Siauruko bėgiai Anykščiuose. Fotografavo Ričardas Šileika
Iš Londono atvykęs gydytojas Sesilas Helmanas (Cecil Helman) ieškojo mūsų krašte savo giminės priešistorės. Minėjo protėvių analuose įrašytus Anykščius, Kurklius, Kavarską, žodį „kažkur“. Anykščiuose tarpukariu gyvenusių žydų sąraše bent man nepavyko rasti Helmano pavardės, betgi žydai čia gyveno jau kelis šimtus metų… O štai Kurkliuose prieš karą gyveno toks Ancelis Gelmanas, – kas dabar pasakys, gal ir tolimas giminaitis? Rusai juk neturi raidės „h“, o lietuviai tokio garso neištaria…
Sesilas buvo pirmas iš užsienio atkeliavęs mano sutiktas žydas, kuris įtariai nesidairė, tuoj po susipažinimo nepaklausė, kodėl lietuviai šaudė žydus? Jis iškart pasakė: „Holokausto man jau gana, viskas daugmaž aišku, skiriasi tik detalės. Man dabar įdomiau gyvenimas, jo tęsinys po gyvenimo, kitaip tarus – žmonių atmintis, patirtys, pamokos, o labiausiai jausenos. Žinai, ta neprognozuojama skirtingų kultūrų sąveika, archainės įdomybės ir keistenybės – Europoj, Afrikoj, Amerikoj… Tai ir yra mano mokslinių tyrinėjimų sritis“.
Prisipažinsiu, man palengvėjo – ir pasidarė išties smalsu! Nors nelabai įsivaizdavau, kaip mums pavyks – ar pavyks – išvengti tragedijos.
Po kelias dienas trukusių klajonių pašventupiais bei pavirinčiais Sesilas pasakojo:
Kurkliuose atsidėjęs fotografavau senus namus, darželius, upelį ir mėginau įsivaizduoti, kaip čia kadaise gyveno mano protėviai. Didelis ir nelauktas atradimas man buvo vietos gyventojų pamiršta senoji sinagoga – nors medinė, ji gan gerai išsilaikiusi, tokia keistuolė, palyginti su šiandieniniu gyvenimu. Užkalti langai, dilgėlės, vanduo su alaus butelių kamšteliais ir konservų dėžutėm, žalias banguotas horizontas – vaizdai kaip mano mėgstamų E.Munko, M.Šagalo drobėse!
Apskritai Lietuvoje pamačiau daug siurrealistui dėkingų vaizdų, detalių: greta modernių akcentų – gili tyla, viduramžių, amžių užmarštis… Prisimeni: rami šilta popietė, saulė netoli laidos, stovim prie tos sinagogos kaip kokio lepidozauro, ir girdim viską viską: upelio čiurlenimą, paukščio cyptelėjimą, karvės šnopavimą… Ne tik girdim – jaučiam, lyg patys būtume dalelė šio pasaulio. Tada išvystam senutę, prieinam prie jos, ir ji lygiai taip pat ramiai atsako į mūsų klausimus. Lūpos perdžiūvusios, burna bedantė, žodžiai – archaiški, lyg burtažodžiai. Ji nieko nesigėdija, nieko nebijo, tik liūdnai linguoja galvą: taip, atsimenu žydus, atsimenu baisią skriaudą, juk buvom kaimynai, vienas kitą pažinojom, vardais vadinomės, vaikai kartu žaidė…
Anykščių žydų kapinės. Iš Rimanto Vanago archyvo
Šagalo siurrealizmas mane pasitiko ir Anykščiuose, senosiose žydų kapinėse. Po kojomis – drėgni antkapiniai akmenys, vienas įrašas, mačiau, iškaltas prieš200 metų… Kone ligi pusiaujo bridau šiltu dilgėlynu, padais jausdamas protėvių kaulus, o pašlaitėj raudonavo žemuogės, pro pušis į mane žvelgė jauni ir linksmi Anykščiai…
Paprastesni ir kartu žiauresni man pasirodė besą masinių žudynių kapai Liūdiškių kalno šlaite. Šimtų, tūkstančių žmonių skriauda, skausmas ir siaubas – štai čia, po samanom… Kaip tiek daug ir sutilpo vienoj duobėj?! Viename piliakalnio šlaite – asfaltuotas takas ir laiptai į Laimės žiburį, kitas gi niūkso vėsioj pušų prieblandoj kaip nematoma Mėnulio pusė… Ar dabarties lietuviai pastebi, susieja abi puses?
