Benediktas Jasiulionis su Ignalinos meno mėgėjais
Gal vienas iš nedėkingiausių dalykų yra rašyti apie muziką. Banalu: jos tiesiog reikia klausytis ir priimti atvira širdimi. Kas ji, toji muzika? Tinkamai sudėliotų garsų derinys? Garsų paveikslas ant tylos lapo? Su motinos pienu ir pirmąja lopšine užrašytas gyvenimo kodas? Laikui nepavaldi kartų jungtis? Mažas bendruomenes ar viso pasaulio gyventojus telkianti jėga? Aukščiausiojo dovana žmogui? Guodėja skausme? Palydovė šventėje?
To ir ne tik ketinau klausti ilgamečio Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokyklos direktoriaus, pedagogo, chorvedžio, muzikuojančių kolektyvų įkūrėjo ir vadovo Benedikto Jasiulionio.
Praėjusių metų lapkričio 13-ąją gražiai atšventęs savo aštuoniasdešimtmetį, šiuo metu Benediktas Jasiulionis apie daugelį dalykų, kurie jo gyvenimui teikė prasmės ir pilnatvės, jau kalba būtuoju laiku. Apie daug ką – būtuoju dažniniu. Mat mokytojo, muzikanto gyvenime daug pasikartojančių dalykų – mokslo metai, repeticijos, koncertai. Kartojimas – nėra blogai. Kartodamas ne tik įsimeni, bet ir pasitaisai klaidas, atrandi naujas prasmes, imi improvizuoti. Kaip tai svarbu kiekvienam. Ugdančiam talentus ir pačiam aktyviai koncertuojančiam – kita tiek.
Tik, kaip ir kiekvieno žmogaus gyvenime, Benedikto prisiminimuose išliko ir to, kas nesikartoja. Vaikystė Švenčionių rajono Šišniškės kaime. Ten, piemenaudamas su kitais kaimo vaikais, kitaip nei jie išgirdo paukščių giesmes, iš ten į atmintį pargrįžta ir motinos Elenos ilgesingos dainos. Benedikto mama giedojo bažnyčios chore, ji būdavo ir kiekviename iš kaimo į Aukštąjį kalnelį palydimo kaimyno giedotojų būryje. Jau tada Benediktas pamatė, širdimi pajuto, kaip vertinama, gerbiama dėl to yra jo motina. Gal tada ir buvo pasėtas vaiko širdelėn grūdas, iš kurio sudygo, subujojo noras ne tik klausytis muzikos, bet ir tapti jos dalimi, nešti ją kitiems.
Benediktas mokėsi gal penktoje ar šeštoje klasėje, kai iš tarnybos armijoje sugrįžęs pusbrolis Bernardas parsivežė armoniką. Kaip viliojo, kaip traukė vaiką tas instrumentas. Kaip nedrąsiai ėmė jį į rankas, kaip nepavargdamas mokėsi juo groti, atkartoti motinos dainų melodijas. Netruko ir pats tapti reikalingas ir laukiamas, kaip jo motina. Tik jis – kaimo vakaruškose. Jaunesniems gal reikėtų paaiškinti, kad tuomet „gyva muzika“ buvo ne ypatinga dovana klausytojams, šventės dalyviams, bet įprastas muzikanto darbas.
Supratęs, kad to, kas duota „iš klausos“, mažoka, Benediktas ėmė dairytis mokytojų. Motina vaiko pasirinkimu, greičiausiai, džiaugėsi, tėvas Adomas, mažiau sentimentalus, ūkiškas kaimo žmogus, tiesiog tam neprieštaravo. Todėl 1959–1960 metais Benediktas mokėsi vienerių metų chorvedžių kursuose Švenčionių muzikos mokykloje. Jo mokytoja buvo Elena Panavienė, šiemet balandį mirusio poeto Petro Panavo žmona. Vėliau, 1960–1970 metais (su pertrauka, kai 1963–1965 m. tarnavo armijoje) neakivaizdiniu būdu mokėsi choro dirigavimo Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabartinė Juozo Tallat – Kelpšos konservatorija) Čia jam profesinius pagrindus klojo dėstytojai Lionginas Abarius ir Juozas Talžūnas.
