Mykolas Sluckis „Geri namai”
Nuo „gerų namų“ iki „šalies be vaikų namų“
Neringa Mikalauskienė
Jungtinių Tautų Organizacija 1959 metais priėmė Vaiko teisių deklaraciją, 1989 metais buvo priimta Vaiko teisių konvencija, kurią Lietuva ratifikavo 1995-aisiais. 17-ame šios konvencijos straipsnyje teigiama, kad „Valstybės dalyvės pripažįsta svarbų masinės informacijos priemonių vaidmenį ir rūpinasi, kad vaikas galėtų naudotis įvairių nacionalinių ir tarptautinių šaltinių informacija ir medžiaga, ypač tokia informacija ir medžiaga, kuri prisideda prie vaiko socialinės, dvasinės ir dorovinės gerovės ir skatina jo fizinį bei psichinį vystymąsi. Šiam tikslui valstybės dalyvės:
- skatina masinės informacijos priemones platinti informaciją ir medžiagą, naudingą vaikui socialiniu ir kultūriniu požiūriu;
- skatina vaikų literatūros leidimą ir platinimą.
Ten yra svarbus (20 straipsnio) punktas ‒ kad vaikas, kuris „laikinai arba visam laikui yra netekęs savo šeimos aplinkos arba kuris dėl savo interesų negali toje aplinkoje būti“, turi teisę į specialią apsaugą ir paramą.
Dabar pažvelkime, kaip tai atsispindi lietuvių vaikų ir paauglių literatūroje.
Mano straipsnio pavadinime yra du reikšminiai segmentai ‒ „geri namai“ ir „šalis be vaikų namų“. „Geri namai“ ‒ tai Mykolo Sluckio apysakos, išleistos 1955-aisiais, pavadinimas. Toje apysakoje aiškiai suformuotas Sovietų Sąjungos ideologijos primestas modelis, kad vaiku geriausiai pasirūpina valstybė ir kad neturinčiam tėvų ar turinčiam „netinkamus“ tėvus vaikui geriausia augti didelėje įstaigoje. O segmentas „šalis be vaikų namų“ ‒ tai Lietuvos žmogaus teisių stebėjimo instituto šiuo metu vykdomo projekto pavadinimas ‒ šiuo projektu siekiama skatinti Lietuvos žmones tapti įtėviais arba globėjais, dalijantis sėkmės istorijomis ir teikiant konkrečią pagalbą. Tai yra nevyriausybinių organizacijų iniciatyva.
Kadangi vienas iš vaikų ir paauglių literatūros tikslų ‒ ugdyti tam tikras skaitytojo nuostatas, nusprendžiau pasigilinti, koks požiūris čia formuojamas į našlaitystę arba betėvystę, tokių vaikų charakterio ypatumus ir galimybes augti globos įstaigose arba globėjų šeimose.
Visi puikiai žinome, kad pasakose našlaitis (dažniau ‒ našlaitė) yra vaikas, kuriam tenka dalia augti pas pamotę raganą, kuri jį skriaudžia, išnaudoja, verčia dirbti sunkiausius darbus, bet galiausiai vaikas sulaukia pagalbos ir apdovanojimo, o jo skriaudikė pamotė nubaudžiama (vėlgi atkreiptinas dėmesys, kad neigiamas personažas ‒ moteriškos lyties, tarsi pabrėžiant, kad motina ‒ svarbiausias asmuo vaiko gyvenime, o pamotė jos niekad neatstos). Taip viena vertus, ugdomos tokios skaitytojo savybės kaip gailestis skriaudžiamajam, empatija ir tikėjimas galutine gėrio ir teisingumo pergale, kita vertus, formuojamas tikėjimas, jog tikrosios mamos niekas neatstos. Klasikiniais tapusiuose ir į vaikų skaitybą perėjusiuose profesionalių autorių tekstuose ‒ paminėčiau Lazdynų Pelėdos „Motulė paviliojo“ ar Jono Biliūno „Joniuką“ ‒ laimingos pabaigos nėra, čia tiesiog konstatuojama gyvenimo neteisybė, tačiau skaitytojo gailestingumas sužadinamas, ir drįsčiau spėti ‒ visam likusiam gyvenimui, tereikia tuos tekstus vaikui laiku pasiūlyti.