Anykščiuose mieliausia man buvo Sinagogos gatvė, perėjau ja kelis kartus, lietui lyjant ir saulei šviečiant, – buvo apie ką pamąstyti! Labiausiai domino senieji namai, varteliai, šuliniai, langai, pro kuriuos, regis, į mane žvelgė barzdoti, kumpanosiai, alyvuogių akim mano proseneliai…“
Buvau šių vaikščiojimų ir tylių atradimų liudininkas. Kitom akim pamačiau tai, į ką vienas niekada nebūčiau atkreipęs dėmesio. Paskui ne sykį skaičiau, varčiau ir verčiau netikėtas, nestandartinėm žodžių, sąvokų sandūrom, išminties krislais ir giliom metaforom žėruojančias Sesilo noveles. O, jis ne šiaip mokslininkas, ne šiaip gabus literatas! Anglakalbės enciklopedijos, interneto portalai paliudijo štai ką.
Sesilas Helmanas – gydytojas, rašytojas, medikas antropologas, dailininkas. Gimė 1944 m. sausio 4 d. Keiptaune, Pietų Afrikoje. Jo tėvas buvo vyriausybės gydytojas psichiatras, per moksleivių vasaros dažnai nusiveždavęs sūnų į atitinkamos paskirties ligonines; vaikui jos neabejotinai paliko gilų įspūdį – ir paskatino norą pagelbėti nelaimingiems žmonėms.
1967 m. Sesilas baigė Keiptauno universiteto medicinos mokyklą. Dėl aparteido politikos šalyje prasidėjus pilietiniams neramumams, kilo pavojus būti pašauktam į kariuomenę, todėl persikėlė į Didžiąją Britaniją, Londono universiteto koledže studijavo socialinę antropologiją.
1973-2000 m. S. Helmanas dirbo Nacionalinėje sveikatos tarnyboje, šeimos gydytoju, buvo medicinos antropologijos profesorius Brunelio (Uxbridge, Anglija),McMaster(Hamiltonas, Ontarijas, Kanada), Naujojo Pietų Velso (Sidnėjus, Australija), Keiptauno (Pietų Afrika) universitetuose.
Sesilas Helmanas. Nuotrauka iš https://www.thelancet.com/journals
Prigimtinis smalsumas, intensyvus gyvenimo būdas, įvairiapusės žinios bei vaizduotė pažadino vis kitus S. Helmano talentus: jis ne tik gydytojas, bet ir atradėjas, fantazuotojas, istorikas, improvizuotojas, liaudies medicinos žiniuonis, menininkas…
Pirmoji S. Helmano knyga –„Sprogstantis laikraštis ir kitos pasakos“(The Exploding Newspaper and other Fables, 1980), po jos išėjo „Auksiniai Ambrozijaus P. pirštų nagai“ (The Golden Toenails of Ambrosio P, 1990), „Kūno mitai“ (Body Myths, 1991), „Frankenšteino pabaisos kūnas: mitų ir medicinos esė“ (The Body of Frankenstein’s Monster:Essays in Myth and Medicine,1992),„Kita svajonės pusė“ (The Other Half of the Dream, 2004),„Netaisyklingas žvėrių ir paukščių skaičius“(Irregular Numbers of Beasts and Birds, 2006).
Visų miniatiūrų rinkinių pobūdį daugmaž apibrėžia anotacija, skirta knygos „Kita svajonės pusė“ pristatymui:
„Tai prozos eilėraščių rinkinys, perkeliantis skaitytoją į paralelinį sapniškų galimybių pasaulį. Tai siurrealistinis humoro, absurdo ir paranojos pasaulis. Vaizdai, išgauti iš šio siurrealistinio humoro, absurdo ir paranojos pasaulio, atspindi ne tik mūsų nesąmoningus sapnus, bet ir paslaptis, slypinčias pačioje sapno periferijoje“.
