Apie krėslą, Šiaulius ir prosenelį
Gintarė Adomaitytė
I. Gatvė, mokėjusi prajuokinti
Tą seną mūsų šeimos krėslą minėdavau kiek per dažnai. Tik pamanykite – rašau sėdėdama prosenelio Augustino Baranausko krėsle; paveldas stipresnis nei aš – neleidžia apsimesti!
Krėslas girgždėjo, triušo ir lūžinėjo, kol visiškai sulūžo, o kartu su juo – ir skambūs mano žodžiai. Padovanojau lūženas auksarankiam nepažįstamajam, nepatirdama nei skausmo, nei ilgesio. Kurį laiką rašiau sėdėdama ant taburetės: na ir kas?
Kas kita Šiauliai – miestas, į kurį mėgau ir tebemėgstu retsykiais nuvažiuoti. Aš nežinau, kodėl. Klaipėdoje esu užkliuvusi už nematomo slenksčio ir skaudžiau griuvusi, kitą kartą nusilaužiau dailų aukštakulnį, trečią ‒ nepatekau į viešbutį, kurį iš anksto užsisakiau, ketvirtą… Norėjau ją pamilti – nepavyko, nes ir ji nepamilo manęs.
Kas kita Šiauliai, keistai man besišypsantys. Jie visai kitokie nei Rimo Kmitos aprašytieji. Sapnuose, įsivaizdavimuose, memuarų skaitymuose, muziejuose, senosiose kapinėse ir jų paežerėje randu mozaikos detales, kurias kažin ar kada nors sudėliosiu į vientisą tapybišką paveikslą.
Vis dėlto šioks toks piešinys radosi. Marių, Šiauliuose gimusį ir augusį, sutikau ne jo gimtajame mieste. Susitikome Verkių rūmuose. Taip patekau į senų šiauliečių Kraptavičių giminę.
Šiauliuose, Vilniaus gatvėje, jis man rodo: „Štai čia vitrinoje buvo karvė, o dabar – informacijos centras“. Aš ją atsimenu, tą karvę. Ir ne tik ją… Atsimenu visą Vilniaus gatvę – spalvingą, atgijusią, mokančią prajuokinti. Pirmą kartą ją, smagiai perdažytą, pamačiau 1977 metais. Be Mariaus nieko nenutuokčiau nei apie Šapirkes, nei apie Dvaro gatvę, nei apie Kalniuką, kuris iš tiesų tėra pakalnė.
Mudu su Mariumi esame tie žmonės, kurie drauge su Rašytojų sąjungos pirmininke Birute Jonuškaite vyko į Šiaulius ne tokia jau smagia proga: palaidoti senosios šiaulietės, poetės ir įvairiausių literatūrinių sambūrių rengėjos Janinos Jovaišaitės. Nepažinojau jos, bet iš Ričardo Šileikos šį tą buvau girdėjusi. Važiavau ne todėl, kad paspoksočiau, kaip laidoja senuosiuose kapuose. Aš žinau, kaip – juk čia ilsisi mano vyro giminė.
Važiavau, nes mėgstu Šiaulius. Dera pagerbti ir asmenybę, kuri net urnoje ilsėdamasi judino seną tvarką: privertė miesto valdžią pamąstyti, ar tikrai tos kapinės visiems laikams liks uždaros, galbūt jos taps „riboto laidojimo“ ir priglaus dar ne vieną senąją šiaulietę ar šiaulietį.
Važiavau į Šiaulius, nes jau laikas aplankyti Mariaus prosenelės Elžbietos ir kitų giminaičių kapus. Būtina pažvelgti į Talkšos ežerą – tartum Ignalinoje tų ežerų man per maža.
Reikalų buvo ir daugiau. Vienas jų: per išnuomoto būsto ketvirto aukšto langą dairytis į Vilniaus gatvę, kadaise mokėjusią prajuokinti, matyti lietų, myriop pasmektas liepas ir šiauliečius lietuje, lėtai gurkšnoti vyną, kalbėtis, kalbėtis…
Elžbietos ir jos palikuonių istoriją esu beveik ir užrašiusi, bet nedrįstu traukti į dienos šviesą. Juk ne tikrą istoriją užrašiau, o jos kuo laisviausią atpasakojimą, apkaišiotą įsivaizdavimais. Tikra ten aprašomoji vieta: butas virš knygyno Vilniaus gatvėje, kur iš tiesų ilgus metus gyventa Mariaus giminės.
Tą kartą, įvažiuojant į Šiaulius, Marius prasitarė: štai kalėjimas, kuriame sėdėjo tavo prosenelis. Bendrakeleiviai nustebo: tai už ką? Gal pavogė arklį?