Na ir štai 1955-ieji, Mykolo Sluckio „Geri namai“ ‒ kūrinys, atspindėjęs to meto situaciją, kuria pasinaudojus buvo įtvirtintas „pavyzdinės globos įstaigos“ modelis. Kokia situacija? Pokaris, daugelio vaikų tėvai žuvę kare ‒ arba nuo vokiečių, arba ‒ nuo sovietų represinių struktūrų, kai kurių ‒ išėję į miškus, oficialiai okupacinės sovietų valdžios vadinami „banditais“. Trūksta būtiniausių dalykų ‒ maisto ir drabužių. Todėl Sluckio „geri namai“ pavaizduoti kaip idiliška alternatyva visam pokario siaubui. Jie įkurti buvusio (dabar sakytume ‒ nusavinto) dvaro teritorijoje „Kažkada, matyt, čia būta dvaro. Tai liudijo didžiuliai balti rūmai su kolonomis, plačiais akmeniniais laiptais ir dideli raudonų plytų ūkiniai pastatai, išmėtyti tolokai vienas nuo kito. Aplink kiekvieną pastatą augo medžiai, krūmai, pievutės, o rūmus, pro kurių langus matėsi ir baltai užtiestos lovos, ir ilgi stalai su kėdėmis, ir salė su scena, juosė geltonų akacijų gyvatvorė“ (p. 41). Taip tarsi duodant suprasti, kad Sovietų valdžia padarė tikrai gerą darbą ‒ atėmusi iš turčių, dvaro patalpas atidavė tiems, kuriems jų labiausiai reikia ‒ jaunajai kartai. „Geruose namuose“ gyvenantys vaikai viskuo aprūpinti: „Valgykloje, ilgame kambaryje su daugybe langų, iškirstų pačioje palubėje, garsiai skambėjo šaukštai, šliurpčiojo drėgnos nosys, skaniai garavo kruopienė. Vyresnieji kabino iš gilių lėkščių, mažiukai ‒ „ikimokykliniai“, kaip jie patys save vadino ‒ iš lėkštesnių, bet vieni nuo kitų neatsiliko“ (p. 9) ir dar viena citata: „Mažiukai ‒ nukirptagalviai su aksominiais švarkeliais ‒ nesiekdami grindų, tabaluoja kojomis. Supasi visų raudoni, su misingine sagtele batukai. Vyresnieji dėl to juos gandriukais vadina“ (p. 10). Į Sluckio „gerus namus“ patenka vaikai, netekę tėvų, arba, kaip paaiškėja ‒ turintys „netinkamus“ tėvus. Reikia pripažinti, kad Sluckis itin gyvai vaizduoja vaikų namų auklėtinių kasdienybę: „Vienas nepabūsi vaikų namuose ‒ kad ir kaip norėtum! ‒ visada esi apsuptas neramaus, triukšmingo būrio, kuris traukia su savimi, neduoda snausti, rūgti, nuobodžiauti.“ (p. 142). Ta gyvybė, šurmulys, vaikų sugebėjimas bendrauti tarpusavyje, jų išdaigos, peštynės, bet kartu ‒ sugebėjimas taikytis ir atjausti, padėti vienas kitam, iš tiesų paperka ir įtikina. Įdomu tai, kad Sluckiui pavyko šiame „kolektyviniame avilyje“ neištirpdyti individualių vaikų asmenybių ‒ Dziko mičiurininko, Jono Degučio, Viktoro Šlėvės, Liudos. Jų charakteriai ryškūs ir stiprūs, turintys savas istorijas ir raidą. Tačiau nuolatos pabrėžiama, kad tik vaikų namuose tokie vaikai kaip jie gali realizuoti savo sugebėjimus: Viktoras ‒ piešti, Dzikas ‒ užsiimti gamtos tyrinėjimais, Jonas ‒ atskleisti savo, kaip vadovo, talentus. Liudos linija parodo, kokie tėvai sovietų valdžiai „nepageidautini“: atsiranda jos mama, kuri piešiama itin nepatraukliai, kaip nesirūpinanti savo vaikų gerove, išsilavinimu, paliekanti juos vienus apšniaukštuose namuose, iš Liudos paimanti „valdiškus“ ir parduodanti geros kokybės drabužius, parduodanti vogtus audinius, taigi ‒ „spekuliantė“, kurios galiausiai Liuda išsižada. Beje, apysakoje kelis kartus šmėkšteli Pavliko Morozovo pavardė, jis minimas kaip didvyris, nors niekur nekonkretizuojama, ką padarė ‒ mūsų, senesnioji karta žino, kad jo „žygdarbis“ buvo išduoti tėvus. Tai irgi gali būti kūrinio referencija į tai, kad tėvų galima išsižadėti, jei jie neatitinka dominuojančios ideologijos. Vis dėlto įdomu ir tai, kad Sluckio kūrinys nėra vienaprasmiškai ta ideologija sekantis ‒ nors pasakojama trečiuoju asmeniu, susidaro įspūdis, kad ideologija parodoma ne tiek autoriaus, kiek tos ideologijos paveiktų vaikų akimis. Pavyzdžiui, tai liudija kad ir epizodas, kai Dzikas eina pas savo draugo Petriuko mamą Ganusauskienę pasiryžęs įtikinti ją, kad leistų Petriuką į pionierius: religingoji Ganusauskienė pavaizduota kaip šilta, maloni moteris, pavaišinanti Dziką sūriu su uogiene ir pienu, ir tik pats Dzikas vėliau plaka save už tai, kad neatsispyrė maisto vilionėms ir nepasakė, ko atėjęs.
