Esu Ieva Antanavičiūtė. Nuo gimimo gyvenu nedideliame pasienio miestelyje, lankau Kybartų Kristijono Donelaičio gimnaziją. Esu abiturientė, neseniai įžengusi į paskutinius antros dešimties metus. Nuoširdžiai myliu antikos mitologiją, nesuprantu poezijos, tikiu žmonių tobulėjimu ir sparčia kiekvieno individo vidinio pasaulio kaita. Savo kūrybines jėgas filologuose bandau ne pirmą kartą, „prijaučiu“ esė stiliui, o šis darbas man – ypač svarbus. Rašymo mūza mane aplanko, kai nuo kažko bėgu, – šįkart bėgau nuo savęs. Tokiu atveju viena diena gali būti svarbesnė už pusę gyvenimo, todėl turėjau į dienos šviesą bent trumpam ištempti savo dievų ir deivių įkvėptą pasaulį. Prašau į jį žengti – kupiną žvaigždžių, mūzų ir mitologizuotos mažo miesto realybės.
Nuo MENO BANGŲ: Jaunųjų filologų konkurse (2019, Palanga) Ieva Antanavičiūtė pelnė II vietą.
VIENOS DIENOS METAMORFOZĖS
Prologas
Bėgimas nuo savęs prasideda čia
Mano mintys šiuo metu vėl lipa atgal į Slovakijos kalnus.
„Dovidenia, miláčik!“[1]
„Čoskorosavidime! Have a safetriphome!“[2]
Apsiašarojusios, transo būsenos apimtos žmogystos, stoviniuojančios būreliais po tris, po keturis, po du… Koks skirtumas. Natūraliais jausmais atmiešti žmonės, bebaigiantys susitapatinti su supančia tamsa ir žaliomis kalėdinėmis lemputėmis, kažkodėl žaižaruojančiomis jau lapkričio pradžioje.
Atsisveikinimas. Jo akimirkos trumpiausios. Dar, dar, dar sekundėlę, dar žodį, dar..
„La revedere! Ne vedemîncurând!“[3]
„Don‘tforget to write… Calluswhenyougethomesafely!“[4]
Mano smegenų vingiai nepakankamai greiti, mano neuronai tuoj perkais, bandydami atskirti aplink girdimas skirtingas kalbas. Dabar suprantu Kūrėją, kuris nusprendė pasišaipyti iš Babelio bokšto statytojų. Mes būtume per daug galingi, jei tuo metu būtume supratę vieni kitus – vien balsuose lūžinėjančios emocijos, rodos, gali nuversti kalnus ir įsiskverbti iki pat kaulų čiulpų. Tokius kaip mes turbūt reikėtų sustabdyti. Kad neapverstume pasaulio aukštyn kojomis. Užsimerkiu. Kai tik užsimosime ką nors daryti, nieko nebus mums negalimo… STOP.
Vienu metu jaučiu mažiausiai dešimt emocijų. Ech, tie nelemti erasmusai su savo postprojektine depresija. Grįžimas į kasdienę rutiną dabar atrodo lyg bandymas iššokti aukščiau bambos – praktiškai neįmanoma misija.
Mane visada žavėjo, kad vokiečiai turi žodį, tiksliai apibūdinantį bet kokią gyvenimo situaciją. Tai štai, aš dabar kenčiu rückkehrunruhe jausmą. Jei įdomu, tai reiškia grįžimą namo po nuostabios kelionės ir pojūtį, kai visi prisiminimai ir patirtys po truputėlį nyksta iš sąmonės.
Aštunta ryto. Be galo anksti – tokiu laiku manęs pabudusios nerastumėte, bet šįkart negaliu užmigti. Noriu EITI.
Ir išeinu. Ko? Naujomis akis pažvelgti į mane nuo mažens lydintį miestą? Atsitokėti nuo pernelyg gerų įspūdžių soties? Susikalbėti su savo demonais?
Dar nežinau atsakymo.
Jaučiu, kad man reikia atramos. Kokios – viliuosi atrasti pakeliui.
Privalau atrasti.
DEVINTA RYTO MIESTO SENAME/ANTIKINIAME SODE
Pasak visų lietuvių kalbos mokytojų, dėstytojų, humanitarinių mokslų daktarų, netgi advokatų (oho, pone Baly Sruoga, jau kalbu jūsų stiliumi, reikia liautis), viskam reikia konteksto. Bus.