Kaip iliustracija meniniam Helmano įvaizdžiui tiktų kad ir miniatiūra iš knygos
„Sprogstantis laikraštis“:
TAMSI ŠIKŠNOSPARNIŲ VAIKYSTĖ
Milžiniški šikšnosparniai atlekia iš nakties ir, pasigrobę mus, nusineša, spausdami kietais plaukuotais čiuptuvais. Laikomi už plaukų, po juodais guminiais sparnais, lekiame viršum tuščių miestų. Po kurio laiko susitaikome su likimu ir, pamėgdžiodami šikšnosparnių cypimų, mosuojam rankomis ir debesyse maistui gaudome vabzdžius. Niekas iš mūsų jau nebepamena, kaip egzistavo iki šios nakties, dar prieš vaikystę, prasidėjusių drėgnose olose nuo lubų nukarusioje tamsoje…
Keisčiausios patirtys gydant sunkiomis ligomis sergančius pacientus, jų kančios bei išpažintys sugulė ne tik į S.Helmano straipsnius medicinos žurnaluose, bet ir į išskirtinio turinio knygą „Kultūra, sveikata ir ligos“. Išėjusi 1984 m., knyga susilaukė jau penkių laidų, daugelyje šalių ja naudojamasi kaip vadovėliu. Iš kur toks pripažinimas, populiarumas? S. Helmanas buvo vienas
pirmųjų, į žmogaus sveikatą pažiūrėjęs ne vien kaip į fiziologinių funkcijų būseną, bet ir susiejęs ją su genų atmintimi, aplinkos, kultūros poveikiu emocijoms, psichikai ir apskritai žmogaus dvasiai.
S. Helmano knyga ,,Priemiesčio šamanas“, Hammersmith Press, 2006
Gydytojo prisiminimai iš medicinos mokyklos Pietų Afrikoje, praktikos Londone ir kruiziniuose Viduržemio jūros laivuose, pokalbiai su tradicinės medicinos atstovais, gydomųjų transo šokių stebėjimas Brazilijos bendruomenėse, interviu su Pietų Afrikos burtininkais susidėliojo į kitą plačiai nuskambėjusią S. Helmano knygą – meninių esė rinkinį „Priemiesčio šamanas“ (Suburban Shaman, 2006).
Rašytojas Oliveris Saksas šios knygos įžangoje pabrėžė, jog autoriui medicina yra ne tik mokslas. Tai ir susipynusios gydytojų ir pacientų istorijos bei pasakojimai, įvairių medicinos sistemų ir kitų gydymo formų palyginimas, užuojauta ir įžvalgos, kaip žmogaus kančios gali išmokyti mus pažinti save pačius, pakeisti mūsų požiūrį į sveikatą ir ligas, nesvarbu, ar esame sveikatos priežiūros teikėjai, ar gavėjai. Laikydamasis šio holistinio požiūrio, S. Helmanas akcentuoja šeimos mediciną, kuri įžūliai ir nepretenzingai vis dar tebėra kasdienėje žmogaus kančių fronto linijoje.
Perskaičius kone visas S. Helmano knygas, kilo daugybė minčių, klausimų, pasvarstymų. Kol nusprendžiau, jog prasmingiausia būtų viską aptarti su pačiu autorium, juolab kad jis – „bendrinis anykštėnas“.
Taip saulėtą 2006-ųjų balandį atsidūriau Londone. Laiku pataikiau: kaip sykis tomis dienomis BBC radijas skaitė seriją S. Helmano esė iš „Priemiesčio šamano“, pripažinto geriausia savaitės knyga.