Arba ‒ ne autoriaus, o vaikų lūpomis išsakomas lojalumas kolektyvinei sovietmečio ideologijai:
„ ‒ Mes valstybiniai! Mes ne veltėdžiai…
‒ Matai kokie, valstybiniai! Ar užaugę ginsite savo valstybę?
‒ Ginsim! ‒ karingai šaukė berniukai.“ (p. 385)
Pati Sluckio apysakos pabaiga irgi reikšminga: „…Jonas žygiuoja į didelę ateitį, į regimas ir dar neregimas tolumas.
Širdyje, ant savo lūpų tebejaučia namų šilumą. Virš galvos mėlynuoja be galo ir be krašto giedras Tėvynės dangus. Visa Tarybinė Tėvynė ‒ geri namai savo sūnums.
Dėkui Tau, Motina Tėvyne!“ (p. 465).
Taigi matome, kad čia „gerų namų“ sąvoka jau imama taikyti ne vien vaikų namams, bet ir „visai Tarybinei Tėvynei“, be to, ji pavadinama Motina iš didžiosios raidės.
Toks požiūris buvo suformuotas sovietmečiu. Ką turime dabar? Vėlgi ekskursas nuo literatūros į statistiką. Atgavus Nepriklausomybę vaikų namai ir jų problemos buvo paveldėtos ir praktiškai nebuvo jokių planų, kaip šią sistemą keisti valstybiniu lygiu. Taip, ėmė kurtis šeimynos ar SOS vaikų kaimai, kuriuose stengtasi vaikams sudaryti sąlygas augti kitaip nei dideliuose globos namuose, bet daugelio žmonių požiūris į tokias šeimynas dažnai įtarus ‒ populiariai kalbant, „vaikus pasiima tie, kuriems reikia išmokų“. Žiniasklaida akcentuoja skandalingas istorijas, o ne sėkmės atvejus. Nors teoriškai visi sutaria, kad didelių globos įstaigų turėtų nelikti. 2013-aisiais netgi patvirtintas strateginis planas. Tačiau vėlgi kai kurios globos įstaigos priešinasi ‒ dažniausiai bijoma prarasti darbo vietas, taigi pertvarka buvo vykdoma vangiai. Galiausiai paskutinis lašas ‒ neseni įvykiai didelėse globos įstaigose (savižudybių, mirčių, galimo išnaudojimo ir net pedofilijos) privertė imtis priemonių. Skelbiama, kad iki 2020-ųjų Lietuvoje tokių didžiulių įstaigų neturėtų likti, o pertvarkytose į mažesnes turėtų augti iki 1300 vaikų (šiuo metu globos įstaigose, kurių yra 106, auga maždaug pusketvirto tūkstančio vaikų, galimų įvaikinti vaikų yra 526, ne giminaičių šeimose globojami 1704 vaikai, giminaičių šeimose ‒ 3977 vaikai).
Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė konstatavo, kad „iš tikrųjų visuomenė nepasiruošusi pasiimti globon ar įvaikinti“. Taigi ‒ visuomenė nepasiruošusi… o kas darosi literatūroje?
Čia prasideda įdomioji dalis. Į mano akiratį pateko ne tiek jau mažai tekstų, kuriuose vienaip ar kitaip vaizduojami vaikai ir paaugliai, patekę į globos namus, arba ‒ pas globėjus.
Tai Bitės Vilimaitės „Mergaitės romanas“, Kazio Sajos „…kurio niekas nemylėjo“, Daivos Vaitkevičiūtės „Trise prieš mafiją“, Gendručio Morkūno „Iš nuomšiko gyvenimo“ ir Dainos Opolskaitės „Eksperimentas gyventi“. Vilimaitės ir Sajos kūrinius priskirčiau probleminei socialinei literatūrai, gana arti jų ‒ Opolskaitės „Eksperimentas gyventi“, tačiau yra ir esminių skirtumų, būtent ‒ dėmesiu psichologinei veikėjų elgsenos motyvacijai, Vaitkevičiūtės kūrinys iš esmės ‒ pramoginio žanro, o Gendručio Morkūno nevaizduoja mūsų visuomenės „čia ir dabar“, bet perkelia į sąlyginę plotmę, kurioje tą mūsų visuomenę tiesiog atpažįstame iš tam tikrų „realybės inkliuzų“.
