Fotografavo Ričardas Šileika
Nekenčiu linijų. Gal, tiksliau sakant, niekada nemėgau. Manau, kad visos linijos, visi rėmai gali įsprausti taip stipriai, kad, atrodo, pats tapsi beverte linija. Bet – ne apie tai. Dabar apie tai, kaip linijos gali priversti suprasti, kad visa patirta kančia galų gale atsiperka.
Darželyje mane mokė rašyti taisyklingai. Linijos dvigubos – à la bus lengviau. Parašyta pirma pavyzdinė raidė. Rodos, R. Čia ji figūruos ir dar vieną kartą. Pirmosios mano parašytos raidės idealiai nugludintos pagal pirmąją. O kas paskui… Raidės nuvažiuoja žemyn, o tas, kiek atsimenu, oranžinis parkeris su žirafa tampa nepatogiu ir man nepaklūstančiu įrankiu. Ir aš negaliu laikytis to tiesumo ir tobulumo. Aš išėjau iš rėmo. Rūstus auklėtojos žvilgsnis ar tonas, kaip aš taip nemoku. Bet mano raidutės kreivutės. Toks epizodas, nuo kurio nežinau, kaip išgijau, veikiau sakant, kaip išmokau rašyti, taip niekada ir nesupratau.
Kitas epizodas – logopedės kabinetas ir paveiksliukai, kurių žodžiuose randama R. Ant lapo nupieštas dviratis, tačiau man tai dvilatis, nors taip atkakliai mane mokanti moteris bandė įrodyti, kad tariu netaisyklingai. Atrodė, niekada taip ir neišmoksiu, tačiau vieną dieną, stovėdama su mama virtuvėje, nejučiomis pradėjau tarti šį garsą ir dar labai lengvai jį su liežuviu išraliuot. Prisimenu mamos skambutį tėčiui su didžiausiu džiaugsmu, kad Fausta išmoko tarti R.
Nekenčiau diktantų. Ir buvau užkietėjusi matematikė. Kokioje pirmoje ar antroje klasėje rašiau diktantą, o žodį plaukimas parašiau paukimas. Tas praleistos raidės paukštukas skraidė ir pas mano suolo draugę. Istorija nutyli, kad buvo šiek tiek nusirašyta. Dabar svarstau, gal čia buvo noras visiškai palikti tą praleistą L raidę nuošalyje su visais tais latais ir dvilačiais. Galiausiai supratau – reikia persilaužti, išlaužyti, sulaužyti visas linijas, kurios trukdo susidraugauti su kalba. Pradėjau tįsti knygas iš bibliotekos į namus. Pradėjau nuo Knisterio „Raganos Lilės“. Buvau tokiame rate: mokykla – namų darbai – knygos. Įkrisdavau į tuos nepažinius tekstus ir versdavau juos pažiniais sau. Kai sirgdavau, ant lapelio užrašydavau norimų knygų pavadinimus ir siųsdavau mamą arba tėtį į biblioteką, o jie tas knygas dorai nešdavo man lyg kokie nešikai. Atsimenu, patogiai pataluose skaičiau knygą violetiniu viršeliu apie mergaitę Kloją ir jos draugystę su žirgais. Nusivildavau, kai negaudavau tų norimų knygų. Ir dabar panašiai jaučiuosi, kai uoliai ieškau, bet nerandu. Bet kažkokią liniją sulaužiau. Nebemėgau matematikos, o pradinėse klasėse, tiksliau sakant, nuo kokios trečios klasės, buvau ta mergaitė, kuri skaitydavo daugiausia knygų. Klasėje turėjome nupieštą medį ant kurio šakų klijuodavome iš popieriaus iškirptus lapus. Perskaitei knygą – užklijuok lapelį. Atrodo, kai kurie net netikėdavo mano tokiu uoliu skaitymu. Bet aš skaičiau, ir skaičiau, ir skaičiau. Gal ne dėl to, kad mano šaka būtų labai jau lapuota, o kad manyje tie lapeliai žydėtų. O kokioje ketvirtoje klasėje gavau didžiausios klasės knygiukės nominaciją. Buvo miela. Bet ar linija tikrai lūžo?
Meilė knygoms ir kalbai lydėjo visus mokyklos metus. Dar vienas epizodas, kai dešimtoje klasėje gavusi lietuvių kalbos egzamino lapą išvydau užduotį „įrašykite praleistas raides“. Ir nesuprantu kodėl, tikrai nuoširdžiai nesuprantu, kodėl paklausiau savo klasiokės, kaip rašomas kraštovaizdis. Praleistos raidės vietoje buvo linija, tai supratau, reikia laužyti. Linija sulaužyta, o egzaminas išlaikytas puikiai.
Šiandien trinu lietuvių filologijos bakalauro suolą. Veikiau sakant, aš jau jį ištryniau. Šiandien rašau bakalaurą. Įdomiai viskas pasisuko. Bet ir tos raidės, kurių nesugebėjau parašyti dailiai, jos gi irgi išlankstytos išraitytos išlaužytos iš linijų. O mano išlaužytom venom teka ne tik kraujas, bet ir neišdildoma meilė kalbai, kurios neišmatuosi jokia liniuote. Tačiau aš vis dar turiu tų netobulų linijų, kurių niekada taip ir nesulaužysiu.
Fausta Ivanauskaitė
Kaunas
2025 m. kūrybinio konkurso „Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“ suaugusiųjų grupės II vieta.
Gimtoji kalba, 2025. Nr. 12, p. 16–18