Deivydas Stankevičius. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Šiuo metu esu dešimtokas. Pagal mėgstamą mokslų šaką esu grynakraujis humanitaras, nors stengiuosi pamilti ir skaičiukus (tiesa, ne visada sėkmingai). Po kojomis susiformavusio tvirto pagrindo dar neturiu – nesu visiškai atradęs ateities pašaukimo, paties savęs. Šiuos trūkumus bandau kompensuoti stengdamasis savo gyvenime atrasti vietos naujiems dalykams ir hobiams. Savyje labiausiai vertinu diplomatiškumą ir mokėjimą į pasaulį pažvelgti kitaip. Rašyti norėčiau ir ateityje – nesvarbu, ar profesionaliai, ar tik savo malonumui.
Ačiū už kantrybę,
Deivydas Stankevičius
Nuo MENO BANGŲ: Jaunųjų filologų konkurse (2019, Palanga) Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos II klasės mokiniui Deivydui Stankevičiui skirta III vieta.
PAKELIUI
‒ Tai šiandien kaip visada?
‒ Taip, penktą.
‒ OK.
Telefonas su kiek aptrintu dėkliuku lėtai nuslenka ir bumbteli į kišenės dugną. Beliko atsidusti. Ta pati rutina. Pilka vienalytė linija be jokių įtrūkimų ar pasislinkimų į kažkurią pusę. Šiandien bus tas pats, kas buvo ir vakar, ir trečiadienį, ir antradienį… Niekada nesuprasiu žmonių, kurių kiekviena minutė griežtai sustyguota, ir, apsaugok Aukščiausiasis, atsiras bent sekundės dalelės nuokrypis. Gal tai tik mano savotiškas mąstymas, kurio tikrosios šaknys išsikeros pasakojimui dar tik įpusėjus, tačiau taip detaliai planuodami žmonės savo gyvenimus „įkalina“ užrašinėse, madinguose staliniuose kalendoriuose, prie šaldytuvo priklijuotuose lapeliuose ar kitose vietose, kur išdėstomi grandioziniai tikslai ir lūkesčiai. Nė gurkšnelio laisvės. Aš pats esu spontaniška asmenybė, man ilgalaikiai planai nelimpa nors tu ką. Galima kaltę suversti tinginystės ar neryžto ydoms, bet greičiausiai didžiąją dalį kaltės turėtų susižerti mano egoizmo demonas – mėgstu improvizuoti ir gauti bent pliūpsnelį adrenalino. O gal čia kaltas ir perdėtas pasitikėjimas savimi? Žinoma, žmogui, kuris negali išsitekti planų bei rutinos gniaužtuose, kiekvienąsyk matyti tuos pačius vaizdinius ir atlikti tuos pačius veiksmus, bus nemenkas iššūkis (tiek jam pačiam, tiek jo vaizduotei). Kaip gali gimti genealios idėjos, kai visą gyvenimą praleidi „stagnacijoje“?
Jaučiu, kad pamažu kas sekundę atsisveikinu su dešimtimis nervų ląstelių. Šis pavakarys bus toks nuspėjamas: taškas A (būčiau aš) pasislenka keletą kilometrų, kad susidurtų su tašku B (mano draugelis). Vėliau taškas B be jokios sąžinės graužaties keliauja į sporto salę ir palieka tašką A (tikėtina, kad ilgai ir nuobodžiai laukti). Pusvalandžiui. Ilgiausiai keturiasdešimt penkioms minutėms, jei viskas užsitęstų. Galbūt valandą, jei reikalai pasisuktų visiškai kita kryptimi. Tačiau šiandien aš pasiryžęs kiek pakoreguoti taško A koordinates. Nukreipti visiškai šviežia kryptimi. Kaip ir pridera improvizatoriui.
