Gruodžio dešimtą, šeštadienį, pro langą žvelgiau į apsnigtus beržus ir pušis, bandydama mintis nukreipti kitur – į Italiją, San Remą, ketvirtadienio naktį prieš 126 metus, kai savo viloje mirė Alfredas Nobelis.
Nes du mėnesius vaikštau taip, tarsi būčiau atvėrusi dar vieną pažinimo langą, pro kurį atšalusioje erdvėje pasklido jauki šiluma, kaip būna perskaičius vertą Nobelio knygą, o šiuo atveju – susipažinusi su juo pačiu, kasmet gruodžio mėnesį premijas pasauliečiams teikiančiu švedu Alfredu Nobeliu. Galėjau kalbėti apie jį ir tai, kas buvo rašoma taip ir nelabai, tačiau užrašyti bent vieną sakinį – niekaip. Tik prisėsdavau rašyti, kai staiga neigimo banga nuplaudavo nuo stalo visus darbo įrankius ir į kitą pusę nukreipdavo galvą.
Šiandien bus įteiktos Nobelio premijos, o ši diena, gruodžio 10-oji, įrašyta pirmame sakinyje vienos puikiausių šiais metais perskaitytų knygų – Ingridos Carlberg „Alfredas Nobelis. Jo pasaulis ir premija“. Todėl šiandien privalau apie ją rašyti, nes vėliau visa pasimirš ir nuges, o dabar, kaip tik šiuo metu, jaučiu galvą atsisukant į savo vietą, matau, kad darbo įrankiai sudėti tvarkingai ant stalo ir katinai pavyzdingai užsnūdo prie šildytuvo.
Ingrida Carlberg, švedų rašytoja ir žurnalistė, 2020 m. spalio 13 d. buvo išrinkta į Švedijos akademiją. Jos knyga apie tautietį Alfredą Nobelį išleista 2019 metais. Ji savo knygą pradeda nuo testamento, turbūt paties svarbiausio kūrinio, išgarsinusio A. Nobelį ir neleidusio jam išnykti tarp tūkstančių kitų išradėjų, sukūrusių šiame pasaulyje daugybę gerų ir ne visai dalykų, tačiau nugrimzdusių į užmarštį, nes argi mokslas kada nors buvo, ar jis kada nors bus tai, apie ką kasdien kalba dauguma žmonių? Kasdien mes kalbame apie šimtus smulkmenų manydami, kad tai ir yra tikrasis gyvenimas, o pinigai jame svarbesni už jausmus. Kitaip būtų kitaip. Būtų taip, kaip nutiko inžinieriaus Alfredo Nobelio testamentui, patvirtinusiam giliausiai slypėjusių jausmų pranašumą prieš pinigų galią.
Taigi, gruodžio dešimtoji prieš 126 metus ir pagrindinis klausimas – kam atiteks jo turtas? Žmogaus, kuris visą gyvenimą stengėsi būti paprastas, tačiau savo artimiesiems ir kai kurioms moterims sukūrė prabangą, negailėjo pinigų, dovanų, dėmesio. Nors turėjo šimtus sumanymų, daugybę darbų ir sugebėjo daugiau kaip tris šimtus kartų išrasti tai, ko pasaulis iki jo nematė. Dinamitas buvo chemiko Alfredo Nobelio atradimas, nors kėsintis į jo išradimus bandė kai kurie kolegos, prieš jį išradę vieną dalį, tačiau nesugebėję pratęsti darbų.
Devynioliktojo amžiaus antros pusės ir pabaigos dienos, kai gyveno A. Nobelis, išaušdavo kartu su vis naujais išradimais. Vienas po kito pasaulyje pasklisdavo mokslo stebuklai, kuriuos išrasdavo net ne mokslininkai, kaip ir Alfredas, neturėjęs aukštojo išsilavinimo ir save vadinęs inžinieriumi. Fonografo išradėjas Thomas Edisonas užpatentavo elektros pasiskirstymo sistemą, kuri buvo būtina elektros lemputės veikimui, nors jis taip pat nebuvo mokslininkas, Louisą Pasteurą išgarsino mikrobinė ligų teorija bei skiepų technikos ištobulinimas, jis tapo viena svarbiausių asmenybių medicinos istorijoje, bet jis nebuvo medikas. Robertas Kochas atrado juodligės, choleros, tuberkuliozės sukėlėjus, Heinrichas Hertzas atrado ir patvirtino elektromagnetinę šviesos teoriją. Šiuos vardus girdėjome, pažįstame, bet ar pažįstame pačius atradėjus? Tie, kas nuolat domisi mokslu, neabejotinai. Apie juos ir mokslo pažangos laikmetį knygoje rasite įdomiausių aprašymų.