Velku kojas gatve – sąmoningai verčiu save lėtinti žingsnius, fokusuodama dėmesį į rytinę vėsą, liesėjančius medžius ir suvokimą, kad gana nemaloniai jaučiu kiekvieną akmenuką po kojomis. Erdvėlaivi, erdvėlaivi, čia žemė! Sugrįžk!
Sugrįžau iš projekto Erasmus+. Jeigu skaityčiau šia tema paskaitą kaip labai rimta projekto dalyvė, pradėčiau nuo to, jog Erasmus+ – Europos Sąjungos švietimo, mokymo, jaunimo ir sporto rėmimo Europoje programa, kurios biudžetas – 14,7 mlrd. eurų. Ačiū Dzeusui, rimta persona nesu, todėl noriu pavadinti šį projektą emocionaliai: dešimties dienų kultūros ir meilės uogiene. Nagi, sumeskite šešiasdešimt žmonių į vieną katilą, liepkite jiems komunikuoti, užkonservuokite ir po pusantros savaitės gausite neišskiriamos draugystės ir laaaaaabai plataus akiračio fermentuotą produktą. Priklijuokite dar etiketę MULTIKULTŪRALIZMAS, kuriuo kiekvienas buvo tomis dienomis priverstas kvėpuoti ir gyventi. Trumpa aukso amžiaus atkarpa?
Aukso amžius. Graikai patyrė jį kaip taikos ir ramybės metą, stebėjo tobulai kartu veikiančią visuomenę – praeities ir dabarties idealą. Pagarsėjusią senovės civilizaciją sudarė ne viena didžiulė etniškai ir istoriškai „surišta“ žmonių masė, bet kultūrų, tradicijų, tikėjimų ir dievų sintezė. Joje (o šventas naivume) aš įsivaizduoju ir MUS – doterius (taip vadinami ištikimi erasmusai, niekada neatsisakantys progos stačia galva nerti į visus galimus projektus). Užtenka nežymiai pasukti galvą ir pamatysi vis kitos tautybės žmogų, patirsi dar neištyrinėtą kultūros dalį, išgirsi pokalbį, negirdėtas istorijas. Bet kiekvienas asmuo, kiekvienas individas veikia kartu. Kaip gerai sutepta mašina.
Senovės Graikijos kultūra! Štai kas grąžins mane į Žemę. Dievai, nimfos, titanai, visos Antikos mitologinės būtybės, atleiskite man, kad buvau jus apleidus. Esu kalta, kad beveik dešimties metų pažintį su jumis iškeičiau į šiuolaikinę kosmopolitinę erdvę, kurios kol kas net šiek tiek prisibijau, nedrąsiai bandau prisijaukinti. Kalta, kad numylėtus herojus, iki skausmo emocingai paveikias legendas išmainiau į tuštybės blizgius, į bevertį laiko švaistymą. O juk mitų herojai čia pat, šalia mūsų. Taip visada tenkinau savo vaizduotę – bandydavau „pertrinti“ realybės vaizdinius per antikinį siužetą. Nagi į darbą, smegenys, anot visų taip mylimo Viljamo Šekspyro Hamleto.
Beveik priėjau miesto centrą. Pro ausinėse „Bohemijos Rapsodiją“ plėšiančio Fredžio Merkurio vokalą „prasikalė“ dar viena instrumentuotė. Darniai, harmoningai. Visos detalės veikia kartu kaip gerai sutepta mašina. Orkestras. Mano mieste jis ne naujiena – dažnai žygiuoja gatvėmis. Jau įprastas vaizdas. Muzikos natos atitrūksta nuo partitūrų, pasivaikšto po parką ir abejoja grįžti. Kaip ir aš. Mintimis vis dar nesugrįžusi namo.
Muzika yra mano sielos gyvastis. Netikėta ši frazė ir man pačiai, nes absoliučiai nepasižymiu jokiu muzikiniu talentu. Ir to visai neneigiu. Muzikantai, geri muzikantai, mano mintyse yra sudievinti. Suherojinti. Kad ir Orfėjas. Šis grodamas lyra po padu laikė prispaudęs kiekvieną spalvą, kvapą, garsą, išsprūstantį būtent taip, kaip norėta. Jis suvaldydavo laukinius žvėris, galėdavo priversti upes tekėti kita kryptimi, prikeldavo miškus ir versdavo uolas žinodamas, jog yra jų visų valdovas. Gamtos dirigentas.