Mano paskutinė laukimo stotelė – šalikelėje supiltas kauburėlis su medinių kryžių-kryželių eile. Ne Maljorka, bet to užteks, kad pavyktų ištrūkti iš kasdienybės. Negana to, prisikalbinau draugą, kad pasibaigus treniruotei jis pats ateitų į mano naują laukimo „postą“. Maža kas!… Bus naujovė ir jam.
Pati vasario mėnesio pabaiga. „Tarpsnis tarp gyvosios gamtos mirties ir atgimimo“ – taip šį laikotarpį veikiausiai įvardintų poetai ar sentimentalūs žmonės. „Tarpsnis tarp Kalėdinių ir Velykinių atostogų“ – ką tikriausiai pasakytų mokiniai. Tikriausiai savotiškai pritarčiau abejiems. O pavasaris veržiasi nenumaldomai. Iš kadaise buvusių pusnynų liko tik keli šalikelėse besimalantys apgailėtini sniego kąsniai, išskiriantys drumzliną vandenį. Kur ne kur iš pašalo kėlėsi žolinės kultūros. Lėtai iš kiekvieno kampo nyko vasariui būdinga pilkuma. Dievaži, jeigu likimas man skirtų dailininko talentą ir galimybę nupiešti antrą Botičelio „Pavasarį“, ant drobės drėbčiau dažus ir bandyčiau atkartoti dabar matomą vaizdą. Tačiau dabar ir toliau kaip karys lėtai marširuoju grikšinčiu sniegu. Nors švelniai melsvi dangaus lopinėliai žadėjo ką kitą, žinojau, kad netrukus šią vietą lėtai apgaubs sutemos. Vasarį temsta dar gana anksti. Tačiau net ir neskubėdamas kelionės tikslą pasiekiau gana greitai. Paprasta kalvelė su krikščionybės simboliais. Prisėdau ant šalia esančio suolelio. Pasidairyti. Vis ryškiau besidažantys vakarai, regis, prašalaičių nė kiek nebaugino. Tai vienas, tai kitas retkarčiais prasliūkindavo kaip šimtamečiai nukirsdinti vaiduokliai iš britų apsėstų pilių. Net jei ir teikdavosi atkreipti dėmesį į mano buvimą šalia, tai buvo tik užkniaubti, po kailinėmis kepurėmis paslėpti žvilgsniai su ištuštėjusiomis akimis (kartais mėgstu atkreipti dėmesį į žmonių akis, jos neretai būna kaip asmens indikatorius ( aš jūsų nekenčiu, rudaakiai!)). Retkarčiais prašvilpdavo koks automobilis, tepalikdamas menką CO2 pėdsaką ir tolstantį gaudimą. Sėdėjau ir paprasčiausiai stebėjau. Nieko daugiau. Absurdas. Visiška nesąmonė. Kur draugelis?
Atlikti stebėtojo ir analizuotojo vaidmenį man patinka. Šedevrą neabejotinai daug maloniau stebėti nei kurti. Ir mažiau nervinių ląstelių kainuoja. Kita vertus, ar šie žmonės, į kuriuos dabar sutelkiau dėmesį, verti šedevro vardo? Ar kino industrijoje jie nebūtų eiliniai, nereikšmingi supportingcharacters?[1] O gal ir ne… Galbūt jie yra užslėptas plot twistas[2] – „iššaus“ pačiam gale! Tereikia išlaukti tinkamos akimirkos. Neabejojau tik viena gyvenimiška tiesa: kiekvienas žmogus yra savaip individualus (niekuo neišsiskiriantis veikėjas tikrai nepritrauktų žiūrovų dėmesio). Juk visas likęs gyvenimas – žinių „žvejyba“ ir atsirinkimas. Nuo pat mažens patenkame į kitų įtakos sferą: pirmasis ištartas žodis, savarankiškas veiksmas, net emocijos – be kitų nebūtume išmokę. Žmogus išties yra sociali būtybė. Ir jo nepriklausomybė tokia trapi…