– Kartais gyvenime nutinka ir stebuklų, – šypsodamasis pasisveikino Sesilas. O aš iškart
Prisiminiau Eduardo Mieželaičio žodžius apie „aptiekorių“ Antaną Vienuolį-Žukauską, išrašytus vienoje Anykščių vaistinių ant apskrito odinio pano: Sau jis vaistų miegui ir ramybei neturėjo: per ištisas naktis gamindavo kitokius vaistus, vaistus žmonių širdims gydyti, kad jos būtų geresnės, švelnesnės…
Rimantas Vanagas ir Sesilas Helmanas. Fotografavo Vijoleta Vanagienė
Netrukus mes jau sėdėjome ant Greenpark suoliuko ir žiūrėjome į apačioje plačiai išsidriekusią pievą. Ji buvo graži, gaiviai žalia, nuprausta lietaus – panaši į sodrias pašventupių pievas, į amžinai žalią ir gyvą Šagalo erdvę. Tačiau toks buvo tik pirmas įspūdis: įsižiūrėjus pasirodė, jog toji pieva – steriliai nuglostyta, nulaižyta, tiesiog kičinė! Net tiltelis per upokšnį netikras, o dekoratyvinis, nutapytas ant faneros… Sesilo nuostaba ir jaudulys braidant po natūralią istorinę Anykščių krašto žolę dabar man nušvito kitoj šviesoj.
Valandžiukę pasidairęs ir patylėjęs, Sesilas staiga lyg pabudo iš prisiminimų, tiksliau – nugrimzdo j juos:
– Tada, Lietuvoj, aš negalėjau daug kalbėti… Buvau nepasirengęs. Tik iškart panirau j pasaulį, kurio niekada nebebus, bet kuris – mano kraujyje. Beje, ir tavo…
Žodis po žodžio, sakinys po sakinio man pradėjo vertis pirmosios Sesilo kelionės į Anykščius priežastys ir paslaptys, o tuo pačiu – ir jo knygų esmė. Lyg nematydamas šalia žioplinėjančių turistų, Sesilas lėtai balsu mintijo (pokalbį įrašiau į diktofoną):
Kelis šimtus metų gyventi šalia vienas kito… Klausytis to paties lietaus, tų pačių žodžių muzikos, žiūrėti į tą patį peizažą, tuos pačius namų kontūrus, kentėti tą patį speigą ir nepriteklius, bijoti tų pačių nelaimių ir priešų… Žydai ir lietuviai žinojo ir gerbė vieni kitų šventes, papročius, buityje vartojo tuos pačius daiktus, valgė to paties ežero žuvį, kramsnojo to paties sodo ar daržo vaisius, gėrė tą pačią žolę rupšnojusios karvės pieną…
Formaliai žiūrint, tai lyg ir nieko ypatinga, tačiau visi šitie dalykai (ir dar daug daug kitų!) negalėjo neatsispindėti žmonių elgsenoj, mąstysenoj, o svarbiausia – sielos veidrody. Per šimtus metų Lietuvos žydai išmoko daug lietuviškų žodžių, priprato prie to paties kelio dulkių, dainų ir žalumos. Pojūčiai, jausmai, išgyvenimai, specifinė informacija – daugiau nei medžio rievės, juose sluoksniavosi, maišėsi ir netikėtų spalvų bei formų žiedais išsiskleisdavo tiek sava, tiek kaimynų patirtis.
Mano senelis Mozė Chaimas savo šviesų tikėjimą žmonėmis, išmintį ir pomėgius į Afriką dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą atsivežė iš Lietuvos. Kratydamiesi Rusijos imperijos grandinių, protėviai nubėgo net iki Pietų Afrikos. Bet pakliuvo po kita, ne švelnesne letena – britų imperijos. Ne, ten nebuvo pogromų, bet vyko karas su būrais, bet ko galėjai tikėtis iš čiabuvių ir laukinės gamtos… Mano moralinės atskaitos apie Lietuvą taškas – senelių prisiminimai, kuriuose lietuviai – vargstantys, bet kantrūs, stiprūs, geraširdžiai žmonės.