Bitė Vilimaitė „Mergaitės romanas”
Skirtingai nuo Sluckio veikėjų situacijos, pasikeičia aplinkybės, kuriomis veikėjai patenka į globos namus. Tiek Vilimaitės „Mergaitės romane“, tiek Sajos apysakoje „…kurio niekas nemylėjo“ vaizduojamas šeimas galima priskirti „socialinės rizikos“ grupei. Vilimaitės pagrindinė veikėja dešimtmetė Elzė po tėvo mirties (mergaitės mama taip pat mirusi), iš pradžių apsigyvena pas dėdę, kurio planuose ‒ pasisavinti mirusiojo turtą ir Elzei priklausančias išmokas, mergaitė nustoja lankyti mokyklą, jos išsilavinimas čia niekam nerūpi, namuose ‒ dar trys vaikai, yra ir ketvirtas ‒ jau suaugęs, nuteistas už nusikaltimus. Grįžęs iš kalėjimo jis vėl įsitraukia į nusikalstamą veiklą, o Elzė dėl savo naivumo ir nekaltumo ima su juo bendrauti, pažadina kažkokius gėrio daigelius ir vėlgi netyčia tampa dviejų žmogžudysčių liudininke. Internatas ‒ vienintelė vieta, kur ji gali būti daugmaž saugi. Tačiau tai ‒ ne namai, o įstaigų tinklas (cituoju): „Pasirodo, visi šalies vaikų namų ir internatų direktoriai palaiko vienas su kitu ryšį. Ir, jei kur nors atsiranda „blogas“ vaikas, su kuriuo niekas negali susitvarkyti, na, kuris neprigyja arba yra sunkaus charakterio, arba bėga, ir nuo jo nėra kito išsigelbėjimo, paprasčiausiai telefonu susitariama tokiais „blogais“ vaikais apsikeisti. (…) tokie vaikai išvežami, jais pusiaukelėje pasikeičiama, kaip kokiais kariniais nusikaltėliais… Tokį teisingą vaizdą susikūrė sau direktorius išpadriko mergaitės pasakojimo. Ji sėdėjo kaip pašiurpęs varniukas, iškritęs iš lizdo, ir viskas joje buvo smaila ‒ nosis, alkūnės, petukai, pirštai, netgi akys. Elzė, dar prieš metus buvusi tėvo pasididžiavimas ir viso kaimo numylėtinė, dabar buvo tokia bloga, kad ją ruošėsi iškeisti tik į blogą.“ Iš tiesų skaitant Vilimaitės apysaką absoliučiai neaišku, kodėl Elzė bloga. Neatrodo, kad ji elgtųsi netinkamai ar kuo nors kliudytų aplinkiniams. Ji tokia efemeriška, kad net neatrodo realus vaikas. Pavyzdžiui, jos psichikos tarsi neveikia žinia apie pusbrolio nužudymą ar tai, kad tapo kitos žmogžudystės ‒ vyriškio, kurio namuose laikinai gyveno, liudininke, kad užsimušė ją gelbėjęs senis ar veikiausiai infarkto ištiktas mirė žadėjęs padėti mokyklos direktorius. Vienuolės, kurių globon buvo patekusi Elzė, kartu su kitomis keliomis mergaitėmis žūsta lėktuvo katastrofoje pakeliui į Prancūziją ‒ taip tarsi likimo ranka išpildomas teisingumas, kad Elzė nebuvo paimta kartu kaip neįtikusi vienuolei Bernadetai, nes „per mažai meldėsi, per daug skaitė nuotykių knygų, greičiausiai sunešiodavo drabužius, pamesdavo pirštines, nerūpestingai plovė vonią, per storai skuto bulves…“ (p. 106). Taigi buvo netinkama tapti vienuole. Vėlgi stebina Vilimaitės knygoje pateikiama versija, kad šiais laikais vienuolės imasi globoti našlaites tik todėl, kad yra numačiusios jas rengti vienuolystei. Žodžiu, „Mergaitės romanas“ tiek nuo realybės, tiek nuo vaiko charakterio pažinimo yra gerokai nutolęs.