Mano sudėtingą minčių rezginį nutraukia pavojingai arti prisiartinęs dar vienas „intelekto nesužaloto veido“ žmogus. „Bomžas“,– taip ir norisi pasakyti. Paraudusiame delne matau spaudžiant „velnio lašų“ butelaitį. Tebūnie. Stebiu šį vyriškį. Bus mano analizės objektas. Bet viskas apsiverčia 360 laipsnių kampu. Atsisukęs jis netikėtai man tėškė tokių necenzūrinių žodelių, kad net marozui tektų nulenkti galvą ir užsirašinėti „genialias mintis“. Tikriausiai pilstuko pašnibždėtos mintys. Laimei, paskutinę sekundę suspėjau suvaldyti besiveržiančias laukan emocijas (draugo vis dar nematyti, o laiko praėjo nemažai); juk ši žmogysta – mano analizės objektas, turiu jį analizuoti neutraliai, kad ir kas bebūtų. O pikčiurna, nuleidęs garą, svirduliuodamas artinosi prie kauburėlio. Prisiartinęs prie vieno iš kryžių nuleido galvą ir ilgokai sustingo tyloje. Nė vieno netinkamo krustelėjimo, tik pagarba. Aš irgi netariau nė žodžio, kad nesugadinčiau akimirkos. Kiek pastovėjęs, senukas išsitiesino ir lėtai nusliūkino savais keliais, mane palikęs su nauja apmąstymų našta. Įsitikinęs, kad bambeklis jau nebegrįš, atsistojau patikrinti, kuris kryžius „užkabino“ jo dėmesį (vietą spėjau įsidėmėti). O užrašas buvo lakoniškas, tačiau kartu ir viską paaiškinantis: „Trėmimų aukoms atminti“. Tai gali reikšti, kad šiam praeiviui gyvenime jau teko susidurti su „į niekur“ vežančiais vagonais? Gal dėl tremties jis neteko tėvų ar kitų artimųjų? Aišku, dabar liks tik spėlionės, bet ką tik matytas vaizdelis įgavo naują prasmę. Kas žino, gal tokio skaudaus įvykio kankinamas asmuo iki šiol neatsigavo ir bando skausmą nuplauti pigiu alkoholiu? Matyt, patarlė apie pabuvimą kito kailyje nėra „išlaužta iš piršto“.
Vėl prisėdau. Tie žmonės ir jų gyvenimai tokie sudėtingi… O žmogus viso labo tėra iš 70% vandens (ir likusių neregėtų elementų, kurių net nesivarginsiu vardinti) sudarytas mėsos gniužulas, viduje turintis vingiuotą graikinio riešuto pavidalo organą – smegenis. Ir pabandykite nerasti bent vienos iš šių savybių kiekviename mūsų! Tačiau mes visi, nors ir vienodos sandaros, nesame vienodi. Čia labai pagelbės, mano manymu, tinkamesnis žmogaus apibūdinimas iš psichologijos knygiūkščių: „Mašina, kuri turi protaujančią sielą“. Idealiai apibūdina homosapiens. Būtent „protaujančia siela“ skiriamės nuo gyvūnų. „Mašinos“ poreikių nereikėtų išaukštinti – jie tikrai mus nedaro ypatingus.
Visada buvo populiaru dalykus skirstyti į smulkesnes kategorijas, neišimtis ir mąstymo stilius, psichologija. Deja, toks skirstymas sudaro puikias galimybes gimti pabaisoms stereotipams. Tereikia panagrinėti paprasčiausią pavyzdį – vyras ir moteris. Marsas ir Venera. Aišku, stereotipinė moteris būtinai stengsis atrodyti trapi, emocionali būtybė, o „Marso gyventojas“ neva turės psichologinę persvarą, tvirtumą. Paistalai! Vienintelė stereotipų paskirtis – būti vandeniu nuleistiems tualete ir visiems laikams pasilikti giliai kanalizacijos vamzdyje (Gal jam šiandien treniruotė užsitęsė visą valandą?!).
