoji tam tikrose srityse, kaip tau pačiam patogu. Pavyzdžiui, rašymas juk praverčia visur.
‒ O kokie Tavo santykiai su kitų, ne lietuvių kalbos, dalykų mokytojais?
Daugiausia geri. Stengiuosi žiūrėti į mokytoją kaip į žmogų ir pati tikiuosi to paties iš jo. Stengiuosi išvengti tipinio mokytojo-mokinio santykio.
‒ Tačiau ar nebūna taip, kad Tave tiksliųjų dalykų mokytojai „nurašo“ kaip menininkę?
Ne, man taip nebūna, nes sekasi ir matematika, ir fizika. Kartais būna tokių pastabėlių, kad „va, tu menininkė“, bet jos niekada nebūna piktos.
‒ Jauti atsakomybę už savo talentą?
Jaučiu. Manau, kad turiu išspausti kuo daugiau. Noriu tik sukurti: kuo kokybiškiau, kuo daugiau. Tai atsakomybė ir prieš skaitytojus, ir prieš tuos, kuriems rūpi, ką aš darau, ir prieš pačią save.
‒ O jei leistų rinktis, ar atsisakytum talento?
Ne, tikrai ne. Man patinka rašymas. Net neįsivaizduoju, ką veikčiau, jei nepieščiau, nerašyčiau, nefotografuočiau ir panašiai. Neįsivaizduoju, kaip realizuočiau save.
‒ Ką dar, be rašymo, veiki gyvenime?
Stengiuosi veikti kuo daugiau. Man labai patinka filmai, fotografija. Turiu didelių su tuo susijusių planų. Beveik kasdien rašau, piešiu, tapau, groju gitara. Tik gal su kokiais šokiais nelabai sekasi.
Salvijos Stončiūtės nuotraukos
LAIDOS ĮRAŠAS: https://www.mixcloud.com/yra_racijos/yra-racijos-33-talentas-ginklas-ar-neginklas/