Keiptaunas, Stalo kalnas. Nuotrauka iš VLE
Senelis, ortodoksų tikėjimo vedlys, buvo gyvas tiltas tarp seno ir dar besikuriančio žydų pasaulio. Lietuvos žydai Keiptaune, Stalo kalno šešėlyje, kūrėsi panašiai kaip Lietuvoje: statėsi sinagogas, aplink jas – mažus medinius namelius, laikėsi tos pačios tvarkos ir taisyklių. Sinagogos gatvė Keiptaune buvo visai kaip Anykščiuose ar Plungėje! Mažas tuometinės Lietuvos lopinėlis…
Žydai ir puošėsi kaip Lietuvoje, ir valgė, ir problemas sprendė truputėlį „lietuviškai“. Trumpai tarus, litvakai net kitomis, dažnai ekstremaliomis sąlygomis, skirtingos gamtos apsupty nejučia paskleidė Lietuvos dvasios spindulių, taip gražiai puošusių jų gyvenimą anksčiau… O jeigu rašė knygas, tapė paveikslus, kūrė muziką – negi galėjo pamiršti Lietuvos vaizdus, tenykščio gyvenimo istorijas? Lietuviškų dainų melodijas? Jeigu jūs manote, kad žydai Afrikos pietuose be nostalgijos prisimindavo Lietuvą, tardavo jos vardą– jūs didžiai apsirinkate! Juolab, kad Lietuvoje liko daug jų giminių, pirmyn ir atgal nuolat keliavo siuntiniai, pinigų perlaidos, laiškai su šviežiomis naujienomis.
Populiari nuomonė, kad žydai lengvai prisitaiko prie naujų aplinkybių, giliau pažiūrėjus, nėra pagrįsta, nes dvasinio gyvenimo srityje jie (ypač ortodoksai) labai konservatyvūs! Gal kam pasirodys neįtikima, tačiau amžinaisiais pasaulio klajūnais laikomi žydai labai prieraišūs, tai būdinga ne tik šeimos narių santykiams, bet ir bendraujant su patikimais, geranoriškai nusiteikusiais kaimynais, partneriais. Juk pats žinai, sakei: mažų miestelių gyventojai lietuviai ir žydai pasitikėjo vieni kitais, skolindavo pinigus, duodavo prekių“bargan“, net durų nerakindavo…
Nuolat galvojus apie skirtingų kultūrų sąveikų, ilgalaikio natūralaus bendravimo teikiamų grožį ir dvasinius turtus, kaip žaibas iš giedro dangaus – suvokimas, kad žydus Lietuvoje šaudė tie patys seni geri pažįstami, kaimynai! Visa Lietuva – žydų kapinės, ištisai. Kodėl?! Kaip pakilo ranka žudyti tuos, kurie tau per visų gyvenimų blogo žodžio nepasakė?..
Beje: mano senelis Mozė Chaimas mirė Keiptaune gana, sakyčiau, lemtingomis aplinkybėmis. Nuo baisios širdgėlos dėl Lietuvos. 1947 metų rugpjūčio 17-osios vakarų jis dalyvavo Beth Hamedrash– gedulingose iškilmėse, skirtose atminti 15000 žydų, kuriuos 1941 m. rugpjūčio 24 dienų naciai nužudė Panevėžyje. Senelis turėjo sakyti pamokslą, tačiau, neatlaikęs negatyvios įtampos, susmuko antVredehoek sinagogos laiptų…
Keiptaunas dar nebuvo matęs tokių iškilmingų, jaudinančių žydo laidotuvių.
Nejučia sugretinau Sesilo įspūdžius Anykščiuose su jo kūryba… Ar ne apie tą patį vidinį pasaulį, neįprastai susiklosčiusių praeities rievių sąlyčius su dabartimi Sesilas byloja savo knygose? Subtiliai ir skausmingai, dramatiškai ir beviltiškai ieško prarastos tėvynės, mirusios genties gyvenimo prasmės – ir savo paties motyvų gyventi toliau…
Pasijutau taip, tarsi būčiau slapčiom dirstelėjęs į „amžinojo žydo“ atmintį… Į tūkstantmečių klajones, į istorijos labirintą su neišvengiamais persikūnijimais ir kintančiais pojūčiais, jausmais… Pajusti giminės šaknis – tai kur kas daugiau, nei atkasti senolių vardus, pavardes, nusipaišyti genealoginį medį ir didžiuotis jo vešlumu, herbais ir titulais. Mistinis išskirtinumas, sunki kaip bausmė amžinatvės našta, graudus piligrimo humoras ir gili išmintis įvertinant Katastrofą – kokiai dar tautai, jei ne žydų, galėtų būti priskirti šie ypatingi lemties ženklai bei randai? Man regis, tai jie negirdimai atsklendžia iš Sesilo Helmano miniatūros „Raupsuotojo pasakojimas“:
Aš nesu Raupsuotasis, pasakė sauso dėmėto veido žmogus, o esu nuo Mėnulio atskilusi ir Žemėn nukritusi skeveldra. Pažvelk į kalnus už mano nugaros ir į slėnius, pasakė jis. Mūsų yra daug, beformių fragmentų, panašių į meteoritus ir išmėtytų ‘po jūsų kojomis. Kai kurie – tokie kaip aš– nukrito į ligonines, tačiau kiekvieno mėnesio pabaigoje visi privalėsim vėl pakilti į erdvę, kad susijungtume į Naujų Mėnulį, akmenėlis prie akmenėlio.
