Kaip gėlės žiedas vaizduojamas fotografijoje ir dailės kūrinyje piešiant, tapant, audžiant? Kokiais pavidalais gėlės motyvas aptinkamas dainose, liaudies kūryboje? Ką reiškia moteriai „augti, išsiskleisti ir žydėti“, ko reikia, kad kiekviena moteris galėtų atskleisti savo unikalų kūrybinį potencialą?
Į šiuos ir panašius klausimus atsakymų ieškota 2022 m. liepos 3-9 dienomis Vajasiškio kaime Zarasų rajone. Ten vyko tradicijas puoselėjantis ir inovacijas skatinantis atviras tarptautinis pleneras-stovykla moterims kūrėjoms – profesionalėms, mėgėjoms ir jaunoms mergaitėms. Plenero iniciatorė– gyventi į kaimą sugrįžusi dailininkė Irma Gineikienė. Projektą parengė ir dalinį Lietuvos kultūros tarybos finansavimą gavo viešoji įstaiga „Pamėginčius“.
Plenero sumanytojos atspirties tašką rado tradicinėje lietuvių kultūroje, lietuvių moterų saviraiškoje ir pasaulėjautoje. Juk gėlių žiedai, įprasti tradiciniuose gėlių darželiuose bei moderniuose soduose, matomi ir močiučių audinių raštuose bei šiuolaikinių menininkių darbuose. Tad ir plenero programa sudaryta siekiant patyrinėti gėlių žiedus ne tik kaip gamtos formas ir spalvų derinius, bet ir kaip simbolius bei metaforas.
Pleneras prasidėjo nuo ekskursijos po Vajasiškio bažnytkaimį, kuriame tėra 33 gyventojai, bet užtat gyvuoja labai stipri bendruomenė, turinti ne tik bendruomenės namus su unikalia senovinių audinių bei kitokių buities reikmenų ekspozicija, bet ir rengianti „Senolių kaimo“ edukacijas. O Vajasiškio bažnyčioje sukaupta daug įdomių liturginių reikmenų, liaudies sakralinio meno kūrinių, kurie vėliau irgi atsispindėjo plenero dalyvių darbuose.
Pirmoji kūrybos diena, pavadinta „Unikalūs žiedai ir gyvybės medis“ buvo skirta cianotipijai, koliažams bei karpiniams. Susipažinta, išbandyta cianotipijos (pirmykštės fotografijos) technika dėliojant paveikslus iš pievose surinktų augalų ir žiedų. Koliažams pasitarnavo iškarpos iš senų žurnalų, kad ir iš „Tarybinės moters“. Buvo pasiūlyta tema – atspindėti virsmą iš tarybinės moters į kūrybinę moterį (arba karybinę, kaip šmaikščiai sužaidė maištauti mėgstanti kūrėja iš Klaipėdos Sondra Simana). Taip pat garsioji uteniškė karpinių meistrė Odeta Bražėnienė pamokė karpyti karpinius, šia technika pamėginta sukurti savo gyvenimo medžio simbolį, gan artimą tradicinei liaudies kūrybai.
Kitos dienos tema buvo „Puokštės“. Akvarelės pamoką vedė akvarelistė Eglė Lipeikaitė. Pasimokius Eglės naudojamos technikos pagrindų popiet kūrėjos persikėlė į plenero sumanytojos Irmos vienkiemį akvarelėse vaizduoti įstabių ten žydinčių gėlių. Tuo tarpu plenere dalyvaujančios mergaitės išmėgino Aistės Butkevičiūtė Džiaugienės vedamus neuroedukacijos užsiėmimus.
Plenero dieną, pavadintą „Iš močiučių skrynių“, zarasiškė tapytoja Ramunė Sladkevičiūtė-Dainienė pasidalijo savo aistra – kolekcionuoti „babų kilimėlius“, senovinius rankdarbius (tapytus ar siuvinėtus), kurie būdavo kabinami prie lovos. Patyrinėjus kilimėlių simbolius, temas, atlikimo būdus bandyta sukurti savo „kilimėlį“ ant juodo fono popieriaus liaudiško primityvizmo stiliumi. Popiet Lina Stonienė vedė neuroedukaciją „Suknelė – mano vidinės būsenos atspindys“, moterys ir mergaitės piešė, kūrė suknelių modelius. Tos dienos vakarą, švenčiant Lietuvos valstybės dieną, surengta karališka šventė – moterys ir merginos virto karalienėmis ir karalaitėmis, apsitaisiusios šventiniais apdarais ir galvos apdangalais dalyvavo eisenoje, kaimelio šventėje, parodė mergaičių pastatytą spektaklį.
