Prie Ignalinos, Gaveikėnuose. Fotografavo Jonė
Ramunytė
Vertėja Jonė Ramunytė MENO BANGŲ rezidencijoje ,,Ignalinos gelmės“ daugiausia dėmesio, žinoma, skyrė svarbiausiai savo gyvenimo temai – vertimui iš prancūzų kalbos. Tai Jonei netrukdė lankyti įdomių Ignalinos krašto vietų – nuo Linkmenų iki Didžiasalio, kartu su rezidencijos narėmis bei nariais jaukiai vakaroti, dalyvauti diskusijose ir nuolatos subtiliai fotografuoti Ignalinos gamtą, jos architektūros fragmentus bei rezidencijos svarbiausius įvykius.
Didžiasalyje Jonės ir Indrės laukė jauna auditorija – ,,Ryto“ gimnazijos mokiniai ir jų ugdytojos. Abi vertėjos nesibaimindamos pasakojo apie savo ieškojimus – ne tokį jau paprastą, gal net vingiuotą kelią iki dabartinės veiklos, atnešančios daug kūrybinio džiaugsmo.
Jonė Ramunytė Linkmenų bibliotekoje (pirma iš dešinės).
Fotografavo Loreta Jastramskienė
Linkmenyse Jonė Ramunytė bendravo su šio miestelio bibliotekos skaitytojais, kartu su kolege Indre Klimkaite atskleisdama vertėjų darbo ypatumus.
Daugiau apie Jonės Ramunytės ir Indrės Klimkaitės viešnagę rezidencijoje skaitykite čia. https://www.menobangos.lt/gintare-adomaityte-ka-sapnuoja-vertejos/
MENO BANGOS publikuoja Jonės Ramunytės pasakojimą apie žymų šveicarų rašytoją Ch. F. Ramuz bei šio autoriaus romano ,,Didžioji baimė kalnuose“ vertimo fragmentą, galbūt gludintą Ignalinoje, kaimo turizmo sodyboje ,,Saulėtekis“ 2022 metų birželį.
Smagu minėti, kad šiuo metu, kai MENO BANGOS ruošia publikaciją apie Ch. F. Ramuz, jo romanas ,,Didžioji baimė kalnuose“ jau spaustuvėje ir tuoj keliaus pas gilia literatūra besidominčius skaitytojus.
Ch. F. Ramuz
Ch. F. Ramuz (1878–1947) – žymiausias Šveicarijos rašytojas, rašęs prancūzų kalba. Daug diskusijų yra sulaukusi specifinė rašytojo kalba ir stilius – Ramuz nuomone, mokyklinė taisyklinga prancūzų kalba stokoja gyvasties; jis rašė šnekamąją kalba, vadinamąją parlure (nuo pranc. žodžio „parler“ – kalbėti). (Reikėtų pažymėti, kad ši savotiška kalba, galbūt kažkas panašaus į mūsų tarmybes ar „kaimišką“ kalbą – nemenkas iššūkis vertėjui.)
Lietuvių skaitytojo patirtį su šiuo šveicarų autoriumi nusprendėme praplėsti. Lietuvių kalba yra išversta keletas šio autoriaus romanų (vertė D. Bučiūtė); dabar pateikiamas bene žymiausias ir labiausiai skaitomas jo ciklo, vadinamojo „kalnų romanais“, kūrinys, pasirodęs 1926 metais.
Knygos veiksmas vyksta aukštutinėje vieno Alpių kaimelio kalnų ganykloje, turinčioje blogą vardą: vietiniai gyventojai nesinaudoja ja jau dvidešimt metų dėl nelabai aiškios istorijos, iki šiol verčiančios drebėti kaimo senolius. Taip ūmai įsižiebia konfliktas tarp kaimo senimo ir jaunuomenės, negalinčios leisti, kad dėl kažkokių „senų prietarų“ būtų prarasta tiek geros ir taip kaimui reikalingos žolės.
Balsavimo metu jaunimas paima viršų, ir taip užsimezga romano veiksmas. Jame randame daug ko: ir tragišką, pasmerktą meilę, ir konfrontaciją su gamta bei slaptingomis jos jėgomis. Vienas iš svarbiausių fantastinių knygos motyvų, ką byloja pats pavadinimas: baimė, didžioji baimė, kaip užkratas plintanti nuo kalnų aukštumų iki pat kaimo, lydima slaptingos galvijų ligos, viską šluodama savo kelyje.
