Fotografavo Ričardas Šileika
Algimantas Zurba (1942-2018) – prozininkas, prisijaukinęs beveik visus įmanomus žanrus. Pasakos, apsakymai vaikams bei suaugusiems, taip pat ir pasakos-apysakos ar realistinės apysakos, romanai jaunuomenei ir suaugusiems, memuarai – tai Algimanto palikimas mums, mėgstantiems skaityti ne vien naujienas, bet ir šį tą iš praėjusių, nulėkusių metų.
Keliauti po rašytojo pasaulį mums padės knyga, skirta rašytojo gyvenimui ir kūrybai, pasakojanti apie jį nuo mažens iki mirties. Tai – ,,Algimantas Zurba: Nuo Apaščios lygumų iki Vilniaus kalvų“.
Įsivaizdavau apie Algimantą Zurbą žinanti nemažai – jis buvo lyg ir atlapaširdis, mielai bendraujantis, nuoširdžiai išsipasakojantis žmogus. O juk ne. Ne viskas jo sakyta, nedaug ir aš pati esu klausinėjusi. Jei ne knyga, tai ir nežinočiau, koks jis buvo subtilus fotografas, kaip meistriškai jautė šviesą.
Man ši knyga apie romanų kūrėją ir pati yra kaip romanas – įtraukia, įdomu skaityti. Ją rašė daugiau nei trys dešimtys autorių, o sudarytoja tapo Algimanto Zurbos našlė Laima Skrebutėnaitė-Zurbienė. Svarbu minėti ir Deimatę Kukulienę, jautriai, atidžiai redagavusią autorių tekstus.
Ši knyga, be abejo, svarbi literatūros istorijai, ypač jos paskutinės dalys. Jose žodis suteikiamas literatūros kritikams – Petrui Bražėnui, Kęstučiui Urbai, Dainiui Vaitiekūnui bei kitiems, perpublikuojama ir Elenos Bukelienės (1934-2005) recenzija ,,Nenutolęs nuo žemės“.
Man įdomiausia buvo antroji knygos dalis ,,Iš arti. Savųjų žvilgsniu“ – savotiška Zurbų ir jų artimųjų saga. Čia prabyla šeimos nariai ir giminės, tiesiog stulbindami mokėjimu įtaigiai rašyti, sklandžiai pasakoti, žavėdami atvirumu, drąsa nedangstyti kildavusių nesusipratimų ar rimtesnių konfliktų.
Pirmojoje dalyje ,,Nepakartojamos Moksleivio dienos“ prabylama ne tik apie darbą uoliai puoselėtoje redakcijoje. Taip pat ir apie Jaunųjų filologų konkursus. Man jie be Algimanto Zurbos ilgokai atrodė lyg ir ne visai tokie – stigo jo juoko, mokėjimo džiaugtis ir tikėti rašančiųjų ateitimi.
Su svetainės www.menobangos.lt skaitytojomis ir skaitytojais dalinuosi savo prisiminimais apie Algimantą Zurbą.
Tikriausiai niekas nenustebs, jei savo prisiminimus pradėsiu taip: pirmą kartą Algimantą Zurbą sutikau būdama moksleivė. Tuomet jis vadovavo ,,Moksleiviui” – kartą per mėnesį pasirodančiam žurnalui, kurį gerai prisimena mano karta. Kai kurie ne tik prisimena, bet ir ilgisi.
Mano mokykloje (Vilniaus 22-oje) Algimantas Zurba lankėsi dėl to, kad vyko miesto Jaunųjų filologų konkursas. Atvyko, žinoma, su kitais komisijos nariais, bet įsidėmėjau vien jį. Beje, konkurse tais metais nedalyvavau. Nedrįsau. Nesijaučiau verta. Tačiau viskas o viskas, kas buvo tą kartą mokyklos salėje sakoma, skaitoma, kalbama, man atrodė neapsakomai svarbu.
Rašytojų, suprantama, jau buvau mačiusi. Juk gyvenau Vilniuje, Antakalnyje, o Antakalnis tuomet buvo rašytojų žemė. Vis dėlto tas kartas mokykloje buvo kitoks. Niekas ten nieko konkrečiai apie mane nepasakė, bet… keista ar ne, o atrodė, kad kalbama man. Algimanto Zurbos žodžiai stiprino, gal net įkvėpė gyventi truputį kitaip. Dar atidžiau skaityti, drąsiau rašyti tai, kas mano vienos galvoje.
Įsiminė viena Algimanto Zurbos frazė:,,Proza – sunkioji literatūros artilerija”. Diskutuotinas teiginys. Tavo, skaitytojau, valia: pritarsi, nepritarsi. Tačiau taip buvo Algimanto Zurbos pasakyta, ir tikrai ne vieną kartą.