Nieko jis nevogė. Jo istoriją drąsiai pasakoju: bibliotekų ir muziejų archyvuose sukaupta nemažai medžiagos. Net namų archyvai gana išsamūs.
II. Tai buvo Žagarėje
Man, rašytojai, visada sunku apsispręsti, kas svarbiau: giminės legenda ar tiesa.
Legenda mįslinga. Manoma, kad Baranauskai į Šiupylius atklydo iš Prūsijos – bėgo nuo maro. Knygnešio Augustino senelė (jo tėvo motina) buvo valdinga. Rūkė pypkę, mėgo išgerti, pagimdė 24 vaikus (išgyveno trys sūnūs), mirė sulaukusi 108 metų. Šeima sekė Martynu Liuteriu, vėliau du sūnūs perėjo katalikybėn. Vienas jų, Jurgis Baranauskas, tapo Šiupylių vargoninku. Į žmonas ėmė maldingą moteriškę – ji kiekvieną pinigėlį nešė kunigui. Vargoninkui labiau patiko smagiai ūžti.
Dabar legenda baigiasi. Jau faktai.
Jurgio Baranausko vienturtis Augustinas priešingai, nei teigia įvairūs šaltiniai, niekada nebuvo nei ūkininkaitis, nei valstietis, nei žemdirbys. Jo kilmė – miestelėnas. Jo dalia – nuo mažens patarnauti kunigui. Bažnyčios peliukas (taip save yra vadinęs) vykdavo ir pas ligonį, ir pas mirusį. Bijojo ne atšiaurių kelionių. Baugu likti tuščioje šaltoje bažnyčioje: rodės, velnias jį čiups.
Klysta enciklopedijos, žinynai, pasakotojai, vadindami prosenelį tai klerikalu, tai ciciliku ar kiek pagarbiau – ateistu. Augustino Baranausko ieškojimai – sudėtingi. Klapčiuko, o vėliau vargonininko, škaplierininko patirtis siejosi su erdviais skaitymais, dar erdvesniais apmąstymais, labiausiai – su šventojo Augustino gyvenimo slaptimis. Dievo neneigęs. Kas kita – tarpininkai, Dievui tarnaujantys.
Mamos svajonė, kad jos Augustinas taps bažnyčios daktaru – kunigu, neišsipildė. Tapo bažnyčios felčeriu – vargonininku. Mokėsi Joniškyje pas Dripę-Visockį. Vargonavo Šiupyliuose, Žarėnuose, Vegėriuose, Senojoje Žagarėje.
O toje Žagarėje, arba Žagarėse – Senojoje ir Naujojoje – kiek pabūkime. Ten, prie dvaro, nuo seno gyveno lyg ir pusiau bajorai ar plikbajoriai Mosciskiai. Šeima augino tris sūnus ir dvi dukras. Zakristijono Mosciskio dukra Emilija giedojo viškose. Ir susigiedojo su vargoninku Augustinu Baranausku.
Naujosios Žagarės kunigas santuoką prakeikė, Senosios Žagarės kunigas laimino. Ne tik… Pats pasitraukęs į Ameriką, ten kvietėsi jaunavedžius. Emilija geidė likti Lietuvoje.
Kirtosi lenkomanų ir litvomanų pasauliai; keikė žentą Baranauską Emilijos tėvas: nelygi santuoka. Anais laikais sakydavę: mezaliancas! Baiminosi ne tik menkesnės sutuoktinio kilmės – juk ir pats kadaise į žmonas ėmė gražuolę baudžiauninkę. Baugu, kad dukra pasirinko į vyrus įtartiną žmogų. Tikrai įtartiną!
1895‒1896 metus Augustinas Baranauskas praleido Šiaulių kalėjime. Lauktoji laisvė buvo sąlyginė: tai – tremtis. Netolima, bet… tremtis: į Liepoją.
1900 metais knygnešys minimas žymiojoje „Sietyno“ byloje, 1902 metais jis tremiamas į Smolenską; grįžęs į Liepoją vėl pusmetį praleidžia kalėjime.
III. Liepojos fragmentai
Liepoja… Menu ją iš savo močiutės Onos (Augustino trečios, jauniausios dukros) pasakojimų… Gyvenę jie priešais katalikų bažnyčią. Chorai, vaidinimai, šokių vakarėliai, pasivaikščiojimai prie jūros – gana smagus man atrodęs jos gyvenimas. Kita vertus, nuolatinės kratos, tardymai, areštas.
Močiutė sakydavo: atveriu spintą, glaudžiuosi prie įkalinto tėvo drabužių, uodžiu kvapą. Ir dar… Ji pasakojo: tėvas kartą susapnavo miestą. Tą miestą nupiešė. Tik patekęs į Smolenską suvokė: jau lankęsis jame. Sapne…
Mano prosenelis – didis feministas!