Pasirodo, tokie dirigentai niekur nedingo. Už parankės griebę muzikos mūzą Euterpę jie sėkmingai gyvuoja paralelėje visatoje.
Ar kada matėte į grojimą įsijautusį muzikantą? Kažkur pradingsta ego. Atsiranda Menas. Didžiąja raide. Atlikėjas tampa savo instrumentu, Euterpės marionete.
Šiais laikais vis dažniau yra pabrėžiamas individualumas. Būk unikumas! Niekas tau neprilygsta, tavo mąstymas yra ypatingas! Tu vienas iš milijono! Bet galbūt virsti meno/muzikos valdomu įrankiu nėra taip bloga?
Kiekvienas menininkas yra marionetė. Sudievinta marionetė, valdoma kasdienių mūzų.
O mūzų apsuptyje esame mes visi.
Einu per parką ir visur matau JAS: Melpomenė, sėdinti ant suoliuko ir atsainiai parėmusi ranka smakrą, vaizduoja save tragiškiausia heroje. Pagal charakterį ji – absoliuti pesimistė. Visiška jos priešingybė Talija. Nenuilstanti optimistė. Šiais laikais prilipinčiau jai raudoną klouno nosį. Šokyje pametusi galvą Terpsichorė atrodo linkstanti į psichozę – bet argi ne tokie visi savo pašaukimui atsidavę šokėjai? Uranija visur nešiojasi žiūronus – palaikyčiau ją labai įtartinu asmeniu, jei nebūčiau šimtu procentų įsitikinusi, kad tie milijonai žvaigždžių danguje, į kurias ji visada pakėlusi galvą, yra jos pačios širdis, į šipulius suskaldyta. Tas žvilgsnis į dangų jai kadanors skaudžiai atsipirks… Kažkur akies krašteliuose slepiasi ir kitos septynios seserys.
Štai kur mane nudangino muzika ir virtuozas saksofonistas. Laikas vėl grįžti į realybę. O realybė čia pat – graudžiai verkianti mergaitė. Jai kažkas nutiko. Visus muzikaliuosius garsus užgožia graudus jos kūkčiojimas. Keista, bet nenustembu suvokusi, jog aš nemoku jos nuraminti. Argi gali nuraminti kitą žmogų tas, kuris pats dar vis nesusikalba su savimi? Nuraminti negaliu, bet interpretuoti kitaip – prašau.
Gatvės sankryžoje sėdi Klio, istorijos mūza.
„O sena prostitutė Klio, / Pardavėja vartotos tiesos, / Nei nuodų, nei kardų nebijo, / Tiktai bijo saulės šviesos.“ O, Radauskai, dėkoju Tau už įkvėpimą.
Nesu poezijos mėgėja ir tai drąsiai pripažįstu. Bet mūsų mylimo lietuviškojo esteto Henriko Radausko dėka sugebėjau bent pamėgti Klio. Jos paveikslą mačiau aiškiai, lyg pati Istorija išdidžiai stovėtų priešais mane. Mano gyvenimo Istorija, mano aplinkos Istorija, mano kūrybos ir nusivylimo, liūdesio ir džiaugsmo, kilimo ir kritimo Istorija.
Klio viešpatauja mano mieste. Ar mergaitei dėl to geriau?
VIENUOLIKTA RYTO ŠALUTINĖJE GATVĖJE
Pajaučiau alkį. Natūralu, juk beveik dvi valandas šlitinėju po miestą. Mūsų miestelio pažiba kebabinė – alkanų paauglių, per pertraukas lekiančių ten taip, lyg patys Hado skalikai vytųsi, išsigelbėjimas – dar uždaryta. Posūkis namo vis dar atrodo kaip net nesvarstomas tabu. Kokia išeitis, kai pilvas maršą groja? Močiutė. Nuojauta kužda, kad vos įžengusi pro duris, būsiu sutikta prie garuojančių spurgyčių su karštos kakava plius ant viršaus plūduriuojančiais mažais, jau truputį ištirpusiais zefyrais.