Chorvedys Lionginas Abarius
Kalbėdamas apie Lionginą Abarių, Benediktas renka pačius gražiausius žodžius, nes tik tokie yra tinkami jo didžiajam Mokytojui. Visi norėjo į jį lygiuotis, visi žavėjosi jo gebėjimu suvaldyti šimtinius chorus. Kaip čia neprisiminsi, kad daugelio šalies chorų vadovų, taigi ir Benedikto, gyvenimo kelio „derintojas“ nuo 1965 buvo visų respublikinių dainų švenčių ir chorų sąskrydžių vyr. dirigentas, 1977 metų trečiosios respublikinės moksleivių dainų šventės meno vadovas ir vyr. dirigentas, 1990 metų Lietuvos tautinės dainų šventės,1994 ir 1998 metų II Pasaulio lietuvių dainų švenčių Kaune ir Vilniuje dirigentas, 1991 metų Baltijos studentų dainų šventės “Gaudeamus-XI” Uogrėje dirigentas… Lionginas Abarius buvo respublikinių dainų švenčių konsultantas, chorų apžiūrų ir konkursų žiuri pirmininkas arba narys, choro dirigavimo valstvbinių egzaminų komisijų pirmininkas arba narys… Jau šitas enciklopedinis Liongino Abariaus darbų, laimėjimų svoris šalia jo atsidūrusiems galėjo turėti nevienareikšmių pasekmių. Vienus prislėgti, kelti baimę ar net įvaryti nepilnavertiškumo kompleksą, kitiems gi tapti tuo tvirtu petim, į kurį galima remtis, ranka, į kurią įsikibus (ir jos nepaleidus!) galima toli nueiti, aukštai įkopti.
Benediktas Jasiulionis šios rankos nepaleido. Net ir baigęs mokslus. Mokytojo ir buvusio mokinio bendrystė tęsėsi iki Liongino Abariaus mirties. Visais savo gyvenimo etapais su pelnyta pagarba žiūrėjo Benediktas į savo Mokytoją ir labai stengėsi į jį lygiuotis. Ar tai jam pavyko? Kuklinasi. Bet muzikos keliu ėjo per visą savo gyvenimą. Ir atsitiko taip, kad pats daugeliui tapo tuo, paskui kurį su džiaugsmu einama.
Ropiškės kaime. Nuotrauka iš LVE
Tik ne viskas – iš karto! Sykiu su mokslais Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje 1960–1969 metais (su ta pačia kareiviška pertrauka) Benediktas Jasiulionis dirbo Švenčionių rajono Ropiškės kaimo kultūros namų meno vadovu, o 1965–1969 metais dar ir Vidutinės aštuonmetės mokyklos muzikos mokytoju (čia Benediktas save išbandė ir kaip vaikų choro vadovas). Ropiškės kultūros namuose į rankas pirmąkart paėmė ir naujutėlaitį akordeoną. Su tuo, valdišku, instrumentu Benediktas šokdino ne vieną vestuvininkų pulką. Tuomet jo gyvenime atsirado ir Česlava Zinkevičiūtė. Mergina iš gretimo Šiaudiniškių kaimo. Česlavos namuose muzikavo tėvas Mykolas, broliai Jonas ir Vytautas, tad akordeoną kaimo vakaruškose, vestuvėse ir kultūros namuose virkdantis vaikinas dar ir kaip lenkė jos širdį artyn.
Ir kai 1969 metais Benediktą jo buvęs bendramokslis Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje Leonas Gylys, tada jau direktoriavęs Ignalinos vaikų muzikos mokykloje, pakalbino į Ignaliną dirbti mokytoju, Česlava irgi pasuko Ignalinos pusėn. Taigi vestuves jie atšoko jau Ignalinoje. Tais pačiais, 1971-aisiais, metais Česlavos ir Benedikto Jasiulionių šeimoje gimė sūnus Raimondas, po ketverių metų – dukra Laima. Abu jie augo šalia muzikos, muzikoje.
