Šioje nuotraukoje – Lietuvos savanoriai ir graži, visai kaip iš filmo, gailestingoji seselė. Atpažįstu tik vieną žmogų. Ir tik todėl, kad mano mama nuotraukos nugarėlėje užrašė jo vardą ir pavardę. Tai – savanoris Pranas Daunys, jau besimokantis groti kanklėmis, bet regėjimo likutį beveik ir prarandantis. Kaune, Šančių ligoninėje, dar galėjo skaičiuoti pro šalį dundančių traukinių vagonus. O vėliau – nieko, visiškai nieko.
Nuotraukas itin mėgo, jas saugojo, daugino, dalino bičiuliams mano tėvas Antanas Adomaitis. Neregys, kurio pirmuoju mokytoju, įkvėpėju, drąsintoju tapo Pranas Daunys – karys savanoris, kanklininkas, pianistas, rašytojas, o paskutiniaisiais gyvenimo metais, jau po II pasaulinio karo – duoneliautojas gimtuosiuose Aukštaitijos kraštuose, šepečių Aklųjų kombinate dirbėjas.
Bet pažvelkime į tai, kas įvyko beveik prieš šimtą metų, 1923 metais per Tris Karalius, kovose su lenkų kariuomene prie Širvintų.
,,Ti-lin“ – taip Pranas Daunys prisimindavo lemtingą garsą. Manė, kad tai kulka, išmušusi langą. Instinktyviai pasilenkė. Sprogusi granata apipylė jį žemėmis ir sniegu. Štai tada prarado regėjimą ir dalį klausos, pradėjo nors nelauktą, bet prasmingą, įdomų gyvenimą.
Pranas Daunys (1900- 1962) gimė ir augo Utenos krašte, Kuktiškių valsčiuje, Paneveržyje. Anksti liko be mamos, o ir tėvas išvyko į Odesą, ten dingo.
Štai jau 1925 metai, Lietuva jau nepriklausoma. Štai vyksta į Rygos aklųjų institutą grupelė Lietuvos neregių mokytis amato – šepečių dirbimo arba muzikos. Pranas Daunys pasirinko tik muziką ir Brailio raštą. Amato pamokų nelankė. Suprantama: šepečių dirbimas žaloja pirštus, muzikantui tas amatas netinka. Nenujautė, kad tų šepečių gerokai vėliau prireiks, oi kaip prireiks. Jo fortepijono klasės mokytoja Leontine Ajevska prisiminimuose mini dideles, sunkias Daunio rankas ir nepasakomą užsispyrimą mokytis. Su instituto pedagogėmis jis susikalba vokiškai, fortepijonu skambina nepavargdamas.
O dabar mano pasakojimas peršoka į 1940 metus, jų vasarą, birželio tryliktą dieną.
Pranas Daunys Žaliakalnyje, Savanorių prospekte, svečiui užrašo savo jau trečiąją (ir paskutinę) knygą – tai romanas ,,Benius Vanagas”.
Mielam to paties likimo draugui Antanui Adomaičiui aukoju atsiminimus Vardo dienos proga. Autorius. Kaunas, 1940. VI. 13.
Suprantama, kad šis įrašas autoriaus tik padiktuotas, jį rašė kito žmogaus ranka, bet yra ir autografas – paties Daunio. Nesunku rašikliu suraityti savo parašą, kai jau esi įvaldęs Brailio raštą, pritaikęs jį lietuviškai abėcėlei, kai moki Brailiu užrašyti natas pats ir mokai to kitus, kai smagiai kaleni Brailio mašinėle.
Tai jis, Pranas Daunys, grįžes iš Rygos įkūrė Lietuvos aklųju institutą, surinkusį neregius iš visos Lietuvos, tai jis mokė vaikus muzikos, bet ne tik jos – ir muzikos istorijos, ir literatūros, tai jis sukūrė to instituto chorą ir orkestrą.,,Po paibeliais, orkestras yra” – aukštaitiškai džiaugsmingą Daunio keiktelėjimą ilgam įsiminė pirmieji orkestro muzikantai.