Penktosios dienos tema – „Sodas“. Sodų dizainerė ir žurnalo „Tapati“ redaktorė Aušrinė Šečkuvienė skaitė pranešimą apie grožio svarbą mūsų gyvenime, pasakojo apie sodo dizaino principus, simboliką, augalų derinimą, o Lina Stonienė surengė neuroedukaciją „Mano šeimos nariai kaip gėlės“.
Plenerui artėjant į pabaigą, kai dalyvės jau buvo neblogai viena kitą pažinusios, pasinorėjo ir bendrų dainų, tad šių eilučių autorė Indrė Klimkaitė surengė rytų aukštaičių sutartinių pamoką. Šios daugiabalsės giesmės, kurias atlikdavo išskirtinai moterys, dar vadintos sutarytėmis, sutarytinėmis, saugėmis, kapotinėmis, palaistinėmis, čiutelėmis, ciutelėmis. Lietuviškos sutartinės yra labai specifinės, artimų kūrinių aptinkama tik Ukrainoje, taip pat finougrų (mordvių) gyvenamuose kraštuose, Balkanuose. Sutartinės paplitusios nedideliame Lietuvos plote – Šiaurės Rytų Aukštaitijoje ir jas daugiausia gieda moterys.
Popietę plenero dalyves aplankė neuroedukatorė iš Dusetų Rita Dūdėnė. Ji kvietė pasinerti į savo sielos gelmes ir išreikšti jos virpesius popieriaus lape. Taip pat buvo surengta plenero darbų peržiūra-aptarimas, atrenkant tuos, kurie bus spausdinami ant drobės ir eksponuojami parodoje.
Pirmoji vienos dienos paroda-instaliacija surengta per Oninių atlaidus Vajasiškyje liepos 24 d. Plenero darbai atspausdinti ant ilgų drobės juostų ir pleveno iškabinti bažnytkaimio centre, obelų sode ir šventoriaus prieigose.
Nuo rugpjūčio 5 d. iki rugpjūčio 31 d. darbai bus eksponuojami VU Kairėnų botanikos sodo muziejuje Vilniuje.
Pabaigai pateikiame tekstą-skiautinį iš plenero dalyvių įspūdžių:
„Pleneras „Rožės ir lelijos“. Kaime. Vajasiškis. Mamų ir dukrų, moterų, močiučių ir mergaičių kartu praleista pirma liepų žydėjimo savaitė. Mamos dukroms perduodavo: tik nepamiršk savo gėlių darželio… Kas yra mano gėlių darželis? Tai gėlės prie mano namo, tai mano gražiosios dukros ir santykis su jomis, tai mano močiutės išaustas divonas, mano mamos vaikystėje kepamas pyragas, tai mano mamos jaunystės suknelės, tai suvirpėjimas paimti vąšelį ir apnerti naują staltiesę, tai noras išsitraukti gėlėtą suknelę ir būti visa gėlėta, tai knygos skaitymas garsiai su dukromis po obelimi… Tą savaitę vaikščiojau po savo kaip moters tapatybės divonus, kabinausi į šaknis tiek liaudiškąsias, tiek aristokratiškas, skatinau savo žydėjimą iš tų nepaprastų moterų ir mergaičių, kurias sutikau Vajasiškyje…“ (Inesa)
„Rožių ir lelijų“ projektas ir buvo sumanytas, kad atskleistų liaudies pamėgtų gėlių darželių prasmę ir grožį. Tiek tradicinės aplinkos, tiek širdies. Čia visą laiką esi apsuptas kažkokios vaikystės pasakos nuojautos. Su naminiu maistu, senoviniais raštais išmargintomis lovatiesėmis, princesių suknelėmis, vakarinėmis Mišiomis medinėje bažnytėlėje, rūpestingais žmonėmis… Oi kiek visko patyrėm ir sukūrėm!“ (Gintarė)
„Šiandien, Vajasiškyje, kitaip vadinamu „Senolių kaimu“, bendruomenės šventės metu, supleveno drobulėse plenero „Rožės ir lelijos“ darbų atspaudai. Dėkoju už naujas pažintis, sudainuotas dainas, pluoštą akvarelių, koliažų, iškarpytą karpinį, bei grįžus namo – dar kurį laiką neblėstantį įkvėpimą tapyti lelijas. Atmintyje pasiliks malonūs prisiminimai, naujos patirtys. Ačiū, mielosios kūrėjos už bendrystę.“ (Jolanta Ž.)
Plenero organizatoriai tikisi, kad tokius švelnius ir gražius įspūdžius palikęs renginys taps tradiciniu, ir kitais metais rožės ir lelijos sužys vėl.
Plenero dalyvių nuotraukos