Kazys Saja „…kurio niekas nemylėjo”
Panaši situacija ir Kazio Sajos apysakoje „…kurio niekas nemylėjo“. Aštuonmetis Sigitas Snaipa auga socialinės rizikos šeimoje, su mama ir patėviu, kurie verčiasi spalvoto metalo prekyba, varo naminę, o Sigitą verčia elgetauti… tikrasis Sigito tėvas sėdi kalėjime už žmogžudystę, nes kilus konfliktui pirmas spėjo užmušti sugėrovą. Į vaikų namus Sigitas patenka išvaduotas iš užrakintų namų, kuriuose buvo paliktas vienas, be maisto, gėrė brogą ir vos nenumirė nuo apsinuodijimo. Tiesa, skirtingai nuo Vilimaitės, Saja savo veikėjo vaiko charakterį vaizduoja gana realiai ‒ kūrinio bėda kita: pernelyg daug dėmesio skiriama asocialaus suaugusiųjų gyvenimo vaizdavimui, ištisuose skyriuose kalbama apie tai, kaip jie strateguoja savo nusikaltimus, ir kyla klausimas, ar tai įdomu vaikui, ar kriminalinius romanus mėgstančiam suaugusiam skaitytojui? O paties apleisto vaiko problema išsprendžiama tiek paprastai, kad tai absoliučiai neįtikina: jo tėvas iš kalėjimo grįžta pasiryžęs pasitaisyti, savo planus jis pasako internato auklėtojai Tilei Gudonytei: „O jeigu aš pamėginčiau jį atsiimti? Dabar jau turiu butą, turiu darbą. Prie Mosėdžio susigrąžinau tėvų žemę“ (p. 98). Negana to, pasiperša Tilei, kad „vaikas turėtų ir tėvą, ir motiną“. Ir skaitytojo galvoje ima degti raudona lemputė: „Taip nebūna!“ Taigi peršasi išvada, kad tiek Saja, tiek Vilimaitė, norėdami vaizduoti nuskriaustą vaiką jam nepalankiomis gyvenimo aplinkybėmis, vadovavosi nuostata, kad tos aplinkybės neturi arba beveik neturi įtakos vaiko charakteriui formuotis: jis išlieka tyras ir vertas laimingos ‒ nors ir labai dirbtinės ‒ pabaigos.
Daina Opolskaitė „Eksperimentas gyventi”
Labiau psichologiškai motyvuotas Dianos Opolskaitės „Eksperimento gyventi“ veikėjos paveikslas. Autorė iš tiesų sudeda į savo apysaką viską, ką tamsiausia įmanoma patirti nuo kūdikystės augant vaikų namuose. Pasakojama pirmuoju asmeniu, veikėja savo istoriją pradeda pasakoti būdama penkiolikos, o baigia jau jauna moteris, viena auginanti sūnų. Iš pradžių gana smulkiai nupasakojama „vietos, kurią vadinome namais“ aplinka. Pasakojime labiausiai pabrėžiamas beveidis tų namų dirbtinumas: du galai, kiekvienas padalytas į penkis gyvenamuosius plotus su bendrais miegamaisiais ir virtuvėle. Paaugliai apgyvendinami po 5 arba po 7. Viename pastato gale ‒ mergaitės, kitame ‒ vaikinai: „Visi kartu mes veikėme kaip baterija, kurios viename gale yra pliusas, kitame ‒ minusas. Nors ir stengėmės funkcionuoti kaip du atskiri organizmai, pliusas neišvengiamai traukdavo minusą, ir atvirkščiai“ (p. 11). Tuose namuose veikia savos išgyvenimo taisyklės, silpnųjų nemėgsta, patyčias ir engimą stengiamasi nuslėpti. Toks, pavyzdžiui, yra Beatos likimas. Nepritapusi prie kitų merginų ir jų atstumta dėl jautraus būdo, susirgusi depresija, galiausiai ‒ išprievartauta tuose pat namuose gyvenusio Geniaus, ji nusižudo. Tą įvykį mato knygos pasakotoja, o visa tai, kas nutinka po to, vaizduojama kaip faktas, kurį stengiamasi užglaistyti tarsi nebūtą: „Beatos nebeliko. Daugiau jos nė vienas nematėme. Ryte mūsų laukė du didžiuliai autobusai, visi netikėtai buvome išvežti į ekskursiją. Aplankėme tris muziejus ir žiūrėjome filmą. Buvome nuvežti į piceriją. Grįžome vėlai vakare. Nieko nematėme ir negirdėjome“ (p. 82). Viena iš paauglių vis dėlto nusprendžia pasakyti vadovybei apie tai, ką padarė Genius: „Tvirtu žingsniu Dominyka įžengė pas pačią direktorę ir išklojo jai visą tiesą. Viską. Apie Kastantą, apie Beatą ‒ viską viską. Išbuvo ten ilgai, beveik iki nakties. Mačiau,kad buvo pakviestas Genius. Jis įėjo, uždarė duris, o aš sėdėjau įtempusi ausis,norėdama nors ką nors išgirsti. (…) Tik vėlai vakare Dominyka parėjo į kambarį. Buvo balta kaip drobė, pavargusi,išsekusi. Aš išsigandau. Viskas gerai, pasakė ji, viskas kaip turi