Toliau stebiu filmą banaliu pavadinimu Gyvenimas. Kulminacija kol kas net nekvepia. Jokių naujų veikėjų. Tik prašvilpiančios mašinos. O ir draugas (be abejo, antagonistas) bando mano kantrybę. Nujaučiu, kad pykčio pūlinys tuoj tuoj trūks, išliedamas visas iki šiol pogrindyje slėptas emocijas. Paauglystė, paauglystė… Taip lengva visą sudėtingą elgesio kompleksą nurašyti vienai mokslinei sąvokai (argi anekdote „Mokslininkai nustatė, kad žmonės tiki viskuo, kas prasideda žodžiais „Mokslininkai nustatė“ nėra bent lašelio tiesos?). Po to seks sudėtingas asmeninio gyvenimo ir šeimos formavimas, vėliau, kai jau, rodos, užauginus vaikus galima atsipalaiduoti, būtinai sumedžioja kokia nenuorama „vidutinio amžiaus krizė“. Galiausiai, perkopus jau ne vieną dešimtį, vis dažniau atrodys, kad į palydą prašosi ne itin laukiama „viešnia su dalgiu ant peties“. Tarsi žmonės ieškotų dingsčių, kodėl „kartais“ galima būti nelaimingiems , tačiau daug rečiau ieškoma laimingų gyvenimo atkarpų. O galbūt žmonių, kaip tikrų veiksmo filmo herojų, visas gyvenimas yra paskirtas kovai su emocijomis ir demonais, slypinčiais viduje? Išties ne pati lengviausia batalija, nors gali pasirodyti ir priešingai. Šis grobuonis nėra išdykęs kaimynų vaikas ar senas mokyklos priešas (daug pavojingesnis), o savo nagučius, visada tobulai išgaląstus, suleis pačią netinkamiausią akimirką. Vidinis pabaisa (savo paties demonus norėčiau įsivaizduoti kieto filmo blogiuko pavidalu) apie tave žino pakankamai, kad galėtų smogti lyg žaibas iš giedro dangaus. Šių demonų itin dažnas aktyvumas fiksuojamas paauglystės stadijoje (nuskambėjo kaip paranormalaus filmo scenarijaus atkarpa). Tokiu laikotarpiu jaunieji žmogučiai ir taip susiduria su daugybe problemų ir naujovių, o nutrūktgalviams demonams, kurie nieku gyvu nelįstų prie tvirtavalio, neturinti tvirto stuburo jaunuomenė tampa puikia landyne. Kiekviena mūsų bloga emocija jiems tampa lyg čiurkšlė lydyto šokolado (tikėtina pieniško). Bent jau mano demonui. Juodo niekada nemėgau. Nusipenėję plėšrūnai (demonai) palaukia badmečio ir po to vėl puola. Net nereikia minėti, kad tokie „bendradarbiai“ pridaro daug daug žalos. Belieka arba jiems pasiduoti, arba kibti į kovą. Su kuo: ar vidiniais priešais, ko siektų stoikai, ar tariamais išorės pavojais – sprendimo laisvė palikta mums. Nors nesusitvarkius su vidumi, mūšiai išorėje taps nepalyginamai sunkesni. Protingiausias poelgis būtų su demonais susidurti akis į akį ir paspausti ranką – po kruvinų kautynių sudaryti paliaubas. Kartais, jei viską pakreipsime priešinga linkme, demonai gali mus privesti net prie asmenybės tobulėjimo. Viskas, ko reikia, yra mokėjimas gauruotą demoną tarsi juodbėrį įkinkyti į savą vežimą ir liepti stumti naštą paties žmogaus pasirinkta kryptimi. Mokėti sukontroliuoti demoną yra svarbiausia. Ir kuo mažiau kraujo praliejimo. Laikausi nuomonės, kad mes beveik visi iš prigimties esame pacifistai. Tad griebkime iš pašiūrių sudulkėjusius žąslus ir pirmyn – kinkyti demonų!
