Gintarė Valionytė dar neseniai mokėsi Klaipėdos Vydūno gimnazijoje. Ji grojo fleita – koncertuodavo bei dalyvaudavo konkursuose, o dar kūrė įdomius rašinius, nuolat pelniusius apdovanojimus Jaunųjų filologų konkurse. Šį kartą publikuojame fragmeną iš Gintarės Valionytės rašinio, Jaunųjų filologų konkurse Palangoje (2019) laimėjusio pirmąją vietą. Nuo šio rudens Gintarė Valionytė – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kompozicijos I kurso studentė. MENO BANGŲ redakcija dėkoja Gintarei už bendradarbiavimą ir nuoširdžiai linki išlikti kūrybinga visada, ką berašytų – muzikos ar literatūros kūrinį.
Gintarė Valionytė. Iš ciklo Erdvės, dievai ir žuvys
Magnetinis rezonansas
I
Po poros mėnesių laukimo, kai jau beveik pamiršau, kad kadais kažką skaudėjo, kad kažkas buvo negerai, vėl atsidūriau ligoninėje. Nemanau, kad yra žmonių, kuriems nuoširdžiai patiktų ten lankytis, o ypač dažniau nei kartą per metus. Nutinka kaip nutinka, ir aš jau sėdžiu prikimštame laukiamajame morališkai priklaupusi žemam startui, nes užsidegus mano skaičiukui laiko ruoštis ar kur nors kuistis jau nebebus. Pabandyk neatsidurti prie susiraukusios seselės per porą sekundžių: geriausiu atveju tave nulydės apie trisdešimt nuo laukimo įtūžusių žvilgsnių, o blogiausiu ekrane užsidegs naujas skaičiukas ir tau teks iš naujo laukti išsvajotojo vizito pas kokio nors organo specialistą.
Viskas gerai, sulaukiau, akmenimis niekas neužmėtė. Dabar laukiu prie milžiniškų durų su raudona lempute virš jų. Iš karto pastebiu labai daug spalvotų įspėjamųjų ir draudžiamųjų ženklų su kaukolėmis ir bangomis. Radiacija?
Prieš akis iškyla niekada neregėti Černobylio dykynių vaizdai.
Nieko, viskas gerai, perskaitau visas saugumo instrukcijas, kurios niekam niekada neįdomios, išsitraukiu visus metalinius daiktus, kuriuos tik sugebu sugalvoti ir tykiai toliau laukiu. Na ne taip jau ir tykiai, erzinu visus kitus laukiančiuosius vaikščiodama nuo lango iki savo daiktų krūvos, kurios viršūnę puošia sidabrinis šiaip niekada rankos nepaliekantis žiedas. Tą sekundę, kai jau priartėju prie ramybės būsenos, iš už Durų išnyra dar viena kaip visada nepatenkinta seselė ir išrėkia mano pavardę, kad save atpažintų net ir klausos aparatus namie pamiršę senjorai. Man akimirksniu sureagavus ji atneša porą susegtų veik permatomų rusvų lapų, prirašytų grėsmėmis, įspėjimais ir atsakomybės perdavimu man mirties atveju. Iš pradžių bandau sąžiningai perskaityti, su kuo aš sutinku, bet kritiški žvilgsniai, tyloje tiksintis laikrodis ir su kiekvienu perskaitytu žodžiu auganti paranoja mirti priverčia tiesiog pasirašyti ir nebekelti jokių klausimų.
– Neturit jokių svetimkūnių?
Nejauki pauzė – mano galvoje prabėga visas gyvenimas ir visi įmanomi svetimkūnių variantai.
– Kokių svetimkūnių?
– Na ten širdies imtuvų, metalinių implantų, auksinių dantų…
– Oj ne ne ne.
Pasirašinėju, kaip visada intensyviai. Nervingu parašu suplėšau tuos skystus lapus.
– Nėra vaisiaus?
Praeina begalinė sekundė, kol aš suprantu, apie kokius vaisius mes čia viešame koridoriuje diskutuojame. Visiškai sutrinku ir net gyvenimas nebebėga pro akis, galutinai užvaldo abejonės, smegenys užsiblokuoja ir nebevyksta joks procesas. O ką aš žinau, taigi niekada gyvenime netikrinau, yra ten kažkokie vaisiai ar nėra…
– Nėštumas ar yra?