Smuiko mokytoja Virginija Stuglienė
Muzikos mokykla bet kuriam miestui, miesteliui suteikia tam tikrą statusą. Čia besimokantys vaikai – neabejotinai visa galva didesni už savo bendramokslius. Tad ar reikėtų stebėtis, kad jaunieji Jasiulioniukai irgi buvo atvesti į šią mokyklą? Benediktas tikina, kad tie mokslai jiems tikrai nebuvo kančia ar prievarta. Laimutė, kaip dabar prisimena Benediktas, jau ketverių būdama sėdosi prie pianino. Raimondas pasirinko smuiką. Kai šeimoje buvo nuspręsta, kad vaikai mokysis muzikos mokykloje ir kai ten buvo priimti, Laimutę pirmaisiais metais savo tėviškon globon paėmė pats Benediktas, o Raimondas atvėrė talentingosios smuiko mokytojos Virginijos Stuglienės klasės duris. Virginija Raimondui taip ir liko vienintele mokytoja, o Laimutę Benediktas vėliau “perleido” mokytojai Tatjanai Švidko. Paaiškina, jog taip pasielgė supratęs, kad daugiau pats jai jau negali duoti.
Mokyklos baigimo dokumentus Raimondui ir Laimutei teikė jų tėtis, 1988 metais tapęs mokyklos direktoriumi. Juo Benediktas Jasiulionis buvo iki 2006 metų. Vėliau dar kurį laiką, mokyklai jau vadovaujant Birutei Paukštienei, dirbo mokytoju.
Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokykla
Viena vertus, direktoriaus pareigos Benedikto neturėjo gąsdinti, nes šioje mokykloje, su šiuo kolektyvu jis jau buvo nuėjęs kone dviejų dešimčių kelią. Atėjo juk į šeštąjį mokyklos rugsėjį: muzikos mokykla Ignalinoje įkurta 1964 metais. Bet tęstinumo šiame darbe jau nepakako. Tas laikas lemtingai sutapo ir su bundančia Lietuva, laisvės pliūpsniu, būtinumu keistis. Net – „politiniu“ kraustymusi. Kai šalyje buvo priimtas sprendimas komunistų partijos rajonų komitetų administraciniuose pastatuose įkurdinti vaikų muzikos mokyklas, per geležinkelio pervažą į miesto centrą atžygiavo ir visa jaunųjų Ignalinos muzikantų ir jų mokytojų komanda su visais savo instrumentais. Geležinkelį muzikos mokykla kirto antrąkart! 1964 metais mokykla kūrėsi tuometinės Ignalinos 2-osios vidurinės mokyklos patalpose (dabar ten – pasieniečiai), 1965 metų rudenį mokykla persikėlė į Ignalinos 1-osios vidurinės mokyklos (dabartinė Ignalinos Česlovo Kudabos gimnazija) patalpas, o 1975 metais vėl kraustėsi „už geležinkelio“, į seniausią Ignalinos pastatą, kuriame būta karinio štabo, vėliau įkurdintas Ignalinos vaikų darželis. Pastarajam persikėlus į naujas patalpas ir įkurdinta muzikos mokykla, čia veikusi iki 1993 metų. To pastato istorija būtų verta atskiro dėmesio, mat seniausias Ignalinos pastatas, kuriame šalies Atgimimo laike (labai prasminga) buvo įkurtas ir Ignalinos etninės kultūros centras, davęs pradžią Ignalinos krašto muziejui, krito nelygioje kovoje su vietos politikų ir didžiųjų prekybos tinklų bendrais užmojais. Taikos gatvėje vyko slaptas mūšis.
Bet – grįžtame į Ignalinos miesto centrą, kur, eidamas Atgimimo gatve, gali vidury dienos išgirsti skambant muziką. Į vieną langą nedrąsiai beldžiasi dar padrikas garsų derinys, pro kitą jau su visa jėga veržiasi širdį jaudinanti melodija. Visas šias muzikos gimimo ir augimo pakopas praeina kiekvienas, nutaręs savo gyvenimą susieti su muzika ar tiesiog suteikti tam gyvenimui ypatingo skambėjimo.
