Emilis Borovskij. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Esu Emilis Borovskij, man 18 metų. Gimiau ir gyvenu Vilniuje, mokausi Vilniaus Žemynos gimnazijoje.
Mėgstu muziką ir literatūrą, nes jos man sustabdo laiką ir leidžia mintims atsipūsti nuo sunkios ir painios būties. Rašau tam, kad išsiaiškinčiau, ką jaučiu, ir pasidalinčiau tais jausmais su kitais. Sakoma, kad tik tamsoje matosi žvaigždės, todėl nebijau į tą tamsą pažiūrėti, ištiesti jai rankos.
***
man reikia dalelės tavo kvėpavimo
kuris kaip lietus
lėtai leidžias žemyn
gyvenimo kampas
gal alfa, bet teigti nedrįstu
ar moki bijoti
kažko baisiai tikro
su kuo neužmigsi
jei klūpi šalia jo gyvavimo mantija
čia angelas tupi
niūniuoja ir šypsos
tikriausiai man liko
dar laiko pabusti
Sferos
Plūduriuoja paviršiuje pabalę veidai,
Kaip erdvės skaidulos pūva jų akys.
Kalbi man, lyg aš blogiu susmukęs,
Bet pats tiesą neigi, pripažink.
Uždaryk toje celėje, kur vadina jausmais.
Aš iššokau pro langą ir virtau pelenais.
Žvilgsnis. Neringos Dangvydės nuotrauka
Nėra prasmės
Ant betoninės plytos
Smėlis byra
Lėtai trinu
Man skauda
Ir skaudės
Ir ilgai
Dar ilgiau
Kruvinas delnas
Toliau trinu
Smėlis darosi drėgnas, raudonas
o aš trinu neišvengiamai,
o aš trinu jau beviltiškai
Nedings nei plyta
Nei smėlis
Nei kraujas paluby
Nėra prasmės
Paskutiniuose žodžiuose
pilna žodžių beprasmybėje
Prie altoriaus stoviu
Nors man lūžusios kojos
Mokau kaip netikėti pasauliu
Bet tikėti šventąja dvasia
Kurią pardaviau
Dar būdamas vaikas
Velniop visą laikiną išmintį
Tu nežinojai nieko
Ką aš galėjau suprasti
Nuslinkę plaukai
Plikos garbėtroškos akys
Plikos rankos girtuoklio
Plika siela išmanančio mirtį
Plikas pakaušis pavydo apkandžioto
Plika ateitis mūsų laukia
Ne už kalnų, bet už pliko dangaus
Kuris krenta ir leidžiasi
Krenta ir leidžiasi
Aušra
Stoviu ant aukšto
gremėzdiško,
girto savęs.
Visas apkurtęs ir
piktas,
Kumščiais trankau
dar bjauresnį
Savęs siluetą ir,
Kai papučia vėjas,
skrendu
ir man lengva
ir gera
ir vėl
Anhedonija
košmare susitiko dvi tiesos –
partrenktos, nuogos gulinčios
ant patetikos kelio
prakaituojančios pro venas užsiūtas
savo rankom apglėbs mano kūną
juodu siūlu apvys kaklą
kitą galą pririš prie mergaitės
ši naktį iš liūdesio pro balkoną iššoks
iki ryto turėsiu laikyti
Sulaikyk. Neringos Dangvydės nuotrauka