Svarbų vaidmenį Ch.F. Ramuz kūryboje vaidina gamta, tačiau ne pati savaime, nors jos aprašai, kad ir lakoniški, bet be galo gražūs ir vaizdingi – jos fone visada randame žmogų ir stebime jo santykį su ja, jų priešpriešą ir kitus veiksmus. Gamta ir jos galios tiesiog suasmeninamos, jų apraiškos kursto „didžiąją baimę“, kuri augdama ir rutuliodamasi atveda į didžiąją katastrofą.
Lietuvių autoriams gamtos-žmogaus tema taip pat nėra svetima, tad ir mūsų skaitytoją turėtų patraukti ši tema, pateikiama visiškai kitokiame (Alpių kaimelis, aukštųjų kalnų ganyklos) fone, bet vis dėlto tokia bendražmogiška.
Fragmentas iš Ch.F. Ramuz romano ,,Didžioji baimė kalnuose“
Kitą dieną jai tereikėjo nueiti pasivaikščioti kiek žemiau sargybos posto. Ten jos tėvui priklausė sklypelis pievos; ji apsimetė, kad eina pažiūrėti, kaip tenai žolė. Sargybiniai nieko neįtarė. Dangus buvo giedras, nusidažęs tamsiai mėlynai nuo vienos slėnio pusės iki kitos tarp dviejų žalių šlaitų; ji ėjo pasivaikščioti gražiu oru. Šalimais tekėjo upokšnis. Per savaitę jis smarkiai nuseko, nes viršukalnėse nutirpo didžiuma sniego. Ir pakeitė spalvą – pirma baltas ir drumstas, dabar buvo kaip butelio stiklas, pro kurį matyti dideli akmenys vagos dugne. Kartkartėm virš jų guviai praplaukdavo upėtakis, paskui iškišdavo galvą prieš pasvirusį krantą, nejudėdamas siūravo vandens tėkmėje. Viktorina apsimetė, kad stabteli pažiūrėt į upėtakį, o iš tiesų vertino kranto aukštį – šis dabar buvo iškilęs nuo tėkmės paviršiaus daugiau kaip per metrą. Viršutinėje jo dalyje – storas augalinės žemės sluoksnis, kuriame matyti kuokštais nusvirusios varpučio šaknys, žemiau – smėlio, paskui akmenėlių sluoksnis ir galop nuolaidūs žvirgždo ir dumblo klodai – šiuos atplukdė upokšnis, o vanduo sekdamas paliko nepridengtus. Jai tik reikės jais kilti; turbūt taip darė ir Romenas.
Ji pamatė, kad tai įmanoma ir net nesudėtinga. Vietomis koks nors didelis uolos luitas leisdavo atsitiesti ir akimirksnį atsikvėpti. O upokšnis dar kurį laiką tekėjo po atviru dangumi savo aukštupyje; paskui šlaitai susiskliautė, ir čia jus paslėps medžiai, — o toliau, galvojo ji, ji visada išsisuks…
Viskas jos buvo gerai apskaičiuota, bent jau kelias, kurį turi įveikti pradžioje; taigi praėjo dar dvi dienos, mažasis Ernestas nesitaisė, o Romeno žaizda ėmė pūliuoti.
Taigi praėjo dvi dienos; trečiąją ji kaip visada apsitvarkė, paskui pasakė tėvui, kuris tylėdamas sėdėjo virtuvėje, kad eina pas draugę.
Jis nieko neatsakė, tik linktelėjo galva savo kampe.