būti,pamatysi. Ir griuvo miegoti. Ir tikrai: Geniaus daugiau nebemačiau. Niekas jo daugiau nebematė. Jis stačiai dingo. Kas jam nutiko,jokia žinia manęs nepasiekė“ (p. 84‒85). Toks yra vaizduojamas buvimas valstybinėje sistemoje ‒ problemos egzistuoja, bet vos iškilus į dienos šviesą ‒ tiesiog dingsta. Dar vienas svarbus pasakotojos charakterio bruožas ‒ jos jausminis atbukimas, sugebėjimas reaguoti tik į pačius stipriausius dirgiklius. Jei Vilimaitės veikėja Elzė į ją ištinkančias negandas nereaguoja dėl nepaaiškinamų priežasčių (ar tiksliau ‒ savotiško užkonservuoto angeliškumo), tai Opolskaitės pasakotojos motyvacija aiški: „Globos namai panėšėjo į džiungles, į nesibaigiančią šachmatų partiją,kai nežinomi jokie ėjimai, negali net nuspėti,už kuriokampo tave pasitiks šachas ir matas. Žaidėme visi. Aš buvau įpratusiprie nuolatinės įtampos, nesaugumo, pavojų,kovos, bet niekada nebuvau buvusi viena. Nuolatinis triukšmas, juokas ir ašaros,nurodymai ir keiksmai, riksmas ir šnabždesys liejosi ir sudarė vieną gaudesį,kuriopasvaiginta gyvenau kaip bitė avilyje.“ (p. 90). Patekusi pas globėją, ji nesugeba suvokti tos globėjos paskatų ją pasiimti ‒ nusprendžia, kad tai tiesiog atsitiktinumas, jos vietoje galėjo būti bet kuri kita paauglė, nes nieko neklausinėdavo, nei apie tėvus, nei apie tai, ar patinka nauja vieta… Tartum visai nesidomėtų jos gyvenimu. Globėjos sveikata vis blogėja, bet iš pasakotojos matymo perspektyvos tai atrodo neverta gailesčio: „Mačiau, kad jai kažkas yra. Galėjau spėti ‒ ją kankino hipertonija ir sutrikęs širdies ritmas.Tikriausiai dėl to toji žmogysta bijodavo būti viena. Laukdama manęs neužsirakindavo durų net nakčiai. Tikėjosi,kad pagelbėsiu prireikus ir ji galės mane prisikviesti. Garsiai dūsaudavo žiūrėdama man į akis. Tik aš nenorėdavau būti gera. Būti nuolanki ir pasiaukojanti. Nors būčiau mokėjusi tokia būti, gerai žinojau. Tačiau tai suvokiau ir tyčia nenorėjau. Nė karto net nepaklausiau, kaip ji jaučiasi. Ar gal ko nors reikia. Kita vertus, būtų buvę kvaila jos vietoje tikėtis ko nors kito.“ (p. 126). Negana to, paauglė susideda su visuomenės paribyje gyvenančiais ir vagystėmis besiverčiančiais jaunais žmonėmis, nors ir pilnamečiais. Su jų gaujos vadu ji pradeda lytinį gyvenimą ‒ savo noru, tiesiog vadovaudamasi instinktu, kad jis stiprus ir apsaugos ją, kaip kad rūpinasi kitais gaujos nariais. Savotiškai, jis, tiesa, tikrai rūpinasi. Nė vienas nekelia gyvenimui jokių aukštų reikalavimų, „meilė“ ‒ čia tik tuščia abstrakti sąvoka. Taigi skirtingai nuo kitų aptariamų kūrinių, „Eksperimente gyventi“ iš esmės vaizduojama neigiama pagrindinė veikėja, kurios veiksmai siejami ne tiek su pastangomis grįžti į mūsų normalia vadinamą visuomenę, kiek su išlikimu jos paribyje. Vis dėlto psichologinė jos charakterio motyvacija tokia stipri, kad skaitytojas ima linkėti jai geresnio likimo ir viliasi, kad „nesėkmių ruožas“ pasibaigs. Jis ir baigiasi ‒ labai netikėtai: gaujos vadeiva suimamas ir pasodinamas į kalėjimą, pasakotojos globėja miršta, testamentu palikusi jai namus ‒ kad ir palaikį, bet vis tiek stogą virš galvos, o pati pasakotoja ima stotis ant kojų ėmusi rūpintis savo sūnumi, taigi galime sakyti, kad suveikia derinys: „palankiai susiklosčiusios aplinkybės plius motinystės instinktas“. Vėlgi sunku papriekaištauti dėl logikos stokos: normalu, kad veikėja, kurią per gyvenimą vedė instinktas išlikti, dabar pajunta poreikį žūt būt pasirūpinti savo kūdikio išlikimu. Taigi ji ima auginti gėles, pardavinėti jas šalia kapinių ir taip po truputį tvarkosi savo varganą buitį. Tačiau ši pabaiga lieka balansuoti ties utopine vizijos riba ‒ realybė tokia, kad didžioji dalis vaikų namuose augusių merginų taip pat negeba pasirūpinti savo vaikais: joms trūksta socialinių ir buities įgūdžių, tad instinktyvi meilė negarantuoja atsakomybės už naują gyvybę.
