Iš brangenybių I. Neringos Dangvydės nuotrauka
Iš brangenybių skrynelės
Gintarė Adomaitytė
Pabirę stiklo karoliukai, nežinia iš kur ir kaip atriedėję… Mamos gintaro vėriniai, jos tuoktuvių žiedas… Mano jaunystės margaspalvis plastikas – juk ilgokai gyvenau dvidešimtajame, „plastmasės“ amžiuje… Močiutės segė, kadaise spindėjusi perlo akimi – kur ji dabar, ta akis, ką stebi? Mediniai hipiški pakabukai, odiniai raiščiai ir karoliai, uoliai verti iš obuolių ar net arbūzų sėklų. Laikrodžiai, seniai nebeskaičiuojantys laiko, – tas laikas ganosi mano atminties pievose. O kvepia atminties pievos močiutės kvepalais – jos Koti, kvepia ir džiovintomis ramunėlėmis, tomis, kuriomis močiutė kantriai perskalaudavo mano ilgus šviesius plaukus. Tie du svaigūs aromatai pykstasi ir taikosi, vyniojasi į sapno debesį, skatina ir ragina: jau laikas tau, moterie, jau rudens sulaukei – atverk skrynelę, išdalink brangenybes jaunesnėms, eiklesnėms, gražesnėms. Juk kadaise – seniai neseniai – skryneles mano labui atvėrė vyresnės tetos.
Papuošalai panašūs į kankinimo įrankius. Kryželis ant kaklo gali tapti kryžiumi visam gyvenimui, pakabukas sverti daugiau už akmenį, apyrankė tapti antrankiu. Ji prirakina prie mylimo-nemylimo, kadaise ją dovanojusio. Būtent jas, tas apyrankes, dar neseniai mėgau labiausiai. Nuo jų ir pradėjau perdovanojimo metą, glumindama gerokai jaunesnes bičiules ir giminaites.
Nejaugi tik gamta nemėgsta tuštumos? Ne tik ji. Brangenybių skrynelė irgi.
Vieną pavasarį atriedėjo, mano riešą apsivijo – maniau, kad ilgam – dar viena apyrankė. Jaunatviška. Neprašmatni. Drįsčiau sakyti pigi, jei nežinočiau apyrankės istorijos. Vaikų linija pakvietė mane į jaukų susitikimą. Vaikų linija – tai anaiptol ne vaikai, darniai išsirikiavę į vieną gretą. Tai – suaugę žmonės, telefonu išklausantys nuskriaustus, vienišus vaikus, atsakantys į jų laiškus. Mums, viešnioms ir svečiams, Vaikų linija dovanojo po apyrankę. Ant jos parašyta: be patyčių. Tąsyk, priimdama dovaną, žadėjau: ji liks ant mano riešo, nenusimausiu. Žadėdama žinojau: iš tokio jaunatviško papuošalo, iš to be patyčių – daug kas pasityčios. Net galėjau atspėti, kas…
Tame Vaikų linijos sambūryje buvo daug žurnalistų. Dar daugiau fotografų. Girdėjau jų kuždesius: be reikalo čia atėjome, čia mums nėra ką veikti. Labai gerai žinau, kaip darbas laikraštyje pertvarko vertybių skalę. Pertvarko taip, kad žmogus nebejaučia, kada jis pats tyčiojasi, o kada ‒ iš jo. Aš tik dirbu savo darbą – sako tas žmogus, pamiršęs istorijos pamokas. Aš tik atlikau savo pareigą, aš tik vykdžiau įsakymą, aš tik paisiau to meto taisyklių, aš tik prisitaikiau prie rinkos dėsnių – štai žodžiai skydai, o kartais šydai, dengiantys menkąsias ir didžiąsias pasaulio nuodėmes.
Fotografai, kad ir besityčiojantys iš renginio apie patyčias, savaip buvo teisūs. Patyčių nenufotografuosi.
Pamenu, kaip mano bičiulė, tegu ir kikendama, iš savo atminties skrynelės traukė Pirmosios Komunijos patirtį. Davatkėlės rikiavo procesiją. Prie altoriaus pirmosios ėjo mergaitės, iš Amerikos atsiųstomis sukniomis. Namų darbo, išaugtinėmis – paskiausiai. Tai istorijai gal jau pusė šimto, pasakojau ją ne kartą, bet vis tiek – negaliu dar kartą nepapasakoti.