Jis su liūdesiu jautė metų naštą, pasmerkusią bejėgystei, tad beveik niekur neišeidavo, net kai, rodos, kaip šį vakarą, kaime niekas nemiegojo, nes dar įnirtingiau negu dieną almėjo kalbos gatvėse, taip pat užeigos salėje, pro kurios pravirus langus atsklisdavo balsų klegesys, sumišęs su kumščio smūgiais į stalą. Čia Viktorinai vis dėlto kilo keblumų – ir pirmasis, kaip jai pasirodė, bus pereiti gatvę; daržinė, kurioje ji paslėpė savo pintinę, buvo kitoje jos pusėje. Bet kai ji jau padėjo po lentute namų raktą, suprato, kad reikia dėtis nerūpestinga – taip ji ir padarė, atvirai, neskubėdama perėjo gatvę. Daržinė buvo atsukta į gatvelę, visą iš tokių pačių daržinių, tai yra negyvenamą, tad ir čia jos niekas nepamatė. Tos daržinės buvo pakeltos nuo žemės ant keturių akmens pastovų, kad neįlįstų pelės; ji aukštai kilstelėjo koją po sijonu, abiem rankom įsitvėrė durų rėmų. Paskui atsidūrė šiene ir pro maumedžio rąstus, plokščiai sukrautus vienas ant kito ir nesandariai sujungtus, matė priešais savo namą ir virtuvę, paskui – kaip virtuvėje užgeso lempa. Ji pasiėmė pintinę; ši buvo sunki. Todėl, kad ji nutarė, jog jie ten aukštai tikriausiai nebeturi ko valgyti, išskyrus sužiedėjusią duoną ir seną sūrį; tad nuėjo paieškoti kamine, kas buvo geriausio, įsidėjo didelį griežinį kumpio, dešrelių, o iš rūsio taip pat tai, kas geriausia; paskui paėmė iš lentynos kepalą šviežios duonos.
Sėdėjo čia, pasidėjusi ant kelių pintinę, kad būtų pasiruošusi, kai ateis metas, sėdėjo šiene; kartkartėm, kai kas nors praeidavo pro daržinę, skubiai palinkdavo į priekį, įsmeigusi žvilgsnį į vieną iš plyšių; taip pamatė, kad virtuvėje užgeso šviesa, kad tėvas nuėjo gulti; bet gatve ir toliau vaikščiojo žmonės, štai kodėl jai reikėjo sulaukti, kol laikrodis išmuš vienuolika – tokiu laiku šiokiom dienom užsidarydavo užeiga; tada ilgai buvo girdėti iš salės virstančių vyrų šurmulys, trinksėjo durys, ir raktai girgždėjo spynose.
Ji dar palaukė; dabar jau turbūt greit vidurnaktis. Ji galvojo: „Aš ateisiu drauge su rytu.“ Ji iškiša galvą pro daržinės angą, dairosi kairėn, dešinėn, paskui pasirodo visa, atsisėda tarpduryje, nušoka žemyn; prisitraukia pintinę ir uždaro grotuotas duris.
Jai pasisekė; ji nieko nesusitiko. Apėjo kaimą, ir niekas niekur jos nepamatė, net atviroje pievoje, kurią jai galiausiai reikėjo pereiti. Pasiekusi upokšnio pakrantę, patraukė aukštyn prieš srovę. Priešais ją judėjo vanduo, sruvo nesustodamas, kilstelėdamas ir bėgdamas toliau; viskas klostėsi gerai, nors kartais Viktorina vargiai suvokdavo, ar ji juda į priekį, arba bent jau nebūtų galėjusi suvokti, ar kitoje pusėje esama kranto. Bet tada reikėjo tik labiau priglusti, svarbiausia, kaip reikiant pasilenkti, lenktis vis labiau ir labiau, artėjant prie sargybos posto tose šviesos dulkėse, kurias ant mūsų žeria žvaigždės ir kuriose ją galėtum pamatyti iš gana toli, jei ji atsitiktinai kyštelėtų bent savo kūno dalelę; tačiau ji spaudėsi prie kranto, kad geriau pasislėptų.
Ir ji iš tikrųjų praėjo.
Pamatė artėjantį jos link statų skardį, besileidžiantį prie upokšnio po nakties sluoksniu, juodesniu nei pamiškė; šią jinai jau pasiekė: niekas jai nešūktelėjo, niekas nejudėjo; priversta palikti krantą, kuris darėsi uolėtas ir per daug status, ji įžengė po pušimis.
