Retai pasitaiko atvejų, kada apibūdinant menininką, nebūtų vartojamas kūrybiškumo epitetas. To negaliu išvengti ir aš, kalbėdama apie Romualdą Balinską.Tačiau, aptariant Balinsko tapybą, šio apibūdinimo jokiu būdu negalima panardinti kur nors giliai tarp eilučių – nuo jo kaip tik verta pradėti. Ir ne tik todėl, kad tai – graži preliudija į Ignalinos krašto muziejuje rugpjūčio 5 dieną atidarytą dailininko kūrinių parodą. Bet visų pirma todėl, kad po kiekvienos Balinsko parodos išeini kaskart su naujais įspūdžiais. Balinskas – nesikartojantis kūrėjas. Galima jį vadinti nenuspėjamu, stebinančiu, ieškančiu, neišsenkančiai originaliu. Tačiau nepriklausomai nuo įvardinimo, gali būti visiškai tikras, kad kiekvienąsyk, susidūręs su jo kūryba, liksi nustebęs dėl nuolat kinatnčių dailininko žanrų, temų, technikų, formatų, perėjimų nuo spalvos prie polichromijos, nuo dekoratyvios raiškos iki realistinių vaizdų. Nepaisant to, kad įvairios kūrybiškumą analizuojančios teorijos turi savas jo analizės prieigas, beveik visos teorijos sutaria dėl to, kad vienas iš ryškiausių kūrybiškumo požymių yra nuolatinis originalumo ir nestereotipiškumo generavimas.
Birželio mėnesį, dalyvaudamas Meno bangų rezidencijoje Ignalinos gelmės, Balinskas tapė, inspiruotas gamtos. Balansuojantys tarp abstrakcijos ir gamtinių motyvų vienspalviai akrilu atlikti tapytojo darbai ant popieriaus, būdami vienas į antrą visiškai nepanašūs, turėjo juos vienijančią savybę – stiprų gaivalingais, laisvais potėpiais išreikštą nuotaikos užtaisą. Nebuvo jokio ženklo, išduodančio, kad po mėnesio Ignalinos žiūrovams bus parodyti vizualiniai apmąstymai apie žmogų.
Tiesa, darbai nėra sukurti būtent šiai parodai, nors dar tebealsuoja ir šviežumu, ir aštriu temos aktualumu. Mat dėmesys žmogaus unikalumui ir jo būties reikšmei Balinsko meniniame akiratyje atsirado prasidėjus karui Ukrainoje, o paveikslai pirmąsyk buvo eksponuoti pavasarį Druskininkų muziejaus galerijoje. Kūrybiškumas dažnai esti susijęs su imperatyvų galią turinčia vidine menininko reakcija į išorinius įvykius, tampančius kūrybos skatuliu. Kaip tik šioji savybė leidžia menininkui praskrosti dabartiškumo plotmę, įžvelgiant tuose įvykiuose universalius, giliai menininko jaučiamus moralinius, etinius ar tiesiog pirmapradžiais laikomus dvasinio gyvenimo dėmenis. Priešiškai ir agresyviai nusiteikusiai miniai Poncijaus Piloto nuplakto, erškėčių vainiku vainikuoto Jėzaus adresu ištarti žodžiai ecce homo (lietuviškai – štai žmogus) reiškė prokuratoriaus bandymą sukelti užuojautą ir pasigailėjimą kenčiančiam. Ecce homo Balinsko parodoje, matyt, irgi turi panašių ketinimų, paveiksluose dailininkui bylojant apie žmogų. Kai kuriuose darbuose – aiškiai atpažįstamą tiems, kam žinomi Lietuvos kultūros veikėjų portretiniai bruožai, o kartais – beveidį, nežinomą ir neatpažįstamą.
Tačiau šis nepažįstamas žmogus Balinsko paveiksluose visada atskleidžia savo asmens išskirtinumą, išreikštą keistais figūros rakursais, nelauktomis, tik jam vienam supratamomis pozomis ar judesiais ir skirtingais dailininko žiūros būdais į jį. To, aišku, nepakanka tam, kad paveikslo turinys sukeltų Judėjos prefekto žodžių efektą. Jį taip pat formuoja nuasmenintas, neryškus paveikslų koloritas, sukeliantis bespalvio pasaulio asociacijas, labai plačiai interpretuotinas – pradedant pilnakraujės aplinkos išnykimu, susijusiu su bespalviu žmogiškos atminties lauku ir pabaigiant formaliu daugiaspalviškumo nesaties aiškinimu, kada spalvyno blyksnių stoka reiškia sąmoningą dailininko siekį sutelkti žvilgsnį ne į aplinką, o į darbų centre įkomponuotą žmogų.
Galiausiai, neturėdama aiškių erdvės ir laiko charakteristikų, aplinka įgyja universalumo požymių, leidžiančių suvokti ją kaip metafizinę substanciją, kurioje atsiduria paveikslų herojus, dažniausiai esantis vienas. Toks, kokie esame ir mes visi, pasiekę savos egzistencijos ribas. Tačiau šis egzistencinis žmogaus nuogumas Balinsko paveiksluose nėra kritiškai dramatiškas, nors ir džiugiu jo pavadinti neįmanoma.
Įtampą ir nerimą menininkas sukuria įvairiais raiškos būdais: pastoziniais potėpiais, paliekančiais paveikslo paviršiuje bėglų, neužtikrintą pėdsaką, iš pažiūros tarytum atsitiktiniais, nevaldomais dažo nutekėjimais, judria, nervinga figūrą arba veidą apibrėžiančio silueto linija. Būdama paveikslo dominantė, neišplėtotos perspektyvos erdvėje žmogaus figūra arba žmogaus veidas dažniausiai yra pirmame paveikslo plane, arti žiūrovo, todėl įgyja ypatingą santykį su žiūrovu, būdamas arti jo ir tiesiogiai žiūrovui bylodamas. Šio santykio intensyvumas, keliaujant po parodą, nėra linkę smažėti. Darbų ekspozicijos ritmikoje egzistuoja subtili emocinė sinusoidė, valdanti žiūrovo dėmesį – nuo stipraus emocinio poveikio ir įtampą suponuojančios kompozicijos ekspozicijoje keliaujama prie mažesnio kompozicinių priemonių raiškumo – taigi, ir prie mažesnio jų emocinio poveikio, leidžiančio žiūrovui pasiruošti naujo įspūdžio efekto bangai.
Tokiu būdu Balinsko rodomas žmogus parodoje suformuoja ne tik empatinę užuojautą keliančio, bet drauge ir gyvybingo, jausmiškai turtingo asmens paveikslą. Kai kuriuose paveiksluose esančios dekoratyvinės detalės, vieno paveikslo ribose menininko valia vykstantis dydžių santykių žaidimas visos parodos kontekste yra suvokiamas kaip žmogaus turtingumo, jo visapusiškumo teigimas, dailininkui sakant ecce homo ir turint omenyje estetinį pasigėrėjimą keliančią Balinsko paveikslų veikėjo pilnatvę.