Prie suoliuko netoli kryžiais apstatytos kalvelės žąslų ar kamanų nėra. Sutramdęs demoną savaip toliau ramiai akim ganau kiek vingiuotą horizontą. Pakeliui. Būtent šį žodį pasakiau draugui, nurodęs savo ėjimo kryptį. Tas „pakeliui“ lyg ir nežadėjo nuotykių ar atradimų, bet vis dėlto…
Atkreipiu dėmesį į dar vieną buitinį faktą. Visai čia pat, ant dar užsilikusio ledžiūkščio, slystelėjusi žemėn krito garbaus amžiaus senutė. Dar spėjau pamatyti iš krepšių išbyrančias prekes. Nieko nepadarysi – teks įsikišti į scenarijų. Atpažinau – mano netolima kaimynė. Beveik nebendraujame, tačiau pagalbos ranką ištiesiau lyg senai pažįstamai. Ir veltui. Kažką sumurmėjusi nukentėjusioji virpėdama atsistojo pati, greitai susikrovė prekes ir nė nenužvelgusi manęs nukeliavo toliau. Tai mane pribloškė. Kaimynė… Vėl klestelėjau į savo sostą ir panirau į ekstazę. Kaip aprašyti šią veikėją? Kokį vaidmenį ji atlieka Gyvenime?
Nelengvas jos likimas. Perkopusi aštuntą dešimtį, našlė. Vieniša. Artimieji apsilanko tik išskirtinėmis progomis. Gal todėl toks atšiaurumas kitiems. Įsisenėjęs bjaurus demonas, ne kitaip. Tikriausiai bus proga apsilankyti. Su kamanomis.
Padangė jau visiškai apsiblausė. Tuo pat metu nurimo ir mano besikapstantis protas. Iš tiesų, pakeliui per trumpą dienos atkarpą galima patirti daug nuostabių atradimų ir nušvitimų. Pavyzdžiui, pasidomėti žmogaus mąstymo prigimtimi. Žinoma, iki galo mums nelemta jos perprasti. Kitaip būtų labai nuobodu. Gyvenimas be žavesio. Kartais visas įdomumas yra nežinomybė. Jei tik kažkas atrastų tą nelemtą žmogiško individualumo prigimties formulę ar receptą, susižertų daugiau nuopelnų nei Nobelio premijos laureatai. Minėkite mano žodį.
Pagaliau. Tolumoje jau matau draugą. Stulbinančiai įdomus cheminis elementas yra žmogus (cheminis pavadinimas būtų žmogilis/žmogosonas). Savo sandara jis visiškai neypatingas, tačiau jo sukeliamos reakcijos būna įspūdingos. Visiškai pritariu posakiui, kuris skelbia, kad „Žmonija yra tarsi didžiulė simfonija, o kiekvienas žmogus atskira gaida“. Ar aplink skambės grėsminga penktoji simfonija, ar sunkusis metalas – spręsti mums. Simfonijoje, kaip ir Gyvenime, būtinos ir griežtesnės, šiurkštesnės natos, nes be jų liktų tik vienoda, užknisanti rutina.
Taigi Gyvenimas nenuobodus. Kad ir šiandieniniai jo epizodai. Kol kas geriausias mano matytas serialas su ryškiais veikėjais. Niekada neišsisemiantis. O jei tik bus grėsmė, kad pritrūko idėjų, visada į sceną galima šokti pačiam. Kilkite nuo sėdimųjų vietų, žiūrovai!… Aplodismentai!
Takelis. Neringos Dangvydės nuotrauka
_____________________________________________________________________
– Atleisk. Pavėlavau. Viskas dėl tos treniruotės.
– Nieko tokio. Netgi labai gerai.
[1]Supportingcharacter (angl.) – antraeilis, antrarūšis veikėjas;
[2]Plot twist (angl.) – netikėtas siužeto vingis, posūkis