Labiausiai džiugino skaitant knygą tai, kad ją parašė žurnalistė. Kiekvienas faktas pateikiamas aiškiai, įdomiai, profesionaliai patikrinus, remiantis ne vienu, o keliais šaltiniais. Kai kurie jų nuolat skelbiamus iki šiol faktus paaiškina, kai kurie paneigia ar įskelia abejonę. Autorės ieškojimai ir nauji įrodymai tarsi patvirtina amžiną juodųjų ir baltųjų metraštininkų gyvavimą, mitų kūrimą ir jų sprogdinimą be dinamito.
Bet apie tai kiek vėliau. Norisi pradėti nuo Alfredo Nobelio, kuris svajojo tapti rašytoju, ir kuris juo netapo ne todėl, kad nerašė – jis rašė, skaitė, kūrė. Tačiau jo kūriniai nepasiekė skaitytojų. Paskutiniais gyvenimo metais, 1896-aisiais, jam pirmą kartą pavyko užbaigti literatūrinį kūrinį, teatro pjesę „Nemezidė“. Ar ji buvo išleista? Taip, prieš pat mirtį, jo paties finansuota, ir visas tiražas, išskyrus tris egzempliorius, sunaikintas, nes giminėms atrodė, kad pjesė silpna, dargi skandalinga. Tik 2003 m. „Nemezidė“ išleista švedų ir esperanto kalba Švedijoje.
Trisdešimtmetis Alfredas rašė eilėraščius, ieškodamas gilesnės prasmės ir tikėdamas, kad „tiesa ir grožis slypi idėjose, svajonėse, mintyse ir jausmuose“, rašė romaną „Seserys“, kurį slėpė ir niekada jo neišleido. Jo knygų lentynoje buvo garsiausių rašytojų kūriniai, jis skaitė daug ir nuolat, o jo asmeninė biblioteka nuolat pilnėjo. Visi A. Nobelio sukurti eilėraščiai, rašytos ir nepabaigtos knygos būtų įdomios jau vien todėl, kad jas parašė autorius, niekada netapęs rašytoju, manęs, kad jo kūryba mėgėjiška, tačiau iki šių dienų pasaulio rašytojai geidžia sukurti kūrinį, kuris pelnytų jo vardo premiją. Nesulaukęs to, ko troško, nes paprasčiausiai kūrybai nelikdavo laiko, šis žmogus sugebėjo išlikti vienu žinomiausių literatūros, meno, mokslo ir taikos siekiančiame pasaulyje.
Tai kodėl ne knygos, o dinamitas jį iki šiol garsina? I. Carlberg nuoseklus dėstymas jau nuo knygos pradžios atskleidžia Alfredo tėvo Imanuelio perduodamą sūnums Robertui, Ludvigui ir Alfredui tradiciją, kartu atskleidžiančią šios giminės gebėjimus ieškoti ir atrasti, sugebėti parduoti savo išradimus ir nenuleisti rankų net tuomet, kai tai kainuoja gyvybes. Nobelių šeima iš Švedijos buvo išvykusi gyventi į Rusiją, Sankt Peterburgą, kur Imanuelis sėkmingai vystė jūrinių torpedų verslą, vaikai mokėsi pas geriausius to meto mokytojus, Alfredas išmoko kalbėti rusų, švedų, prancūzų, anglų ir vokiečių kalbomis.
Jis nuolat keliaus ten, kur geriausios sąlygos plėtoti verslą, o nuosavas laboratorijas įkurs pradžioje Stokholme, vėliau Hamburge, Arderyje, Paryžiuje ir Sevre, Karlskoge ir San Reme. Per visą gyvenimą užpatentuos 355 išradimus, be viso kito, sintetinio kaučiuko, dirbtinės odos, sintetinio šilko gamybos srityje. Tačiau labiausiai inžinierių A. Nobelį išgarsins, kaip minėjau, dinamitas. Su nitrogliceroliu (šį išrado italų chemikas Ascanio Sobrero) sumaišęs diatomitą (titnagžemį) 1867 m., taip jis pavadino savo atradimą. Dinamitas taps Alfredo Nobelio auksiniu puodu. Tai didžiausias pasisekimas, o kas buvo didžiausia nesėkmė?
Didžiausia klaida Nobelis įvardijo tai, kad nesukūrė šeimos. Asmeninis gyvenimas tarsi miražas sužibėdavo ir pasitraukdavo į šalį, užleisdamas vietą šimtams eksperimentų, įmonių steigimui, bendravimui verslo reikalais. Sunkiai įsivaizduotumei šio žmogaus fantazijos ribas, kas galėtų pasakyti, ar iš viso jos egzistavo.