Čia, kaip manoma, jinai turbūt šiek tiek pailsėjo…
— Mes radome vietelę, — pasakoja jie, — kur, regis, miško augmenija nusėdėta. Taigi jinai, matyt, prisėdo pailsėti, ir iki tos akimirkos jai dar viskas gerai klostėsi. Tiktai toliau… – pasakoja jie. – Reikia manyti, ji nelabai išmanė apie perėjas ir nenutuokė sunkumų, kuriuos reikėjo įveikti. Matyt, parvirto pirmą kartą; pintinė nuriedėjo į krūmus, ten ją ir radome. Ak, mums pavyko viską susekti, — pasakoja jie, — visą jos istoriją, lyg ji būtų ją parašiusi specialiai mums. Reikia įsivaizduoti, kad naktį šioje glūdumoje nematai netgi savo rankų nei kojų ir turi čiuopti sau kelią pirštų galais kaip neregys. Naktį tuose uolų kloduose, su visom tom žemaūgėm pušaitėm, kurios painiojasi po kojomis, ir slidžia žeme, — ką gi, jos tai nesulaikė, ir ji ėjo tol, kol galėjo. Ak, mums pavyko viską susekti, tarsi būtume buvę su ja – ir kaip ji buvo parvirtusi pirmą kartą, paskui atsikėlė, paskui parvirto vėl. Gali būt, kad ji šaukė, bet kas galėjo išgirsti tą silpną balselį, stelbiamą griaudėjančio vandens. Ji, matyt, visai pametė kryptį, tad ilgai suko ratu, paskui pabandė kopti tiesiai prieš save į šlaitą; deja, toje vietoje niekas nedrįsta kopti net dieną. Ji veikiausiai krito aukštielninka. Įsitvėrė mažos eglaitės, toji neišlaikė; paskui – tik vienas krytis. Ak, — kalba jie, — mums pavyko viską perskaityti; viskas buvo surašyta kaip knygoje žodis po žodžio iki pat paskutiniojo, tai yra virš vienos tų uolų kišenių, kur nėra kaip nusileisti ir bandyti ją rasti, ir čia ta istorija baigėsi… Visai kaip su mulu, — dėsto jie. – Ir mes kitą dieną ėmėme jos ieškoti, nes iš karto supratom, kur link ji turėjo eiti. Tačiau sargyba jos nepastebėjo, jie sakė: „Manot, būtume leidę jai praeiti?“ Tada mums toptelėjo mintis pasidairyti prie upokšnio – jos tėvui, dviem broliams, dėdei ir mums, kitiems; taip ir radome jos pėdsakus smėlyje ir istorijos pradžią – tereikėjo perskaityt iki galo… iki vienos tų kišenių uolose, ir ten – daugiau nieko. Todėl, kad ją pasiėmė vanduo…
Jie pasakoja:
— Vanduo ją išlaikė visą trečiadienį, visą ketvirtadienį, visą penktadienį ir dar visą šeštadienio rytą, nors mes visur naršėme su kartimis ir kabliais; bet nieko neradom, ji, matyt, tas tris dienas sukosi vietoje arba buvo užkibusi už šaknų po kokiu kyšuliu; ir taip sūpavosi ten visą laiką, kol neatlaikė plaukai, o gal ir sijonas; tai yra buvo šeštadienio rytas, netrukus po to, kai mulas su maisto atsargom išvyko į kalnų namelį – buvo sutarta, kad iki namelio jis neis, atsargos bus paliktos prie Raudonosios uolos… Tada kilo klausimas: „Ar reikia pranešti Žozefui?“, bet iš karto nutarėme: „Ne, nutylėkim, nes jis veršis nusileisti…“ Mulas išėjo apie aštuntą, pasakoja jie; senasis Teodiulis buvo savo pievoje. Jis iš jos nebesitraukė; leido čia visą dieną, visas dienas; išbuvo čia tas tris dienas, dairydamasis, ar ji nepasirodys. Ji nesirodė. O paskui pasirodė: galbūt galop jo pasigailėjo.
— Senasis Teodiulis buvo savo pievoje, — pasakoja jie, — ir staiga mato ją artėjant. Ji artėjo kaip ant sūpuoklių, akimirką stabtelėjo prieš jį… Jis žengia artyn, bet jinai vėl pajuda; tada jis nužingsniavo šalia jos, — jai tolstant, tolo ir jis. Tada ji buvo pačiame upės viduryje, taigi plaukė nekliudoma, iškėlusi aukštyn smakrą. Vanduo ją gerai laikė, ji nesipriešino, kilo ir leidosi kaip ant sūpuoklių, o išsipūtęs sijonas kyšojo virš vandens, o virš jo – prijuostėlė… Tereikėjo leisti jai pasiekti tiltą… Ir tai po mažojo Ernesto, po nugarmėjusio mulo, po Romeno nelaimės. Ir ta liga vis dar ten aukštai…
.