Jei surinktume visus to meto jaunuolius ir jaunuoles (dabar – jau brandžius žmones), kurių kūryba domėjosi jaunųjų ugdytojas Algimantas Zurba, tuos, kuriuos jis laimino ar kuriems žėrė patarimus, kažin ar jie tilptų į vieną tradicinę mokyklos ar kultūros namų salę. Dabar jie jau suaugę, jų knygos nuolat papildo Lietuvos bibliotekas, jų likimai verti romanų.
Svarbu minėti, kad mano karta godžiai skaitė Algimanto Zurbos romanus, skirtus jaunuomenei – ir ,,Šimtadienį”, ir ,,Integralą”. Kokie tai buvo bestseleriai, nors tas žodis kažin ar Sovietų sąjungoje vartotas! Neapsakomas jausmas: suaugęs žmogus rašo apie mus – rašo mums, mūsų jaunystės nesmerkdamas, tapdamas savotišku mokinių advokatu griežtos švietimo sistemos akivaizdoje. Tuo metu man labiau rūpėjo bendraamžių portretai. Dabar, ir vėl atsivertusi ,,Šimtadienį”, pajuntu, kokia jautria ranka nutapyti mokytojų portretai (teigiami ir neigiami), kaip atsižvelgta į jų tarsi ir prasmingus, o vis dėlto vienišus gyvenimus tykiame provincijos miestelyje.
Kitais mokslo metais, paraginta lituanistės mokytojos Aldonos Paulauskienės, parašiau apsakymą apie jaunuolį, maištaujantį prieš kietus šeimos dėsnius, prieš savo tėvą – didelės gamyklos vadovą. To apsakymo dabar labai varžyčiausi. Bet patekau į respublikinį Jaunųjų filologų konkursą, ir… neišvažiavau. Štai šito man tikrai gėda. Tik vėliau sužinojau, kiek žmonių į tuos konkursus veržiasi, kiek visko ten sužino, kaip šiltai bendrauja. Būčiau gavusi tiesiogias, ne abstrakčias kaip anąsyk, mokyklos salėje, Algimanto Zurbos pamokas. O man rūpėjo visai kiti dalykai, juk reikėjo irtis ežerais ir upėmis, atrodė svarbu laimėti dar vieną kitą medalį.
Niekas kitas, tik Algimantas Zurba dėtas, gal net ,,kaltas“, kad vis dėlto patekau į tuos vengtus Jaunųjų filologų konkursus – jau suaugusi. Ne dalyve tapau, komisijos nare. Jo, Algimanto Zurbos, ilgamečio komisijos pirmininko, pakviesta, paraginta, padrąsinta.
Dar nebuvau tuomet rašytoja, o jei ir buvau, apie tai žinojau tik aš viena. Buvau žurnalistė, gal publicistė, gal net eseistė. Autorė, neišleidusi nė vienos knygos, nedalyvaujanti Rašytojų sąjungos gyvenime. Man ir dabar keista, kaip Algimantas Zurba mane atrado, kaip manimi patikėjo, kaip suvokė, kad giliai širdyje (bet labai giliai) slėpiau norą ne tik rašyti knygas, bet retsykiais ir mokytojauti.
Pirmaisiais, antraisiais, gal ir trečiais metais dirbau Jaunųjų filologų konkursuose taip, kad savimi didžiuotis… na niekaip negalėčiau. Ne viską supratau, ne viskam buvau nusiteikusi. Net keista, bet komisijos pirmininkas Algimantas Zurba nekeitė manęs kitu žmogumi – o juk būtų radęs pamainą, tikrai būtų. Leido man augti. Dairytis. Sugerti kitų patirtį.
Jonas Strielkūnas, Onė Baliukonė, Alma Karosaitė, Valdas Kukulas, Elena Bukelienė – kokie tai žmonės, kokios asmenybės, sutiktos ir artimiau pažintos būtent konkursų dėka. Gal kiek per ilgai vykdavo mūsų naktiniai pokalbiai, bet pašnekesiai visada būdavo gilūs, prasmingi. Ne anekdotai, o pasakojimai apie šį pasaulį palikusius rašytojus, jų gyvenimo būdą ir jų knygas. Taip pat – ir tuometinės literatūros aptarimai. Ir visada visada visada – konkurse dalyvaujančių mokinių kūrybos vertinimai, visada – viltys juos anksčiau ar vėliau sutikti universiteto auditorijose, literatūrai skirtuose renginiuose, jų, kai suaugs, knygų pristatymuose.
Algimantas Zurba buvo geras pasakotojas. Rečiausias bruožas! Dažniausiai vieniems skirta kalbėti, kitiems – rašyti. Algimantui sekėsi viskas. Turėjo pasakoriaus, gal net aktoriaus talentą, puikiausią atmintį, gebėjimą ne tik atsiminti kas sakyta, bet ir kaip. Tobulai imituodavo Juozą Baltušį, kitus kultūros veikėjus. Linksmindavo mus kelionėse į konkursus ir atgal, juokindavo.