Benediktas Jasiulionis, peržvelgdamas savo direktorystę, džiaugiasi, kad šios pareigos jam buvo patikėtos tuomet, kai vėrėsi naujos galimybės, mokykla galėjo pasiūlyti, kaip dabar jaunimas pasakytų, daugiau opcijų. Mokinių pasirinkimus neretai nulemdavo ir naujos srities specialisto pasirodymas mokykloje. Juk negali išmokyti to, ko pats nemoki. Su Benediktu tiesiog lenkiame pirštus: smuiką mokykloje išpopuliarino Virginija Stuglienė, pučiamuosius – Algimantas Rastenis, kankles – Jūratė Saulienė, gitarą – Vytautas Panavas… Visi mokytojai tęsia su savo mokiniais muzikos pažinimo mokslus. Kiek vėliau į Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokyklą atėjo dirbti Jūratė Mateikienė. Jos rankose buvo fleita. Jai palikus muzikos mokyklą, mokinius fleitos nepalikti kvietė Ugnė Čepulytė. Dabar jų pradėtus darbus profesionaliai tęsia mokytojas Paulius Gefenas.
Augant mokytojų kontingentui, gausėjo ir šią mokyklą lankančių mokinių skaičius, vienu metu pasiekęs kone pustrečio šimto. Kruopštus ir įtemptas darbas buvo vainikuojamas laimėjimais įvairiuose konkursuose. Ignalinos vaikų muzikos mokyklos auklėtiniai buvo pirmieji scenoje įvairių renginių, koncertų metu.
Benediktas Jasiulionis ir ALMAJA
Scena viliojo ir pačius mokytojus. 1994 metais koncertinę veiklą pradėjo liaudiškos muzikos kapela „Almaja“. Tai buvo Benedikto Jasiulionio svajonėse išnešiotas kūdikis. Lauktas tapo jis ir klausytojų, išsiilgusių profesionalaus kolektyvo. „Almajos“ pasirodymas scenoje visada buvo įvykis. Kolektyvas greit ėmė „netilpti“ rajone: ji tapo kolektyvu, reprezentuojančiu mūsų krašto kultūrą ne tik kituose rajonuose,bet ir užsienio šalyse. Taip muzika atvėrė Ignalinos muzikos mokyklos mokytojams duris ir langus į platų pasaulį. „Almaja“ koncertavo Kongsvingeryje (Norvegija), Prachaticėje (Čekija), Biūrene (Vokietija), Serocke (Lenkija), Sicilijoje (Italija), Galdakao (Ispanija)… Pranašu kolektyvas tapo ir savame krašte: koncertavo Vilniuje, Kaune, Utenoje ir kitur. 2003 metais „Almaja“ tapo itin populiarios televizijos laidos „Duokim garo“ nugalėtoja.
Jau daugiau nei dešimtmetį „Almajos“ negirdėti. Nuėjo nuo scenos be trankių atsisveikinimo koncertų, kaip mėgsta daryti scenos žvaigždės, vėl ir vėl sugrįžtančios į sceną. Kolektyvo gerbėjai vis dar prisimena jų pasirodymus, nepamiršo jų vardo. Tai gal yra vilties, kad „Almaja“ vėl atalmės? Benediktas Jasiulionis to labai nuoširdžiai norėtų. Pasiryžęs dar ir pats pasipuošti sceniniu kostiumu ir įsilieti į kolektyvą. Tik jau ne kaip vadovas. Sakė, siūlęs šiam kolektyvui vadovauti Birutei Paukštienei, net savo sūnui Raimondui, bet… Gal dar neatėjo laikas?
Be Benedikto Jasiulionio pritilo ir kitas jo suburtas kolektyvas – Ignalinos neįgaliųjų draugijos ansamblis „Putinas“. 1997–2015 metais šis kolektyvas buvo dažnas koncertų dalyvis, džiugindavęs klausytojus. Apie tai, kaip jis džiugino pačius neįgaliuosius, gal nė neverta spėlioti. Ir čia Benediktas turi vilties, kad viskam turi ateiti laikas. Sugrįžimui, tęstinumui – taip pat.
Kaip chorvedys Benediktas Jasiulionis atidavė nemažai laiko ir žinių chorų kūrimui, jų repertuarų derinimui. Ypatingi, žinoma, buvo pasiruošimai Respublikinėms dainų šventėms. Jose jam su choristais teko dalyvauti nuo 1960 metų. Vienas iš įsimintiniausių jo gyvenimo etapų susijęs ir su vadovavimu jaunių chorui, kurį jis rengė Ignalinos rajono, o nuo 1975 metų – Respublikinėms dainų šventėms. Neišdildomi įspūžiai liko ir iš 1994 metų I Pasaulio lietuvių dainų šventės Vilniuje.