Kasmet, atėjus gruodžio mėnesiui, Alfredas Nobelis turėdavo daugybę išlaidų – jis dosniai apdovanodavo artimuosius, draugus ir drauges Kalėdų proga, o mamai Andriettei nusiųsdavo ne tik dovanų, bet ir pinigų, kad ši galėtų nupirkti dovanų draugams ir patarnautojams. „Žiūrėti į tą mylimą veidą bus mano kasdieninis džiaugsmas, sušildantis senstančią širdį ir primenantis, kad turiu tave, mano jauniausią ir mylimiausią sūnų, kuris tiek daug padarė dėl savo motinos ir džiugina ją visą gyvenimą (…)Ačiū, ačiū, mielasis už visą suteiktą laimę. Toks sūnus yra motinos pasididžiavimas“, – padėkos laiške sūnui rašė motina, kai Kalėdų proga Alfredas jai atsiuntė apyrankę su dviem mažais savo paties portretais.
„Pradedu rimtai gerbti mūsų karalių, nes jis, mano galva, yra vienintelis Stoholmo gyventojas, neieškojęs ar nebandęs iškaulyti iš manęs pinigų“, – kartą parašė Alfredas laiške sūnėnui Emanueliui. I.Carlberg knygoje cituoja įdomiausius Alfredo Nobelio gyvenimo laiškus – ir jo, ir jam skirtus. Ir, kaip minėjau, ieško tiesos, norėdama patvirtinti ar suabejoti tuo, kas iki šiol skelbiama apie jo gyvenimą. Vienas glaudžiai susijęs su Nobelio asmeniniu gyvenimo faktų – mylimosios ieškojimas ir, galiausiai, skelbimas laikraštyje, kurį iki šiol vikipedijos ir kiti šaltiniai cituoja pasiremdami moters šaltiniu – austrės Berthos von Suttner memuarais. Skaitydama jaučiausi taip, tarsi kartu su Ingrida bėgiočiau po archyvus, sklaidyčiau šimtus laikraščių, ieškodama Nobelio skelbimo austriškoje spaudoje. Tai pats įdomiausias, nors daugiausiai laiko atimantis žurnalisto ar atsakingo rašytojo darbas. Jis išmeta tave iš realaus laiko ir nusviedžia ten, kur viešpatauja tyla, daug šviesos, kur išmoksti kitaip kvėpuoti, o atradus tai, ko ieškojai, nežinai, kaip išreikšti džiaugsmą, tad nuleidi galvą ir šypsaisi mįslingai pirmas šimtą dienų. A. Nobelis iš tiesų padavė skelbimą į vieną Austrijos laikraščių. I. Carlberg rašo, kad pasaulio istorijoje nedaug tokio dėmesio sulaukusių ir taip dažnai cituojamų skelbimą, kaip minėtas, o tai susiję ir su į jį atsišaukusiu asmeniu Bertha Kinsky,vėliau išgarsėjusia Berthos von Suttner vardu – viena iš judėjimo už taiką pasaulyje pradininkių. Tūkstančius kartų kartota skelbimo citata yra paimta iš Berthos von Suttner memuarų (1909 m.): „Turtingas ir labai išsilavinęs pagyvenęs ponas ieško daug kalbų mokančios brandaus amžiaus damos sekretorės ir namų tvarkytojos darbui“.
Koks iš tiesų buvęs skelbimo tekstas? Ne toks ir ne šis, atskleis I.Carlberg tyrimas. Kiek kitoks ir turbūt šis: „Turtingas pagyvenęs ponas, kuriam reikia dvasinės stimuliacijos, norsi susipažinti su išsilavinusia mergina arba našle, kurią yra pasiruošęs remti žodžiais ir darbais. Neatmestina ir santuoka. Atsakyti pasirašant „Sėkmės“.
Santuoka neįvyko, ji neįvyko ir vėliau, Alfredui Nobeliui sutikus kitą savo gyvenimo moterį Sofie Hess, kuri sugebės apraizgyti inžinierių keistos traukos vijokliais, tačiau jie bus labai panašūs į banalų moters norą finansiškai išnaudoti vyrą. „Troliukė“, kaip švelniai vadins Alfredas savo mylimąją, suteiks jam daugiau skausmo, negu džiaugsmo, galiausiai susilauks dukters su kitu vyru, ištekės, tačiau nesiliaus reikalavusi finansinio išlaikymo, mosuodama manipuliacijos vėduoklėmis, kompromituodama ir juodindama ją išlaikantį Alfredą Nobelį.
Tačiau skaudžiausias smūgis A. Nobelio laukė po mirties, artimiesiems susipažinus su jo testamentu, kuris buvo įvertintas 35–52 milijonų kronų, iš kurių devyni dešimtadaliai turėjo atitekti fondui ir penkioms Nobelio premijoms. Iškiliausi pasaulio žmonės už pasiekimus bus įvertinami premijomis fizikos, chemijos, fiziologijos arba medicinos, literatūros srityse. Literatūros premija bus skiriama sukūrusiam geriausią idealistinės krypties kūrinį“. Penktoji premija – taikos, kuri kasmet bus įteikiama Norvegijoje, Osle. Tai buvo pirmoji pasaulyje taikos premija ir tai, kad ji bus teikiama ne Švedijoje, o Norvegijoje, sukėlė įvairiausių diskusijų, nepasitenkinimo ir svarstymų – kodėl? Šia premija vėliau bus apdovanota ir pati Bertha von Suttner.