Pranas Daunys kankliuodavo Karo muziejaus sodelyje, kai iš bokšto leisdavosi vėliava, kanklėmis akompanavo net žymiajam Lietuvos tenorui Kiprui Petrauskui.
Jis gynė aklųjų teises kaip tik mokėjo ir galėjo, net jei reikėdavo ministerijoje trenkti lazda per atsainaus biurokrato stalą. Dėl nesutarimų su vadovybe Aklųjų institute dirbo neilgai, vėliau tik svečiuodavosi. Jį kviesdavo į iškilmes, fotografuodamiesi atlydėdavo į garbing ą vietą arčiau centrinės pozicijos.
Šioje nuotraukoje (apie 1933 m.) centre matome gydytoją, aklųjų globėją Juozą Nemeikšą, vadinusi save neregių priešu – norėjo visus pagydyti. Tuoj už jo, tamsiais akinukais – Pranas Daunys. O dar už jo, daili tamsiaplaukė – tai dainininkė Beatričė Grincevičiūtė, tuo metu dirbusi Aklųjų institute auklėtoja bei perrašinėjusi knygas iš reginčiųjų rašto į Brailio.
Bet kas tas žmogus, stropiai užrašęs Daunio diktuojamą dedikaciją ,,Benio Vanago” priešlapyje jo mokiniui Antanui per pačias Antanines?
Man nereikia jokios ekspertizės. Aš nespėlioju. Aš ir taip žinau, atpažįstu braižą, juk rašė mano mama Živilė. Kas žino, ar nujausdama, kad po keliolikos metų taps Antano Adomaičio žmona, o gal tik šiaip – atlydėjo tą dieną vieną neregį pas kitą. Jaunesnį pas vyresnį. Juk skautė, juk prisiekusi atlikti gerus darbus.
Dar diena, dar kita – ir per Lietuvą važiuos rusų tankai. Bet kol kas jie – Pranas Daunys, Antanas Adomaitis ir ką tik ,,Aušros” gimnaziją baigusi Živilė Medekšaitė – glaudžiasi sodelyje Savanorių prospekte, matyt, kalbasi apie tą Benių Vanagą, apie knygą, kurioje tiek daug paties autoriaus gyvenimo, nuo pat penkerių. Galbūt jie kalbasi apie muzikos pamokas – Antanas Adomaitis jau tapo mokytoju, pats rimtas (ir labdaringas) pamokas gavęs iš žinomų pedagogių Kaune, iš pianistės Helenos Hansen ir harmonijos žinovės Jadvygos Čiurlionytės. Anksčiau jos mokė Daunį, vėliau – jo rekomenduotą Adomaitį.
Pranas Daunys neseniai vedė, jau antrąjį kartą. Pirmoji žmona su sūneliu, Daunio posūniu, pasitraukė į Braziliją, atsiuntė iš ten atviruką. Tiek žinių. Nedaug gero bus sulaukta ir iš antrosios žmonos, bet – gims ir augs trys sūnus.
Pranas Daunys
Edvardo Griego ,,Solveigos daina” – tai Daunio mėgstamas, mylimas kūrinys. Dažnai jį atlikdavo Aklųjų instituto auklėtiniams, nepamiršdamas papasakoti legendos apie skausmingai ištikimą savo mylimajam moterį. Mėgo Chopiną, dažnai pasakodavo kompozitoriaus ir rašytojos Sand meilės istoriją.
Aklųjų instituto auklėtiniai bei jų draugai, lankę Daunį karo ir pokario metais, stebėjo, kaip vienas po kito iš namo Žaliakalnyje nyksta gražūs, prabangūs daiktai: o kaip išgyvensi? Nebent… Niekam nebuvo paslaptis, kad Daunienė verda naminę, jos mėgstamiausias užsiėmimas – kartu su savo motina kortuoti ir vieną po kito traukti papirosus. Meilei ir rūpesčiui nelikdavę laiko.