Benedikto rankų mostams paklūsdavo rajone rengiamų dainų švenčių choristai. Ir tuomet choru vadintas ne dvidešimties dainininkų būrelis – Ignalinos Vasaros estrados scena vos sutalpindavo iš visų rajono kampelių suvažiavusius. Kaip juokauja Benediktas, chorą valdyti – ne karves ganyti! (Nors tie, kam teko karves ganyti, prisimins, kad ir su jomis vargo būdavę. Ypač jei banda nemenka, o joje atsirasdavo gyliuoti linkusių.) Darniai skambančios dainos visada slėpė repeticijose suderintus balsus, nepailstamą choristų ir vadovų darbą. Benediktas visada buvo toji rišanti grandis. Jis važiuodavo po rajoną, klausydavosi suaugusių ir vaikų chorų atliekamų dainų, teikdavo vertingus patarimus chorų vadovams, pakoreguodavo netikslumus. Tai tik to nežinantiems atrodė, jog pakanka vienos generalinės repeticijos ir viskas – kaip per sviestą.
Ignalinos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios choras
Dabar sąvoka choras Benediktui susiaurėjo iki bažnytinio choro. Kiekvieną sekmadienį jis eina į Ignalinos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčią, kad drauge su kitais pagarbintų Viešpatį giesme. Neatsisako jis, kaip kadaise jo motina, ir laidotuvėse pagiedoti, kelią išėjusiems giesme palengvinti. Tikėjimas, apskritai, Benediktui yra su motinos pienu perduotas. Atgimimo laike savo krikščionišką nusiteikimą jis net politiškai įteisino: 1990 metais tapo Lietuvos krikščionių demokratų partijos nariu ir Ignalinos skyriaus pirmininku. Tai leido jam ne vieną kadenciją (1995–2000 m. ir 2007–2011 m.) būti Ignalinos rajono savivaldybės tarybos nariu. Ir šiandien politikos reikalai Benediktui nėra svetimi, o įvykius Ukrainoje jis kasdien seka su didžia atida, atjauta ir supratimu.
Darbas Ignalinos vaikų muzikos mokykloje (nuo 2013-ųjų tai – Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokykla) augino ne tik mokytojus, bet ir mokinius. Po daugelio metų ėmė nokti vaisiai. Per kone šešis dešimtmečius mokykla išugdė daugiau nei tūkstantį ignaliniečių, leido jiems giliau pažinti muzikos didybę. Yra ir tų, kam mokykla tapo pamatu tolesnei muzikinei veiklai. 2003 metais mokyklai už kultūrinę veiklą ir nuopelnus populiarinant Ignalinos vardą paskirta Miko ir Kipro Petrauskų premija.
Įvairiais apdovanojimais įvertintas ir asmeninis Benedikto Jasiulionio indėlis: 1994 m. – Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministro D. Trinkūno Padėkos raštu už ilgametį gerą darbą ir sėkmingą kultūrinę veiklą; 2006 m. – Ignalinos rajono savivaldybės mero Bronio Ropės medaliu, skirtu Ignalinos miesto 140-mečiui, už ilgametį nepriekaištingą darbą ir aktyvų dalyvavimą bendruomenės gyvenime; 2011 m. – Ignalinos rajono savivaldybės mero Bronio Ropės Padėkos raštu už ilgametį darbą 1995–2000 m., 2007–2011 m. kadencijų Ignalinos rajono savivaldybės taryboje; 2013 m. – Lietuvos Respublikos kultūros ministro Šarūno Biručio Padėkos raštu už aktyvų dalyvavimą kultūros veikloje, tautinių tradicijų puoselėjimą; 2019 m. – Ignalinos rajono savivaldybės mero Justo Rasiko Padėkos raštu už ilgametę vadybinę, pedagoginę ir koncertinę veiklą… Padėkomis už nuoširdų darbą Benediktui Jasiulioniui dėkojo ne vienas LR Seimo narys.