Na ir apie kūrinius, kuriuose kalbama apie tas pačias globojamų vaikų problemas, bet iš šiek tiek kitos perspektyvos.
Daiva Vaitkevičiūtė „Trise prieš mafiją”
Daivos Vaitkevičiūtės „Trise prieš mafiją“ ‒ iš esmės pramoginis kūrinys, nors jame pilna šiuolaikinės visuomenės situaciją atskleidžiančių elementų. Pasakotoja Emilė gyvena vaikų namuose, kuriuose turi praleisti ir vasarą, mat nepriklauso kategorijai tų vaikų, kuriuos „dėl gero būdo“ išsivežioja laikini globėjai. Kartu lieka dėl krepšinio pamišęs Kobė ir dar keletas kitų. Į vaikų globos namus atvyksta naujokas Kasparas. Paaiškėja, kad jo tėvus verslininkus kažkas pagrobė, tad kol jie atsiras, Kasparas turi pabūti globos namuose. Kasparas ‒ viskuo aprūpintas, jam nestinga nei daiktų, nei užklasinės veiklos, nei tėvų meilės. Kuriamas idealizuotas pasiturinčios šeimos paveikslas, kurios idealų gyvenimą temdo tik turto prievartautojai, ketinantys iš to gero pasipelnyti. Idealizuotas ir paties Kasparo paveikslas ‒ nors ir gaudamas viską, ko nori, jis nėra išlepęs, nesididžiuoja, lengvai mezga draugystės ryšius su vaikų namų auklėtiniais ir garbingai lieka jų krepšinio komandoje, nors kviečiamas pereiti į „normalių“ miestelio vaikų pusę. Vaitkevičiūtės kūrinyje labiausiai ir akcentuojama ta vaikų draugystė, nesavanaudiškas dalijimasis ir tarpusavio pagalba. Emilė su draugais padeda išaiškinti, kas pagrobė Kasparo tėvus, o šie ‒ kaip dovaną ‒ juodu su Kobe įsivaikina. Tokia laiminga atomazga vėlgi kelia įtarimų ‒ nejau sprendimas įsivaikinti iš tiesų ateina taip paprastai, jei paprastumu laikysime ypatingą situaciją ‒ tėvų pagrobimą ir jo išaiškinimą?
Gendrutis Morkūnas „Iš nuomšiko gyvenimo”
Ties Gendručio Morkūno „Iš nuomščiko gyvenimo“ ilgam neapsistosiu, todėl kad šis kūrinys daugumai puikiai žinomas. Kuriama sąlyginė erdvė, pasaulis, kuriame dalis vaikų gyvena Namuose, kur jų gyvenimas skiriasi nuo šeimose augančių vaikų. Šių namų gyventojai neturi nei tėvų, nei savo istorijų ‒ kaip į tuos Namus pateko ir kodėl: „Apie savo tėvus nežinau nieko. Gal jų niekada ir nebuvo. (…) …aš manau, kad tokius kaip mes kažkada į pasaulį atnešė vėjas. Arba benamis šuo. Arba atsiradome iš netyčia sulipusių šiukšlių. O dažniausiai atrodo, kad mane išmetė iš lėktuvo. Kartu su keliais šimtais panašių. Kaip lapių skiepus nuo pasiutligės“ (p. 21).