Jau po karo Pranas Daunys buvo kviečiamas sriubos į Aklųjų institutą. Juk visada nuo mokinių kiek likdavę… Kol vieną kartą mokyklos vadovas ir uolūs mokiniai komjaunuoliai nutarė: nereikia čia to valkatos. Geraširdžių mokytojų delegacija beldėsi į vadovo duris, prašė būti dosnesniam, bet sriubos žmogui ,,iš šalies” nebeliko.
Pranas Daunys patraukė į keliones po gimtąją Aukštaitiją, kartais vedliu pasiimdamas kurį iš sūnų, o kartais ir vienas. Nukeliaudavo iki Anykščių, spėjama, kad iki rašytojo Antano Vienuolio, bet dažniausiai sukiodavosi po gimtus kraštus, arčiau Utenos. Jis neelgetavo. Nekankliavo šventoriuose. Jis duoneliavo. Ne vienintelis toks miestietis pokario Lietuvoje. Maiše turėdavo šepečių, juk dabar jau dirbo Aklųjų kombinate namudininku. Beje, tebevilkėjo kostiumą net kelionėse po kaimus, juk kostiumus visada mėgo ir mokėjo juos vilkėti, tik kad tie elegantiški drabužiai po truputį šiuro, šiuro.
Tuoj po karo Pranas Daunys buvo pakviestas vadovauti aklųjų dirbtuvių gamybai, bet kas ilgai laikys savanorį? O dar tokį, kuris savanoriavimo net nebando slėpti, kuris kam reikia ir kam nereikia pasakoja apie neregių gyvenimą Švedijoje.
Žaliakalnyje, netoli nuo Aklųjų instituto, vėliau pervardinto į mokyklą, gyvenau ir aš. Pavardė Daunys namuose skambėdavo dažnai, bet jo paties neatsimenu, gal tik tiek, kaip tėvas gailėjosi nespėjęs manęs Dauniui parodyti. Būtent parodyti. Neregiai tokių žodžių nesibaimina. Priešingai nei regintieji, pasakojimus aklųjų akivaizdoje bandydami redaguoti.
1962 metų sausio mėnesį Aklųjų kombinatas namudininką, šepečių dirbėją Praną Daunį išleido į pensiją. Padovanojo jam radijo imtuvą ir didelę puokštę gėlių. Liepos mėnesį jį ištiko insultas. Kauno klinikose merdintį ligonį aplankydavo, pamasažuodavo Valerija Černiauskienė, viena iš kelių neregių masažisčių, dirbusių gydymo įstaigose. Tikriausiai lengvai atsakytumėte į klausimą, kas tą neregiams taip tinkamą užsiėmimą įdiegė Lietuvoje. Daunys, žinoma, kad Daunys.
Tai, ką dabar parašiau, sėmiau ne tik iš tėvų ar močiutės pasakojimų. Jų balsus tebegirdžiu, bet tik per rūką, rašiniui to neužtektų. Mano esminis šaltinis – knyga ,,Skleidę šviesą tamsoje”, išleista Lietuvos aklųjų bibliotekos 2000 metais (sudarytojas dr. Valentinas Taločka). Joje – gausybė prisiminimų, ir fragmentiškų, ir išsamių.
Knygos lapai jau byra. Laikas galvoti apie naują leidimą. Joje ne tik Prano Daunio liūdnai šviesi istoriją, ne tik regėjimo negalią patiriančių žmonių švietimo kelias. Joje – ir Lietuva nuo 1900 iki 1962 metų, papasakota kuo įvairiausiais balsais, savitomis intonacijomis.
Nuotraukos iš Gintarės Adomaitytės asmeninio archyvo