Bemąstydama apie kalorijas, pasuku į šalutinę gatvę.
Ši gatvelė yra gana… ypatinga. Neoficialiai dar ji vadinama Našlių gatve. Pilkų, mūrinių ir medinių namų mozaika. Kas antrame name – vienišos penelopės, nesulaukusios savo odisėjų. Ir nebesulauksiančios.
Dažniausiai šia gatve praskubu vos ne bėgtute. Šiandien eisiu lėčiau. Galvosiu apie jas – apie penelopes.
Raudonų plytų name gyvena pusamžė moteris. Našlė – vyras negrįžo iš reiso. Žuvo važiuodamas vilkiku. Po šios istorijos kreivai nužvelgdavau kiekvieną vilkiką, pravažiuojantį pro mane.
Už kelių sklypų jaukiai įsikūrusi kita moterėlė. Sako, labai mylinti vaikus, nors savų ir neturinti. Irgi našlė – vyras gyvybę atidavė Afganistane. Iki šiol siurrealu, jog vis dar gyvenu amžiuje, kuriame žmonės nenustoja kariauti. Apie tai stengiuosi galvoti tik abstrakčiai. Nenoriu sugerti Šopenhauerio kaip Antanas Garšva ir manyti, jog gyvenimas – blogis, nes gyvenimas – karas.
Taip pat gerai žinau, jog kitame, dviaukščiame name, gyvena jauna mama, likusi viena su dviem mažamečiais vaikais (visuose sodo kampuose išmėtyti žaislai – daugelis jau sulūžę arba seniai atsibodę). Neoficiali našlė. Sužadėtinis, vos gimus pirmajam, išvyko į užsienį – dirbti. Aplink sklinda gandai, jog pabūgo tėviškos atsakomybės.
Prie pat dviaukščio prisispaudusi maža, šiek tiek apšiurusi trobelė („namo“ titulas nelabai tinkamas). Dar viena motinystės pareigą prisiėmusi moteris. Našlė – vyras vieną dieną tiesiog išėjo. Negrįžo. Vėliau buvo rastas pakelės griovy.
Ištikimybės simbolis, tyros, nemirštančios ir neužmirštančios meilės įsikūnijimas, vilties žiburys tamsiame pasaulyje – tokia ta Penelopė, dvidešimt metų laukusi iš karo sugrįžtančio savo Odisėjo. Jau tada, pašėlusios meilės, meilužių ir aistros kupinų dievų ir deivių gyvavimo metu, tokia atsidavimo koncepcija buvo stebuklas.
Kas yra tikrasis didvyris – Odisėjas ar Penelopė?
Dešimtyse religijų ir kultūrų moterys yra vertinamos kaip primityvūs, žemesni padarai, įrankiai, priemonės… Prieš taip mąstančius individus norėčiau kviesti Penelopę – manau, liaudiškai sakant, ji įkrėstų jiems proto.
Penelopės iš esmės buvo – ir yra – grėsmė patriarchalinei pasaulio santvarkai, dėstančiai, jog vyras yra karys, didvyris, herojus, o moteris yra namų šeimininkė. Ir, apsaugok Dzeuse, negalėjo būti kitaip.
Statistiškai vyrai yra mažiau linkę likti ištikimi kitai savo pusei. Statistiškai, atsivertę bet kurį graikų mitologijos puslapį, turite didelę galimybę pamatyti minėto fakto įrodymą.
Penelopė vyrams – tobulos sutuoktinės idealas. Ištikimybės požiūriu – kol vyras (didvyris) klajoja, žmona laukia. Ne be reikalo jos vardas – lojalumo santuokoje simbolis. Man didvyrė JI, o ne JIS. Priimanti visus sunkumus iškelta galva, pasiruošusi atremti bet kokią kliūtį, neatsiduodanti dusinančiam aplinkos spaudimui ar kandiems žodžiams, draskantiems ir paliekantiems gilias žaizdas, reikli aplinkiniams.
Šių dienų moterys kovoja ir poseidoniškus sunkumus atremia ne ką prasčiau nei „stiprioji“ lytis. Jos vienija, plėtoja, praturtina, o svarbiausia – išlieka penelopėmis.Odisėjai didvyriai, net ir tada, kai nesugrįžta. Penelopės – didvyrės, nes išmoksta gyventi be odisėjų.