Liūdna būti tiktai mįslės dalimi, baigdamas pridūrė Raupsuotasis ir nusklendė viršum mano galvos pavėjui į sutemas (kn.“Sprogstantis laikraštis“).
Situacija kaip ir pradžioj: sėdim su Sesilu Helmanu ant Greenpark suoliuko ir garsiai mąstom, svarstom; bent man įdomi tik Sesilo nuomonė.
Kodėl daugely pasaulio šalių naikinama mirties bausmė? Gal tapome atlaidesni? Ne: supratome, kad fizinis vieno žmogaus, tegu ir nusikaltėlio, sunaikinimas neišsprendžia nusikaltimo prigimties. Mes jau matėme, kas atsitiko praeitame amžiuje. Karai – baisūs nusikaltimai visai žmonijai, jų priežastys kur kas giliau įsišakniję, nei mes norėtume. Vienintelė paguoda – jie laikini. Išvis nušiurpsti supratęs, kad ir šiandien žemėje gausu šalių, kuriose smurtas, neapykanta kitam, o juo labiau kitokiam žmogui jau tapusi kasdienybe. Mano gimtojoj Pietų Afrikoj baisu ir pavojinga nuolat…
Ir visa tai – ne dėl nesulaikomo mažaraštės, „laukinės“ populiacijos plitimo, su tuo susijusio nusikalstamumo, ne. Sunkiausias karas – su savim. Svarbu ne odos spalva, simpatijos ar antipatijos. Kur kas baisesni globaliniai procesai, totali nekultūra. Uragano, cunamio, gaisro greičiu per pasaulį ritasi primityvaus mąstymo, agresijos, destrukcijos banga. Primityvumas nūnai drasko akis visur: dailėj, kine, literatūroj, politikoj, versle, buity… Žiaurus, ciniškas, vartotojiškas elgesys su kitu žmogum, gamta. Tik man, ir daugiau niekam! Šiandien pat!.. Iš to išplaukia ir visa kita: kileriai, narkotikų verteivos, karinės diktatūros, kraštutinės partijos, teroras… O apmaudžiausia ir liūdniausia, kad brutali „filosofija“ vis daugiau kam atrodo normali! Įsiklausyk: normalu „eiti per galvas“, nesilaikyti garbės žodžio, meluoti visam pasauliui, užpulti kitą šalį, šlapime vaizduoti Dievą, su religijos vėliava žudyti kitus… Nieko šventa! Žmonės kaip maro baidosi paukščių gripo, o iš tiesų kur kas pavojingesnės sielos rūdys, jos mirtis!
Vakarop su Sesilu grįžom j jo butą, vėl prie diktofono. Abu, matyt, pajutom, jog negalima nupiginti, subanalinti rimtos temos. Jis ir klausinėjo, ir pasakojo – apie žmogaus sąmonės ir pasąmonės stebuklus, apie vienintelį garbingą tautų bendravimo būdą – kalbėti norint susikalbėti, siekiant geriau pažinti vieni kitus, o ne kaltinant ar vengiant tiesos.
Neperdedu: atsisveikindami apsikabinom kaip broliai. Žadėjom dar daug daug kartų susitikti.