– Oj ne, šito tai tikrai nėra.
Pagaliau nelaimingoji teta įsivedė mane pro Duris ir liepė visus daiktus palikti mažame šlykščiai žaliame kambarėlyje.
– Nusiimkite visus metalinius daiktus, liemenėlę, kelnes, jei jose yra užtrauktukas…
Ojėj, apie šituos metalus buvau visai pamiršusi. O tai gal manyje yra dar kokių nors metalų, svetimkūnių, antikūnių, kuriuos taip neapdairiai irgi pamiršau? Niekas nesakė, kas nutinka, jei vis dėlto lieka kokia metalinė dalelė. Gal buvo parašyta tuose lapuose, kurių man niekas neleido ramiai perskaityti, bet iki manęs ta informacija bet kokiu atveju neatkeliavo.
Pusiau lupta pusiau skusta ledinėmis grindimis basomis be kelnių ir be liemenėlės esu įvedama į žymiai didesnį kambarį su milžinišku aparatu per vidurį. Man tenka ten gultis. Galvai palietus plastikinį gultą ant aukštos lentynos pamatau dėžę: ANAFILAKSINIO ŠOKO RINKINYS. Jis akivaizdžiai per toli, kad seselė „nelaimės atveju“ spėtų įbėgti, pastatyti kėdę ar kopėčias, užsikarti ant aukštos lentynos, atidaryti rinkinio pakuotę ir mane išgelbėti.
Širdies plakimą girdžiu žymiai aiškiau nei instrukcijas.
– Va jūs dabar atsigulėte ir viso tyrimo metu turite nejudėti gulėti ramiai nejudėti tyrimas truks apie pusę valandos čia yra mygtukas jį spauskite jeigu kas nors bus ne taip bet viskas turėtų būti gerai tai nespauskite be reikalo čia tiesiog jūsų ryšys su manimi aš būsiu kitame kambaryje tyrimas garsus todėl uždedamos ausinės nejudėkite.
Net ir labai norėdama nebegalėčiau pajudėti, neuronais nebekeliauja jokie impulsai – nusprendžiau, kad juose gali būti metalo dalelių.
Tą minutę galvojau, kad išprotėsiu.
Staiga iš niekur nieko gultas pajuda ir mane praryja milžiniška banginio ryklė. Žinau, kad jei pajudėsiu, jei pradėsiu drebėti arba dusti (o šie procesai jau prasidėję) niekas tyrimo nebetęs ir man jo laukti teks dar pusmetį. Prisiminus tuos priekaištingus nelaimingos tetos žvilgsnius darėsi bloga, todėl reikėjo greitai galvoti, kaip dorotis su savimi, savo kūnu, mintimis, gėda, vaizdais ir garsais.
Tada nusikėliau į koncertų salę.
II
Viskas prasideda dar neatitraukus užuolaidų: fone girdimas neaiškus banguojantis ūžimas, primenantis meditatyvų kvėpavimą ar širdies plakimą. Jis visiškai pastovus, tęsiasi tol, kol klausytojas įtiki, kad šis garsas yra jo paties kūno dalis, oro cirkuliacija ląstelėse, informacijos ir tylos srautai smegenyse. Susikaupimą, nežymų bangavimą ir ramybę pakeičia šaižus, iš niekur nieko išniręs tęsiamas garsas, priverčiantis net krūptelėti, pažadinantis ir pradedantis aktyviąją kūrinio dalį. Garsas nelaiko pastovios intonacijos ir tuomet imi suvokti, kad jį tęsia ne vienas instrumentas, bet keletas jų, nes iš vieno garso mikrointervalais keliaujama link mažosios sekundos, vėliau didžiosios, vėl grįžtama į unisoną. Taip garsas platinamas ir siaurinamas visiškai nenuspėjamai, be konkretaus kvadrato ar nuolat pasikartojančio laiko tarpo. Naudojama panaši technika į György Ligeti išrastą „vieno garso harmoniją“, kur dėmesys skiriamas tembrui, tęsiamiems tonams, mikropolifonijai viename garse, jo tąsoje. Ilgainiui ausiai apsipratus su saksofonų arba netradiciniu būdu atliekamu žemųjų styginių (violončelių