Toliau jau sparčiai žingsniuoju Našlių gatve. Neatsispiriu norui kiekvienai šios gatvės pavadinimą atitinkančiai rezidentei pasakyti, kad ji yra herojė.
Išsukusi posūkyje trumpam atsisuku atgal. Vis dar matau moteris, pasirengusias be atvangos ginti savo Namus.
Žinau, kad galite.
ANTRA VALANDA PO PIETŲ, IR MAN DAR NEAIŠKU
Iš močiutės išeinu pilnu skrandžiu. Paprasti tie žmogiški instinktai – fiziologinių poreikių patenkinimas suteikia tokį malonų jausmą… Mintyse dar kartą padėkoju močiutei.
Nuoširdžiai – nežinau, kur man eiti. Kiekviena tolesnių ieškojimų kryptis atrodo ganėtinai patraukli, bet… ne TA. Tokiam neapsisprendimui įtaką turbūt daro visiškas minčių išsekimas.
Nekenčiu šalčio, todėl eisiu į pietus.
Po keliasdešimt sekundžių įnirtingo mąstymo ir bandymo perteikti nesuvokiamą protėvių gebėjimą orientuotis pasaulio kryptyse (išsitraukiau telefoną ir susiradau kompaso programėlę, kurią panaudojau turbūt pirmą ir paskutinį kartą savo gyvenime) patraukiau pietų pusėn.
Teištirpsta ledynai, stingdantys mano sąmonę.
Jau sunkiai velku kojas. Rodos, šiandien gravitacija mane veikia stipriau nei kitus.
Išnirusios žmogystos pavidalą mano akys pamato greičiau už mano protą – noriu bėgti, o širdis pulsuoja taip stipriai, jog apima jausmas, kad tuoj tuoj susprogs. Raumenys įsitempia, hormonai pradeda kovos-arba-bėgimo protokolą, visu pajėgumu skatindami apsisukti ir pasileisti tolyn. Impulsui pavyksta atsispirti.
Piemenų ir kaimenių dievas Panas ožio kojomis ir ragais, bandantis mane įbauginti grėsmingu žvilgsniu.
Netikras ūmiai sukeltos panikos vaizdinys.
Žmogelio veidas matytas. Miesto valkatėlių hierarchijoje užima truputį aukštesnę vietą.
‒ Gal pinigėlį duotum?
Jis geras. Toji pastiprėjusi gravitacija turbūt suminkština mano širdį. Pasikrapščiusi striukės kišenes į pirštiniuotą delną įbruku monetą.
‒ Tiek teturiu. Tik žiūrėkit, kažkam naudingam išleiskit.
‒ Būtinai, būtinai. Blogos dienos man jau baigėsi.
Sušelptasis nukreivuliuoja tolyn, sumirksėjusi milisekundę dar matau šmėkščiojančias ožio kanopas.
Panas panašus į apsigimusį, dvasiškai suluošintą žmogų. Išorės formos disharmonijos personifikacija. Pusiau ožys, pusiau žmogus. Jo gyvenimo palydovai buvo analogiški – satyrai, gąsdinančiai panašūs į Paną ne tik kanopomis, bet ir pomėgiu linkti į iracionalias svaigulio būsenas, vedini girtuoklystės ir gašlumo. Už tai buvo atsakingas Dionisas.
Anarchistiniais proveržiais pasižymintis dievukas, savo šėliojimais taip apsėdęs ekstazės apimtą visuomenę, jog ši jo garbei keldavo vardines šlovinančias šventes.
Dionisijos paradas. Žmonės, apsirengę ožiais, užsimaukšlinę kaukes, slepiančias tikruosius veidus tų, kurie turėtų gėdytis, garbindami tokį, kaip sveiko proto žmogui rodytųsi, vienais trūkumais išmargintą dievą. Kaip JIE gali šlovinti pamišimo, žiaurių išdaigų, sukeliančių nepateisinamą brutalumą, siautulio ir svaigulio įasmeninimą?!
Kaip JIE gali šlovinti aktorių, vaidinimų, teatro globėją, kuriamųjų gamtos jėgų dievą, įkvėpimo, chaotiško gėrio ir neutralaus blogio mišinį?..