Paskutiniai Alfredo Nobelio žingsniai žemėje buvo tokie, kokius ir numatė. Jis pakeitė prieš tai parašytą testamentą, nes nujautė, kad artimiausi žmonės gali pasinaudoti tavimi net ir mirusiu, o milijono jiems bus maža. Taip didžiausius savo turtus išradėjas A. Nobelis padovanojo ne artimiesiems, o nepažįstamiems žmonėms, kasmet tampantiems jo vardo premijų laureatais. Jie tapo paveldėtojais. Tai nepatiko sūnėnams, nors milijonas jiems buvo atseikėtas. Per mažai? Prasidėjo ilgas bylinėjimosi etapas, kuris galėjo pasibaigti ir ne taip, kaip norėjo testamento autorius.
Vėliau sūnėnas Emanuelis Nobelis, pagrindinis Rusijoje gyvenančios giminės atšakos atstovas, atsiribojo nuo Švedijoje gyvenančių giminaičių veiksmų, kai šie nenustojo bylinėtis dėl dėdės testamento. Visa tai kainavo daug jėgų A. Nobelio testamento vykdymo patikėtiniui Ragnarui Sohlmanui ir Rudolfui Lilljequistui.Tas jaunas žmogus Ragnaras, pasirinktas Nobelio, vertas visų penkių jo premijų – jeigu ne jo atsidavimas, jo sąžinė ir tikslo siekimas, šiandien pasaulis nežinotų daugybės mokslininkų, o rašytojai neturėtų gražios, didelės svajonės. Įdomu tai, kad dvidešimtojo amžiaus pabaigoje Nobelio fondo vykdomuoju direktoriumi, kuriuo vienu metu buvo ir Ragnaras, tapo jo anūkas Michaelis Sohlmanas.
Pasaulis sukasi viena kryptimi, jo gyventojai kasdien išranda nebe dviračius, daug sudėtingesnius dalykus. O kas tie žmonės, kurie juos sukuria, argi labai rūpi? Kas išrado išmaniuosius telefonus? Kas sauskelnes? Kas skystą muilą ir vandenį viename, kuriuos galima naudoti gulinčiam ant patalo ligoniui? O kas kepuraitę, kurią uždedi ant galvos ir taip išplauni plaukus nebesuvokiančiam gyvenimo erdvių artimajam?
Nežinau. Ar rasčiau internete? Nežinau. Nieko nežinau, bet naudojuosi. Ir ne viena aš tokia išnaudotoja.
Ką jaučiau Alfredui Nobeliui, skaitydama šią knygą?
Pagarbą dėl jo visų gyvenimo pasirinkimų, ir dar dėl vieno, manau, gal net svarbiausio, kuris paskęsta dideliame knygos formate ir 576 puslapiuose.
Dėl mamos Andriettės žodžių apie sūnų, kuriuo ji didžiuojasi, dėl laikraštyje „Dagens Nyheter“, motinai mirus, paskelbto straipsnio, kuriame rašoma: „Retai pasitaiko geresnių santykių tarp motinos ir sūnų nei šiuo atveju.“
Tai neatšaukiama. O pinigai ir premijos?
Jos sujudina pasaulį, kuris vis dar įnirtingai greitai sukasi, o tuo metu, kai paskelbiamos Nobelio premijų laureatų pavardės, mes tarsi trumpam stabtelim, įsiklausom ir sužinom, kas praėjusiais metais ir ką išrado, sukūrė. Daugelis jau kitą dieną pamirš praėjusią ir jos herojus. Nes pasaulis sukasi viena, sau naudinga kryptimi. Bet gi gerai, kad mylimiausias motinos sūnus kasmet pristabdo mus nors trumpam.
Ar kada nors Alfredui Nobeliui būtų skirta jo vardo literatūrinė premija?
Ne, nes jo literatūriniai kūriniai, kaip rašoma iki šiol, silpni.
Su malonumu juos visus perskaityčiau – autoriaus slėptuvėse rastas meilės poemas, kelis pradėtus romanus, jo paties finansuotą, išleistą prieš pat mirtį pjesę „Nemezidė“.
Kodėl?
Todėl, kad man patinka žmonės, kuriais didžiuojasi mamos, kurie neturi daugeliui rašytojų būdingo egoizmo, bet turi fantaziją ir ją paverčia netikėtu dinamitu.