Čia matome tam tikrą simboliką ‒ vaikai, kurie kaip asmenybės yra nevertingi ‒ kaip atsitiktinai pabirusios sėklos, kaip šiukšlės. Tačiau ir tokie jie yra naudingi visuomenei: juos žmonės išsinuomoja įvairiems darbams. Pasakotojas irgi išnuomojamas: jis turi padėti vienai motinai įtikinti teismą, kad jos sūnui geriau gyventi su ja, o ne su užsieniečiu tėčiu jo šalyje. Situacija, kai nepasidalijama vaiku, ir dar juo nepasidalija skirtingų valstybių piliečiai ‒ iš šių dienų realijų. Pats Jaunutis nori gyventi ir su tėčiu, ir su mama. Nuomšikas į tai reaguoja aštriai: „Nieko sau. Nori dviejų tėvų, o kiti neturi nė vieno. Per tokius įžūlius snarglius ir turime būti nuomšikai.“ (p. 47). Vis dėlto jis prisiriša prie Jaunučio, išmoksta juo rūpintis. O Jaunutis ‒ sustiprėja. Mamos mąstymas taip pat patiria transformacijas: iš pradžių ji jam žada atlygį „už darbą“, vėliau apkaltina sūnaus pagrobimu, nors pati saugojo nuo policijos, kuri teismo sprendimu turėjo paimti jį iš namų ir grąžinti tėvui, galiausiai suvokia savo klaidas ir ne tik susitaiko su tėvu, bet ir pasiūlo nuomšikui nenutraukti ryšių, aiškiai įvardydama jo vietą šeimoje: „Mes šiek tiek pasvarstėme ir nutarėme, kad visiems trims ‒ kur kas geriau. Dar nežinome, kur gyvensime, bet, kad ir kaip ten būtų, pas tave į svečius atvažiuosime. Gal ir tu norėtum pabūti su mumis? Norėk, nes tu ‒ ketvirtas.“ (p. 151). Manyčiau toks kreipimasis į vaiką, prašymas ‒ „gal norėtum“, taigi ‒ jo nuomonės paisymas, ir aiškus užtikrinimas ‒ „tu ‒ ketvirtas“ yra paties subtiliausio suaugusiojo bendravimo su pažeistu vaiku pavyzdys. Ir Gendrutis Morkūnas bene vienintelis iš minėtų autorių tai užčiuopė. Vis dėlto tenka pripažinti, kad šioje apysakoje „šeimos susivienijimo“ motyvacija nėra aiškiai pagrįsta ir atrodo pakibusi ore ‒ „šiek tiek pasvarstėme ir nutarėme, kad visiems trims ‒ kur kas geriau“. Galbūt galima daryti prielaidą, kad tėvus suvienijo dingusio vaiko paieškos, tačiau realybėje sunku patikėti, kad tėvai pamirštų visus nesutarimus ir drauge ieškotų išeities užuot kaltinę vienas kitą dėl susidariusios grėsmingos jų vaikui situacijos.
O dabar ‒ kelios apibendinančios išvados.
Iš sovietmečio paveldėtą vaikų namų kaip „gerų namų“ viziją nepriklausomybės laikotarpiu gana greitai keičia suvokimas, kad tai tebuvo iliuzija. Šiandieniniai rašytojai gana noriai imasi vaizduoti vaiką sudėtingomis jo gyvenimo aplinkybėmis ‒ neturintį ar netekusį tėvų, augantį socialinės rizikos šeimose, susipažįstantį su visuomenės paribių ir nusikalstamu pasauliu. Ši aplinka atkuriama gana tiksliai ‒ ir tik tiems, kurie su patys tuo nėra susidūrę, spalvos gali pasirodyti sutirštintos. Tačiau taip pat akivaizdu, kad rašytojai nepajėgūs rasti įtikinamo problemos sprendimo ‒ visos jų vaizduojamos pabaigos, suteikiančios viltį kūrinio veikėjui, atrodo tarsi „pritemptos“ ir nenatūralios. Tarsi rašytojai žinotų, „kaip turi būti“, ir kone iš karto, atsiplėšę nuo taip kruopščiai vaizduoto „gyvenimo dugno“, išnertų į saulėtą ateitį: surastą naują šeimą. Realybėje tai ilgas, nuoseklus kelias ‒ su pakilimais ir laikinais nuosmukiais, bet, tikiu, įmanomas pasiekti.
Straipsnis parengtas pagal pranešimą, skaitytą Prano Mašioto skaitymuose, 2015 gruodžio 12 d.