Siuntiniai iš Amerikos, didysis anų laikų pasididžiavimas – tolo nutolo. Ne dievotos beraštės moterėlės, o mokytos katechetės rūpinasi jaunosiomis katalikėmis. Ir vis tiek. Ne visada ir ne visur, gal tik retsykiais, prie altoriaus pirmoji artės ta, kuri prašmatniausia. Tik kad tas prašmatnumas, ta tuštybių mugė krečia savo pokštus, sakytum, tyčiojasi: mergaitei su krinolino sijonu niekaip nepavyksta atsiklaupti. Ji, įkišta į grožio narvą, svirduliuoja, beveik griuvinėja: suknelė tokia nepatogi, kad nors gulk kryžiumi prieš altorių, išpirk dar ne savo, tik savo mamos, tuštybės nuodėmę.
Mano apyrankę su užrašu be patyčių kartą norėjo skolintis aukštosios mokyklos lektorius. Jam atrodė, kad studentai, norintys vien tik diplomo ir nieko daugiau, iš jo lyg ir… tyčiojasi?
Vieną kartą jis iš savo aukštosios mokyklos parsinešė tokį tartum garbės raštą – įstiklintą, įrėmintą. Jame dailiu šriftu įrašyta: jūs pelnėte Kirvio nominaciją. Tai nominacijai radome vinį, ilgokai kyšojusią be darbo mūsų virtuvėje, ties plytele. Garbės raštas kabojo ilgokai, kol aprūko, įskilo – prarado ir išvaizdą, ir prasmę. Jis nebejuokino. O juk buvo metas, kai linksmino, ypač tais laikais, kai ne tik sriubą, bet ir kitus patiekalus galėjome virti tik iš kirvio ir dar šio bei to, nuo senesnių, sotesnių laikų, užsilikusio virtuvės lentynose.
Kirvio pravardė lektoriaus nežemino. Priešingai. Šiek tiek ja didžiavosi. Žemino studentų požiūris į pasaulio kultūros istoriją, į lietuvių kalbą. Jie – būsimi pedagogai – niekaip nenorėjo tikėti, kad kalba – ne vien pasikeitimas tuo, kas ką tik įvyko ar dar įvyks. Tai – mūsų jausmai, mūsų mąstymas. Mes patys.
Tas lektorius savo studentams niekada nelinkėjo įsidarbinti privačioje mokykloje – mat metus kitus buvo ir pats tokioje mokytojavęs. Ten ne kartą jo teiravosi: ar jums ne gėda, kad toks prastas jūsų mobiliakas? O ar ne gėda, kad atostogavote Lietuvoje? Ką, tikrai, jokio užsienio? Kodėl jūs į mokyklą ateinate pėsčias? Čia toks sportas, taip?
Išmintingas pedagogas tokius klausimus tikrai atlaikys. Dar ir kaip. Neatlaiko vaikai. Pamokose tai vieno, tai kito nėra. Kur jie? Pas psichų daktarą – garsiai šaukia klasė. Pašūkavusi mandagiai pasitaiso: ai ne, pas psichologą.
O apyrankė? Kur ji? Kartą apyrankę bandė pačiupti Baltija – ir nepačiupo, pasivijau. Susigražinau. Baltija atkeršijo: nuplovė užrašą. Liko tik plastikas.
Kad jau sukasi mano pasakojimas apie brangenybių –prisiminimų skryneles, tai dar viena istorija, atkeliaujanti iš 2007 metų.
Gal atsimenate, kaip Vilniuje, Šiaulių gatvėje, netikėtai apgriuvo namas? Gal pastebėjote: iš vieno besienio buto kyšojo pianinas. Jis šlapo, šalo. Nežinia ką pats sau skambino. Prisimenu jį, keliaudama po Lietuvos mokyklas, klausydama nuoširdžiausių mėgėjiškų koncertų. Fortepijonai ir pianinai traukiasi iš mokyklų, kultūros centrų koncertų salių. Tikro smuiko muziką lydi pakaitalas – sulankstomas, nešiojamas „rojalis“. Saksofoną – dar baisiau. Ritminga, bet nyki fonograma.
Nejaugi ir mokyklos pianinui lemta likti mano prisiminimų skrynelėje? Ir tam įspūdžiui, tam jausmui, kai akompanuojantis žmogus pakelia rankas, visai kaip dirigentas ar dirigentė prieš uvertiūrą: prasidės, jau tuoj prasidės. Tylos mirksnis skamba garsiau nei muzika. Juk viskas tik prasideda…
Iš brangenybių. II. Neringos Dangvydės nuotrauka