Kur Dioniso aukso vidurys? Ar JIE, izoliavę anarchistinę ir žiauriais malonumais pridengtą jėgą nuo meno, inspiracijos ir kūrimo gyslelės, garbina pastarąją?
Pasak senovės graikų filosofo Ksenofono, žmogus dievus sukūrė pagal savo atvaizdą.
Lengva juos visus pasmerkti.
Tačiau galima ir išteisinti.
PRARADAU LAIKO NUOVOKĄ. TEMSTA
Šiandien diena buvo vienas didelis – o, varge, kokia nemėgstama frazė – minties šuolis. Arba daug mažų. Minotauro labirintas, tik be išėjimo laisvėn.
Tačiau… Gyvenimas nedideliame miestelyje turi savo privalumų. Pavyzdžiui, tirštu smogu ir akinančiomis horizonto šviesomis nepridengtas dangus atskleidžia visą nuogą ir tyrą žvaigždynų grožį.
Matau Taurą, išmokytą išmintingai naudotis savo tamsia ir primityvia jėga. Matau Ariją ir Atėnę, nesuvaldomas priešingybes – agresija ir chaosas prieš discipliną ir strategiją. Matau Kasiopėją, kurios žvaigždynas dabar gana įžūliai reprezentuoja išdidžios pagyrūnės ir savimylos karalienės kankinimo įrankį.
Matau Svarstykles. Dangaus pusiausvyrą. Gyvenimo pusiausvyrą.
Graikai, kaip ir vokiečiai, turi daug taip pat gana tikslingų žodžių. Monachopsis – nuolat pasąmonėje tykantis ir tyliai kankinantis nepritapimo ir nebuvimo tinkamoje vietoje jausmas.
Mano monachopsis nepaliaujamai bado mane šakele, ant kurios preciziškai išgraviruota – „Tu dar nesugrįžusi į save“. Jaučiu, kaip šakelė pradeda po truputį lūžinėti.
Realybės pajauta yra be galo sudėtingas procesas – visas komplikuotumas slypi paprastume. Reikia atrasti savo atspirties tašką. Šiandien nėriau stačia galva ir visus savo fantazijos resursus sukišau į bandymą surasti atramą, kurios egzistavimas yra besąlygiškas reikalavimas išlikti savo terpėje.
Kišenė suvibruoja. Ne pati kišenė, aišku, telefonas joje. Žinutė.
„Aliooo, jau atsigavai po savo posterasmusų? Ryt matkės savarankiškas, turi pasiruošimo užduotis?? Be proto reikia, help :(“
Kažkas mano galvoje trakštelėjo. Šakelė lūžo. Sutrupėjo. Tas nelemtas multikultūralizmas, sudrebintas ir įbaugintas tokios visiškai paprastos, žemiškos ir kasdieninės žinutės, nusipurtė ir išėjo.
Ramiojo vandenyno šiukšlių sala didėja ir nesiliauja plėstis. Prometėjo kepenis kasdien kapoja Dzeuso siųstas erelis. Kanadoje telkšo nežemiški ežerai, panašūs į tyvuliuojančius ant Jupiterio palydovo. Demetra verkia savo dukters, kenčiančios Hado prieglobstyje. Aš sėdžiu po žvaigždėmis, iš kur turiu sugrįžti žemėn.
Kosminis mūšis, Gigantomachija mano pasąmonėje baigiasi. Vizijos sudeda ginklus.
Taip paprasta, lakoniška, banalu ir… paveiku – viena žinutė, padedanti suvokti, kad aš esu čia ir dabar. Gimnazistė, į pasaulį žvelgianti pro graikų kultūra aptrauktus stiklus, dvidešimt pirmo amžiaus pilietė, sugrąžinta į kasdienybę ir laiku išlaisvinta nuo beuzurpuojančių metamorfozių.
[1] Iš slovakų kalbos: „Sudie, mielieji!“
[2]Iš slovakų kalbos: „Greitai susimatysime“, iš anglų kalbos: „Saugios kelionės namo!“
[3]Iš rumunų kalbos: „Iki! Greitai susimatysime!“
[4]Iš anglų kalbos: „Nepamirškite rašyti… Paskambinkite, kai būsite namie!“