Benediktas Jasiulionis
Kai Benedikto Jasiulionio paklausiu, kas jam arčiausiai širdies – mokytojo darbas, direktoriaus pareigos ar sceninė veikla – nė nesusimąstydamas sako, jog mieliausia buvo groti pačiam. Gal dėl to gyvenime stengėsi pažinti ir įvaldyti kuo daugiau muzikos instrumentų. Virtuoziškai groja armonika, akordeonu, fortepijonu, trombonu, vis dar mokosi giliau pažinti bandoniją, smuiką, gitarą… Tuo metu, kai dar dirbo muzikos mokykloje, specialistų patarimai buvo ranka pasiekiami.
Išties, muzikos mokykloje, kaip scenoje demonstruojamame pasirodyme – viskas sustyguota, suderinta. Kas žino, gal ir santykių darna atėjo po daugelio repeticijų. Bet kad čia buvo (ir yra!) gera visiems, galėtų puikiai pailiustruoti ir tas faktas, kad didžioji dalis šiuo metu mokykloje dirbančių mokytojų – šios mokyklos auklėtiniai: Vytautas Panavas, Algimantas Rastenis, Irutė Murmienė, Jūratė Čibirienė, Gintautas Juodagalvis, Loreta Kuksėnienė, Ramutė Veršekytė, Sigitas Kirka…
Tarp jų, sugrįžusių į savo mokyklą, yra ir Jasiulioniukai: Laima ir Raimondas. Dabar jie – jau mokslus baigę ir nemenką pedagoginę patirtį sukaupę, mokinių ir jų tėvų mylimi, vertinami mokytojai, dėl kurių tikrai tėvui nėra gėda. Tik didžiuotis jais tegali!
Laima Kutrienė (Jasiulionytė), savo tėčio ir mokytojos Tatjanos Švidko mokinė, baigusi Šiaulių pedagoginį institutą, kur įgijo bakalauro diplomą, bei Vilniaus pedagoginį universitetą, kuriame įgijo magistro laipsnį, jau seniai yra pilnateisė Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokyklos narė. Mokyklos direktorė Birutė Paukštienė ir pavaduotoja Aldona Čeponienė priduria: „Darbšti, pareiginga, talentinga, kūrybinga, nuoširdi, gražiai kukli asmenybė“.
Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokykloje nuo 1997 m. Laima dirba fortepijono mokytoja. Per šiuos metus ji paruošė visą pulką mokinių – įvairių festivalių, seminarų-praktikumų dalyvių, respublikinių, tarptautinių konkursų laureatų. O į koncertinę sceną jos palydėtų jau net nesuskaičiuoti. Mokytoja kūrybingai suburia įvairios sudėties instrumentinius ansamblius, aranžuoja jiems kūrinius ir džiugina netikėtais muzikiniais sprendimais.
Laima jau daugelį metų yra nepakeičiama koncertmeisterė. Ji lydi į sceną solistus, ansamblius, chorus, instrumentalistus, vokalistus įvairiuose konkursuose, koncertuose, festivaliuose, mažuose miesteliuose ir sostinės salėse.
Ugdydama kitus, Laima išgirdo ir savo vaikus. Apie juos jau daug girdėjome, kitątiek tikimės išgirsti! Tai – Kostas Kutra ir Medeina Kutraitė.
Devintus metus muzikos mokykloje pas mokytoją Paulių Gefeną fleita besimokančio Kosto Kutros atliekami kūriniai savo sudėtingumu prilygsta Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų pradinių kursų programai. Drąsiai galima teigti – tai jau fleitos virtuozas. Kostui keturiolika metų. Mokinys talentingas, muzikalus, pareigingas, draugiškas. Kostas garsina Ignalinos vardą dalyvaudamas konkursuose, grodamas ir koncertuodamas su mokyklos pučiamųjų instrumentų orkestru, įvairios sudėties instrumentiniuose ansambliuose, mokyklos, rajono, respublikos organizuojamuose koncertiniuose renginiuose. Šiuo metu Kostas su mokyklos pučiamųjų instrumentų orkestru ruošia programą 2024 m. liepos 4-6 d. Vilniuje vyksiančiai Lietuvos Dainų šventei „Kad giria žaliuotų“.