ir kontrabosų) tembru tęsiamumą pakeičia erdvę kapojantys klarnetai ir sopraniniai saksofonai iš naujo drebindami klausytojų kūnus – dar kartą išnaudojamas netikėtumo potencialas, niekas neįspėja apie artėjančius kardinalius faktūrinius pasikeitimus. Kontrabosui labai nežymiai tęsiant naują tradicinei harmonijai visai nepritinkantį toną viršuje mediniai pučiamieji staccatuoja smulkios ritminės vertės natomis Reich’iškai kartu vis praleisdami po vieną ar porą natų. Skirtumas tik tas, kad čia labai sudėtinga suprasti, kada ir kodėl yra praleidžiama nata ir įterpiama pauzė, klausytojas be natų niekaip nesuvoks, kokia tvarka nuskamba tyla. Dėl tokio sprendimo nutraukiama iki tol vyravusi meditacinė būsena ir klausytojas norom nenorom seka kiekvieną sekundę vis laukdamas ir spėliodamas, kada gi kuri nata išnyks ar pasirodys. Tokį smalsumą žadina ne tik sudėtingos ritminės formulės, bet ir netikėtai išnyrantys harmoniniai pakitimai, dažniausiai besilaikantys disonansų. Tokiame kontekste net konsonansas kelia nepasitikėjimą, nes tai toli gražu ne Bacho ar Mozzarto kadencinis akordas ar motiniškoji tonika – tai disonansinis konsonansas, kurio sekundos skamba ne garsuose, bet tarp garsų ir žmonių sąmonės, nusiteikusios girdėti disonansus.
Tyla.
Atrodo, kūrinys baigiasi, bet po keleto sekundžių šaižių ir intensyvių garsų išvarginta ausis pradeda girdėti tą patį pirmąjį bangavimą, neturintį nei intonacijos, nei ritmo. Vėl girdimi visa supantys oro gūsiai, kraujo tekėjimas, neuronų impulsų kelionės.
Ir dar kartą mus pričiumpa netikėtumas, tik muzikinė medžiaga jau kartojasi – skamba girdėti mediniai pučiamieji.
Po nežinia kelinto netikėto pasikeitimo kūnas vis dar sudreba, tačiau protas ima pykti pats ant savęs: kodėl aš vėl išsigandau? Taigi tai jau kažkelintas netikėtumas, turėjęs tapti tikimybe. Tačiau tai neįvyksta.
Vis dažniau tarp garsinio audinio pasikeitimų įsiterpia visą reikalą pradėję neintonuoti oro gūsiai, raminantys labiau nei išsvajotoji čia neegzistuojanti tonika.
Jaučiu, kaip plastikinis gultas pradeda judėti ir traukia mane laukan iš banginio ryklės ir koncertų salės. Sunku net apibūdinti, koks palengvėjimas užplūdo mano nuo nejudros ir įtampos įsiskaudėjusį kūną ir protą. Viskas baigėsi.
– Ne ne, nesikelk, duok ranką, reikia suleisti.
Ką suleisti? Kodėl suleisti? Ar man prasidėjo anafilaksinis šokas? Taigi ji nematys mano venų, niekas nemato, badys, badys, badys daug kartų, net neturi, su kuo suspausti rankos. Jėzau kaip šalta, ar mane išleis iš čia? Ar jau baigėsi tyrimas? Ar man viskas gerai?
– Tyrimas truks dar penkiolika minučių.
Kodėl?! Ar iki šiol jis truko tik penkiolika minučių ir liko dar tiek pat? Kiek laiko aš čia esu?
Kai plastikinis gultas stumia mane atgal į atrajojančio banginio ryklę, jaučiu, kaip kiekvieną milisekundę ant mano krūtinės užkrenta po tonos svorio akmenį. Nebegaliu normaliai kvėpuoti, nebejaučiu galūnių, noriu išeiti iš čia ir negrįžti, o mane vėl sugrūdo ten pat, iš kur ištraukė. Bandau spausti baisųjį tyrimo žlugimą reiškiantį mygtuką, bet neužtenka jėgų, raumenys visai atrofavosi ir atrofuojasi toliau negaudami deguonies.
Privalau tuoj pat grįžti į koncertų salę.