Jam rūpėjo dukras – Leontiną, Zuzaną, Oną – išleisti į mokslus. Pyko ant žmonos: kodėl ji trokšta gimnazistes dukras uždaryti auksiniame narvelyje, kitaip tariant, sėkmingai ištekinti. Leontinai jis patarė tapti mokytoja, Zuzanai – nuotraukų retušuotuoja, Onai – advokate. Pasak Zuzanos, karas sumaišė visas kortas.
Juk sumaišė!
Mano prosenelis Augustinas, pats rašęs, leidęs, skleidęs knygas, gebėjęs pokštauti su nuožmiais tardytojais, svetingai savo namuose glaudęs pavojingiausius imperijai žmones, išsigando karo. Negalėjo pakęsti šūvių, bombardavimo. Išvažiavo su kitais pabėgėliais į Voronežą.
Voroneže neatseku prosenelio pėdsakų. Nežinau, ką jis ten veikė tarp labiau mokytų, savaip kilmingų.
Kaip vargoninikas ir Liepojai buvo nereikalingas. Tapo škaplierininku: sėdėdamas šventoriuje po relikvijomis slėpė lietuviškas knygas. Mieliausios jam, spėju, buvo tos, kurias dabar vadiname melagingomis – legendos apie lietuvių kilmę. Kas patikės: Mato Slančiausko bendražygis, tautosakos rinkėjas ir skleidėjas Augustinas Baranauskas nemėgo… liaudies pasakų. Jam atrodė: nedera bauginti vaikų. Nekentė ir prietarų.
Romantinės legendos – šit kuo ilgus metus alsavo mano giminė. Ir dar lietuviškais žodžiais, jų skoniu. Ne arbatą gėrė Emilija ir Augustinas bei trys jų dukros ir dažni svečiai. Jie gėrė žolienę. Ne prie stalo tą žolienę gėrė – už skobnių. Augustino dukra Ona XX amžiaus pradžioje kovėsi dėl savo vaikų vardų: dėl Rimvydo, Gražinos, Živilės.
Prosenelė Emilija per karą liko Liepojoje – negalėjo palikti namų. Tai ji, Emilija, tvarkė Baranauskų verslą „Litovskaja torgovlia“.
Tai ji kantriai laukė vyro, ištikimesnė už ištikimą.
Kartą prosenelė Emilija, žvelgdama į naivų Kalėdinį atviruką, išsitarė: norėtų mirti Kūčių vakarą. Kaip tarė, taip padarė. Mirė Liepojoje nukankinta vėžio (ir karo, ir vyro neištikimybės…) 1918 metais.
IV. Arbatėlė pas panelę Brazdytę
Keistai saldu: mano prosenelis yra vienas iš šimto (tik šimto…) asmenybių, įrašytų aukso raidėmis Knygnešių lentoje Karo muziejaus sode. Em
ilija ir Augustinas Baranauskai – toks įrašas būtų teisingesnis.
„Senos datos poetas“, ‒ taip apibūdino pats save Augustinas Smolenske, p. Brazdytės surengtoje lietuvių tremtinių arbatėlėje. Nedidukas, raišas, gauruotas, savamokslis šviesuolis – toks jis yra ir liks jį pažinusių memuaruose. „Savo kampo poetas“ ‒ taip apibūdina jį kai kurie tyrėjai.
Toje arbatėlėje Augustinas džiugiai pasakojo, kad atradęs dar vieną knygų gabenimo kelią – Baltijos jūra. Jau kalbėjosi su kontraband
ininkais,
jau suderėjęs. Jūros kelio neprireikė, nes caro valdžia grąžino lietuvišką spaudą. Nepaisant to, mano prosenelis dar kartą pasėdėjo kalėjime: prisiėmė sau jauno moksleivio socialdemokrato „kaltę“. Jis pats sėdėti jau išmokęs, kam gadinti jaunam žmogui gyvenimą…
Emilijos kapą Liepojoje nugvelbė, sutrypė laikas; Augustino kapą Šiupyliai – jo kampas – tebesaugo.
Kai apie prosenelį nutuokiau kur kas m
ažiau nei dabar, atvykusi į Šiaulius aplink kalėjimą vis pasisukiodavau. Traukė keistas pastatas – juk ne veltui traukė.
Jutau tada, tebejuntu dabar Emiliją ir Augustiną Baranauskus. Jų Šiaurės Lietuva man graži savo lygumomis, eglių sienomis, žagarvyšnėmis. Stiprybė… Neturiu toje žemėje nieko apčiuopiamo. Turiu tai, kas pulsuoja: savas kraujas.