Fleitininkas Kostas Kutra, pianistė Laima Kutrienė ir
smuikininkė Medeina Kutraitė
Medeina Kutraitė Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokykloje nuo penkerių metų pas mokytoją Virginiją Stuglienę mokėsi groti smuiku. Kiekvienais mokslo metais, skindama laimėtojos laurus respublikiniuose ir tarptautiniuose konkursuose, garsino muzikos mokyklos vardą ir Ignalinos kraštą. Šiuo metu talentinga, muzikali, darbšti, pareiginga dvylikametė Medeina – Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos šeštokė, besimokanti smuikuoti pas mokytoją Ugnę Jauniškytę. Medeina daugelį kartų solo, su styginių ansambliu, su muzikuojančiais šeimos nariais džiugino klausytojus koncertuose Rokiškio dvare, Paliesiaus dvare, Ignalinos rajono kultūros centre, Ignalinos rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje ir jos padaliniuose, Ignalinos krašto muziejuje, Ignalinos ir Palūšės bažnyčiose ir kt.
Į Ignaliną grįžo ir mokytojos Virginijos Stuglienės mokinys Raimondas Jasiulionis. Jis, baigęs mokslus Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje, 1992 m. pradėjo dirbti Ignalinos muzikos mokykloje smuiko, vėliau ir klasikinės gitaros mokytoju. Talentingasis mokytojas groja altu, kontrabosu, klasikine ir bosine gitara, tūba. Su styginių ansambliu, pučiamųjų instrumentų orkestru, įvairios sudėties instrumentiniais ansambliais jis koncertuoja mokyklos, miesto, respublikos organizuojamuose renginiuose.
Mokyklos vadovus džiugina ryški Raimondo pedagoginė veikla, gražus, betarpiškas bendravimas su mokiniais, jų tėveliais. Kasmet per mokslo metus apie dešimtyje respublikinių ir tarptautinių konkursų grojantis, savo talentu ir geru paruošimu žavintis mokytojo Raimondo klasikinės gitaros mokinys Žymantas Ivanauskas laimi laureato pirmas vietas bei aukščiausius apdovanojimus Grand Prix.
Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokyklą baigė ir Raimondo sūnūs Titas ir Pijus. Bet – čia ir sustojo.Gal vėl derėtų kalbėti apie sugrįžimus, susivokimus? Arba – apie gyvenimo skambesį?
Senelis Benediktas didžiuojasi visais savo anūkais. Jau aštuntus metus jais džiaugiasi ir už Česlavą. Kaip tikintis turi vilties, kad močiutė stebi savo anūkų gražų augimą.
Pats dažnai sėdasi arčiau lango. Ne, dairytis pro jį nėra kada. Kartais, paėmęs kurį nors instrumentą, pagroja, dažniau – „gydo“ pavargusius instrumentus. Anksčiau teikdavo ir muzikos instrumentų derinimo paslaugas. Dabar šį „verslą“ perleido savo sūnui Raimondui, einančiam tėvo pėdomis, o kai kur jau ir lenkiančiam savo tėvą. Tuo Benediktas ir džiaugiasi, ir didžiuojasi.
Benedikto Jasiulionio prisiminimų kampelis
Į devintą dešimtį įkopęs Benediktas Jasiulionis dar pilnas noro dainuoti, groti. Juokauja, kad, tiek laiko gyvenime akordeoną nešiojęs, be jo – „atgalios virsta“. Neiškenčia ir man atėjus, pagroti. Išsirenka bandoniją. Jaučiuosi dar ir kaip pamaloninta: juk bent vieną melodiją vienai man tegrojo…
Benediktas dėkingas likimui, kad muzika jam leido pažinti daug gražių žmonių, keliauti po pasaulį ne kaip turistui, o kaip artistui. Skambiai gyventa. Nemažai dėl to padirbėta.
Taigi muzika – kas? Tai, kas nuramina protą, kas sugeba pakeisti nuotaiką, kas be žodžių sugraudina arba pralinksmina, kas suartina… Kas su ja galėtų galynėtis? Ir ar verta? Jai tiesiog reikia tiesti ranką, atverti širdį.
O muzikos mokykla kam? Pasakyti šimtams, tūkstančiams tai, kad muzika yra aplink mus, išmokyti ją išgirsti, įkurdinti ją savyje, gyventi joje ir ja dalytis su kitais.
Nuotraukos autorės ir iš Jasiulionių šeimos asmeninio archyvo