Sugrįžus po pertraukos muzika niekuo nestebino – viskas kartojosi be jokios aiškios logikos ir tvarkos. Net nesugebėčiau tos medžiagos kaip nors struktūrizuoti, nes ji be galo primena tam tikrą betvarkę, gal net chaosą. O gal tokia ir būtų pagrindinė kūrinio mintis? Gyvenimo, būties atsitiktinumas, netyčinis atomų darinys, pasivadinęs Tavimi, neapčiuopiamumo žavesys ir beprasmiška kova su gamta? Ar tikrai turi prasmę ta milžiniška medicinos pažanga, kuria bandome įveikti gyvenimo aleatoriką ir ar verta nuolatos kovoti už prigimtinį instinktą saulės šviesai, jei galime žavėtis savo būties ir išnykimo atsitiktinumo žavesiu?
III
Erdvėje, kurioje negyvena nei pabaisos, nei angelai ar tiesos saugotojai, kurioje nevaikšto šventos karvės ir nestebi visa matančios akys savo vietą atrado Lynch’o žuvytės. Įvairiausių dydžių, spalvų ir raštų padarėliai tyliai dalijosi visą tuštumą pasirinkdami tam tikrą hierarchiją ir eiliškumą. Ilgainiui kiekviena žuvytė atrado savo išskirtinį gyvenimo būdą, pomėgius, įpročius ir rutiną. Iškilo tik viena bėda – nebuvo vandens, todėl jos kaip ir buvo, bet nelabai gyveno, laikėsi tokioje tarpinėje būsenoje tarp gyvybės ir mirties. Ačiū dievui, kad netrukus užgimė žvejas.
Tada vanduo pradėjo plūsti nežmoniška banga, jaukdamas visą žuvyčių ramybę ir suteikdamas naują terpę ir gyvybinį impulsą gimti, skleistis ir keliauti. Kol kas paskutinė galimybė buvo labai abstrakti ir labiau teorinė nei praktinė, nes niekas nežinojo, kur keliauja, kas gali keliauti ir kaip iš viso iš čia iškeliaujama. Bet netrukus viskas ėmė aiškėti ir žuvyčių būtyje atsirado nereglamentuota rotacija. Daugiausiai gyvenimas keitėsi sekliuosiuose vandenyse, kur gyveno daug mažyčių, paprastų raštų, daug spurdančių ir greit besidauginančių padarėlių. Jie mito viskuo, ką tik atplukdydavo nauja vandens banga, neatsirinkdami ir čiupdami viską iš eilės, todėl pagauti juos irgi nebuvo sudėtinga. Visai kitokia situacija įsigalėjo gilesniuose vandenyse, iki kurių atkeliaudavo jau apvalyti vandenys, talpinantys didelius maisto gabalus, neįveikiamus mažoms žuvelėms. Pigioms, lengvai praryjamoms šiukšlėms ten patekti vilties nebuvo, o tai suprasdami gilieji gyventojai be baimės įsisavindavo viską: ir gera, ir bloga. Ten rotacija nevyko labai sparčiai, nes nuleisti masalą į tokį gylį žvejui buvo nemažas iššūkis, o didelių gabaritų pasotintos žuvys irgi ne visada užkibdavo ant spalvoto jauko. Bet būtent jos – tai tikrasis laimėjimas, tikrasis eureka, nors kelionės ir reikalavo velniškai daug pastangų.
Bet kuriuo atveju pagauta žuvis niekada akimirksniu netampa nei kotletu, nei prabangiai įdarytu gurmanišku patiekalu. Ją ištraukus viskas priklauso nuo žvejo gebėjimų: ar jis atpažins, kokio tipo žuvį ištraukė? Ar mokės ją tinkamai patiekti? Ar sugebės ją gražiai įpakuoti ir gerai parduoti? Ar žinos, kiek ji verta?
Nepaisant to, kas įvyks po didžiosios kelionės, nuo to pirminė žuvelės būtis nepasikeis. Ji gimė erdvėje, kurios mes negebame suvokti, kuri yra abstraktesnė nei bet kokia suvokiama matematinė abstrakcija. Todėl vienintelis būdas įvertinti tuos mažus padarėlius, plaukiojančius mumyse, yra absoliutus pasitikėjimas, kartais panašėjantis net į garbinimą. Tačiau prasminga jį nukreiptį ne į iškeptą žuvelių versiją, bet į gyvybingumą, kūrusį, kuriantį ir kursiantį ne tik pabaisų, angelų, šventų karvių ir dievų neapgyvendintą erdvę, bet ir tavo bei mano buitį ir būtį.