Keiptaune, Žydų muziejuje. Nuotrauka iš
https://www.google.com/search?q=keip+town+judisz+muzeum&rlz=
Paskui jis atsiuntė man savo rašinį apie senelį Mozę Chaimą – o, tai visa studija su gausybe pavardžių, faktų, įvykių!Afrikos sausvėjy vėlgi jautei švelnų ir drėgną, gaiviai žalią Lietuvos vėjelį… O Sesilo dėdė Luji Mirvišas, pasirodo, buvo gimęs Plungėje; su savo tėvu Moze Chaimu atsidūręs Pietų Afrikoje, nuėjo jo pėdomis: tapo rabinu, daktaru, filantropu, meno mylėtoju. Rašė apsakymus vaikams, eilėraščius, straipsnius medicinos temomis. O jo sūnus Julianas Mirvišas išgarsėjo kaip rašytojas, įkūrė Keiptauno žydų muziejų… O paties Sesilo dukra Zoe, kuriai jis dažniausiai dedikuoja savo kūrinius – ne tik aistringa meno gerbėja, keliautoja, bet ir
7-tos kartos medikė – pradedant proproseneliu, Anykščių felčeriu!
2009 m. birželį netikėtai gavau Zoe žinią: radusi jūsų adresą tėvo užrašų knygutėje, jaučiu pareigą pranešti, jog mano tėvas, Sesilas Helmanas, staiga mirė…
Mechaniškai spūstelėjau kompiuterio klavišą. Žiūriu – ir savo akimis netikiu: iššoko Sesilo neseniai atsiųstas Luji Mirvišo eilėraštis:
dieną kai mirštame
vėjas nusileidžia ant žemės
kad pasiimtų mūsų pėdų atspaudus
vėjas sukelia dulkes
kad užklotų žymes
kurias palikome vaikščiodami
kitaip atrodytų
tarsi mes dar gyventume…
Kaip bebūtų gaila, užgeso dar viena meteorito skeveldra… Bet ar užgeso?
Cecil Helman
Sesilo Helmano knyga „Netaisyklingas žvėrių ir paukščių skaičius“, Quale Press, 2005
Iš knygos „NETAISYKLINGAS ŽVĖRIŲ IR PAUKŠČIŲ SKAIČIUS“
KAPAI AFRIKOS FERMOJE
Visai šalia spygliuotos vielos tvoros. To ilgo, dulkėto, rausvo kelio gale. Kaip terakotos gyslelė. Už akro dygliuotųjų kriaušių, tinklelio nuo vagilių beždžionių. Už apelsinų ir kriaušių, slyvų ir persikų eilių. Už mažos žolynų vejos, poros tvenkinėlių su trisdešimčia baltų plūkiojančių žąsų. Už sugedusio traktoriaus, vandens siurblio, pustuščio rezervuaro. Šeši apleisti kapai. Girdžiu sakant, kad tai Afrikos fermos darbininkai. Šešios plačios akmenų linijos aukštai banguojančioje žolėje. Jokių antkapių, tik uola, nepažymėta, padėta vienam gale. Netoliese, pučiant šiltiems Magaliesbergo vėjams, siūbuoja ir dūsauja ilga mėlynų medžių eilė. Kaip gedintieji.
HIEROGLIFAI
Ji kalba su manimi hieroglifais. Srautu smulkių paveikslėlių. Kiekvienas ryškių spalvų. Ir labai detalus. Nė vienaspaveikslėlis nėra tiesus, vis pakreiptas šonu. Ji kalba greitai, vaizdai bėga įkandin vienas kito.Jų eilė ilga, po to dar pailgėja. Jos plaukai tamsūs kaip Anubio, mėlynos Horo akys virsta juodom. Jos galvą apsivijus auksinė kobra. Kai ji kalba, jaučiuos užburtas šios begalinės vaizdų sekos. Susikuria slapta kalba, viena keičia kitą. Ryškiai nudažytų hieroglifų eilė. Norėčiau žinoti, ką ji bando man pasakyti.