Esu Lietuvos jaunųjų filologų komisijoje nuo 1994 metų. Vis dar tebesu. Dirbu su jaunuomene, jausdama Algimanto Zurbos paveldą: privalai atidžiai skaityti kiekvieną jauno žmogaus eilutę, žodį. Maža to. Jei jau prisilietei prie gimnazisto kūrybos, negali likti jai abejingas.
O dabar jau keliausiu Algimanto Zurbos knygų link. Tų, kurios man svarbios.
Visų pirma minėsiu ,,Savūnę”, pasirodžiusią 1994 metais. Ir poetę Almą Karosaitę, tą ,,Savūnę” beskaitančią. Tai buvo 1995 metai, vasara, Svėdasai. Jaunųjų filologų stovykla, į kurią susirinko minėtų konkursų dalyviai. Mudvi su Alma, dar Valdas Kukulas, juos ,,ganėme”. Kas vakarą mano kambariokė Alma atsiversdavo ,,Savūnę”, aikčiodama taip, kaip ji viena temokėjo. Pasinerdama į tekstą ir atsitokėdama, vis man ką nors pacituodama. Šviesa – štai apie ką ji man kalbėjo. Apie šviesą, sklindančią iš stiprios prozos. Tokią, jos nuomone, rašė Eugenijus Ignatavičius, Rimantas Šavelis, Algimantas Zurba.
Atsimenu, kaip Alma didžiavosi Algimanto įrašu jai dovanotoje ,,Savūnėje” – parodė jį man. Neįmanoma dabar atkartoti to įrašo žodis žodin, bet gerai atsimenu, kad Savūne buvo pavadinta ir pati Alma.
Jiedu tikrai buvo savi. Mane lydi jausmas, kad aukštas, stiprus, net galingas Algimantas jautė pareigą rūpintis nediduke Alma beveik kaip giminaite. O juk tikrai jie lyg ir giminės, abu kilę nuo Biržų.
Smagu, kad jau pasirodė knyga, skirta Algimanto atminimui, reiškiu pagarbą sudarytojai gerb Laimai, leidėjams. Šiek tiek ir liūdžiu – Zurbos globota Alma Karosaitė taip ir nesulaukia knygos apie jos gyvenimą, apie retą gebėjimą eiliuoti, posmuoti, linksminti, juokinti. Nedaug kas suprato, kokia drama, kokia tragika slypi tarp Almos rašytų eilučių. Algimantas suprato, žinojo. Kiek galėjo, tiek Almai padėjo.
Privalau bent jau užsiminti apie dar vieną Algimanto knygą – pasaką-apysaką ,,Raganaitė Džilda”.
Atsimenu, labai gerai atsimenu 2007 metus, savo pirmąjį kultūros projektą Vilniaus ,,Vyturio” pradinėje mokykloje. Prašėme ketvirtokų atsinešti mėgstamą knygą. Vienas berniukas rankose pagarbiai laikė Algimanto Zurbos ,,Raganaitę Džildą” (išleista 2006 m.). Teiravomės, kodėl ją pasirinko? Todėl, kad ir mamos toks vardas – Džilda. O toliau buvo tik įdomiau. Su ketvirtokais galėjome nerti į raganišką Vilniaus (ir Algimanto Zurbos) pasaulį. Visai kitomis akimis pamatyti sostinę, jos naujus ir senus rajonus, gatves, pastatus. Stebuklai gali vykti visur – šią tiesą tvirtino rašytojas, romantizuodamas Fabijoniškes, jų miškelį, parduotuves, autobusų stoteles, praeivius.
Dar noriu minėti romaną ,,Krisius” ( 2011 m.), atitinkantį paties Algimanto Zurbos kriterijų: proza – sunkioji literatūros artilerija.
Ginklų, šaudymų, žaizdų, kraujo ten daug. Ar gali būti kitaip, jei pasakojama apie paskutiniuosius karo, pirmuosius pokario metus? Apie kolchozų kūrimą ir melioraciją? Apie nugainiotus ir skerdyklon vežamus arklius? Apie medžioklę – kuo įvairiausia prasme. Žmonių, stirnų…
Aš praleidžiu, aš nuolatos praleidžiu lemtingus gyvenimo įvykius. Neatsiveikinau su Algimantu Zurba, neišlydėjau jo į kapus, neatnešiau gėlės, neapkabinau našle likusios Laimos.
Atsisveikinimo su Algimantu dieną atsidūriau operacinėje, skrajojau ir lakiojau virš Vilniaus kaip ta raganaitė Džilda.
Parlėkiau. Tikriausiai ir tam, kad prisiminčiau svarbius Lietuvai žmones. Kad apie juos pasakočiau.