MŪSŲ KALBĖJIMOSI KELIAS
Kaip mes kalbamės telefonu. Taip, jos melodingo balso srautas vienas skystalas. Toks ypatingas. Šiltas ir harmoningas, o dažniausiai žemas. Jos balsas kaip karštas melasas plūsta iš telefono, tamsus, bet mielas. Vėlyvą naktį arba ankstų rytojaus rytą. Ji šneka ir šneka,visada tą patį. Mano ausies oda išpampusi it pūslė. Toji mano veido pusė palietus lupasi, pleiskanoja. Telefonas suskilęs ir aprūdijęs. Ir amžinai tie patys salstelėję degančio plastiko smilkalai. Tokie ypatingi. Tarsi besilydančio telefono pursliukai, juodi ir mažyčiai kaip muzikinės natos, byrančios ant kilimo. Mums reikia pasikalbėti, sako ji. Ir kalbasi. Ir vėl. Kaip įkaitinta derva dabar telefonas, karštas ir klampus. Vėl besilydančių laidų tvaikas. Vakar mūsų pokalbis suraitė man plaukus. Vėl. Tačiau šiandien jis pirmąkart kliudė užuolaidas. Katė spiegdama išnėrė iš kambario, jos kailis buvo nuplikytas pokalbio. Auksinė žuvytė dubenyje ėmė virti. Keli kambariniai augalai nuo karščio nuvyto, kiti nudžiūvo. Kažkas iškvietė ugniagesius. Dar kažkas iššoko pro langą. Rytoj rytą, manau, vėl pasikalbėsim. Tuo tarpu telefono kompanija skundžiasi. Sako, jų saugikliai perdegė, o šviesolaidis dega. Mūsų miestas dabar atskirtas nuo kitų, mūsų šalis nebeturi ryšių su išorės pasauliu. Aukštai virš mūsų telekomunikacijų palydovai liepsnodami krenta iš dangaus. Per eterį kapsi ištirpusio volframo ir degančio plieno lašeliai: lėtai, melodingai, kaip ramaus pokalbio žodžiai. Jos balsas taip pat kritinėja. Dabar jis atplaukia iš giliau. Žymiai giliau. Kažkur iš po žemių, bet greitai vėl pakyla. Iš telefono plūsta karšta, ištirpusi lava. Etnos kalno šlaitais siūbteli žemyn, į mano svetainę. Ji dega, kaip ir visi namai. Dūmų spiralės kyla į liepsnojantį dangų. Vis aukščiau ir aukščiau, tarp krintančių palydovų. Jau užuodžiu aplinkui sklindantį pažįstamą degančios mėsos kvapą. Ir vėl. Bet mums reikia vienąkart pasikalbėti, sako ji. Jie tokie ypatingi, mūsų pokalbiai. Padėjau ištirpusį telefoną ant susvilusio staliuko likučių. Visur tik anglis ir pelenų krūvos. O rytoj? Garantuoju, rytoj mes vėl kalbėsimės. Ir vėl –
TAS NSO, KURIS NUSKRAIDINA MUS
Tas NSO, nukritęs tą dieną. Tas, kuris pasirinko mus, tiktai mus. Apvalus ir sidabrinis, balkšvai pilkas ir blizgantis. Kodėl mus? Jis padegė karvidę ir matematiškai tiksliai nugalabijo vištas, teilsina Dievas jų mažutes sielas. Bet kodėl mus? Kodėl tada? Ar prisimeni tą vadinamąjį NSO? Tą, kuris pervėrė dėdę Bazilį ir atėmė žadą tetai Mey? Tas sidabrinis daiktas, sidabriškai mėlynas kaip apskritas banginis, jis taip pat plaukė oru. Dideliu greičiu, tiesiog taip, žiūrėk, būtent taip. Bet kodėl mes? Prisimink tą NSO, prisimink tą aukštą elektrostatinį virpėjimą ir šiaurinę pašvaistę, nubangavusią per visą ūkį. Šešėliai laukuose. Nubalę seni pasėliai. Radijo klyksmas ir visa ta klaiki televizija. Pilonai, paniškai bėgę per kiemą, traukdami paskui save laidus. Traktoriai, inkubatorių viduje žūtbūtinai kovoję vienas su kitu. Tada ir visos tos lamos, ir laukiniai triušiai, ir ištirpęs generatorius. Visi mirę ir išnykę, dabar jau visi. Net fakso aparatai, žuvę savajame aptvare, tarp traškių Xerox ir čiobrelių liekanų. Ar prisimeni tą tariamą NSO, nusileidusį tarp mūsų tą dieną? Tą vienintelį dalyką, mane taip toli nuskraidinusį –ir daugiau niekada nebesugrąžinusį viso manęs?